Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-16 nr. 3220

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SKAIDRIUS KANDRATAVIČIUS.
baladė apie puotą maro metu (ndx idée fixe)
74

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Pasnigo...3
• ALGIRDAS BRUKŠTUS.
Metachemija
8

KNYGOS 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kitas Aidas, kitas Marčėnas
21
 GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kelionė kaip gramofono plokštelė
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
24
• Naujos knygos

DAILĖ 
• ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
Būties tragizmas Makso Bando tapyboje
10

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Apie kiekvieną iš mūsų
• Rusų dramoje – premjeros Mažojoje salėje
• Vilniuje – „Comédie Française“
• Ridas Viskauskas.
Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę
1

MUZIKA 
• VITA GRUODYTĖ.
Muzikiniai pasižvalgymai po svetur
4
• RIMANTAS VINGRAS.
Evelinos Puzaitės rečitalis Londono Wigmoro salėje
4

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laba diena
1

POEZIJA 
• DIANA ŠARAKAUSKAITĖ.
8

PROZA 
• RIMANTAS MARČĖNAS.
Laidojimas
2

VERTIMAI 
• Irving Layton.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Už atostogas su kinu

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Ne mes renkamės žodžius3

 
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Kelionė meile
1

DE PROFUNDIS 
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
Karčemos mūšis
7

KNYGOS

Kelionė kaip gramofono plokštelė

Apie knygas mažiems ir jauniems

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

„Ir kaip tu žmogui paaiškinsi, kas yra ledas ar sniegas, jei savo gyvenime jis nieko panašaus nėra matęs“, – taip dykumoje, Šilko kelyje, atsidūsta septyniolikmetis Markas Polas.

Tokia užduotis – paaiškinti apie sniegą jo nepažinusiajam – tiktų jaunųjų literatų dirbtuvėse. Tačiau knyga, apie kurią pasakoju, skirta ne tik jiems. Tai – keliautojų tekstas.

Rolando Muellerio „Marko Polo kelionės nuotykiai“ (iš vokiečių kalbos vertė Gytis Norvilas, leidykla „Gimtasis žodis“) – istorinis romanas. Smagu, kad rašytojas mums primena: pirklys bei keliautojas Markas Polas – realus asmuo, o ne prasimanymas ir tikrai ne vien parduotuvių tinklo pavadinimas. 1271 m. Markas Polas su tėvu ir dėde iš Venecijos patraukė į Kiniją – galbūt pirmieji ar vieni pirmųjų europiečių.

Skaitydama knygą, patyriau begalinį pasitenkinimą, kad taip toli nekeliauju, kad šilku neprekiauju, kad mano tėvai niekada manęs nebūtų palikę jokiam chanui. Ne mano nuotykiai, ne mano pavojai, ne mano interesai migdė speiguotą naktį, keistai ramino. Romano sakiniai sklandūs, ritmingi. Tai svarbu. Tiks neįgudusiam skaitytojui – paprasta. Tačiau ne prasta – nenervins reiklaus knygiaus.

Ne menkiau svarbi pažintinė misija. Kas yra betelis? O kas galeasai? Ką sugeba jakai? Iš kur ir kaip atsirado legendiniai tamplieriai? Ir kodėl taip viliojamai skamba Sposalizio del mare? Paaiškinimus rasite knygos gale. Kaip gaila, kad nieko nerasime apie knygos autorių... Besidomintiesiems teks keliauti interneto vieškeliais bei klystkeliais – gal ką ir užtiks.

O aš, sumaniusi šioje apžvalgoje rašyti apie kelionės knygas, lieku ne Venecijoje, ne Šilko kelyje, bet Vokietijoje, vežama jos geležinkeliais.

„Medžiai, vėjiniai malūnai, laukai, fabrikų kaimenės, mostiguojantys rankomis ūkininkai slinko pro akis. Ir buvo labai smagu žiūrėti, kaip viskas pro šalį sukasi, beveik kaip gramofono plokštelė. Bet pagaliau juk nusibosta ilgai pro langą spoksoti.“ Taip atrodo Emiliui iš Ericho Kastnerio knygos „Emilis ir sekliai“ (iš vokiečių kalbos vertė Jadvyga Kardelytė, iliustravo Indrė Jakštaitė, leidykla „Nieko rimto“).

Kai man nusibosta pro langą spoksoti, vis tiek spoksau – į bendrakeleivius. Berniokų ir mergaičių, panašių į E. Kastnerio Emilį, tebėra. Iš akių spindesio, iš tykaus bruzdesio, iš slaptos palaimos, persmelktos nerimu, galiu atspėti: tas žmogus pirmą kartą traukiniu keliauja savarankiškai – be tėvo, be mamos. Kaip gardžiai jis ragauja kelionės paviržį, kaip neramiai dairosi stotyje pasitinkančiojo... Tam vaikui tikrai būtų suprantamas ir E. Kastneris, ir jo knygos.

„Emilis ir sekliai“ – pirmoji E. Kastnerio knyga, skirta vaikams. Džiugesys –­ taip už mane gudresni kritikai yra apibūdinę šio rašytojo savastį. Jaukumas –­ pridurčiau aš. Kalbėta ir apie pikantiškumą... O kaipgi? Ar ne pikantiška yra Emilio pusseserė Ponė Hiutchen, vikriai dviračiu nardanti Berlyno gatvėmis?

Ši knyga pasirodė 1928 m., taigi guvusis Emilis – jau garbus ilgaamžis senolis... Neįtikėtina. Na, o jo autorius gimė Dresdene 1899 m. vasario 23 dieną. Jubiliejus! Jei kas minės, linkiu švęsti džiugiai ir pikantiškai, bet svarbiausia... Nežinau nė vieno kito rašytojo, kuris būtų taip rašęs apie mamas kaip E. Kastneris. Ir apie vaikus, mylinčius mamas be lašo egoizmo.

Jei kam apie rašytoją rūpi žinoti daugiau, priminsiu, kad „Gimtojo žodžio“ leidykla yra išleidusi jo biografinį pasakojimą „Kenigsbruko gatvė ir aš“. Visa širdimi rekomenduoju vaikams ir nevaikams. Dėl tos meilės, dėl Dresdeno, dėl rašymo meistrystės ir skaitymo malonumo.

Stabdykite kas nors mano pasakojimo traukinį – pradėjusi kalbėti apie E. Kastnerį, nebegaliu sustoti. Kokia laimė, kad kitoje stotyje manęs laukia taip pat mylima rašytoja – Violeta Palčinskaitė. Kas juodu – Kastnerį ir Palčinskaitę – sieja?

Erichas Kastneris buvo atradęs dar vieną kūrybos sritį – „Tilio Ulenšpygelio“, „Miunhauzeno nuotykių“, „Don Kichoto“ perpasakojimus. Knyga, su kuria supažindinsiu, taip pat priklauso garbingai perkurtų šedevrų pasauliui.

Violetos Palčinskaitės „Stebuklinga Mocarto fleita“ (dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė, leidykla „Kronta“) – tai elegantiškas reveransas XVIII amžiui, tuomet gyvenusiems aktoriui bei libretininkui Emanueliui Šikanderiui, kompozitoriui Volfgangui Amadėjui Mocartui, jų kūrybai ir jų Vienai –­ žinoma, ir jai.

„Jums kambarį su vaiduokliais ar su vaizdu į daržovių turgų? – paklausė mieguistas viešbučio savininkas ir, nelaukdamas atsakymo, ištiesė man parūdijusį raktą“, – taip prasideda Violetos Palčinskaitės pasakojimas. Netrukus jaukiame Vienos viešbutyje, vaiduoklių kambaryje, keliauninkė išgirsta muziką... Tuoj pasirodys Nakties karalienė.

„Užburtosios fleitos“ siužetas, tiesą sakant, sudėtingas. Painokas. Net melomanai sutrinka, kai paprašai jį atpasakoti nuosekliai. Kur ir kodėl keliauja Taminas?

Su V. Palčinskaitės knyga paskui jį sekti nesudėtinga. Ne veltui ši knyga įtraukta į Metų knygos paaugliams ketvertuką. Leidinys prašmatnus, iliustracijos atkuria baugiai mįslingą atmosferą.

O muzika? Yra ir garso plokštelė –­ Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklio „Mažoji burtų fleita“ įrašas. Jį vertinti palieku muzikologams. Gal jie atskirs dainininkų balsus? Leidėjai nutyli. Tartum plokštelė būtų įsidainavusi pati.

Informacijos badas!!!

Štai kaip garsiai šaukiu, imdama į rankas kitą geriausių knygų paaugliams ketvertuko knygą. Editos Milaševičiūtės „Įsimylėjėlių stovykla“ (leidykla „Alma littera“) – tai ir naujos serijos „Mergaičių lyga“ pradžia. Bet...

Pasakojimą apie knygą privalau pradėti ne nuo teksto. Nuo viešo atsiprašymo.

Nežinau, kaip nutiko, bet gandas, kad „Įsimylėjėlių stovyklą“ sukūrė mokinukė, pasklido plačiai. Juo patikėjau. Ir pati skleidžiau. Kol gavau Editos Milaševičiūtės laišką. Jau vienuolika metų, kai baigusi mokyklą... Paprašiau, kad papasakotų daugiau. Sužinojau: kilusi iš Pakruojo krašto; baigusi filologijos studijas; dirbusi žurnaliste. Dabar – jauna mama. Kokia laimė, kad Edita nepikta, kad pajauninimas ją tik džiugino. Manęs, suklaidintos, nė kiek.

Kodėl trumpų žinių apie debiutuojančius autorius mums nenori pateikti leidyklos? Kodėl ant knygos nugarėlės atpasakojamas vien siužetas, kurį, vien pavarčiusi tą knygą, vis tiek sužinosiu?

Fu... Išleidau garą, kaip koks senovinis garvežys... Jau lengviau...

Lipu į dabarties traukinį. Juo į Čepkelių raistą keliauja „Įsimylėjėlių stovyklos“ pasakotoja moksleivė Ugnė. Ne viena –­ su mylimu vaikinu ir jo draugais. Kas, kad ne viena, jei labai vieniša. Kompanija kiek vyresnė, o ir ta meilė... Ar Ugnė mylima, jei jos vaikinas labiau rūpinasi savimi nei ja? Stovyklavietėje ji tikrai lieka absoliučiai viena – burtai lėmė budėti ir saugoti palapines. Tačiau ir Čepkelių raistas turi savo burtus: žingsnis į šalį, ir esi suklaidintas, suviliotas, paklaidintas... O dar ta melo našta – tėvai net nenutuokia, kad išleido nepilnametę į stovyklą, kurioje nė vieno suaugusiojo. Ugnę paguosti gali tik pati Ugnė – jos naivi, nuoširdi kūryba, jos eilėraščiai.

Kad ir ką skaityčiau, esu atidi ir reikli vietai, kurioje vyksta veiksmas. Šį kartą mano reiklumas numalšintas: įdomūs tie Dzūkijos kaimai ir Čepkeliai, bet ne mažiau – ir Vilnius, jo Antakalnis. Pasimatymai prie pašto, ramybės ieškojimas Neries pakrantėse – viskas tikra, atpažįstama, artima.

Neabejoju, kad paaugliams knyga patiks. Juk apie meilę, apie artimos sielos ir savęs pačios ieškojimą. Itin paaugliškai...

Apžvalgose jau esu minėjusi kitas dvi paauglių ketvertuko knygas – Rimtauto Rimšo „Ne Karibų kruizą“, Gendručio Morkūno „Grįžimo istoriją“. Visos tos knygos – apie keliones ar klajones, bet taip skirtingai, taip savaip.

Už ką balsuos paaugliai?

Suaugusieji savo simpatijas jau spėjo pareikšti; jei balsuotų kritikai, laimėtų ... .... .... žinovų karštą meilę. Sunkia ranka ištryniau pavardę ir kelis žodžius, kuriuos ką tik parašiau. Išsikalbėsiu po rinkimų.

Kelionės pabaigai pasilikau dvi knygas –­ slogią ir smagią. Roberto Klemento „70 mylių iki rojaus“ (iš vokiečių kalbos vertė Angelė Barkauskienė, leidykla „Gimtasis žodis“) –­ anaiptol ne meno šedevras. Sunkoka, laikraštinė kalba. Bet tema, bet įvykiai, bet realybė... Į išsvajotą rojų – į Europą –­ keliauja somalietis slaugytojas Saidas ir jo dukra Sara. Sukiužusiame laive ir daugiau nelegalių pabėgėlių. Afrikiečiai susirinko Tunise, o jau iš ten... Į rojų Italijoje? Į mirtį? Vienaip ar kitaip – iš pragaro per pragarą.

Beje, ar esate keliavę per Pabradę? Ar matėte spygliuota viela aptvertus pastatus? Tuos, kur glaudžiasi nelegalūs pabėgėliai, atbėgę tik iki Lietuvos? Niekaip negaliu suprasti: kodėl retsykiais mano bendrakeleiviams ta vieta kelia savotišką džiugesį, atmieštą panieka? Mes, matote, balti. Mes – legalūs. Mes... mes...

Mes per mažai skaitėme knygų, o dar mažiau po tolimus kraštus keliavome patys. O jei keliavome, ir Tunisą, ir Italiją matėme kitokius, nei „70 mylių iki rojaus“ autorius, apie kurį leidėjai, savaime aišku, nutyli.

Šią apžvalgą rašau liūdnai smagią valandą. Nežinau kodėl ir už ką, bet labai myliu Tris karalius ir jų dieną. Tuoj baigsiu rašinį ir aukštai aukštai sudėsiu naivius, nuo vaikystės pažįstamus blizgesius. Laikas.

Galbūt gerokai pavėlavusi pateikiu Jums Mauri’o Kunnaso, Tarjos Kunnas, „Dvylika dovanų Kalėdų Seneliui“ (iš suomių kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė, leidykla „Versus aureus“) –­ galbūt jau po laiko.

Netiesa!

Gerų knygų laikas amžinas – kad ir apie ką jos pasakotų. Šioje rasime speigratį, Korvatunturio pakraštį ir baisų sambrūzdį. Nykštukas Vilė stengiasi padėti savo mamai ir kitoms nykštukų mamoms. Pati knyga taip pat skirta nykštukams –­ dar visai nedideliems vaikams, kurie be galo nori būti reikalingi. Iliustracijų turtingumas neapsakomas – galima žiūrinėti visus metus, ir vis ką nors nauja atrasti.

Nykštukams ir milžinams linkiu gero skaitymo kelio.

 

Skaitytojų vertinimai


50964. amigo2009-01-21 16:05
jei ne gintare, niekas taip ir neparasytu apie vaiku knygas taip siltai, aciu tau...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
14:20:02 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba