ANTANO MOCKAUS PATRIOTIZMO IR DEMOKRATIJOS PAMOKOS

Šiaulių universitete viešėjo garsusis Kolumbijos lietuvis Antanas Mockus. „VIP palydos“ - europarlamentarų, politikų, akademinės aukštuomenės - apsuptyje jis atrodė kaip nedrąsus vaikėzas, aprengtas bent vienu dydžiu per dideliu kostiumu.

Filosofijos mokslų daktaras, buvęs Kolumbijos universiteto rektorius, buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meras, neseniai kandidatavęs į šalies prezidento postą, paklaustas, kuo jis labiau jaučiasi esąs - politiku ar mokslo žmogumi, atsakė: „Aš esu mokytojas, mano pašaukimas - mokyti ir mokytis“.

„Kolumbijoje tiek mažai imigrantų, kad užsieniečiai šioje šalyje yra ne diskriminuojami, o atvirkščiai - gerbiami. Kartais juntu, kad žmonės į mane žiūri iš anksto geromis akimis. Aš pats dedu daug pastangų, kad žmonės labiau pasitikėtų vieni kitais. Žmogus apie save dažniausiai gražiai galvoja. Būtų gerai, kad gražiai galvotų ir apie kitus, bet dažniausiai žmonės nepasitiki vieni kitais. Kai apie kitą pradedi blogai galvoti, tai ir iš savęs mažiau reikalauji, „nuleidi“ standartus. Kai kurie žmonės mano, kad aš apverčiau tą „schemą“ - pasiekiau, kad Bogotoje žmonės labiau pasitikėtų vieni kitais.“

„Kolumbijoje nuo seno yra sudėtingas santykis su įstatymais - žmonės nesilaiko įstatymų. Šalyje yra tam tikra įtampa tarp kultūros ir teisės. Jeigu save vaizduočiau karikatūroje, tai būčiau lyg pirmakursis teisės studentas, nes kai ką nors išmokstu, baisiai laimingas bėgu žmonėms tai, ką supratau, išaiškinti - jų teises, pareigas, įstatymus.

Kai manęs vienas universiteto profesorius paklausė, ką darysiu, jei turėsiu nešioti neperšaunamą liemenę, aš jam pasakiau, kad ją parduosiu, o gautus pinigus padovanosiu mokslo sistemai. Gavęs tą liemenę, su entuziazmu įsidėjau ją į maišelį ir jau einu parduoti, bet mane saugantis policininkas sako: „Neparduosit, nėra laisvos apyvartos“. Tai aš ją pasilikau, bet po kokių septynerių metų man pradėjo grasinti, teisingiau, buvau vienas iš 40 - 50 Kolumbijos merų, kuriems buvo grasinama. Tada vieną dieną aš apsivilkau tą liemenę: baisiai šilta, jautiesi nenormaliai platus, prakaituoji - baisus jausmas! Nusprendžiau arba jos visai nenešioti , arba ką nors su ja padaryti. Kažkokiame žurnale buvau skaitęs, kad medžiaga, iš kurios pasiūta neperšaunama liemenė, gali sustabdyti kulką, bet neapsaugo nuo peilio dūrio. Ir man į galvą atėjo mintis „atverti širdį“ - paparsčiausiomis žirklėmis iškirpau širdies formos skylę ir 9 mėnesius vaikščiojau atvira širdimi. Tai buvo tam tikras kvietimas: aš turiu širdį, bandykit mane įtikinti, o ne gąsdinkit, be to, turit gerai taikyti, kad pataikytumėt tiesiai į širdį. Tai buvo simbolinis mano protestas, norėjau tuo pasakyti, kad labai lengva žmogų nužudyti, bet reikia neturėti jokios vaizduotės, kad tai darytum, - daug įdomiau bandyti žmogų įtikinti.“

„Kartais vartojamas posakis „kolumbializacija“ - lyg užsikrėtimas kažokia „Kolumbijos liga“. Bet gal Kolumbija tiesiog yra labai didelių šių laikų problemų išraiška? Esu bendravęs su korumpuotais žmonėmis, nusikaltėliais. Išsikalbėjus labai dažnai paaiškėja, kad tai, ką jie daro, daro dėl šeimos arba kartais dėl politinių tikslų. Kriminaliniai nusikaltėliai nebūtinai turi blogus tikslus - čia kalta socialinė vaizduotė - viskas pernelyg sofistifikuojama, supaprastinama. Man teko kalbėtis su senatoriumi, kuris, jeigu neklystu, yra labai korumpuotas. Pusę kelionės su juo nesikalbėjau, galvodamas, kad tyla yra stipri bausmė. Paskui pamaniau: juk aš pasitikiu pedagogika, vis dėlto reikia su juo pasikalbėti. Paklausiau, kas jam gyvenime teikia didžiausią pasitenkinimą. Jis pradėjo pasakoti apie savo sūnus: vienas iš jų studijuoja Harvarde, kitas - kitame universitete. Jis laimingas, kad jo sūnūs išsiverš, gyvens kitokiame, legaliame pasaulyje. Tada galvojau: šis žmogus taip stipriai myli savo vaikus! Juk negali pasakyti, kad tėvas gali per daug mylėti savo vaikus. Tačiau pietų Italijoje yra vadinamasis „amoralus šeimynizmas“ - amorali šeimos meilė. Kolumbijoje taip pat dažnas posakis: „Už mano šeimą“. Aš esu už šeimą, bet manau, kad dėl šeimos negalima naudoti bet kokių priemonių. Tą dieną nespėjau nieko pasakyti bendrakeleiviui. Bet turėjau jam tada pasakyti, jog man labai gražu, kad jis taip myli savo vaikus, bet jeigu visi Kolumbijos tėvai darytų tai, ką jis daro, kraštas sugriūtų per porą savaičių.“

„Buvo labai keista, kad lėktuve, kuriuo skridau į Vilnių, neišgirdau nė vieno lietuviško žodžio. Nežinau, ar jis buvo pilnas turistų, ar lietuviai buvo diskretiški ir garsiai nekalbėjo. Taigi pirmiausia, ką per šią kelionę pastebėjau - tai lietuvių „hyperkorektiškumas“ - per didelis noras laikytis taisyklių. Kolumbijoje yra visiškai atvirkščiai. Jeigu aš gyvenčiau čia, būčiau taikus žmogus, nemėtyčiau bombų, bet būčiau anarchistas, nes čia yra per daug tvarkos. Bet Kolumbijoje tvarkos per mažai. Būdamas dvidešimt ketverių norėjau būti anarchistas, bet supratau, kad valstybė yra tokia silpna, kad prieš ją kariauti netgi taikingom priemonėm yra baisu. Kartais sakau, kad mano anūkės ar anūkai galės būti anarchistai, o aš pats esu „pro“ (už) tvarką.“

„Lietuvai tarp penkiolikos sovietų respublikų būti „kiečiausiai“ buvo palyginti lengva. Patriotizmas buvo derinamas su simuliacija, buvo priimtina rusus apgaudinėti. Aš atsimenu diskusiją dėl kukurūzų: dvi eilės kukurūzų, o už jų - javai. Santykis su Europa yra kitoks, ir tai, man atrodo, Lietuva supranta. Europos neverta bandyti apgauti, tai - kitoks projektas. Gal tuo galima paaiškinti tą „hyperkorektiškumą“ - žmonės perdėtai bando būti europiečiais.

Lietuviai turi labai stiprų identitetą, turi labai daug priežasčių būti patenkinti savo istorija, nors, aišku, yra ir kita istorijos pusė. Gal kai kurie iš jūsų - vyresnieji - matė lenkų filmą apie lietuvius „Lokys“ pagal Prospero Merimė novelę. Atsimenu, Kolumbijos lietuviai baisiausiai tuo filmu piktinosi. Ir Lietuvoje buvo panaši reakcija. O man, prisipažįstu, tas filmas labai patiko. Man atrodė, kad tas baisiai šiurkštus lietuvis turi gerą medį, iš kurio gali padaryti gražių dalykų. O bajorai pasirodė labai jau prancūziški blogąja prasme. Tad nors žinau, kad lietuviai turi tikslą prasiveržti Europoje, bet tai neturėtų būti beribis tikslas. Būkit originalūs. Mane labai domina santykis tarp ekonomikos ir kultūros. Šiandien Šiauliuose pajutau (gal tai tik iliuzija?), kad žmonės čia išlaikė tam tikrą rengimosi stilių, nors ir nesirengia tautiniais drabužiais. Būdamas Vilniuje jutau, kad tai galėtų būti bet kuris kitas Europos miestas. Reikia būti stipriems, reikia kariauti, reikia konfliktuoti, bet negalima prarasti savo praeities - kaip tam tikro projekto. Galimybė turėti aiškius tikslus ir jų siekti yra labai svarbu, bet tai nėra viskas.“

Parengė Sigita Inčiūrienė