Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-29 nr. 3111

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Dalia Dilytė.
JONAS ŠULCAS IR MES
3
• POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2006

KNYGOS 
• Vitas Areška.
APOKALIPSĖS REPETICIJA POEZIJOJE
9
• Tomas Andriukonis.
ĖJIMAS TILTU
1
• Dalia Černiauskaitė.
JUODASIS HUMORAS SU JUODOSIOS LYRIKOS INTARPAIS
15
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
DUETAS VIENU PROFILIU
11

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
MAŽOJO TEATRO „OPTINĖS ILIUZIJOS“
2
• Ridas Viskauskas.
ŠIAULIŲ LĖLININKAI IEŠKO PUBLIKOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PORTRETAS – MAŠINA
2
• Vaidilutė Brazauskaitė.
AKVILĖ
2

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
KLAIPĖDOJE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKŲ DARBAI IŠ LIUNEBURGO
2

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ11

PROZA 
• Vaidotas Granickas.
TILTAS

VERTIMAI 
• NIELS LYNGSØ2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Greta Zabukaitė.
AUGA NAUJA KINO KŪRĖJŲ KARTA
• Stephen Gosling.
„ĮKVĖPIMAS“
• Mindaugas Peleckis.
DAR KARTĄ APIE TAI, KODĖL „DA VINČIO KODAS“ NEKELIA ŽAVESIO
8
• Edita Zabielaitė.
LIETUVIŠKOJO LEWISO HINO REALIJOS GEDIMINO PROSPEKTE

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
MENAS GATVĖJE

KRONIKA 
• GUDROČIAI IR GUDROČIUKAI
• ŽODŽIO, GARSO IR VAIZDO ARCHITEKTŪRA PROJEKTE „TARP...“
• „AITVARAS“ ALYTUJE – SEPTINTĄ KARTĄ
• AUDRIAUS STONIO TRYLIKTASIS FILMAS
• PREMJERA IR DVIGUBA G. PUSKUNIGIO KOMPAKTINĖ PLOKŠTELĖ
• JAPONIJOS FONDO 2007–2008 METŲ PROGRAMŲ KONKURSAS
• JAPONIJOS AMBASADA INFORMUOJA1
• JAUSMŲ SUMAIŠTIS CIGARŲ FABRIKE
• Adams Sobota.
VIENOS MENININKŲ PĖDOMIS – SAVU KELIU

DE PROFUNDIS 
• Stasys Stacevičius.
GRYBAUTI REIKIA ŽIEMĄ
15

PARK@S 
• ANTANO MOCKAUS PATRIOTIZMO IR DEMOKRATIJOS PAMOKOS3
• Gintautas Mažeikis.
SIMBOLINIŲ PASAULIŲ KONFLIKTAI IR MIKROPROPAGANDA
• Jonas Ruškus.
LIETUVOS ŠVIETIMO TRANSGRESIJA ARBA INTERESŲ KONFLIKTO BŪTINYBĖ
1
• Julija Karavajeva.
TARP KULTŪRINIŲ SLENKSČIŲ: SANKT-PETERBURGAS - SENOJI LADOGA
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE TAI, KAIP / AR RAŠIAU PROJEKTINĘ PROGRAMĄ „ATSPARUMO PRIEŠ VERGYSTĘ PINIGAMS, DAIKTAMS IR PASTATAMS UGDYMAS“
4
 INESA KURKLIETYTĖ: STENGIUOSI BŪTI ČIA IR DABAR1

PARK@S

INESA KURKLIETYTĖ: STENGIUOSI BŪTI ČIA IR DABAR

[skaityti komentarus]

iliustracija
Filmavimo akimirkos
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Režisierė Inesa Kurklietytė baigiantis vasarai savo filmavimo grupę atsivežė į gimtuosius Šiaulius. Zokniuose buvo filmuojami jos naujojo pilnametražio filmo epizodai. Kol kas apie būsimą filmą režisierei sunku kalbėti, nes „viskas dar per daug karšta“. Dvi paskutines paras filmavimo grupė praleido laukdama praskrendančių NATO naikintuvų, o naktį filmavo ekstremalią sceną, kurioje vaidino aktorius Valentinas Masalskis ir keturi pagrindiniai herojai - vaikai.

Labai jaudinausi, ar vaikai neužmigs, o jie ištvėrė iki šešių ryto... Visose tose aplinkybėse ir pasitikrini, kiek turi, kiek žinai, ar sugebi laviruoti ir valdyti situaciją. Masalskis labai gerai pasakė: turi jausti ir orientuotis kaip katė. Tai ir bandau orientuotis. Iš tiesų turi taikytis prie aplinkybių - oro, debesų, lietaus, vaikų, kačių, paukščių buvimo ar nebuvimo, saulėtekio ar saulėlydžio. Bet gamta ir žmonės visada duoda kažką daugiau, negu tu galėjai tikėtis, ir tai yra smagu. Jokioje srityje nesistengiu tiksliai realizuoti modelį, kurį prieš tai susikūriau galvoje. Nes kitaip turi piešti animacinius filmus. Tau reikalingi gyvi žmonės, gyva vibracija, jų keistenybės ir gamtos keistenybės irgi. Mes juokėmės, kad iš vaidybos staiga perėjom į dokumentiką. Staiga kyla NATO lektuvai, ir kamera 180 laipsnių kampu puola jų ieškoti. Šiandien aerouosto take pamatėm ramiai praeinančią lapę - kaip gali jos nefilmuot? Arba kaip gali parašyti scenarijuje, kad lapė ramiai tupi ant žolės ir staiga prieš lėktuvo nosį ramiai praeina pakilimo taku. Tad esu dėkinga likimui už visus išbandymus, kurie man buvo duoti tuose Zokniuose.

Ar visi tie kadrai liks filme?

Mane mano mokytojas Arūnas Žebriūnas ir dėstytojai Prancūzijoje mokė nekrauti į filmą visko, kas tau patinka, netgi kai pavyksta nufilmuoti, mokė nesigailėt atsisakyti: kadras iš filmo - filmui lengviau, taip, kaip ir boba iš ratų... Iš esmės reikia ilgai dirbti su medžiaga, ją pajusti. Iš tiesų, kai pati pradėjau filmuoti, pajutau, kad kartais lyg kokia sėkmės plunksna, dievo ranka nusileidžia ant kadro ir tu supranti, kad tą medžiagą tu būtinai panaudosi, netgi jeigu tau reikės atsisakyti dešimt prieš tai sugalvotų ir nufilmuotų dalykų.

iliustracija

Naujasis filmas - filmas vaikams ar apie vaikus?

Neskirstau tų dalykų. Mes visi kartais įsivaizduojam, kad jei jau vaikams - tai būtinai infantiliška, lengva - duok, dieve, jų nesužeisti. Pastebėjau, kad su vaikais mes taip elgiamės ir gyvenime, ir mene - pateikiam jiems pačias infantiliškiausias šios realybės versijas, nors jie vis tiek viską susižino patys, be mūsų. Mes tiesiog slepiamės, nežinodami, kaip vaikams pateikti realybę. Todėl bandau nemeluoti ir nesislėpti. Jei filmas pavyks, tai jis bus ir vaikams, ir suaugusiems.

Kaip kilo filmo idėja?

Kažkaip ėmiau galvoti, kodėl tiek mažai filmų vaikams. Su prodiusere Terese Ziboliene dvejus metus gvildenom Charles’io Baudelaire‘o novelę „Pašaukimai“. Tai yra poezija, ne dramaturgija. Bet mes vaikų emocijomis, jų kova su klajokliu, kurį vaidina Valentinas Masalskis, bandom papasakoti istoriją. Kinui reikia istorijos. Jeigu nori ką nors pasakyti, ypač - vaidybiniame kine, nori ar nenori ją pasakoji, aišku, jeigu tau tai pavyksta.

O dokumentiniam kinui būtina istorija?

Dokumentikoje gali pasislėpti „po vandeniu“, po realybe, gali tą realybę reflektuoti ir pasakoti apie tai, ką tu nori. Vaidybiniame kine turi būt dar aiškesnis ir griežtesnis, nes tu tą realybę pats ir sudėlioji kaip nori. Bet aš stengiuosi neskirstyti filmų į vaidybinius ir dokumentinius. Režisierius Henrikas Šablevičius yra pasakęs, kad kinas yra arba jo nėra visai. Taip pat nebėra grynai dokumentinio ar vaidybinio kino. Tie žanrai yra susilieję kaip ir visas postmodernizmas, nebėra vienos aiškios linijos. Nebegali kaip Louisas Liumjeras fiksuoti traukinio atvažiavimo - tai visus žavėjo prieš šimtmetį, dabar tu jau turi kažką daugiau pasakyti. Bet dokumentika bėgant metams darosi vis vertingesnė, o vaidybinis filmas, jei jis yra silpnas, su kiekviena diena vis labiau praranda vertę. Todėl kurdama vaidybinį kiną, stengiuosi įdėti kuo daugiau dokumentikos, to tikrojo gyvenimo, kuris yra čia, šalia, Zokniuose, Čkalovo gatvėje. Žinau, kad ateis euroremontas, eurostandartas ir išvalys visą tą žavųjį Čkalovą. Bijau spėti, kas čia bus, bet tikrai žinau, kad čia bus tvarkingai nuskusta žolytė, sustatyti vienoda spalva nudažyti kotedžai arba dar blogiau. O man ta dar tebesanti Čkalovo gatvė iš tiesų yra labai graži.

iliustracija

Gal visa tai susiję su tavo vaikystės prisiminimais?

Gyvenau visai netoliese, gyvenau Šiauliuose, tarp Talšos ir Prūdelio ežerų. O Čkalovą atradau dabar filmo dailininko, taip pat šiauliečio Pauliaus Arlausko dėka. Jis dabar gyvena Vilniuj, ir man ilgai zirzė: tu turi nuvažiuoti į Zoknius. Sakau: negaliu patikėti, kad galėčiau filmuoti Šiauliuose. Jis vis tiek: ne, tu turi nuvažiuoti. Taip mes kartu su Pauliumi ir atradom tą Čkalovą. Atvažiavę žurnalistai klausė: kaip tu gavai leidimus čia filmuoti? Mes sakom: čia tuščia vieta. Bet, aišku, gamtoje tuščių vietų nebūna. Čia gyvena vaikai, mūsų palikti daiktai yra tiksliai patikrinami. Masalskis paliko pačią idiotiškiausią „vaidybinę“ kepurėlę, ir ji dingo tą pačią minutę. Yra kažkokie nematomi personažai, nematomas pasaulis. Tikri Čkalovo gatvės vaikai man pasakojo apie savo gyvenimą, pyko ant valkatų, kurie degina jų slėptuves. Man net keista, kiek daug to, apie ką mes buvom prisifantazavę, egzistuoja tikroje realybėje, kitoje erdvėje.

Ką tau reiškia Šiauliai? Ar apskritai ką nors dar reiškia kokia nors vieta?

Nesu prisirišusi nė prie vienos erdvės, nes jų yra labai daug. Šiauliai man tikriausiai reiškia tiek pat, kiek Paryžius ar Kupiškis, kur aš turėjau savo teatrą. Visa tai yra gyvenimas. Tu eini per tuos miestus, jiems padėkoji, padėkoji ten sutiktiems žmonėms. Nes kas yra miestas? Tai yra žmonės. Niekada nebuvau atitolusi nuo man brangių ir artimų žmonių, kurie yra Šiauliuose. Ir kuo toliau, tuo daugiau čia atrandu, nes manau, kad Šiauliai yra keistas gerąja prasme keistuolių ir menininkų židinys. Man nuolat perduoda linkėjimus iš Šiaulių - tai nuo režisieriaus, baigusio mano pačios „Juventos“ vidurinę, tai nuo aktorės, tai dar nuo ko nors. Kūrybos rate nuolat susitinku žmonių, kilusių iš Šiaulių arba gyvenančių Šiauliuose. Egzistuoja kažkokie požeminiai Šiauliai, kurių šiaip niekada nepamatys, išėjęs darbo dieną į Vilniaus gatvę: Bixai, tas pats Paulius Arlauskas, Dailės galerija - daugybė dalykų, kurie yra undergraundas, įdomiausia Šiaulių dalis, daugybė gyvų meno reiškinių. Nežinau, iš kur visa tai kyla. Gal tai - universitetas? Žinoma, universitetas irgi. Bet iš kur kyla ta terpė, tikrai negaliu pasakyti. Pats miestas lyg ir neįkvepia, šalia nėra nei jūros, nei kokių nors įdomių gamtos dalykų. Niekada nesuprasi, kokia energetika eina iš miesto...

iliustracija

Inesa, esi ne tik režisierė, bet ir organizuoji tarptautinį projektą „Vasaros Media studija“, dirbi su studentais, būsimaisiais režisieriais, stebėtina, kad tavęs visur pilna...

Visi dalykai susipynę - kūryba, studentai, namai. Iš kur ta energija? Nežinau. Tiesiog darau tai, kas man yra įdomu. Ir visą laiką dar graužia kirminas, kad reikėtų padaryti tą ir tą, sukurti ir nufilmuoti. Man svarbus darbas su studentas, jaučiuosi jiems reikalinga. Lygiai taip pat man svarbu rengti tarptautinę vasaros medijos studiją, nes iš tiesų, kol galim bendradarbiauti su Europos kino mokyklomis, kol turim tokį šansą, kaip gali to nepadovanoti sau ir kitiems? Aišku, jei galėtum rinktis, viską patrauktum į šalį ir pasiliktum savo mylimiausią profesiją - kurti kiną. Bet gyvenimas yra toks, kad negali nuolat kurti kino. Ir gerai, nes ir dirvonas turi padirvonuoti. Tada imiesi kitų dalykų. Šiuo metu galvoje kirba dar pora filmų į priekį, bet dabar juos visiškai išstūmiau iš savo pasąmonės. Stengiuosi visą laiką daryti vieną darbą ir gyventi viena emocija. Mano šeimininkė Paryžiuje, tokia keistuolė senutė, mokė: būk čia ir dabar, matyk tą sekundę, kuri yra šalia tavęs. Tai ir stengiuosi daryti. Jeigu esu čia, stengiuosi nelėkti kitur su savo savo planais, emocijomis, nerimais.

O vis dėlto kokie tie galvoje kirbantys filmai? Vaidybiniai ar dokumentiniai?

Planuoju du vaidybinius filmus, bet nevengiu minties ir apie dokumentinius. Dokumentika gimsta čia pat, dokumentiniam filmui nereikia tokio didelio biudžeto, ir, jeigu susirandu įdomią mintį, aš pati galiu pradėti ją rutulioti. Bet nuo kai ko dokumentiniame kine aš pavargau. Ir ne tik aš. Neseniai bendravau su Hercu Franku - labai gerbiu šį iš Latvijos kilusį režisierių, dabar gyvenantį Izraelyje. Penkiasdešimt metų kūręs dokumentinį kiną, jis pasakė: pagaliau aš pavargau kapstytis po žmogaus sielą. Ir aš žinau, ką jis turėjo mintyse. Sudėtingiausia yra ne kapstytis po žmogaus sielą. Sudėtingiausia yra tai, kad dokumentiniame kine esi pririštas prie gyvo žmogaus, tikros jo istorijos. Ir kuo labiau ją atskleidi, tuo labiau gali užgauti labai trapų išorinį savo herojaus gyvenimą, nes kiekvienas žmogus yra pažeidžiamas išorinių situacijų, savo artimųjų, savo įvaizdžio, dar kažko. Kuo labiau artėji prie žmogaus - tikro, gyvo dokumentinio personažo - paslapties, tuo labiau rizikuoji peržengti ribą, kai gali jam pakenkti. Dokumentika visada balansuoja ant šios ribos. Tas moralinis kodeksas man labai svarbus, nes nė vienas filmas nevertas, kad žmogus, filmo herojus, nukentėtų tiesiogine to žodžio prasme. Jeigu eini paviršium, viskas OK, bet jei eini gilyn, atsiduri į tuos skaudžius giluminius akmenis ir nebežinai, ar tu gali tai parodyti.

iliustracija

Kalbi apie savo pačios išgyvenimus?

Ir taip, ir ne. Niujorko Atviros visuomenės instituto užsakymu kūriau filmą „Kristina Kristuje“. Mano herojė - moteris, kuri turi teisę būti kunige ir bando ja tapti, bet jai tai neleidžiama. Iš bažnytinio pasaulio sulaukėm labai nemalonios reakcijos, filmo herojė nukentėjo tiesiogine to žodžio prasme, vos neteko darbo ir turėjo labai daug moralinių nuoskaudų, nors filmas apie visa tai kalbėjo labai subtiliai. Bet herojė po to sakė, kad tai turėjo atsitikti, tiesiog mes jai padėjom išlaisvėti, suteikėm progą jai apie tai pasakyti. Nors kuriant filmą nesinori, kad tavo kūrinys priverstų ką nors kentėti.

Lietuviškas kinas po ilgokos pertraukos, atrodo, atsigauna: atsirado naujų režisierių, vyksta lietuviško kino festivalai. Kokią matai lietuviško kino ateitį?

Iš tiesų jaunoji karta sukilo gerąja to žodžio prasme. Keletas kartų gabių žmonių išėjo į kitas sritis - į reklamą, į TV. Jie galėjo kurti kiną, bet nesibrovė per jėgą. Neseniai suskaičiavau, kad, pasirodo, jau dešimt metų dirbu su studentais Muzikos ir teatro akademijoje ir galėčiau suskaičiuoti dešimt, o gal ir daugiau gabių žmonių, kurie jau „pilnu žingsniu“ kurtų kiną, jei turėtų sąlygas, kokias turi Danijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos kino kūrėjai. Bet ta karta, kuri dabar ateina, jau nebelaukia, jau gimsta kino pajuokavimai - tokie kaip AXX, yra ir vasaros medijos studija, kur jie turi galimybę startuoti. Darosi aktualu ne tik filmą išsiųsti į festivalį, bet ir jį parodyti Lietuvos žiūrovams. Pradeda suktis ir distribucijos ratas. Jau atsiranda lietuviško kino mada. Aišku, sukuriama įvairių filmų - ir blogų, ir gerų, bet taip ir turi būti. Nereikia bijoti įvairios kūrybos, nereikia bijoti netgi nesėkmingų eksperimentų ir bandymų. Deja, kino menas yra toks brangus, kad didžioji dalis eina pramintu keliu, tuo teisingu, gražiu, tradiciniu keliu, bando kurti tokį atsargų atsargų poetinį realizmą, išbandytą, išvaikščiotą ir Henriko Šablevičiaus, ir Roberto Verbos. Bet aš manau, kad taip tradicija išsisemia, todėl nori nenori turim pereiti visus žanrus ir visas kryptis. Turim ieškoti, eksperimentuoti, tik tada atsiras savos asmenybės ir savi dideli vardai. Danai kuria, ko gero, 30 kartų daugiau kino negu lietuviai, ir iš to iškyla filmai, kurie keliauja per visą pasaulį. Nors, palyginus su ta mažyte kino gamyba Lietuvoje, mes gaunam santykiškai labai daug apdovanojimų. Šiuo metu ledai po sąstingio juda visa jėga, ir man labai įdomu, kas iš to išeis.

iliustracija

Vis dėlto tikriausiai gyveni ne vien kinu?

Turiu dvi dukrytes, džiaugiuosi, kad turiu ką apsikabinti iš abiejų pusių. Aš iš jų mokausi, kartu su jomis iš naujo išgyvenu ir pirmąsias savo baimes, jausmus. Vaikai tikriausiai yra ta amžinybė, apie kurią mes svajojam. Džiaugiuosi gyvenimu, darau, kas man įdomu, bėgu. Dėl to didelio veiklumo kartais norisi visiškos neveiklos. Bet kol bėgu, svajoju apie ramybę, o kai ateis ramybė, tikriausiai svajosiu apie bėgimą.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė

 

Skaitytojų vertinimai


31547. g2006-10-05 15:35
sėkmės! lauksim filmo, personažai įdomūs, puiki režisierė!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:20:59 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba