Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-29 nr. 3111

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Dalia Dilytė.
JONAS ŠULCAS IR MES
3
• POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2006

KNYGOS 
• Vitas Areška.
APOKALIPSĖS REPETICIJA POEZIJOJE
9
• Tomas Andriukonis.
ĖJIMAS TILTU
1
• Dalia Černiauskaitė.
JUODASIS HUMORAS SU JUODOSIOS LYRIKOS INTARPAIS
15
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
DUETAS VIENU PROFILIU
11

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
MAŽOJO TEATRO „OPTINĖS ILIUZIJOS“
2
• Ridas Viskauskas.
ŠIAULIŲ LĖLININKAI IEŠKO PUBLIKOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PORTRETAS – MAŠINA
2
• Vaidilutė Brazauskaitė.
AKVILĖ
2

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
KLAIPĖDOJE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKŲ DARBAI IŠ LIUNEBURGO
2

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ11

PROZA 
 Vaidotas Granickas.
TILTAS

VERTIMAI 
• NIELS LYNGSØ2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Greta Zabukaitė.
AUGA NAUJA KINO KŪRĖJŲ KARTA
• Stephen Gosling.
„ĮKVĖPIMAS“
• Mindaugas Peleckis.
DAR KARTĄ APIE TAI, KODĖL „DA VINČIO KODAS“ NEKELIA ŽAVESIO
8
• Edita Zabielaitė.
LIETUVIŠKOJO LEWISO HINO REALIJOS GEDIMINO PROSPEKTE

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
MENAS GATVĖJE

KRONIKA 
• GUDROČIAI IR GUDROČIUKAI
• ŽODŽIO, GARSO IR VAIZDO ARCHITEKTŪRA PROJEKTE „TARP...“
• „AITVARAS“ ALYTUJE – SEPTINTĄ KARTĄ
• AUDRIAUS STONIO TRYLIKTASIS FILMAS
• PREMJERA IR DVIGUBA G. PUSKUNIGIO KOMPAKTINĖ PLOKŠTELĖ
• JAPONIJOS FONDO 2007–2008 METŲ PROGRAMŲ KONKURSAS
• JAPONIJOS AMBASADA INFORMUOJA1
• JAUSMŲ SUMAIŠTIS CIGARŲ FABRIKE
• Adams Sobota.
VIENOS MENININKŲ PĖDOMIS – SAVU KELIU

DE PROFUNDIS 
• Stasys Stacevičius.
GRYBAUTI REIKIA ŽIEMĄ
15

PARK@S 
• ANTANO MOCKAUS PATRIOTIZMO IR DEMOKRATIJOS PAMOKOS3
• Gintautas Mažeikis.
SIMBOLINIŲ PASAULIŲ KONFLIKTAI IR MIKROPROPAGANDA
• Jonas Ruškus.
LIETUVOS ŠVIETIMO TRANSGRESIJA ARBA INTERESŲ KONFLIKTO BŪTINYBĖ
1
• Julija Karavajeva.
TARP KULTŪRINIŲ SLENKSČIŲ: SANKT-PETERBURGAS - SENOJI LADOGA
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE TAI, KAIP / AR RAŠIAU PROJEKTINĘ PROGRAMĄ „ATSPARUMO PRIEŠ VERGYSTĘ PINIGAMS, DAIKTAMS IR PASTATAMS UGDYMAS“
4
• INESA KURKLIETYTĖ: STENGIUOSI BŪTI ČIA IR DABAR1

PROZA

TILTAS

Vaidotas Granickas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus fotografija

Oro gurkšnis... dar vienas, dar vienas, ir žemyn.

Kai pradeda zvimbti ausyse, reikia sustoti, nes išnėrus pradeda skaudėti galvą, ir kitą kartą nebepanersi taip giliai. Bet dabar tai nebesvarbu.

Po vandeniu garsas pasikeičia. Jis tampa „burbulingas“. „Bul bul“ – tik tamsūs stulpai aplinkui, „bul bul“ – dar vienas yris žemyn, ir krūtinė jaučia, kad vanduo žemiau – šaltesnis.

„Viskas, užteks“ – dugnas, smėlis, dingstantis ūkanoje, svarbu gerai atsispirti. Ant dugno randa tamsų plokščią apskritimą su baltu šviečiančiu ciferblatu.

Vienas, du, trys – artėja putotas paviršius, kaip kambario lubos, atmušančios pravažiuojančio automobilio šviesas. Ketvirtas yris, – jis vėl įkvepia oro ir tuoj pat turi bandyt nuo bangos viršaus įsikibti į stirksantį senojo tilto pastolio virbą –vietiniams berniukams puikų laiptelį į pastolio viršų, nuo kurio jau puikiausiai gali peršokti ir ant tilto.

Įsikabinęs viena ranka jaučia, kaip banga vožia jį į pastolį, bet po vandeniu smūgis atrodo švelnus, ir visiškai neskauda. Palaukęs, kol vanduo ims nešti atgal į jūrą, Kostas prisitraukia. Vandenyje tai daryti lengva, net jei rankose ir laikai dideliausią žadintuvą, iš kurio teka vanduo, o rodyklės rodo 10 val. 17 minučių.

Nuo tilto persisvėręs į jį paklaikusiomis akimis spokso Evka, kuris, greičiausiai tik Kostui dingus po vandeniu, suvokė, kad jeigu tas neišners per dvi minutes, namo jam geriau negrįžti. Evkai prieš akis iškilo vaizdas: „Stovi jis prie Kosto karsto...Visi stovi šešėlyje, o jis, kaip vienintelis jo pusbrolis ir, galima sakyti, geriausias draugas, aprengtas nauju kostiumu, apšviestas žvakių šviesos, oriai liūdnas“.

Ir nuo savo gerumo jam taip suspaudė širdį, kad jis vos neapsiašarojo. Dauguma suaugusių žmonių laidotuvėse apsiverkia ne tada, kai kalba apie numirėlį, o tada, kai kalba apie savo gerumą mirties akivaizdoje. Tuo tarpu vaikai dažniausiai tik vaidina liūdnus. O Evaldas jau buvo beveik suaugęs. Jam jau ėmė želti plaukai slaptose vietose, o po lova jis turėjo pasislėpęs labai gražių merginų nuogomis krūtimis iškarpų. Nuotraukas, prieš miegą pasimeldęs, jis bučiuodavo. Visi paauglystėje daro tą patį.

Kostas prisitraukė prie pastolio viršaus ir užšoko ant tilto. Pačiu laiku, nes vėjo gūsis ėmė stumti jį į priešingą pusę. Evaldas pačiupo jį už rankos ir skaudžiai plekštelėjo per nugarą:

– Nebijok, kareivis vaiko nenuskriaus.

Praeinant išgąsčiui, jis nebežinojo, kaip džiaugtis.

Evaldas dažnai sugalvodavo ką nors naujo. Šią vasarą jis sugalvojo už močiutės tvoros įkurti gyvūnėlių kapines. Todėl dabar kiekvieną rytą pusbroliai išeidavo į žvalgybą ir dažnai iš jos grįždavo su laimikiu, kurį, jei laimikis būdavo stambesnis, išdidžiai ant kastuvo nešdavo pats Evaldas. Kostui būdavo patikima užkasti „klientą“, Evaldui šlakstant „švęstą“ vandenį. Berniukams tiko viskas: pritrėkštas vabaliukas, kurį įdėdavo į degtukų dėžutę; nebenusakomos rūšies paukštis, kurį rado visiškai išdžiūvusį kelio žvyre. O vieną kartą jiems pavyko parsitempti ir palaidoti net kaimynų šunį – bokserį, kurį jie rado netoli – sąvartyne. Tiesa, šuns oda buvo nulupta ir dabar puikavosi ištiesta priešais kaimynų židinį. Paties bokserio niekam nereikėjo nei gyvam esant, nei tuo labiau kai jis nudvėsė ar buvo užmuštas. Tokį neeilinį laimikį reikėjo gerai pažymėti. Tada Evaldui toptelėjo dar viena idėja. Jie pasikvietė dvejais metais vyresnę Ramunę iš Žemaičių gatvės, kuri jau buvo priėjusi prie komunijos, todėl apie laidojimo papročius išmanė daug daugiau nei abu berniukai kartu sudėjus. Palaidojęs su „švęstu vandeniu“ nelaimingą bokserį, Evaldas prižadėjo Ramunei vogtų iš močiutės saldainių, jei ji sukalbės prie kapo poterius už šuns sielą. Ramunė sukalbėjo „Tėve mūsų“, bet, pradedant jai giedoti „Sveika Marija“, iškilmingas pamaldas nutraukė berniukų močiutė, kuri, sėdėdama lauko tualete, išgirdo besimeldžiant vaikus ir, maloniai nustebusi dėl tokio jų dievotumo, atėjo pažiūrėti, kas gi vyksta. Močiutės pasipiktinimui nebuvo ribų:

– Poteriai už šunį? Tėvukas grabe apsiverstų.

Nuosprendis buvo negailestingas –­ ­neribotam laikui buvo atidėta kelionė į Salantus, kur jie svajojo praleisti savaitę, taškydamiesi Salantoje ir važinėdami pas sergančius gyvūnus su dėde, žinomu apylinkėje veterinaru.

Kostas tylėdamas oriai paėmė rankšluostį ir padavė Evkai žadintuvą, kurį įmestą ir turėjo ištraukti iš dugno. Tas žadintuvas buvo amžinatilsį senelės pasididžiavimas, bet berniukai sumanė jį kitaip pritaikyti. Nors senelis yra sakęs, kad su šiuo daiktu galima kalti vinis, berniukai nusprendė, kad ištraukti jį iš didelio gylio, esant juodai vėliavai, yra geresnis sumanymas. Ką gali žinoti, gal tokią paskirtį buvo numatę ir laikrodžio išradėjai, tik žmonės niekad apie tai nepagalvojo.

Tiesą pasakius, Kostas tiesiog norėjo pagaliau ką nors sugalvoti pats. O dėl žadintuvo... jam buvo įdomu, kaip jausis žadintuvas, kuris buvo jūros dugne. Kostas baudė daiktus, kalbėjosi su jais ir gailėjo visų ir visko aplinkui. Pavyzdžiui, žiemą jis išeidavo anksčiau iš namų ir prie namo kampo, nusiėmęs pirštinę, šildydavo iš betoninės daugiaaukščio sienos išlindusią vinį – kad jai per tokius šalčius nors kelias minutes būtų šilčiau.

Jie abu sėdo ant savo „ereliukų“ ir lenktyniaudami nulėkė prie jūros. Pakeliui Kostas turėjo nusileisti Evkai, nes žinojo, kad jeigu laimės, Evka ir vėl sugalvos kaip atsikeršyti.

Nemažos bangos jau toli nuo kranto išsiversdavo baltais muilo burbulais, kurie, lūžtant jų viršūnei, vėl pasislėpdavo jose. Eidami aplūžusiu, seniai neremontuotu mediniu Palangos tiltu, abu dengė akis nuo skriejančio ir čaižančio veidą smėlio, lendančio į akis ir durstančio odą smulkiais adatos dūriais.

– Esu nėręs ir į tokią, – parodė Kostas pirštu į dideliausią bangą.

Evka tvirčiau užsimaukšlino kepurę su užrašu NP:

– Bet mažiams to daryti nepatariu.

Pamačius bangas, Evkai ėmė nebepatikti Kosto sumanymas. Kostui to pakako.

Jis tik dabar pastebi, kad kojos kruvinos – bangos mestas, jis po vandeniu susipjaustė kojas kriauklėmis.

„Niekis, o Evkai įspūdį daro“, – patenkintas pagalvoja.

Bet prisimena Evkos akis jam išnėrus, todėl vaidina, kad skauda.

Paskubom apsirengęs, peršokęs visus remontuojamo tilto pastolius su uždėtom lentom ir pajutęs tvirtą žemę po kojomis, Evaldas paklausia:

– Ar žinai, ką reiškia žodis „kardamonas“?

Kostas nežino. Bet dabar tai nebesvarbu.

Kostas turi lėktuvą – tikrą seną tarybinį „kukuruzniką“. Moka jį valdyti, bet labai bijo pakilti. Įlipa, visą laiką spaudo klavišus, užveda ir pavažiuoja, bet jau kelintą kartą, pasiekęs reikiamą greitį į kalną kylančioje akmenimis grįstoje gatvelėje tarp nedidukų namų, sustabdo lėktuvą ir rieda atgal į pakalnę. Tik išlipęs iš lėktuvo pamato Evką ir leidžia jam parodyti, kaip reikia pakilti. Evka įsėda, užvedęs variklį, pamojuoja, įsibėgėja į kalną ir, vos neužkliudęs elektros laidų, kyla į viršų. Versdamas lėktuvą, apsuka ratą. Kostas jaučia, kaip, vien pažiūrėjus, jam pilvo apačioje suspaudžia – net truputėlį supykina, ir jis užsimano į tualetą. Pakilęs į didelį aukštį, Evka pamojuoja jam ir, palikęs kaboti lėktuvą ore visiems virš galvų, pats iššoka su parašiutu.

– Bet kaipgi taip... – galvoja Kostas, – juk dabar mano eilė.

Lėktuvas kažkodėl kabo jam virš galvos.

– Kaip man dabar į jį įlipti? – klausia šalia nusileidusio Evaldo. O tas šiepdamasis tyli.

Kostas ir pats supranta, kad lėktuvas nukris, kai baigsis degalai. Tik jau bus netinkamas pakilti.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:20:54 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba