Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-16 nr. 3220

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SKAIDRIUS KANDRATAVIČIUS.
baladė apie puotą maro metu (ndx idée fixe)
74

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Pasnigo...3
• ALGIRDAS BRUKŠTUS.
Metachemija
8

KNYGOS 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kitas Aidas, kitas Marčėnas
21
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kelionė kaip gramofono plokštelė
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
24
• Naujos knygos

DAILĖ 
• ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
Būties tragizmas Makso Bando tapyboje
10

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Apie kiekvieną iš mūsų
• Rusų dramoje – premjeros Mažojoje salėje
• Vilniuje – „Comédie Française“
• Ridas Viskauskas.
Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę
1

MUZIKA 
• VITA GRUODYTĖ.
Muzikiniai pasižvalgymai po svetur
4
• RIMANTAS VINGRAS.
Evelinos Puzaitės rečitalis Londono Wigmoro salėje
4

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laba diena
1

POEZIJA 
• DIANA ŠARAKAUSKAITĖ.
8

PROZA 
• RIMANTAS MARČĖNAS.
Laidojimas
2

VERTIMAI 
• Irving Layton.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Už atostogas su kinu

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Ne mes renkamės žodžius3

 
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Kelionė meile
1

DE PROFUNDIS 
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
Karčemos mūšis
7

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Už atostogas su kinu

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pirma scena, antras kadras, ketvirtas dublis
Nuotrauka iš organizatorių archyvo

    Kol tikrų tikriausią pragarą menančių naujametės nakties sprogimų, dangų laižančių ugnies liežuvių ir aitraus sieros kvapo nualinta naujoji Europos kultūros sostinė ilsėjosi apimta tingaus svaigulio, būrys entuziastingų jaunuolių nusprendė paatostogauti mokydamiesi. Apsiginklavę kameromis, mikrofonais, scenarijais bei troškimu pažinti ir prižiūrimi tikrų kino meno profesionalų, sausio 2–11 d. jie praleido penktosiose kūrybinėse dirbtuvėse „Kino atostogos“.

    Šio edukacinio projekto organizatores VILMĄ LEVICKAITĘ ir GODĄ SOSNOVSKIENĘ kalbina ELENA KAIRYTĖ.



Kaip atsirado idėja organizuoti kūrybines kino dirbtuves jaunimui, kaip ir kodėl gimė „Kino atostogos“?

V. Levickaitė. Kaip atsirado? Šių kūrybinių dirbtuvių išeities taškas buvo mūsų meilė kinui. Be to, abi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavome kultūros vadybą ir supratome, kad turėsime organizuoti įvairius kultūros, visų pirma, kino, renginius. Tad tereikėjo susirasti savo vietą, tam tikrą nišą ir sugalvoti, ką darysime. Kine, žinoma. O tuo metu, kai mokėmės (prieš ketverius ar penkerius metus), kino renginių nebuvo daug – buvo savotiškas badmetis. Egzistavo „Kino pavasaris“ ir „Tinklai“. Kino teatrų repertuare buvo nedaug gerų filmų. O ir kino sklaidos situacija buvo prastesnė nei dabar – žmonės buvo išsiilgę gero kino. Bendraudami su savo dėstytoja Živile Pipinyte ir ieškodami įdomios, konceptualios festivalio idėjos, sumanėme organizuoti „Dogmos“ filmų festivalį. Šis renginys įvyko, pavyko, susidomėjimas buvo didžiulis, tačiau netrukus, parodžius visus filmus, teko ieškoti naujos koncepcijos, imtis naujos temos.

G. Sosnovskienė. Nenorėjome kartotis. Visada norisi ko nors naujo, to, kas būtų aktualu, originalu, reikalinga. Todėl kartu su Lina Užkuraityte ėmėme organizuoti vaikų ir jaunimo kino festivalį, kuris kasmet vyksta iki šiol. Netrukus L. Užkuraitytė festivalio organizavimą perėmė į savo rankas, o mes nusprendėme, kad festivalių mums jau gana. Juk tuo metu jau buvo „Tylos garsai“, „Tinklai“ ir „Scanorama“... Kam dar vienas festivalis?

V. L. Mūsų mokyklose yra nemažai jaunimo būrelių – dailės, muzikos, o štai kino edukacija Lietuvoje prasideda ir baigiasi aukštojoje mokykloje, kur rengiami rimti profesionalai. O su vaikais niekas neužsiima. Pradėjome domėtis, kas vyksta užsienyje, ir pamatėme, kad ten kinas neretai yra puiki asmenybės ugdymo priemonė, apimanti ir sprendžianti daug socialinių problemų. Vyksta kūrybinės dirbtuvės, kuriose vaikai dirba kartu su kino profesionalais, analizuoja, kuria filmus. Visa tai, kas vadinama kino arba medijų edukacija. Tai buvo didžiulis atradimas. Panašias dirbtuves pradėjo organizuoti ir „Skalvijos“ kino centras. O stažuotė Danijoje, kino instituto vaikų ir jaunimo centre, padėjo dar artimiau susipažinti su neformalaus vaikų ugdymo metodika ir galimybėmis.

G. S. Mums grįžus iš stažuočių Skandinavijoje, netrukus ir įvyko pirmosios „Kino atostogos“, bendradarbiaujant su kino kūrėjais iš Švedijos bei Danijos.

Ar su danais ir švedais bendradarbiaujate iki šiol?

G. S. Jau nebe. Pirmąsias dirbtuves vadinome skandinaviškos patirties pristatymu Lietuvoje, nors formalus programos pavadinimas buvo „Šiaurės šalių kinas jaunimui“.

V. L. Pristatėme geriausius naujus švedų, danų ir suomių filmus jaunimui, užsiėmimus vaikams vedė danų režisierius Aage Rais-Nordentoft’as.

Kuo „Kino atostogos“ ypatingos? Kuo jos skiriasi nuo kitų edukacinių kino projektų, kurių Lietuvoje jau yra nemažai?

V. L. Visų pirma, skiriasi metodika. Norint, kad filmo suvokimas būtų visavertis, žiūrovą reikia ugdyti. Žiūrovas turi turėti galimybę matyti gerą filmą ir iš karto apie jį kalbėtis, diskutuoti, jį analizuoti, vertinti. Tada jaunasis žiūrovas turi bandyti kurti filmą pats, kad filmą pamatytų „iš vidaus“. Savotiškas dekonstrukcijos metodas. Žiūrėti, analizuoti, kurti – trys elementai, sudarantys „Kino atostogų“ programą. Ši struktūra nepakito nuo pat pirmųjų dirbtuvių, ir vargu ar keisis.

Kiekvienos „Kino atostogos“ turi tam tikrą temą.

G. S. Norint sudominti vaikus, reikia turėti kokią nors temą, tad kiekvienas atostogas paskiri kokiam nors reiškiniui. Ir pradėjome nuo to, kas mus labiausiai domino. Gan, sakyčiau, oficiozinį šiaurės šalių kiną pratęsė Lietuvos kino istorija. Tema gimė natūraliai – juk retas vaikas ką nors apie ją žino. Sužinoti lietuviško kino istoriją, pažiūrėti senuosius filmus jaunimas neturi kaip. Mes tuos filmus žiūrėjome, mokėmės rašyti kritinius straipsnius, žodžiu, užsiėmėme edukacine veikla. Antroji tema – Holivudo kinas – taip pat gimė savaime. Jaunimas žiūri daug holivudinės produkcijos, bet nedažnai iš tiesų šį kiną suvokia. Nusprendėme supažindinti su geru Holivudo kinu, nagrinėjome įvairių žanrų ypatybes, patys bandėme kurti filmus pagal komercinio kino taisykles. Leidome jiems iš tikrųjų pažinti tai, ką jie mato kiekvieną dieną.

iliustracija
Atostogų įkarštyje
Nuotrauka iš organizatorių archyvo

V. L. Po Holivudo reikėjo tam tikros atsvaros, nes sulaukėme nemažai skeptiškų atsiliepimų iš šalies. Gal dėl to, kad žmonės gan paviršutiniškai pasižiūrėjo į visą šį reiškinį.

G. S. Taigi kitoms dirbtuvėms parinkome autorinio kino tematiką. Iš pirmo žvilgsnio ši tema gan sudėtinga, tad pasirinkome ryškiausius naujesnius autorius, kuriuos šiuolaikinis jaunimas jau pažįsta. Bandėme aiškintis ir analizuoti atskirų režisierių kino kalbą ir savaip ją patys atkurti. Kūrybinių dirbtuvių dalyviai trumpam tapo „almodovarais“, „lynčais“ ir „kimkidukais“.

Šių metų kūrybinėse dirbtuvėse nagrinėjamas moralės klausimas...

G. S. Tema gimė netikėtai. Šiais metais sueina 20 metų nuo Krzysztofo Kieślowskio ir Krzysztofo Piesiewicziaus filmų serijos „Dekalogo“ išleidimo. „Naujosios dramos akcijos“ organizatorius teatrologas Audronis Liuga, visą šį renginį paskyręs „Dekalogui“, ir kino kritikė Živilė Pipinytė mums pasiūlė prie šio renginio prisidėti savaip. Taigi pavasarį suorganizavome istorijų dešimties Dievo įsakymų tema konkursą „Dekalogas: dabar. Refleksijos jauname kine“. Tačiau istorija – tai dar ne kino scenarijus, todėl rudenį dešimčiai nugalėtojų surengėme scenarijaus rašymo seminarą, kurį vedė Raimondas Paškevičius.

Taigi vyko gan ilgas atrankos etapas?

G. S. Taip. Iš dešimties scenarijų „Kino atostogoms“ atsirinkome tris geriausius, bet kai paaiškėjo, jog kūrybinėse dirbtuvėse bus dvi dalyvių grupės –­ teko sumažinti ir likusių scenarijų skaičių. Taip jau sutapo, kad abi istorijos yra parašytos pagal ketvirtąjį Dievo įsakymą –­ „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Tai buvo populiariausia visų istorijų, kurias gavome pavasarį, tema. Pasirodo, ši tema jaunimui aktualiausia.

V. L. Gan netikėtai antrąja tema pagal populiarumą tarp jaunimo tapo „Švęsk sekmadienį“. Istorijose buvo kalbama apie tai, kad mūsų gyvenimo tempas yra siaubingai didelis, todėl ypač svarbu rasti laiko draugams, žmonėms, kuriuos myli. Gražu ir netikėta.

Dirbtuvėse darbas baigiasi sausio 11 dieną. O kas jauniesiems kino mėgėjams veda užsiėmimus?

G. S. Šią dilemą sprendžiame kiekvieną kartą. Šiais metais kilo mintis pasikviesti tris skirtingų kartų režisierius ir taip galbūt išryškinti tris skirtingus požiūrius, tris skirtingus moralės supratimus. Vyresniąją kartą atstovauja Janina Lapinskaitė, viduriniąją – Giedrė Beinoriūtė, o jauniausiąją – TV ir kino režisūros studentė Dovilė Šarutytė. Giedrė ir Dovilė vadovauja vienai grupei, savo filmą filmuojančiai daugiabučio namo bute, o Janina – kitai, dirbančiai Vinco Mykolaičio-Putino muziejuje.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie šių metų dirbtuvių kino programą?

V. L. Apibendrinta kūrybinių dirbtuvių tema – moralė. Ne vien dešimt Dievo įsakymų, ne vien „Dekalogas“ ir ne vien K. Kieślowskis. Reikėjo plėsti tiek filmų programą, tiek leidinį. Rodomų filmų programą sudaryti buvo kiek lengviau – čia padėjo Ž. Pipinytė, „moralinio nerimo“ kino Lenkijoje specialistė. Taip į dirbtuvių filmų sąrašą buvo įtrauktas K. Kieślowskis, Agnieszkos Holland bei Krzysztofo Zanussio kūriniai. Kad programa nebūtų vien lenkiška, nusprendėme įtraukti ir kai kuriuos lietuvių filmus. Juk mūsų ir lenkų istorinė patirtis panaši, o moralės tema sovietmečiu buvo itin aktuali. O leidinį sudaryti ir išleisti padėjo kinotyrininkė Renata Šukaitytė. Leidinyje išspausdinti kino kritikų ir istorikų tekstai įvairiomis temomis dar išplečia kontekstą. Straipsniuose nagrinėjama europiečių, Azijos, JAV kino problematika, religija bei moralė Larso von Triero filmuose ir taip toliau.

Kokios „Kino atostogos“ laukia vasarą?

G. S. Klausimas tikrai gana keblus. Vasaros planai lyg ir aiškūs – Vilniui tapus Europos kultūros sostine, tradicinių, įprastų „Kino atostogų“ kaip ir nebus. Jos taps didelio projekto „Kinas mieste, miestas kine“ dalimi.

V. L. „Kinas mieste, miestas kine“ – tai du projektai, susitikę po vienu stogu. Man rodos, kad mums neblogai pavyko prisiderinti prie kino po atviru dangumi sumanymo. Jie išplečia, bet vis dėlto išlaiko savo koncepciją, o mums nebereikia rūpintis filmų programa ar leidiniu, kurį pasirengęs išleisti medijų švietimo centras „Meno avilys“. Telieka organizuoti kūrybines kino dirbtuves jaunimui.

G. S. Visą vasarą skirtinguose istoriniuose Vilniaus kiemuose bus rodomas europinis vakarietiškas kinas, o jį lydės net trys kino dirbtuvės. „Kino atostogos“ išaugs, jos pasikeis. Vasara bus kitokia. Kviečiame prisidėti!

Ačiū už pokalbį.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
14:20:06 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba