Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-16 nr. 3220

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SKAIDRIUS KANDRATAVIČIUS.
baladė apie puotą maro metu (ndx idée fixe)
74

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Pasnigo...3
• ALGIRDAS BRUKŠTUS.
Metachemija
8

KNYGOS 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kitas Aidas, kitas Marčėnas
21
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kelionė kaip gramofono plokštelė
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
24
• Naujos knygos

DAILĖ 
• ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
Būties tragizmas Makso Bando tapyboje
10

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Apie kiekvieną iš mūsų
• Rusų dramoje – premjeros Mažojoje salėje
• Vilniuje – „Comédie Française“
• Ridas Viskauskas.
Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę
1

MUZIKA 
• VITA GRUODYTĖ.
Muzikiniai pasižvalgymai po svetur
4
• RIMANTAS VINGRAS.
Evelinos Puzaitės rečitalis Londono Wigmoro salėje
4

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laba diena
1

POEZIJA 
• DIANA ŠARAKAUSKAITĖ.
8

PROZA 
• RIMANTAS MARČĖNAS.
Laidojimas
2

VERTIMAI 
• Irving Layton.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Už atostogas su kinu

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Ne mes renkamės žodžius3

 
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Kelionė meile
1

DE PROFUNDIS 
 LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
Karčemos mūšis
7

DE PROFUNDIS

Karčemos mūšis

Lietuvos tūkstantmečiui paminėti

LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viktoro Mažuolio nuotrauka

Pilnas paslapčių ir nežinios yra pirmasis mūsų istorijos tūkstantmetis, kai metraštininkai nemokėjo rašyti, o dainių epas toks painus, melodijos tokios sudėtingos, kad perduoti juo istorines žinias iš kartos į kartą mūsų protėviams nesisekė. Dėl šių ir kitų priežasčių sūnūs nesimokė iš tėvų dainių kankliuoti, rypuoti, giedoti ir dainuoti. Kiekviena nauja karta kūrė savo epą ir savo melodijas apie savo žygius ir pergales, sako, su pajuoka žiūrėję į tėvų ir protėvių žygdarbius bei epus. Aišku, mūsų senovės tyrinėtojai tiesiog trintų delnais, jei anuomet būtų atsiradę raštingų žmonių ir ant jaučio odų ar beržo tošies tuos epus surašę, bet tokių neatsirado, ir dabartiniams istorikams dėl to teko tik rautis plaukus. Bet taip buvo tik iki šiol, nes dabartės mokslininkai, remdamiesi pačiomis naujausiomis vibratologų hipotezėmis, ėmė tirti įdomią koncepciją, išvestą iš visuotinio energijos tvarumo dėsnio, teigiančio, kad niekas iš nieko neatsiranda, o jei atsiranda – niekur nedingsta. Vadinasi, jei koks nors Mataušas rėkalojo kokioje nors pilyje, smuklėje ar pirtyje prieš tūkstantį metų, tas jo rėkalojimas niekur nedingo, jis įsirašė į akmenų, vantų, kubilų ir ąsočių atmintį. Vantos ir kubilai per tūkstantį metų supuvo, ąsočiai sudužo, bet va akmenys – liko. Taigi vibratologai ypač susidomėjo akmenimis. Kristalinėse akmenų struktūrose atomai, kai jų aplinkoje ima vibruoti garsas, išsirikiuoja į tam tikras konfigūracijas –­ klasterius, kurie yra ne kas kita, kaip užkoduota informacija, panašiai kaip CD diskelyje. Klausimas tik toks, kaip tą informaciją perskaityti? Tikslingai dirbdami šia kryptimi, Lietuvos vibratologai sukūrė įrenginį – vibrantą, kuriuo įmanoma atkoduoti informaciją, sukauptą klasteriuose, ir atkurti iš jos buvusį garsinį pavidalą, kitaip sakant, vėl išgirsti garsus, kuriuos akmuo girdėjo prieš tūkstantį ir daugiau metų.

Iš pradžių, siekdami patikrinti savo hipotezių teisingumą ir vibrantus, jie sumanė patyrinėti keletą visai neblogai išlikusių – Gedimino, Trakų ir Raudonės – pilių akmenis, tačiau susidūrė su rimta problema. Pavyzdžiui, Trakų pilies mūre vibrantai aiškiai nuskaitė Didžiasalio plytų fabriko garsinį foną: gaudžiančius presus, molio maišyklių kliuksėjimą, slaviškai besikeikiantį prarabą plytų degimo ceche ir visokį kitą garsinį šlaką. Gedimino pilies mūras nedavė jokios rimtesnės informacijos apie Gedimino laikus, nieko nebuvo girdėti ir apie pilies statybos legendą, o panašiai kaip ir Trakų pilies mūras, buvo išsaugojęs tik aiškiai artikuliuotą turistų pliurpalą. Pvz.: „Krasyvo, a Van’?“ „Fedia, ty menia liubiš?“ „Niet, Sonečka, ja poliubil druguju“ „Ach že ty i podliec, i svoloč etakaja...“ Ir dar kaskadų kaskadas laiptuotų neliteratūrinių posakių.

Ė-hė, – suko galvas mokslininkai, susirinkę į pasitarimą. Pirmieji gauti rezultatai buvo tokie prasti ir nuviliantys, kad mokslo vyrai bijojo apie juos net kam nors prasitarti. Vibrantai neveikia taip, kaip tikėtasi, ir neteikia jokios informacijos iš senovės. Ir tada jaunas laborantas Napoleonas Radvila iškėlė idėją, kad vibrantai nuskaito informaciją nuo akmens paviršiaus tik todėl, kad kiekvienas naujas garsas senesnįjį garsų sluoksnį užkloja taip, kaip rievė rievę medžio kamiene. Tad, anot Napoleono, pati seniausia informacija turėtų glūdėti pačiame akmens viduryje, iš ten ją reikia ir išpešti. Vibrantus teko patobulinti, kad šie galėtų semtis garsų iš bet kurio akmens garsinio sluoksnio, svarbiausia – iš pačios akmens širdies. Visi sutarė, kad reikėtų ieškoti tokių akmenų, kurie kuo mažiau būtų apaugę dabarties garsiniu šlaku, necenzūrine leksika, nenorminės kalbos lytimis, nes visa tai akmenį gali veikti kaip agresyvūs trukdžiai, ardantys senesnius autentiškus garsų klodus. Aišku, tokių akmenų galima rasti nuošalesnėse, mažiausiai civilizacijos paliestose vietose.

Kita labai vertinga Napoleono Radvilos idėja buvo tiesiog geniali. Jis pasiūlė ypatingą dėmesį sutelkti ties apvaliais akmenimis, nes, anot laboranto, sunku nusakyti, kur yra plokščio akmens centras. Kitaip tariant, jis pasiūlė kolegoms tyrinėti riedulius, kurių Lietuvoje apstu.

Atšilus orams, mokslininkų grupė jau rengėsi krautis į automobilio bagažinę turimus vibrantus ir vykti į ekspediciją ieškoti Vorutos, kuri, anot kai kurių istorikų ir metraštininkų, buvusi karaliaus Mindaugo tėvonija, tik niekas, net pats Alfredas Bumblauskas, negalėjo aiškiai pasakyti, kur ji yra. Tad ir uždavinys buvo ne iš lengvųjų – kaip toje pasakoje: „Nueik, nežinia kur, ir surask, nežinia ką.“ Tačiau Lietuvos mokslininkų nesutrikdė ta aplinkybė, kad užduotis tarytum skendėjo nežinomybės ir neapibrėžtumo miglose. Napoleonas Radvila svarstė taip: „Voruta negali būti joks žinomas ar jau tyrinėtas piliakalnis, nes betyrinėjant yla iš maišo seniai būtų išlindusi, gal net surasta karaliaus Mindaugo karūna –­ reikia Vorutos ieškoti visai kitur. Mokslininko nuojauta jam kuždėjo, kad žodis greičiausiai yra sudurtas iš dviejų – slaviškos kilmės prielinksnio „vo“ ir lietuviško darželių augalo bei populiaraus asmenvardžio – „Rūta“. Vadinasi, ta vieta turėtų būti ten, kur slavų gentys turėjo glaudžių nuolatinių kontaktų su lietuviais, gal net grobdavo sau į žmonas lietuvaites moteris Rūtas, kurios ruso leksikone buvo dailios, ištikimos ir nepasileidusios lietuvaitės sinonimas. Tokį niekam nežinomą piliakalnį be pilies visai nesunku buvo surasti, pasižvalgius internetiniuose žemėlapių, darytų iš kosmoso, portaluose. „Eureka“, – vidury nakties prie kompiuterio garsiai sušuko Napoleonas Radvila ir bakstelėjo pirštu į labiausiai Rytų pusėn nutolusią Lietuvos žemėlapio vietą: „Čia.“

Kitą dieną mokslininkai išvyko į vietą, kur Napoleono Radvilos pirštu buvo bakstelėta. Ta gūdi mišku apaugusi kalva be pavadinimo, jei būtų nuskusta, gal ir atrodytų visai panaši į piliakalnį. Iš vienos pusės ją juosė upė, iš kitos – pelkė. Tiesa, nebuvo jokių pamato liekanų, o ir kitų ženklų, liudijančių apie kadaise čia stūksojusią pilį, tačiau Napoleonas Radvila užsispyrė: „Čia ir niekur kitur.“ Dar tą pačią dieną vyrai išritino iš upės dugno vieną riedulį ir ėmė tyrinėti vibrantu. Akmens paviršiniai sluoksniai buvo gana tylūs. Galėjai išgirsti praplaukiančių baidarių irklų teškėjimą, ramias baidarininkų pokalbių nuotrupas, kad ir tokias: „Atsargiai, saugokimės šiekštų, pradursim.“ Paskui buvo girdėti lyg ir susišaudymas – tikriausiai buvusio karo ar pokario mūšių aidai. Vėliau, tiriant gilyn ir gilyn akmens sluoksnius, – visiška tyla. Ir kai mokslininkai jau norėjo risti akmenį atgal į upę, Napoleono Radvilos akys nušvito. Ausinėse jis išgirdo tai, ko ieškojo ir ko niekas šiame tūkstantmety dar nebuvo girdėjęs. Pateikiame vibrantu atkurto teksto iššifruotą išklotinę:

– Kunigaikšti Springdaugai, Karčemos pilies valdove.

– Ko norėjai, vyti?

– Atjojo ristas uždusęs žygūnas su žinia. Ar įleisti?

– Tarne, atnešk man dar tris gorčius midaus.

– Klausau, kunigaikšti.

– Ar tas žygūnas rusėnas, ar mūsiškis?

– Mūsiškis, jūsų kunigaikšti, pusbrolio kunigaikščio Vildaugo vyras.

– Su kokia žinia?

– Žinia bloga. Mitrofanas su kariauna atžygiuoja į Karčemą.

– Kodėl ne pilnas ąsotis, tarne? Kaip aš gyvas, čia ne trys, o tik du gorčiai.

– Tik tiek buvo likę statinėj.

– Tad kodėl neįpylei iš kitos?

– Kitos irgi jau tuščios.

– Ak jūs pijokai, nelabieji. Tarnas, kuris pasislėpęs vagia iš šeimininko midų, turi būti čia pat nukirsdintas.

– Nerūstaukit, didysis kunigaikšti, ant savo tarno. Dabar kiekvienas vyras Karčemos gynybai mums reikalingas gyvas. Mitrofanas ateina su didele dvylikos vėliavų kariauna.

– Tapšnojau aš ant to Mitofanuškos. Kur ta jo kariauna?

– Negerkit tiek prieš mūšį, kunigaikšti. Nukrisit nuo žirgo.

– Aš pats žinau, kiek man negerti, vyti. Atspėk, ką nusprendžiau daryti?

– Gal šauksi vyrus pilies gynybai.

– Po Pykuoliais ir Patrimpais, pažiūrėk nuo kuoro, ar rusėnai jau čia?

Girdėti arklių žvengimas, kanopų bildesys, nemalonus ausiai šarvų džeržgesys, žvanginimas kalavijais, jaučių baubimas, žąsinų gagenimas, šunų lojimas, kačių miaukimas, gaidžių kakarykavimas, moterų spiegimas, strėlių caksėjimas į medinius pilies kuorus.

– Paduok nuo sienos man lazdą su gumbu, vyti, ir pasakyk nuo pilies kuoro tam rusui, kad sutinku su juo derėtis, jei nori iš Karčemos žemės sveiką kudašių išnešti.

Mitrocha, zachodi odin k kniaziu Springdaugasu na peregovory, jesli tvoja škura tebe doroga.

– Ar sutinka derėtis?

– Niekur nesidėsi. Įleisti?

– Įleisk.

My sožžom tvoj zamok, uvediom skot i vsie vaši žony Ruty, a vas vsiech ubjom, jotvingov prokliatych.

– Ak tu išpera, skotina slaviškoji... (aiškiai girdėti kunigaikščio Springdaugo pilnas įsiūčio karo šūkis, pas­kui –­ kaip ore sušvilpia lazda su gumbu, kaip sutraška dantys, lūžta šonkauliai, galiausiai – kruša duslių dunkstelėjimų lyg į pagalvę).

Bl...t’. Perestan’ bit’, ubjoš nasmiert’.

– Pasakyk dabar jų kariaunai, vyti, nuo kuorų, jei jie nori atgauti dar gyvą savo Mitrofaną, tegul palieka prie Karčemos pilies vartų vežimus su stipriaisiais rusiškais gėrimais ir nešdinasi iš mano žemių, kad daugiau jų čia nematyčiau.

(Girdėti, kaip taisyklinga rusėnų kalba vytis dėsto nuo kuorų nuščiuvusiai ir nutilusiai kariaunai paliaubų sąlygas.)

– Pasakyk jiems dar nuo manęs „Pošli von“. Išneškit iš mano menės šitą kruviną slavišką kumpį ir iškeiskit į gėrimus. Dar pasakyk jiems, kad, jei sąlygos bus su kaupu įvykdytos, aš jų nesivysiu ir pelkėje neskandinsiu.

– Klausau, kunigaikšti. Jis dar kvėpuoja.

– Ir tegul sau kvėpuoja. Vykdykit, kas liepta, ir įpilkit man tris gorčius rusiškojo midaus, o statines riskit į rūsius. Pakvieskit dar dainių pas mane, kad apdainuotų Karčemos mūšį.

– Klausau, kunigaikšti. Dainius laukia už menės durų ir jau derina žodžius prie melodijos.

Ir išgirdo Napoleonas Radvila neišpasakyto grožio melodiją ir žodžius visai tiksliai tokius, kokie čia buvo, tik ne grubia šnekamąja kalba, o hegzametru. Dainius taip teisingai apdainavo Karčemos mūšį, kad jo epas, be abejo taps deimantu, kaip „Ilijada“ ir „Odisėja“ graikams.

Mokslininkai įrito riedulį į automobilio bagažinę ir nuvežė, nieko nelaukdami, į literatūros institutą.

Padovanojo ir vieną vibrantą, kad instituto mokslinės bendradarbės ir laborantės galėtų šifruoti epą ir užrašyti. Kompozitorių sąjungai irgi padovanojo vieną vibrantą, kad užrašytų dainiaus melodijas, dar vieną vibrantą padovanojo Istorijos institutui, kad tie nustatytų, kokiais laikais vyko Karčemos mūšis. Istorikai vienu balsu tvirtina, kad jis greičiausiai vyko 500 metų iki Mindaugo.

 

Skaitytojų vertinimai


50869. vatinukas2009-01-18 17:51
Lietuvos tukstantmecio proga arturo vadovaujama, alternatyvi VEKS-ui PEKS, nusprende: a.atstatyti Pilenus b.tam panaudoti nesamus brezinius ir paskutines nesekmingos archeologo ekspedicijos i seima medziaga c. Lietuvos vardo tukstantmecio paminejimo proga patiketi atstatytus PILenus uz 100mio litu sudeginti sviesos ir ugnies ekspertui G.Hofui d.supirkti nufiukintu nuodeguliu uz nekonkursinius 10Mio. ir perduoti juos i guggenheimo muziejaus pagrindines sales ekspozicija Likusius Pilenu pelenus panaudoti Kietaviskiu ariamuju zemiu trasai. Pavesti Arlaukui,Petrauskui ir Bumblauskui nuomones nereikst

50902. terra2009-01-19 11:30
nieko juokinga

50905. skelbimux2009-01-19 13:21
siūlau akmenį, kurį užantyje nešiojuos...

50910. VAKSAS to terra2009-01-19 15:54
Tai vis dėl to taip ir neaišku, ar tamstai juokinga, ar nejuokinga, ar nieko. Aš tai čia matau visai kitą intenciją. Kai rusui negali žiebt į snukį paprastuoju būdu, visai įmanoma tai padaryti tokiais kūrinėliais. Iš čia ir tragikomiškas juokingumas.

50929. su2009-01-19 19:57
nafig yra reikalingas šis nukvakėlius grafomanus publikuojantis leidinys? patiems grafomanams? tai tegu jie ir išlaiko jį aukomis.

51078. Būrėjas2009-01-26 12:35
Kai "lit. ir Menas" bus leidžiamas 10 egzempliorių tiražu, tuomet VISOS publikacijos bus juokingos ir šis humoras bus didžiai vertingas

51138. One2009-01-29 15:27
parsidaves tas LJ, ej bohu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
14:19:53 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba