Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-16 nr. 3220

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SKAIDRIUS KANDRATAVIČIUS.
baladė apie puotą maro metu (ndx idée fixe)
74

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Pasnigo...3
• ALGIRDAS BRUKŠTUS.
Metachemija
8

KNYGOS 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kitas Aidas, kitas Marčėnas
21
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kelionė kaip gramofono plokštelė
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
24
• Naujos knygos

DAILĖ 
 ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
Būties tragizmas Makso Bando tapyboje
10

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Apie kiekvieną iš mūsų
• Rusų dramoje – premjeros Mažojoje salėje
• Vilniuje – „Comédie Française“
• Ridas Viskauskas.
Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę
1

MUZIKA 
• VITA GRUODYTĖ.
Muzikiniai pasižvalgymai po svetur
4
• RIMANTAS VINGRAS.
Evelinos Puzaitės rečitalis Londono Wigmoro salėje
4

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laba diena
1

POEZIJA 
• DIANA ŠARAKAUSKAITĖ.
8

PROZA 
• RIMANTAS MARČĖNAS.
Laidojimas
2

VERTIMAI 
• Irving Layton.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Už atostogas su kinu

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Ne mes renkamės žodžius3

 
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Kelionė meile
1

DE PROFUNDIS 
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
Karčemos mūšis
7

DAILĖ

Būties tragizmas Makso Bando tapyboje

Publikuojama ištrauka iš naujos prof. Antano Andrijausko knygos „Litvakų dailė l’école de Paris aplinkoje“, kuri pasirodys vasario pradžioje

ANTANAS ANDRIJAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Maksas Bandas

Laikinosios sostinės litvakų dailės gyvenimas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o jos sostinę Vilnių okupavus lenkams, kultūrinis gyvenimas persikėlė į „laikinąją sostinę“ – Kauną. Konflikto su lenkais dėl Vilniaus metu dauguma litvakų, lipkų (Lietuvos totorių) ir karaimų palaikė Lietuvą, nes jų istorinė atmintis pirmiausia buvo susijusi su LDK puoselėjamais demokratiniais idealais ir joje gyvavusia religine bei kultūrine tolerancija. Todėl litvakų įvairių visuomeninių organizacijų lyderiai, dalyvaudami kaip Lietuvos atstovai įvairiuose tarptautiniuose forumuose, siekė taip išplėsti atkuriamos Lietuvos teritorijos ribas, kad kuo mažiau litvakų liktų už jos ribų. Tačiau šiuos siekius sužlugdė galingosios valstybės, savaip brėžusios atgimstančių valstybių sienas.

Prieškario metais lietuviškos Vilniaus gubernijos rytinė linija ėjo apie 35 km į Vakarus nuo Minsko, tad Ch. Soutine’o gimtinė Smilovičiai buvo paribio miestelis. Tačiau po karinio konflikto su Lenkija ir Vilniaus krašto okupacijos atgimusios Lietuvos valstybės siena pasislinko per 200 km į vakarus. Nepriklausomybę atgavusios etninės Lietuvos teritorija, išskyrus šiaurinę sieną su Latvija, galingųjų kaimynų buvo apkarpyta. Litvakų bendruomenė, šimtmečius gyvenusi vieningoje LDK teritorijoje, buvo padalyta ir atsidūrė Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir sovietinės Rusijos valstybių erdvėje.

Skirtingai nei tradiciškai multikultūriniame Vilniuje, atgimusios Lietuvos valstybės laikinojoje sostinėje Kaune (caro valdžia prieš Pirmąjį pasaulinį karą, apkaltinusi žydus kolaboravimu su vokiečiais, masiškai iš pasienio regionų deportavo juos į Rusijos gilumą) vyravo lietuvių etnosas. Iš įvairių kraštų suplaukę į Kauną lietuviai, atsiriboję nuo multikultūrinio LDK palikimo, siekė sukurti modernią tautinę valstybę ir kuo sparčiau integruoti Vakarų Europos kultūros laimėjimus. Pirmaisiais nepriklausomybės metais nemaža litvakų grįžo į tėvynę, tad Kaune greitai susiformavo gausi litvakų bendruomenė. Tarpukariu ji sudarė apie 30 proc. gyventojų. Lietuviai ir litvakai Kaune gyveno kartu, čia nebuvo daugeliui Centrinės ir Rytų Europos miestų būdingų getų. Valstybės remiamose žydų mokyklose tradicinę religinio išsilavinimo sistemą keitė pasaulietinė; jose greta hebrajų ir jidiš kalbų buvo dėstoma lietuvių, ir tai skatino lietuvių bei žydų bendruomenių suartėjimą.

Litvakai, įsitraukę į atgimusios valstybės kultūrinį gyvenimą, Kaune steigė ne tik savo dailės organizacijas. Joms darė įtaką keli veiksniai. Pirmiausia, kai kurie Vilniaus žydų dailininkai – I. Kulvianskis, Jakūbas Messenbliumas (Jacques’as Missaine’as), Josimas Akimas, Saliamonas Zelmanavičius (Zelmonovičius) – persikėlė iš Vilniaus į Kauną. Antra, 1920 m. buvo įkurtas dailės studijų centras – Kauno meno mokykla, kuriai vadovavo talentingas pedagogas Justinas Vienožinskis, sugebėjęs sutelkti gabių dėstytojų kolektyvą. Nors mokykloje dirbo beveik vien lietuvių tautybės dėstytojai, tačiau nuo 1922 iki 1940 m. čia mokėsi apie 70 litvakų. Svarbios buvo ir Kaune veikusios J. Vienožinskio ir M. Dobužinskio privačios dailės studijos, kuriose taip pat mokėsi litvakų.

Nepriklausomos Lietuvos dailės gyvenime, rengdami viešas parodas, aktyviausiai reiškėsi litvakai M. Bandas, N. Arbit Blatas, J. Akimas, J. Messenbliumas, Zelmonas (Zalė) Bekeris, Chaïmas Mejeris Fainšteinas, Chaïmas Štreichmanas, Hiršas Markus, Povilas Kaufmanas, Cilė Epšteinaitė, Černė Percikovičiūtė, S. Zelmanavičius, Maksas Leiba Ginsburgas, Jakūbas (Jankelis) Kazlauskas (Jacques’as Koslowsky’s). Tarpukario Lietuvos kultūra ir menas orientavosi į Prancūzijos kultūrą, todėl į Paryžių vyko mokytis ir stažuotis tiek lietuvių, tiek ir litvakų dailininkai. Iš pastarųjų įvairiu metu ten studijavo ir gyveno I. Kulvianskis, Juozas Levinsonas-Benari, J. Messenbliumas, M. Bandas, N. Arbit Blatas, J. Akimas, J. Kazlauskas ir kiti.

Plačiausią tarptautinį pripažinimą iš jų pelnė M. Bandas ir N. Arbit Blatas, kurių kūryba siejosi su Paryžiaus mokykla (l’école de Paris). Todėl jų įnašą į Paryžiaus mokyklos sklaidą aptarsime išsamiau, juolab kad šie dailininkai ne tik nuolatos pabrėždavo savo lietuvišką kilmę, bet ir palaikė glaudžius ryšius su tėvyne, į kurią atvykdavo, rengdavo parodas. Mokydamasis Kauno dailės mokykloje ir dėstydamas Vilniaus dailės akademijoje, apie šiuos dailininkus girdėdavau iš Česlovo Kontrimo, L. Truikio, A. Gudaičio ir kitų juos pažinojusiųjų. Lietuvoje jie buvo geriau žinomi nei Ch. Soutine’o aplinkos dailininkai, kurie, išvykę iš Vilniaus, išskyrus J. Lipchitzą, su Lietuva palaikė silpnesnius ryšius.

M. Bando tapybinių vaizdinių ištakos

Vienas subtiliausių aptariamo laikotarpio litvakų tapytojų, pelniusių tarptautinį pripažinimą Paryžiuje ir JAV, buvo Maksas (Max) Bandas (1900–1974). Jo kūriniuose susipynė elegiškas kontempliatyvumas, lyrizmas, polinkis į melancholiją, žydų misticizmas ir jautrus psichologizmas. Iš tapytojo drobių žvelgia kupini nerimo herojų žvilgsniai, skatinantys susimąstyti apie žmogaus egzistencijos trapumą. „Menas, – teigė dailininkas, – yra suvokiamas ir kuriamas kaip amžinybės įsikūnijimas esminėje bei universalioje gamtos formoje, jis yra suderinamas su menininko vizija. Menas yra supratimo ir intuicijos lydinys. Jis yra už laiko ribų, todėl suprantamas bet kuriuo istorijos laikotarpiu. (...) Menas, be emocinės ir estetinės išraiškos, skelbia protestą prieš egzistavimą ribotame fiziniame pasaulyje. Kovodamas su užmarštimi jis griauna laiko tironiją“ („Max Band“, in „Themes from the Bible by Max Band“. – Los Angeles: University of Judaism Press, 1964).

M. Bando tapyba kupina praradimų skausmo, melancholijos, būties tragizmo. Pesimistinė pasaulio vizija išsiskleidžia daugelyje jo kūrybos leitmotyvų. Tai regime elegiškų nuotaikų ir nostalgijos kupinose figūrinėse kompozicijose, peizažuose, portretuose. Neatsitiktinai didžiulės simbolinės prasmės kupina dramatiška žmogaus figūra iškyla programiniame dailininko paveiksle „Ecce Homo“, kuriame apibendrintai vaizduojamas kenčiantis ir ieškantis Dievo akivaizdoje gyvenimo prasmės žmogus. Jo pasaulėjautą iliustruoja ir natiurmortas „Nuvytusios gėlės“ (1929).

Dailininkas nemėgo kalbėti apie savo kūrinius, jų įkvėpimo šaltinius, kurie, kaip liudija tapytojo lakoniški pasisakymai ir vaizdiniai, slypi anksti patirtuose dvasiniuose išgyvenimuose ir vakarų Lietuvos kraštovaizdyje. Jo gimtinė Naumiestis –­ tipiškas Lietuvos ir Rytų Prūsijos pasienio lygumose išsiskleidęs miestelis, kuriame gyveno gausi litvakų bendruomenė. 1897 m. čia buvo 4595 gyventojai, iš jų 44 procentai litvakų, kurie turėjo visas to meto Lietuvos miesteliams būdingas žydų religines ir švietimo institucijas. Maksas, augdamas ortodoksinių pažiūrų litvakų šeimoje, gavo tradicinį judaistinį išsilavinimą. Tai formavo dailininko pasaulėžiūrą. Menotyrininkas Waldemaras George’as M. Bandui skirtoje monografijoje kelia retorinį klausimą „Ar Maksas Bandas yra žydas, ar lietuvis?“ ir atsakydamas pažymi, kad dailininkas „neišsižada savo kilmės, tautybės, žodžiu, jis tam teikia išskirtinę svarbą – savo tapsmui ir tolesnei sklaidai“ (George, Waldemar. „Max Band“. – Paris: Le Triangle, 1932).

Gvildenant M. Bando kūrybos, jo meninių vaizdinių pasaulio ištakas, ne mažiau svarbi yra dailininko asmenybė, intelektualinė biografija, ankstyvosios vaikystės patirtis ir dvasiniai išgyvenimai. Būsimasis dailininkas prarado tėvą trejų, o motiną – penkerių metų (anot meninės kūrybos procesų psichologijos žinovų, toks amžius ypač svarbus asmenybės formavimuisi, tai neretai lemia menininko pasaulėjautos ypatumus). Dideliame name Maksas su močiute ir seserimis užėmė tik du kambarius, o kitoje jo erdvėje, už durų, buvo Išėjusių tėvų palikti daiktai ir spengiantis tylos pasaulis, kuris jausmingam vaikui nuolatos kėlė artimųjų praradimo skausmą. Šis jausmas buvo toks stiprus, kad šeimoje, likusioje be tėvų, net nebuvo švenčiamos tradicinės litvakų šventės.

Maksas buvo religingas vaikas – studijavo Talmudą, puikiai mokėsi Marijampolės žydų gimnazijoje, kurioje buvo mokoma ir hebrajų kalbos. Tuomet atsiskleidė Makso neeiliniai sugebėjimai – jis daug piešė, kopijavo iš žurnalų patikusių dailininkų kūrinius, tapė įvairias miestelio iškabas. Trūkstant piešimo mokytojo, talentingas ir pareigingumu išsiskiriantis paauglys nuo keturiolikos metų gimnazijoje mokė piešimo, o 1917 m., eidamas tik aštuonioliktus, dirbo mokytoju.

Gimnazijos direktorius, matydamas išskirtinius jaunuolio gabumus dailei, 1920 m. išsiuntė jį tobulintis į Berlyną. M. Bando dailės istorijos pažinimas iki tol apsiribojo tik dailės kūrinių reprodukcijomis, tad jis godžiai pasinėrė į daugybės atradimų kupiną muziejų pasaulį. Berlyne Maksas mokėsi privačioje Dailės akademijoje (1920–1923), daug laiko praleisdavo Kaizerio Frydricho muziejuje studijuodamas didžiųjų meistrų kūrinius. Tačiau jautrų Maksą slėgė prūsiškos Berlyno mokyklos dogmatiškumas, nuobodūs akademiniai uždaviniai. Jį žavėjo ankstyvoji italų renesanso tapyba, olandų dailė, ypač Rembrandtas, ispanų tapytojai ir jam dvasiškai artima prancūzų dailės tradicija. Imlus grožiui jaunuolis domėjosi to meto vokiečių modernistinės dailės šalininkų ieškojimais, lankė ekspresionistų parodas, bet nesišliejo prie jokios grupės.

M. Bandas, bendraudamas su kolegomis ir lankydamasis muziejų bei parodų salėse, pajuto poreikį vykti į pagrindinį modernistinės dailės centrą – Paryžių, kur jį traukė prancūzų dailės tradicijai būdingas dėmesys plastinei tapybos raiškai, spalvai, subtiliam formos modeliavimui. 1923 m. gruodį M. Bandas atvyko į Pary­žių ir iškart pasinėrė į muziejų pasaulį ir dailės studijas. Užsisklendęs jaunuolis estetinėmis pažiūromis buvo artimiausias Paryžiaus bohemos kolonijoje „La Ruche“ susispietusiems litvakams, todėl suprantama, kad daugiausia bend­ravo su bendraamžiu N. Arbit Blatu, palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje likusiais artimaisiais ir draugais.

M. Bandas pamilo Prancūziją ir tapo šios šalies, kurį jį priglaudė ir kur jis gerai jautėsi, gerbėju. Dailininkas sakydavo, kad Prancūzijos ir Paryžiaus kultūrinė bei dvasinė aplinka yra palanki jo meninių sumanymų sklaidai. Šios šalies spalvos ir tiesioginis sąlytis su turtinga prancūzų dailės tradicija padėjo dailininkui suvokti spalvos, atmosferos ir modeliavimo svarbą.

Savito stiliaus link

Paryžiuje, kaip ir Berlyne, M. Bandas kūrė nuošalyje nuo triukšmingai kovojusių dėl pripažinimo ir įtakos modernistinio meno grupuočių. Jis godžiai siurbė ir savaip priėmė įvairias tuo metu jį žavėjusių meno meistrų įtakas. Prancūzijoje M. Bando kūryboje pradėjo ryškėti esminės stilistinės metamorfozės. Koloritinės kultūros ir piešinio meistriškumo jis mokėsi Luvre ir kituose muziejuose, studijuodamas mėgstamų dailininkų Eugène’o Delacroix, Jeano Baptiste’o Simeono Chardino, C. Corrot, P. Bonnardo, impresionistų, o gausiose galerijose – ankstesnės kartos modernistinės dailės meistrų kūrinius. Jis domėjosi ekspresionistinės krypties dailininkų ieškojimais, kiek mažiau fovistais ir kubistais. Jo stiliaus formavimąsi paveikė tie l’école de Paris meistrai (P. Picasso, A. Derainas, M. Utrillo, Ch. Soutine’as), kuriems labiausiai rūpėjo emocinis santykis su tapomu objektu. Tačiau M. Bandas žengė toliau – jo kūriniai pasižymi giliu psichologizmu.

Savitas M. Bando tapybos stilius, spalvos fenomeno suvokimas plėtojosi be ypatingų lūžių, skirtingai nuo daugelio kitų modernistinės generacijos dailininkų, kaip, pavyzdžiui, P. Picasso, H. Matisse’o, M. K. Čiurlionio, V. Kandinskio, P. Klee, kurie išgyveno sudėtingus lūžius ir stilistines metamorfozes, evoliucionavo zigzagais ar judėdavo laužyta linija, atsiribodami nuo viešpatavusių dailės krypčių įtakos. M. Bando siužetai, jų plastinio pateikimo būdas menkai keitėsi, kompozicijos dažniausiai buvo ir liko intymios, jausmingos, linijinis piešinys tolydžio minkštėjo, koloritas švelnėjo.

Dailininkas vis jautriau išreikšdavo savo pasaulio regėjimo ir jo suvokimo viziją, savo dvasinį, emocinį santykį su kūrybos objektu. Svarbiausi jo tapybinės estetikos bruožai – nepaperkamas sąžiningumas, drąsus jausmų, dvasios skaudulių apnuoginimas, jautrus psichologizmas. Iš čia dailininko drobėse viešpataujančios ramios formos, blyškus efemeriškas koloritas, jautrus piešinys, išskirtinis dėmesys akių raiškai portretuose ir sugebėjimas išsaugoti meninės išraiškos priemonių vienybę, padedančią perteikti emocinį santykį su savo kūrybos objektais. Dailininko kūryba ir Paryžiuje buvo ryškiai paženklinta tragiškų vaikystės išgyvenimų, kurie ir lėmė melancholiškas ir elegiškas jo drobių nuotaikas. Lietuva ir Luvras, mėgo sakyti M. Bandas, padarė mane tuo, kuo aš esu (Fierens, Paul, „Max Band“. – Paris: Quatre Chemins, 1935).

M. Bandas, gyvendamas Paryžiuje, siekė surengti parodą tėvynėje, todėl atrinkęs, kaip jam atrodė, geriausius darbus, atvežė juos į Kauną. Po 1922 m. M. Chagallo parodos Kaune, pirmoji personalinė M. Bando paroda surengta 1925 m. taip pat Kaune, Tautos teatro rūmuose. Tai buvo vienas reikšmingiausių tuometinio litvakų dailės gyvenimo įvykių Lietuvoje ir pirmasis M. Bando bandymas įsitvirtinti tėvynėje, išbandyti ir parodyti save lietuvių publikai. Nors paroda, kurioje buvo jaučiama vokiškosios ekspresionistinės dailės įtaka, ir nepateisino vilčių, tačiau dailininkas nenuleido rankų. 1932 m., kruopščiai atrinkęs naujas drobes iš įvairių Paryžiaus galerijų ir kolekcijų, M. Bandas antrą kartą surengė Kaune personalinę parodą, kuri šiuokart sukėlė tiek visuomenės, tiek ir meno vertintojų susidomėjimą.

M. Bando pasaulio suvokimo savitumas, plastinės formos jautrumas, kuris išsiskleidė jam gyvenant Paryžiuje, šioje parodoje buvo akivaizdus. Apie M. Bando kūrybą Antanas Gudaitis tuomet rašė: „Kaip rodo jo pirmieji darbai („Vaikas su kortomis“), Bandas savo tapybos kelią pradėjo sintetiniu (ne analitiniu) kubizmu. Jis, kaip ir daugelis dabar pradedančiųjų, savo dalį atidavė Picasso kūrybai... Bando kūryba diametraliai priešinga bet kokiam dekoratyviškumui ar grafiškumui. Juo toliau, tuo labiau jo tapyboje įsigali emocionalus elementas, kuris reiškiasi jo impresionistinėj tapysenoj ir vaizduojamųjų daiktų, motyvų. Jo meno principai yra perimti iš vadinamos „Ecole de Paris“ principų ir tiesiog išplaukia iš Deraino, Soutine ir Utrillo kūrybos, kurių darbuose emocionalus elementas užima labai svarbią vietą. Daiktus ir aplinkos gamtą Bandas jaučia kaip kažką viena, nedalijama, bet ne atskirų formų bei spalvų derinį“ (Gudaitis, Antanas, „Makso Bando kūryba“. – „Bangos“, 1932, nr. 36)

M. Bandas iš prancūzų dailės tradicijos perėmė kolorito kultūrą, formos, spalvos, linijos modeliavimo rafinuotumą, potraukį baigtai formai ir elegantiškam piešiniui. Dailininkas suformavo meninių vaizdinių pasaulį, kuriame sparčiai ryškėjo specifiniai stiliaus bruožai, kurie ilgainiui tapo jo kūrybos savastimi. Meninės išraiškos priemonės įvairėjo ir tobulėjo, augo spalvos, formos, linijos įvaldymo meistriškumas, spalvos švelnėjo, stiprėjo psichologizmo ir dvasingumo raiškos tendencijos. Geriausios jo drobės itin kruopščiai ištapytos, jos tarsi spinduliuoja vidine šviesa. „Spalvos išgryninimas, štai kuo jis turi būti dėkingas Prancūzijai, – rašė Paulius Fierensas. – Ne todėl, kad jis kažką perėmė iš Chardino, Corot ar Bonnard. Tačiau būtent Pary­žiaus dangus po Lietuvos ir Luvro buvo tikriausiai trečiuoju jo mokytoju“ (Fierens, Paul, „Max Band“. – Paris: Quatre Chemins, 1935)

Dailininko brandaus paryžietiško periodo paveiksluose atsirado rafinuotas spalvos ir ryškus kolorito jausmas. Čia svarbiausia ne išorinis saulės nutviekstas piešinys, o vidinis spalvos, kaip reiškinio, pajautimas. Jis meistriškai panaudoja emocines ir „skambančias“ spalvos raiškos galimybes, sudėtingus šviesos ir šešėlio santykius, kuriuos pasitelkia, siekdamas perteikti emocinį santykį su vaizduojamuoju objektu, kūrinio atmosferą, jos savitumą. Jo spalvinė gama yra kitokia nei, pavyzdžiui, Ch. Soutine’o ar G. Rouault; – čia vyrauja pasteliniai melsvi, pilki, žalsvi tonai, rodantys niūresnį požiūrį į pasaulį.

Dailininkas tapė nedidelio formato kamerinius peizažus, miestų vaizdus ir portretus, kupinus didžios simbolinės prasmės ir melancholijos. Jo ankstyvosiose Paryžiuje nutapytose drobėse vyrauja šaltas melsvas koloritas, kuris ilgainiui šiltėja, šviesėja. Jo kuriamų vaizdinių pasaulis paženklintas judėjiškos pasaulėjautos. Paties dailininko asmeninis gyvenimas irgi kupinas atsiribojimo, jis vengia pavojų, kuria vientisą ir kartu uždarą pasaulį, tarsi atspindintį žydų gyvenimą geto ar diasporos sąlygomis. Dailininkui būdingas polinkis užsisklęsti savitai atsiskleidžia ne tik jo psichologiniuose portretuose, bet ir peizažuose, kur visi tapomi elementai, panašiai kaip vėlyvose Ch. Soutine’o drobėse, glaudžiasi, tarsi ruoštųsi atlaikyti galingą stichijos ar priešiško išorinio pasaulio spaudimą.

M. Bando paveikslai išsiskiria vientisa kompozicija, kuri grindžiama trapia šviesių ir tamsių paveikslo plotų bei atskirų spalvinių masių pusiausvyra. Čia nieko nepridėsi ir neatimsi.

Lietuvoje dažniausiai gimtinės apylinkėse tapytiems M. Bando peizažams būdingas kameriškumas, elegiškos nuotaikos, puiki visumos pajauta, nepriekaištinga kompozicija. Daugelis kaimo namus ir medžius vaizduojančių nostalgiškų peizažų dvasiškai artimi kai kuriems Ch. Soutine’o, M. Kikoine’o darbams. Pavyzdžiui, „Peizažas su namais“ (1928) tiek spalvomis, turtingomis žalių atspalvių, tiek ir emocingumu, tiršta tapymo maniera, jautriu santykiu su kūrybos objektu labai primena Ch. Soutine’o drobes, tačiau M. Bandas yra kitoks –­ intymesnis, poetiškesnis. Iš jo paveiks­lų galime išskirti „Lietuvišką peizažą“ (1930), kuriame vaizduojamas nedidelis namelis ir greta augantys medžiai, lyriškesnį „Suvalkijos peizažą su malūnu“. Jo peizažinė tapyba nėra vienalytė, ji neatsiejama nuo vietos, apšvietimo, kuriame gimsta kūriniai. M. Bandas žavėjosi apniukusiais, prisodrintais pilkų spalvų ir atspalvių, Lietuvą primenančiais kraštovaizdžiais, Diepo krantinių rūkuose išplautais vaizdais. Jį sužavėjo įstabaus viduramžių miesto Briugės architektūriniai ansambliai, kurių žila praeitimi dvelkiančią dvasią meistriškai pavaizdavo drobėje „Briugės aikštė“. Dailininkas savitai perteikė senų miestų dvasią, kurioje glūdi daugybė kultūrinių sluoksnių. Greta viduramžių dvasia alsuojančių šiaurės Europos miestų jį žavėjo giedras saulės kupinas Pietų Prancūzijos dangus, skaisčios grynos gamtos spalvos. Todėl Belgijoje tapyti peizažai išsiskiria blyškiomis pilkomis spalvomis, o Pietų Prancūzijos ir skaisčios Korsikos peizažai nutvieksti saulės, jie spalvingesni.

iliustracija
„Vaikas su marionetėmis“. 1936
Maksas Bandas

Dailininko kūrybos pripažinimas atėjo natūraliai, tarsi savaime, pasiekus meistriškumo lygį, kuris liudijo apie savito talento atsiradimą įvairiaspalvėje l’école de Paris dailininkų bendrijoje. M. Bando paveikslai „Žydų jaunavedė“ ir „Vaikas pranašas“ sulaukė didelio pasisekimo 1933 ir 1934 m. parodose Salon d’Automne (Rudens salone). Trisdešimtųjų metų pradžioje M. Bandą pastebėjo garsūs kritikai, viena po kitos pasirodė menotyrininkų Waldemaro George’o (1932) ir P. Fierenso (1935) jam skirti monografiniai darbai, kuriuose jis iškeliamas į svarbiausių naujos l’école de Paris kartos tapytojų gretas.

Tradicijos galia

Subrendęs dailininkas siekė suderinti, kaip ir jo amžininkai, formalius tapybos aspektus su litvakų tradicinių vertybių sistemomis ir psichologizmu. Dabar tapyboje jam svarbiausia yra ne išorinių vaizduojamųjų portretų, peizažų bruožai, jų panašumas, bet pirmiausia vidinių dvasinių išgyvenimų, tradicinių vertybių, asmeninio santykio su litvakų, o vėliau –­ plačiau suvokta hebrajų kultūros ir religijos tradicija –­ perteikimas. M. Bandas l’école de juive dailės tradiciją praturtino naujai interpretuojamomis litvakų temomis, atspalviais, formomis. Nostalgiškos intonacijos, kurios atkuria vaikystės kraštovaizdžius, o vėliau – biblinės tradicijos prisiminimus –­ nuolatos įvairiais pavidalais pasikartoja, išgyvenamos iš naujo. Ši skausminga litvakų, o plačiau žvelgiant – žydų tautos praeitis gyvena jame ir reikalauja sublimacijos.

Svarbūs M. Bando pasaulėjautos ir kūrybos savitumą lėmę veiksniai – litvakų kasdienybė ir nuo vaikystės juos globęs gamtos pasaulis, judaistinė kultūros tradicija. Dailininkas, kalbėdamas apie savo kūrybos ištakas, kartą prisipažino, kad tapybos darbus sukūrė „remdamasis savo menine aplinka – savo tradicija, praturtindamas savo įgytas žinias ir sugebėjimus ilgaamže ir neišmatuojama judaizmo išmintimi. Niekuomet nepamiršdamas savo didžiųjų dvasinių protėvių – mano nemirtingų mokytojų: mano gimtinės Lietuvos plačių melancholiškų auksinių javų lygumų ir šnabždančių miškų“ („Max Band“, in „Themes from the Bible by Max Band“. – Los Angeles: University of Judaism Press, 1964).

Tai, kad M. Bandas yra Lietuvoje gimęs ir augęs litvakas, judaizmo adeptas, ir tai, kad jis buvo našlaitis, galbūt kai kam nėra svarbu, tačiau būtent šie intelektualinės biografijos faktai stipriai paveikė dailininko pasaulėjautą ir kūrybą, nes minėti tragiški vaikystės išgyvenimai, jį supęs kraštovaizdis, biblinių vaizdinių pasaulis ne tik lydėjo tapytoją visą gyvenimą, bet ir savitai paveikė jo kūrybą. Kai kuriais litvakų kasdienybės motyvais ir nostalgija vaikystės pasauliui jis artimas žydiškiausiems Paryžiaus mokyklos tapytojams Ch. Soutine’ui, M. Chagallui, I. Rybackui, kurių kūryba persmelkta judaistinio misticizmo, tačiau M. Bando darbuose mažiau ekspresijos, daugiau harmonijos, lyrizmo.

Dailininko tapybos darbuose susilieja litvakiškos, lietuviškos ir prancūziškos įtakos, kurių simbiozė ir sukuria M. Bando kūrybos fenomeną. „Jis, – rašė Michelis Florisoone’as, – jausmų srityje lieka lietuviu, o dvasia žydu. Todėl jo Diepo peizažai atrodo kaip monotoniškų Lietuvos kaimo vaizdų tąsa“ (Florisoone, Michel „Max Band et l’ésprit de tradition“. – „Art et les artistes“, 1934, sausis).

Šis dailėtyrininkas M. Bando tapybinio stiliaus individualumą kildina iš jo savito mąstymo. Iš čia teiginys, kad kūryba dailininkui pirmiausia yra įvairių dvasinių, mentalinių problemų sprendimo būdas. M. Florisoone’o teigimu, M. Bando kūryba yra gimusi kaip „dvasios paskata, o ne fizinis, kūniškas poreikis, kuomet jis paima teptuką ir pasirenka tapymo manierą, ir visa drobė tampa jam savo sumanymų įgyvendinimu“. Mentaliniai aspektai M. Bando kūryboje yra svarbūs, tačiau, mano galva, jam daug svarbesni yra psichologiniai aspektai, kurie tiesiogiai susiję su „sąmonės skilimu“, emocijomis, nostalgiškais išgyvenimais dėl amžiams prarasto litvakų kultūrinės tradicijos pasaulio. Iš čia jo kūriniuose stebime nuolat pasikartojančius liūdesio, nenumaldomo praradimų skausmo motyvus.

Siekiant atskleisti M. Bando tapybinės estetikos ir kūrybos apskritai savitumą svarbi yra tradicijos sąvoka. Tradicija yra tai, kas perduodama. Jos esmė nekinta nuolat keičiantis laikui. Tai visų permainų permaina – nekintanti savo amžinu kintamumu. Tai gaivus autentiškų vertybių šaltinis, nuolatos maitinantis gyvybingas kultūros ir meno ląsteles. Tradicija kartu yra praeities kultūros ir meno vertybių, simbolių refleksijos būdas dabartyje.

Litvakų kultūros tradicijos M. Bandui buvo nuolatinis apmąstymų ir kūrybos šaltinis. Todėl į plačiai suvoktą tradiciją dailininkas žvelgė kaip į neišsenkamą kūrybos versmę, išskirtinės svarbos kūrėjo, ypač litvakų kilmės, gyvenimą reguliuojantį reiškinį. „Trokšdamas meno tradicijos, nesančios mano tautos istorijoje dėl dabar reikšmę praradusių priežasčių, – prisipažįsta jis, – aš kūriau ją per visą savo gyvenimą, nes nėra mokyklos be praeities ir tradicijos“ („Max Band“,.in „Themes from the Bible by Max Band“. – Los Angeles: University of Judaism Press, 1964).

M. Bandas iš daugelio pasaulio vietų teikė prioritetą Prancūzijai ir Paryžiui todėl, kad čia regėjo jam svarbią gyvybingų nenutrūkstamų tradicijų poveikį. Derlingoje ir sveikoje šios šalies dailės tradicijų dirvoje, nuolat praturtinamoje naujomis didžių dailininkų kartomis, atsirado galimybių ir vietos skleistis įvairių kraštų meno tradicijoms, talentams ir skirtingoms modernaus meno kryptims bei stiliams. Ištikimybė tradicijų išsaugojimui, dailininko požiūriu, pavertė šį miestą šiuolaikinio meno centru. Tokia klasikinio meno viešpatavimo laikais buvo ir Roma. Todėl Paryžiuje menininkas, degantis kūrybos aistra ir pilnas kilnių siekių, gali išsiskleisti kaip niekur kitur. Meno tradicijų galią M. Bandas suprato ne kaip dailininko apribojimą, suvaržymus, o kaip neribotas kūrybinės raiškos galimybes. „Prancūzijos, Paryžiaus dvasia – jų kultūra, atmosfera, visur jaučiamas praeities apnašas ... stebuklingas dangus, – teigė jis. – Jiems aš dėkingas už rafinuotumą, spalvos vertės pažinimą, prieglobstį ir nuopelnų pripažinimą“ („Max Band“, in „Themes from the Bible by Max Band“. – Los Angeles: University of Judaism Press, 1964).

Šeimos pasaulio metafizika

Lyginant M. Bando drobių motyvus su kitais Paryžiaus mokyklos aplinkoje kūrusiais litvakų dailininkais iškart pastebimas jo kūrybai būdingas hermetiškumas ir jautrus psichologizmas. M. Bando kūrybos pasaulyje vos ne kosminę prasmę ir vertę įgauna šeimos sąvoka. Kas dailininkui yra šeima? Kodėl šis leitmotyvas svarbus? Dailininkas anksti neteko tėvų, tad jo pasaulėvokoje šeima turėjo ne tik kosminę, metafizinę prasmę, – ji jam buvo vaikystėje prarasto harmoningo pasaulio pirmapradis modelis. Šeima ir pagrindinių jos segmentų vaizdavimas dailininko kūryboje neretai įgauna psichoanalitines konotacijas. Šeima jo kuriamų vaizdinių sistemoje iškyla kaip mažutis pasaulis, kuriame iš vyriško ir moteriško pradų sąveikos gimsta neįkainojama vertybė – vaikas, kuris pratęsia didįjį gyvenimo ratą.

Šeimos pasaulis dailininko kūryboje tarsi skyla į tris personažų grupes: vyro, moters ir vaiko. Vyrauja dvi pastarosios, nes, matyt, vaikui svarbiausias yra ryšys su jį pagimdžiusia motina.

Apie šio pasaulio pagrindines sudėtines dalis. Vyras pagal litvakų tradicijas yra šeimos institucijos centras, aplink kurį sukasi šis kamerinis pasaulis. Vyriški personažai M. Bando kuriamame prarastosios harmonijos pasaulyje pasireiškia įvairiais pavidalais – paprasto žemės artojo, darbininko, rabino. Vaizduojami pagrindiniai Senojo Testamento herojai, užvaldę dailininko sąmonę jau pokario metais („Žydų darbininkas“, „Jaunas mėsininkas“ „Rabinas“, „Mozė“, „Dovydas“, „Saulius“ ir daugybė kitų hebrajiškos kultūros tradicijos personažų). Jo drobėse įvairiais pavidalais pasirodantis Moters vaizdinys („Marija Lani“, 1929, „Motina ir vaikas“, 1930, „Motinystė“, 1930–1931, „Jauna nuotaka“, 1932, „Žydų nuotaka“, 1933 ir pan.) atitinka judaizmo religijos nubrėžtas žydų bendruomenės gyvenimo tradicijas ir moters, kaip šeimos židinio saugotojos, funkcijas.

M. Bando dvasiškai artimų žmonių portretuose daug tragizmo, nostalgijos, elegiškumo, būdingo kai kuriems vėlyviesiems Ch. Soutine’o paveikslams. Artimumas Ch. Soutine’o poetikai labiausiai jaučiamas moterų ir vaikų tapybos darbuose, pavyzdžiui, paveiksle „Vedybos“, tik M. Bandas intymesnis, lyriškesnis. Ch. Soutine’o genijaus galią rodo emocionalios spalvos ir faktūrų pėdsakus paliekantis tirštas potėpis, o M. Bando – koloritas, spalvos virpėjimas, subtilios intonacijos, kurios jautriai išreiškia dailininką užplūstančias dažniausiai liūdnas, elegiškas nuotaikas. Koloritas, spalva ir minkštos švelnios linijos yra pagrindinis jo vidinių dvasinių išgyvenimų perteikimo instrumentas. Čia viešpatauja mistinės rimties ir susikaupimo nuotaika, tarsi Išėjusiųjų pagerbimo dvasia, kitokia nei būdinga siautulingam Ch. Soutine’o paveikslų pasauliui. Mylimų žmonių dvasios tarsi skrajoja, jos yra greta mūsų, jos gaubia, saugo dailininko vaizduojamus personažus. Drobėse, vaizduojančiose vaikus ir jaunas moteris, laikas tarsi sustoja, ir mes įžengiame į kitą, ypatingą, tarp būties ir nebūties esančių pasaulių dimensiją.

M. Bandas visus savo hermetiško pasaulio veikėjus vaizduoja vienodai šiltai, su meile, tačiau kai paliečia vaiko temą, viskas įgyja kitą emocinį krūvį. Jo kūryboje išskirtiniai yra vaiko ir motinos, tėvo ir sūnaus santykių leitmotyvai („Dailininko sūnus“, 1930; „Mano vaikas“, 1932; „Žydų berniukas“, „Berniukas su būgnu“, 1931; „Mažasis būgnininkas“, „Mažasis muzikantas“, „Vaikas su kortomis“, „Mardi-Grass“, „Pierrot“). Ši linija ne tik svarbiausia, bet ir spalvingiausia, kupina ypatingos poetikos.

Neturėjęs laimingos vaikystės, dailininkas džiaugėsi susilaukęs sūnaus, kuris tapo jo didžiąja palaima, dovanojančia gyvenimo pilnatvės pajautą, galimybę suteikti sūnui tai, ko pats neturėjo. Dabar jo drobes užlieja įvairios poetiškos sūnaus vaizdinių variacijos. Taip gimsta paveikslų serija „Berniukas su būgnu“, „Vaikas su kortomis“ (1925), „Mardi-Grass“ (1928), vaizduojantis vaiką su Pjero kepure. Beveik tobula jo paveikslų „Pierrot“ (1931) ir „Vaiko su marionetėmis“ (1936) kompozicija. Dailininko nutapytų vaikų akys didelės, liūdnos, skausmingos, pilnos nerimo, neaiškių lūkesčių; vaikų būties pasaulis atskirtas neįveikiama praraja tarp svajonės ir realybės.

Ne tik įspūdingi, bet meistriškai nutapyti merginas ir moteris vaizduojantys paveikslai „Jauna mergina“ (1930), „Moteris baltu apdaru“, „Žydų nuotaka“ ir kiti. Paveikslai, vaizduojantys motiną ir vaiką, dažnai persmelkti skausmo ir liūdesio. Šis motinos ir vaiko motyvas persekioja M. Bandą, panašiai kaip motinos vaizdinys Leonardo da Vinci, kuris vaikystėje irgi neteko motinos. Motinų vaizdiniai nuolat atgimsta šių dailininkų paveiksluose – jų meilus žvilgsnis ar mįslingos šypsenos keliauja iš drobės į drobę. M. Bando vaikus vaizduojančiuose paveiksluose nuolatos išnyra įtemptai ir baugiai žvelgiančios psichologinės įtampos ir skausmo kupinos akys. Ramesni, asketiškesni yra vyrų vaizdiniai.

M. Bandas tapo vienu ryškiausių psichologinio portreto Paryžiaus mokyklos meistrų. Jo drobėse pagrindinis dėmesys sutelkiamas ne į tipažo, o į žmogaus dvasinės būsenos perteikimą. Šioje portreto koncepcijoje vyrauja ekspresyvus psichologinis aspektas. Iš čia – didžiausias dėmesys veidui, akims, per kuriuos atsiskleidžia paslaptingumo kupinas dvasinis pasaulis. Akys jo portretuose hipnotizuoja suvokėją; gilus, kerintis ir švelnus portretuojamų žmonių žvilgsnis sukuria konkrečioje drobėje vyraujančią kontempliatyvią, meditacinę, svajingą, lūkesčio, melancholijos, elegiškumo ar nostalgijos nuotaiką.

Atsivėrimas hebrajų kultūros tradicijai

Įsiplieskus Antrajam pasauliniam karui, M. Bandas 1940 m. pasitraukė į JAV, vėliau blaškėsi tarp JAV ir Prancūzijos, tačiau nuo 1954 m. visam laikui įsikūrė už Atlanto. Pokario metais dailininko kūryboje sustiprėjo religinė tematika, dailininkas atsigręžė į žydų tautos kultūros bei religijos tradicijas. M. Bando dvasinės evoliucijos kelias buvo panašus į M. Chagallo. Juos, kaip ir daugelį kitų vaikystėje judaistinį išsilavinimą gavusių litvakų dailininkų, stipriai paveikė Antrasis pasaulinis karas ir katastrofa, kuri ištiko jų artimuosius, gimines, tautiečius. Jį veikė ir žydų valstybės – Izraelio – susikūrimas bei stiprėjantis ryšio su protėvių žeme suvokimas. Amerikietiškasis M. Bando kūrybos laikotarpis atsiskleidžia nauja raiška, kuri artima vėlyvajam M. Chagallui.

M. Bandas sukūrė per pusšimtį paveikslų biblinėmis temos. Juose aprėpiami įvairūs biblinio pasaulio siužetai, herojai ir motyvai: pasaulio sukūrimas, Mozės knyga, Abraomas, Edemo sodas, Sodoma ir Gomora. Taip gimė paveikslai „Jobas“ (1950), „Mozė“ (1958), „Karalius Saulius“ (1960), „Adomas ir Ieva“ (1961), „Jobo sapnas“ (1962) ir šventas vietas vaizduojančios drobės. Vėlyvojoje religinių siužetų prisodrintoje dailininko tapyboje, skirtingai nei anksčiau, atsiranda tam tikra hierarchija, tikriausiai kylanti iš biblinių tekstų. Ši hierarchija skleidžiasi skirtingomis plotmėmis, – vaizduojamų objektų, biblinių personažų, turinio, šviesos, spalvos, formos ir kitais būdais. Vėlyvojo pe­riodo religiniuose M. Bando kūriniuose ypatingos prasmės prisipildo šviesa ir spalva, kurios simbolizuoja dvasingumą ir priartėjimą prie aukščiausių religinių vertybių.

M. Bandas buvo vienas iškiliausių naujos kartos litvakų dailininkų, lyg ir nepastebimai įsiliejusių į Paryžiaus mokyklos dailės pasaulį. Iš pradžių jo drobėse buvo daug niūrių spalvų, juose jaučiama vokiečių ekspresionistinės dailės tradicijos įtaka, tačiau ilgainiui, veikiant prancūzų dailės tradicijoms, tapymo manieros drastiškumas ir koloritas švelnėjo, dailininkas vadavosi iš tamsos, schematizmo, jo spalvų paletė darėsi turtingesnė, linijinis piešinys lankstesnis, tapymo maniera subtilesnė, labiau psichologizuota. Pusiau postimpresionistiniu ir ekspresionistiniu stiliumi, švelniais, šiltais melsvais, rusvais, pilkšvais tonais nutapytos figūrinės kompozicijos, peizažai, drobės bibliniais motyvais tęsė vis tvirtesnes Žydų mokyklos (l’école juive) pozicijas, išsiskleidusias Paryžiaus mokykloje. Dailininkas nuolatos grįžta į vaikystę, iš kurios ateina charakteringi žydiški personažai, simboliai, įvairios litvakiškos aplinkos detalės, pabrėžiančios jo kuriamo pasaulio intymumą. Jis nesiekia dirbtinai iškelti savo žydiškumo, vaizduodamas, pavyzdžiui, sinagogas, rabinus, talmudistus, litvakų religines šventes ir kitus išorinius atributus, – jo kūrybos tautinis angažavimasis yra natūralus, be išorinio patoso. Intymioje, kamerinėje kūryboje vyrauja litvakų kasdienio gyvenimo ir buities vaizdai, vaikų portretai, keliantys psichinę įtampą, o vaikų žvilgsniai kupini nežinia iš kur atnešamo nerimo.

Dailininko kūriniuose atsiskleidžia jauno žmogaus vaikystėje išgyventa vidinė drama, jo slapčiausi nerealizuotos meilės, harmonijos siekiai, būties pilnatvės ilgesys. Dažnai jis per kokią nors lyg ir nereikšmingą detalę, įvaizdį, kasdienio litvakų gyvenimo sceną daugiau pasako apie dabar jau amžiams prarastą pasaulį nei deklaratyvaus naratyvinio stiliaus dailininkai.

Mane visad stebino, kodėl tokio masto ir užslėptos kūrybinės jėgos kupinas tapytojas taip sunkiai skynėsi kelią į jam pelnytai priklausančią vietą Vakarų dailės istorijoje. Priežasčių gali būti daug, tačiau svarbesnių, manyčiau, yra kelios. Visų pirma, pernelyg intymus, tragiškas, skausmingas jo paveikslų pasaulis buvo svetimas avangardinėms dailės srovėms, vyravusioms po Antrojo pasaulinio karo, o ir apskritai Vakarų dailės raidos procesams. Vėlesnis postmodernizmo estetikos įsigalėjimas su jai būdingu visaėdiškumu ir estetiniu konformizmu tolimas M. Bando tapybos estetikai, kuri pagrindinėmis nuostatomis buvo susijusi su XX a. pradžios tragiškuoju modernizmu. Vis dėlto tragiškomis pesimistinėmis nuotaikomis persmelkti pranašiški praradimo jausmų kupini M. Bando paveikslai spalvingoje Paryžiaus mokyklos meistrų galerijoje užima savitą nišą, paženklintą stipriu subjektyvizmo antspaudu.

 

Skaitytojų vertinimai


50883. :)2009-01-18 21:21
Reikalinga knyga lietuviskos ksenofobijos siautulyje. Elegantiskas stilius.

50926. ap :-) 2009-01-19 19:48
kai informatyvu ir lengvai emocionalu- "paklodes" :) net smagiau skaityt už striukus paviršėlių tekstukus

50993. pijokelis2009-01-22 13:22
O as tingiu skaityk. Nes dar ir Andrijausko balsas gaudzia ausyse.

51032. pijokelis2009-01-23 12:44
Galejot ir visa knyga perspausdint i laikrasti.Plius dar vertima i kokia kinu kalba. Maloniai nustebintumet skaitytojus.

51033. Vanda2009-01-23 13:18
Tema įdomi. Bet man Andrijausko stilius nelabai - kažkoks perdėm moksliškas ir sustabarėjęs. Jokios žaismės.

51038. nejau?2009-01-23 17:44
gal nesustabarejes, o kaip tik pernelyg zaismingas... idomus tekstsa, siap jau

51058. 3102009-01-24 18:32
"M. Bandas buvo vienas iškiliausių naujos kartos litvakų dailininkų"..."Solomonas Teitelbaumas yra vienas talentingiausių Lietuvos jaunosios kartos dailininkų". Visai susipainiojau - tai kuris daba geresnis?

51061. colega2009-01-24 21:28
Nuostabus tekstas - mielai skaityčiau tęsinio fragmentus; kažin ar įpirksim tokią vertingą knygą, stilium, istorija ir analize lenkiančią mūsų prozos žvaigždes. Štai koks turi būti ir tapti tobulos būties ilgesys, kuris nesupriešina nei kūrėjų, nei kultūrų. Ačiū,kūrybinio ūpo autoriui.

51093. Pijokelis2009-01-26 23:06
Kaip man sunku... kaip man siandien sunku...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
14:19:51 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba