Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-16 nr. 3220

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SKAIDRIUS KANDRATAVIČIUS.
baladė apie puotą maro metu (ndx idée fixe)
74

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Pasnigo...3
• ALGIRDAS BRUKŠTUS.
Metachemija
8

KNYGOS 
 JŪRATĖ BARANOVA.
Kitas Aidas, kitas Marčėnas
21
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kelionė kaip gramofono plokštelė
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
24
• Naujos knygos

DAILĖ 
• ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
Būties tragizmas Makso Bando tapyboje
10

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Apie kiekvieną iš mūsų
• Rusų dramoje – premjeros Mažojoje salėje
• Vilniuje – „Comédie Française“
• Ridas Viskauskas.
Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę
1

MUZIKA 
• VITA GRUODYTĖ.
Muzikiniai pasižvalgymai po svetur
4
• RIMANTAS VINGRAS.
Evelinos Puzaitės rečitalis Londono Wigmoro salėje
4

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laba diena
1

POEZIJA 
• DIANA ŠARAKAUSKAITĖ.
8

PROZA 
• RIMANTAS MARČĖNAS.
Laidojimas
2

VERTIMAI 
• Irving Layton.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Už atostogas su kinu

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Ne mes renkamės žodžius3

 
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Kelionė meile
1

DE PROFUNDIS 
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
Karčemos mūšis
7

KNYGOS

Kitas Aidas, kitas Marčėnas

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Sventickas V. ŠITAS AIDAS, ŠITAS MARČĖNAS. Monografinė studija. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Buvo pats Poezijos pavasario metas. Važiavau į darbą ir laukiau ties Mindaugo tilto galu žalios šviesos. Automobilių sangrūdoje kairės perėjos pusės negalėjau matyti. Užsidegė žalia šviesa. Dar kurį laiką ją stebėjau, neskubėdama spustelėti starterio. Jis kažkoks iškleręs, visada lėtai pajudu iš vietos. Keleri metai rengiuosi pasitaisyti. Vis nėra laiko. Ir staiga mano nuostabai prieš pat akis tiltą lėtai kirto žiūrėdamas sau po kojom baltu apsiaustu apsirėdęs žmogus. Jis ėjo susimąstęs, atrodo, net nepastebėjo, kad kiūtina per raudoną šviesą. Padėkojau Apvaizdai, savo vangumui ir silpnokam starteriui dėl kelių lemties padovanotų sekundžių, kad staiga nešokau iš vietos. Tas žmogus buvo Valentinas Sventickas. Dabar galiu rašyti savo refleksijas apie jo knygą, o ne pasiaiškinimus tardytojui ar kitai valdiškai įstaigai, samprotaudama apie spalvų kaitos reikšmę ir prasmę ne tik eismo reguliavimui, bet ir egzistenciniam žmogaus likimui. Jeigu būtų nutikę viskas kitaip (klaiku apie tai net mąstyti), neprieteliai pasakytų, kad tai buvo mano saljeriškas kerštas, slapta kenčiant, kad tokios geros knygos apie Aidą Marčėną, kaip kad parašė V. Sventickas, neįstengsiu niekada parašyti. Joje ne tik nuosekliai chronologiškai aptartos beveik visos poeto knygos, atsekant jų kūrybines slinktis, bet ir pabaigoje visos įžvalgos susumuotos ir apibendrintos, net sunumeruotos, priskaičiuojant septynis punktus (gal neatsitiktinai čia tas mistinis, pasaulį tveriantis skaičius septyni?..). Dar daugiau – kitame skyriuje bandyta viską dar stipriau iš esmės apibendrinti: padaroma fundamentali išvada, kad „A. Marčėnas labai paslankus poetas, labai įvairus“ (p. 167). Poezijos kritikas išanalizuoja ir A. Marčėno poetinės meistrystės instrumentarijų: anapestus, harmonijos imperatyvą, ritmo pojūtį, draugystę su silabotonika, eufoniją, susidūrimų semantiką, judėjimą soneto viduje ir t. t., ir t. t. Šių eilučių autorei tikrai nebūtų pavykę to padaryti. Tačiau tai nebūtų visa tiesa. Mat perskaičiusi V. Sventicko knygą „Šitas...“, pirmiausia pajutau egoistišką džiaugsmą: „Ačiū Dievui, darbštus žmogus parašė. Viską nuodugniai ištyrė. Dabar man nebereikės rašyti. Galėsiu sau toliau ramiai sodinti braškes ar kokį aviečių krūmą.“

„Ką ten tas Sventickas galėjo parašyti apie Marčėną. Juk jis toks tarybinis“, –­ tarsi klausia, tarsi teigia apžiūrinėdama knygą ir kraipydama galvą viena moderni literatė. „Visai ne“, – iš karto išpyškinu visą pozityviąją įžvalgų pusę. Mano galva, ši knyga atveria bet kurio poezijos tyrinėtojo galimas galias ir negalias. V. Sventicko tekstas yra puikus pavyzdys. Pozityvus pavyzdys tuo, kad parodo, kaip galima nuoširdžiai ir atvirai siekti suprasti pasaulį, kuriame niekada negyventa. V. Sventickas nesimokė „gorkynės universitetuose“. Negalėjo mokytis. Ne ta kraujo grupė. Kaip, beje, ir šių eilučių autorės. Tačiau suvokia šios jau nunykusios subkultūros unikalumą ir bando atsekti jos povandenines sroves, savaip galbūt įsiaudžiančias į interpretuojamojo poeto kūrybą. O gal ir neįsiaudžiančias. Kas žino, kiek čia ta biografija turi galios atsirasti poezijos kūnui. Tiksli, ko gero, paties poeto A. Marčėno oficialiai formuluojamo dokumento ištarmė: „Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė.“ Knebinėk kiek nori poeto gyvenimą, neką svaraus galėsi pasakyti apie jo talento paslaptį. Ir vice versa. V. Sventickas nieko kategoriškai ir neteigia. Paskutiniojo žodžio teisę vis perleidžia kitiems, tarsi geresniems, tyrinėtojams, kažkokiems mistiškiems psichoanalitikams. Apie eilėraštį „Kaltės jausmas prie Buivydiškių tvenkinių“ rašo: „Jį reikėtų analizuoti psichoanalitikams, knebinėjantiems žmogaus kompleksus, autoriaus biografijos smulkmenas ir suvokiantiems sąmoningai ar pasąmoningai maišomų kortų žaidimą“ (p. 116). Taip Sokratas, kai norėdavo išsisukti nuo galutinio atsakymo, vis sakydavo, kad jis tai nieko nežino, bet viską žinanti deivė Diotima. Įtariu, kad jis ją susigalvojo. Kaip kad V. Sventickas – psichoanalitikus. Kadangi turiu universiteto baigimą liudijantį psichologo diplomą, drįsiu pareikšti, kad per tas studijas nieko nemoko apie poeziją. Psichoanalitikai dirba šventą darbą – jie gydo žmones nuo neurozių ir rimtesnių sutrikimų, tarsi kokie Budos sekėjai bando išvaduoti juos nuo kančios. Poetas gi, be gebėjimo įžodinti kančios patirtį taip, kad ji liktų nebeatpažįstama, – tuščias indas, skambantis vakuumas. Psichoanalizė ir poezija pagal prigimtį nesusitinka. Psichoanalitikas gali padėti poetui kaip asmeniui, jei sutrinka šio psichinių gyvybinių energijų cirkuliacijos laukas, gali jį šiek tiek atstatyti, net neturėdamas nuovokos nei apie jo talento paslaptį, nei apie poezijos prigimtį. Juk ir pats poetas apie tai tik spėlioja. Tokio(ios), kurį(ią) psichoterapija būtų išmokiusi suprasti poeziją, deja, dar nesu sutikusi. Jei ką nors ir nujaučia – ši galia kyla iš kitų žmoniškųjų resursų. Net ir S. Freudo apmąstymai apie F. Dostojevskio kūrybą – tik schema. O poezija juk, kaip rašo V. Sventickas, kartodamas patį A. Marčėną, „nekyla iš įprastinių standartų ir normų. Kyla ji iš kryptelėjimo, pasislinkimo, „klaidos“ (p. 62).

Tačiau vis dėlto negali rašyti apie poetą taip, tarsi nebūtų jo biografijos. Negali manyti, kad kūrėjas esąs tik žodžių junginių gamintojas ir skleidėjas. Poeto tekstai ir jo atmintin įsirėžusios susipynusios gyvenimo nuotrupos sukuria naują „tekstinę/užtekstinę“ realybę, kurią neaišku kaip pavadinti ir iš kurios pusės pradėti interpretuoti. V. Sventickas bando įvairiausias strategijas: pradeda nuo Hipolito Teno propaguoto pozityvistinio biografizmo – iš toli, nuo senelių, tėvų, sumini poeto mylimas mamukes ir tetukes. Tuomet per A. Marčėno biografiją bando atsekti tam tikras socialines ir kultūrines tam tikros generacijos dalies gyvenimo būdo ypatybes. Paskui pasineria į patį sukurtų tekstų audinį, ir čia, mano galva, rašo laisviausiai ir su didžiausiu įkvėpimu. Be to, pagarbiai įaudžia ir paties poeto ištaras apie savo poeziją. Galiausiai – kartkartėmis pereina nuo vieno poeto asmens ir jo kūrybos tyrimo prie poezijos prigimties apmąstymų apskritai. Šios strategijos ne visada susilydo, susiderina, net kartais nesusieina. Tačiau, mano galva, šis nerangumas ir yra stipriausioji knygos pusė. Kritikas akivaizdžiai yra apsibrėžęs kiek įmanoma mažiau „pritempinėti“. Sakyčiau, seka paskui patį poetą, priėmęs jo daugiaprasmį kalbėjimą kaip siektiną tikslą.

Kažkokia garbinga ir vyriškai racionali ta V. Sventicko knyga. Tyrinėtojas mintija, mąsto, audžia tekstą, vengdamas išankstinių nuomonių, prietarų ar susiklosčiusios konjunktūros. Jam įdomus Aido Marčėno fenomenas. Jis su džiaugsmu apie jį rašo. Ne formaliai, ne „iš reikalo“, o pajutęs tikrą, nesumeluotą pašaukimą. Todėl knygą smagu skaityti. Jaučiasi, kaip rašantįjį kartais pagauna vos ne iš pačios poezijos atklystanti pakylėtumo srovė. Ypač – į knygos pabaigą. Kodėl rašo būtent apie A. Marčėną? Lyg Lietuvoje nebebūtų kitų poetų. Gal parašys ir apie kitus, sulauksime, jei būsime kantrūs. Kažkada V. Sventickas yra išleidęs knygą „Keturi portretai“ apie keturis vienos kartos poetus – A. A. Jonyną, G. Patacką, A. Grybauską ir V. Rubavičių. Ko gero, ši knyga irgi atveria seriją.

Knygos negalia, apie kurią čia jau buvo užsiminta, neišplaukia nei iš V. Sventicko knygos, nei iš jo sumanymo prigimties. Ji imanentiška bet kuriai poezijos kritikai, ir visų pirma galioja šių eilučių autorės tekstams. Tiesiog poetas ir poezijos kritikas, kaip pasakytų L. Wittgensteinas, žaidžia skirtingus kalbos žaidimus. Vienas kalba meno, kitas – tarsi mokslo kalba. Ar šios kalbos kaip nors susitinka? Ar jos turi potenciją suartėti, susilieti, susijungti, susibendravardiklinti? Mano galva, tikrai nelabai – nebent susišaukti, susiūbauti, žinoti viena apie kitą, kaip kad numano vienas kito buvimą du vienos upės krantai. Ir to užtenka. Poezija ir jos interpretacija delikačiai prasilenkia. Džiugu, kad šios knygos atveju prasilenkimas draugingas. Ir poetui, ir kritikui smagu stebėti vienas kito slydimą žodžių upės paviršiumi. Kurį laiką jie net jaučiasi plaukią drauge susikibę rankomis, bet jų amato prigimtis vis dėlto nublokš juos į skirtingas puses. Niekada poezijos kritiko tekstas nepakeis pačios poezijos, nei ką iš esmės joje paaiškins. Nereikėtų ir reikalauti iš kritiko teksto to, ko jame ir negali būti. V. Sventickas savo rašymą baigia žodžiais: „Rašantis apie poeziją turi susitaikyti su pralaimėjimu. Jai. Susitaikęs laimi“ (p. 171). Vis dėlto tai buvo kova? Galių žaismas? Kas kurį? Bet galynėjamasi ne su A. Marčėnu, o su poezija.

Tarsi knygos sumanymas buvęs kitas –­ „nupiešti objektyvų meno žmogaus atvaizdą“. „Nupiešti objektyvų meno žmogaus atvaizdą yra sunki užduotis, iš dalies įvykdoma telkiantis bent keletą skirtingų šaltinių“, – sako V. Sventickas (p. 51). Ar iš tiesų įvykdomas? Man atrodo, skamba pernelyg optimistiškai. Abejoju dėl „objektyvaus atvaizdo“ apskritai galimybės. V. Sventickas tiesiog parašė knygą, pasidalydamas su kitais savo paties profesionaliomis įžvalgomis, sukurdamas savąjį „Aidą Marčėną“. Gal net poetas iš jam būdingo šilto draugiško solidarumo ir pripažins, kad jo lyrinis subjektas yra iš tikrųjų toks, iš esmės suprastas ir atpažintas. Tai nieko nekeis. Knygoje nėra paties Aido Marčėno. Jei sumanytų rašyti koks kitas kritikas (kad ir šių eilučių autorė), gimtų „kitas Aidas, kitas Marčėnas“. Nebūtinai geresnis ar įdomesnis už „šitą“. Kažkuo panašus į „šitą“. Ypač mirties poetinio įprasminimo motyvu. Bet vis dėlto – kitas. Būtų prisimintas lapės, kaip mirties įvaizdžio, simbolis. Gal šis „kitas“ Marčėnas būtų labiau autoironiškas, autokritiškas. Jis tikrai nemanytų, kad „menininkas turi nuodėmių teisę“ (p. 46). Dievas jam nebūtų angelo sinonimas (p. 73). Jis dažniau išdrįstų minėti jo šventą vardą. Dažniau metafizikai medituotų. Jis nebūtų įkalintas savo pasąmonėje ir dėl to iš kažkur atsitraukęs (p. 79). Būtų prisimintas A. Marčėno ir S. Parulskio kūrybinės draugystės motyvas. Būtų išgirstas A. Marčėno poezijos aidas eseistinėje prozoje, ypač G. Radvilavičiūtės kūryboje. Tačiau tai irgi būtų tik subjektyvus bandymas pagauti tai, kas nepagaunama. Viskas, kas įsilieja į tekstą, tampa vienodai tekstiška. Juk rašantysis, kaip sako J. Borgesas eilėraštyje „Kitas tigras“, tekstu negali sugriebti tikro gyvo tigro. Kad ir kiek stengtumeisi aprašyti gyvą tigrą – sukursi tik dar vieną iš žodžių, kalbos tropų ir simbolių sukonstruotą tigro mitologinį vaizdinį. Tačiau nepaisant to, kad gyvasis A. Marčėnas kaip vientisas fenomenas sprūsta lauk kaip tas J. Borgeso tigras iš kritiko rašomo teksto, vis dėlto lieka jo numanomi pėdsakai, kuriais seka V. Sventickas, kurdamas savąjį personažą. Sakyčiau, vykusį. Ir tuos pėdsakus galima atpažinti ir pripažinti. V. Sventicko „Aidas Marčėnas“ – sąmojingas ir žaidžiantis. Tačiau šis „žaidžiantis Marčėnas mėgsta ir „scholastiškus“ eilėraščius – kai mintis papainiojama, vaizdas apverčiamas arba visaip kaip vartomas, paskleidžiama miglos (...)“ (p. 87). Šis V. Sventicko Aidas gali tik „nežinant žinoti“ (p. 77). „Improvizatorius A. Marčėnas yra žaismingai racionalus“ (p. 75). „Gėrėjimasis, skonėjimasis gyvenimu – su jo grožiu ir purvu, praradimais ir atradimais“ – yra viena svarbiausių V. Sventicko sukurto A. Marčėno kūrybos būsenų (p. 68). Jis mėgsta semti poeziją iš kasdienio gyvenimo patirčių (p. 90). Dažnai jaučiasi „lyg Meistrui nepatikęs ir sudaužytas ąsotis, kurio niekas nesiruošia suklijuoti“ (p. 107). Tačiau, nepaisant nieko, jis suradęs naują būdą matyti poeziją – per šypseną ir sąmojį (p. 86). Ir šis V. Sventicko pastebėtasis A. Marčėno sąmojis nebūtinai turi juokinti. Atrodo, V. Sventickas, nepaisant to, kad deklaruoja objektyvaus kūrėjo atspindžio tekstinę galimybę, paradoksaliai nujaučia esant šį borgesišką kito tigro pavojų. Todėl parašęs gana kategorišką „Metai be žiogo“ (1994) interpretacinį vertinimą, kuriame apibūdina šį rinkinį kaip labiausiai atsietą nuo likusios poeto kūrybos ir tarsi labiausiai nenusisekusį, biografiškai užkoduotą ir tuo užblokuotą tekstą, jis staiga sustoja ir pats savęs atsiklausia: ar taip yra iš tikrųjų? Ir nusprendžia – nespręsti. Pasiklausia paties poeto. Labai vykęs tyrinėtojo judesys. Leidžiantis gimti dar vienam kitam Marčėnui čia pat prisiglaudžiant prie tarsi jau esamo.

 

Skaitytojų vertinimai


50884. :)2009-01-18 21:39
Marceno poezija - Buties muzika.

50890. g4da2009-01-19 00:21
skaityti 6itas nesamones

50894. zvaigzdynas2009-01-19 10:02
Marcenas-zvaigzde,Sventickas-zvaigzde,Jurate Baranavova-zvaigzde...Viens prie kito glaudziasi,o is tikro-šnipštas...Viena bamba ciupoja...

50934. bava2009-01-19 21:25
iš Baranovos panegirikų išmetus citatas liktų tik meilės telegrama...

50944. tata to zvaigzdynui2009-01-20 17:03
nepavydekit profesionalams, kuriais nesate

50953. pinkis2009-01-21 00:01
gal reikėtų perkūnkiemyje vieną gatvę pavadinti marčėno vardu, a?

50957. raimis2009-01-21 10:30
Paskaitykite A.Marčėno " Būtieji kartiniai" - atgausite praėjusį laiką...Įžvalgu, šmaikštu.

50961. to gėda2009-01-21 14:18
Gėda nesuprasti, kokios vertės yra Marčėno poezija. Tikrai GĖDA

50962. pagal matą2009-01-21 15:01
vertė? - imitacinės poezijos pavyzdžiai, improvizacijos arba perdaug asmeniškos eilės,kurias poetas paaiškina ateinančioms kartoms ir tokiems monogrfinaikauinkams, kaip kad V. S. Už šią monografiją jis Nacionalinės premijos negaus, nes visas kitas jau buvo pasiskyręs.Kam čia įsiteikinėti - koks poetas, toks ir jo monografistas.Suprasti - nėra gėda. Kodėl neparašė mon.a apie E. Ališanką? K. Platelį? ar savo numylėtinį Kukulą?..Pataikauja madai?

50972. to pagal matą2009-01-21 20:06
pavydas, tik pavydas kalba Jūsų lūpomis

50980. to2009-01-21 23:32
pardon,klystat. Nei kito A. M. nei kito V. S. nesugebėjot įžvelgti,tai kam tos begalinės interpretacijų interpretacijos.Aišku, kad kitas parašytų kitaip.Ir reklamos šiai knygai nestinga.Ačiū už kitus, buvusius ir būsimus Jūsų straipsnius,gerbiama mąstytoja.

50991. raimis2009-01-22 10:26
Gyvas ir įtaigus, bet nerėksmingas yra dabarties( objekto) ir poeto( subjekto) vienis A.Marčėno poezijoje. Ir taiklių bei įdomių įžvalgų pateikia J. Baranova. Kiti poetai yra kitokie, ir tai įdomu - tie savitai skirtingi balsai...

51047. tzip2009-01-24 00:50
ateikite tik tada, kai jus supranta. o kitus toleruosite mazdaug taip : viespatie jie ateis, bet be musu zinios kazkas krukdo. muzika, sunku ja sugroti o padainuoti?/ k,odel zaidziate su manimi?

51048. taip2009-01-24 00:53
jau matau tave, o ka man daryti?

51049. t2009-01-24 00:58
as per daug atvira, o visi kiti apsigaubkite lapais. nes si9andiesn mano dukroas gimimo0 diena, o ji serga, dieve, as ga;liuu sukurti jum,s tike eilku, kad neasugebesite ju perskaituti?

51051. ne2009-01-24 02:43
NIEKO DAUIGHIOAU NERAsysiu, nes niekas nec9ia8UDONKI MANO SVEIKATZ ON BNJUTU GERAI

51056. sulaukem2009-01-24 13:23
kas per zmones - prisigeria ir lenda i interneta.

51064. Ak2009-01-25 12:23
Ak, gražu. Draugas draugui, draugė draugui, draugas draugei - visada. Taip susitelkus į draugų būrelį sukuriamas mitas, įteigiama ateinančioms kartoms, kas yra kas Lietuvoje, tiksliau - lietuvių literatūros pasaulėlyje. Valentinas Sventickas, pavyzdžiui, niekada neparašys monografijos apie Sigitą Gedą, ir mūsų kartai gerai žinoma - kodėl. Tačiau ateinančios kartos to nežinos. Stebėtina, kaip patys literatai, literatūros kritikai kartais pataikaudami "saviems rateliams" išklaipo geros poezijos, literatūros esmę, pristatydami visuomenei nei tai, ir ne taip...

51065. trombonas2009-01-25 12:46
ak, nemyžčiokit, spekuliantai gedos vardu. jis niekad nepriklausė jūsų kartai

51067. Trombocitui2009-01-25 15:28
Tau, trombocite, juo labiau. Žiūrėk esmės, o ne viduriuok.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
14:19:53 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba