Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-16 nr. 3220

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SKAIDRIUS KANDRATAVIČIUS.
baladė apie puotą maro metu (ndx idée fixe)
74

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Pasnigo...3
• ALGIRDAS BRUKŠTUS.
Metachemija
8

KNYGOS 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kitas Aidas, kitas Marčėnas
21
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kelionė kaip gramofono plokštelė
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
24
• Naujos knygos

DAILĖ 
• ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
Būties tragizmas Makso Bando tapyboje
10

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Apie kiekvieną iš mūsų
• Rusų dramoje – premjeros Mažojoje salėje
• Vilniuje – „Comédie Française“
• Ridas Viskauskas.
Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę
1

MUZIKA 
• VITA GRUODYTĖ.
Muzikiniai pasižvalgymai po svetur
4
• RIMANTAS VINGRAS.
Evelinos Puzaitės rečitalis Londono Wigmoro salėje
4

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laba diena
1

POEZIJA 
• DIANA ŠARAKAUSKAITĖ.
8

PROZA 
• RIMANTAS MARČĖNAS.
Laidojimas
2

VERTIMAI 
 Irving Layton.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Už atostogas su kinu

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Ne mes renkamės žodžius3

 
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Kelionė meile
1

DE PROFUNDIS 
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
Karčemos mūšis
7

VERTIMAI

Irving Layton

[skaityti komentarus]

iliustracija

         I. Laytonas (1912–2006) buvo vienas žinomiausių ir įtakingiausių XX a. antros pusės Kanados poetų. Jis aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, buvo laikomas „nepatogiu“ poetu, maištininku. 1981 m. nominuotas Nobelio premijai (tais metais ją gavo Gabrielis Garcia Marquesas).
         I. Laytonas buvo kito garsaus kanadiečio – dainininko ir poeto Leonardo Coheno mokytojas ir artimas draugas. „Aš išmokiau jį rengtis, o jis išmokė mane gyventi amžinai“, – taip apie I. Laytoną yra atsiliepęs L. Cohenas.




Lyg pamišusi motė


    Lyg pamišusi motė gamta glamonėja
    savo vaikus prieš mirtinai juos nusmaugdama;
    ji stiebia palmes aukštyn ir jas laužančius viesulus;
    tik nuolat save rydama ištveria.

    Iš jos priešistorinio mėšlo kyla gėlės ir žvaigždės
    atsiranda grakščios poniutės su plonyčiais upėtakių kauliukais tarpdančiuose
    arba žąsies taukais ant flirtuojančių liežuvių galiukų
    – gyvuliškais kvepalais dvelkia jų vėsūs svetimautojų riešai.

    Išmušus valandai grakščias poniutes užberia žeme
    kur kapų kirmiai dienąnakt krimsnoja gležnas jų kūnų dalis,
    net nesuvokdami, kaip šios puolusios krūtys ir vaginos kažkada gimdė
    prastą poeziją, ekstazę ir atodūsius.

    Tai tau, mano mieloji, tau ir man ji išrado visą
    žmoniją, skirtą stebėt šią tragišką ir keistą meilę,
    nes kas norėtų Hamletą vaidinti, kai nėr galerijoj žiūrovų?
    tik Protą, Protą turėjo omeny šis atlikėjas!

    Dabar, kai žaibas skaldo aukštus išpuikusius ąžuolus,
    kyla ir trupa kalnai ar sėlina liūtai ir tigrai,
    o gal luoši poetai varžos bėgdami ir laimi trokštamą vainiką:
    žmogus, jos mylimas iškrypėlis, pamato viską ir dedasi į galvą.

    Tačiau kaina, šios šiurpios privilegijos kaina –
    nepakeliama kaltė, kurią mes grandom ir grandom
    kai siaubo apimti surandam prakeiktą savastį ant scenos
    šalia jos, gamtos, mirtiniausio ginklo ir mokinio.

    Mieloji, bučiuoju tavo bambą ir mano rentgeno vyzdžiai įžvelgia
    mirksinčias žuvų akis tavo tirpstančiuos viduriuos,
    ir kai rašau savo melagingas eiles, žinok,
    raminamuosius vartoju, nuo jų išrankūs žmonės gręžias.


Rusvai raudonai


    Kartais pririšdavai mane vieninteliu plauku;
    jei būtum pasakius: „Šok
    nuo aukščiausio pastato“
    šaučiau aukštyn trim liftais
    ir nusileisčiau ant smegeninės;
    iš klykiančių sielų krašto
    atsiųsčiau kaukolės gabalėlį
    pasirašytą kitų nevilties apimtų vyrų
    praradusių menkiausią viltį patenkint savo mylimąsias.
    Kartais malonumas plėšdavo falą
    it veriantis saldus gyvsidabrio stulpelis
    kai jis sprogdavo smegenyse
    pasijusdavau tarsi matytame filme
    ten saulė prisitraukdavo žemę
    ir iščirškindavo iki svilėsių;
    arba sniegu atslysdavo kitas ledynmetis
    ir aš šokdavau įkaitęs, nuogas ir vienišas
    ant pasiklydusio ledyno,
    aplink ratus sukant plaukuotiems mamutams.
    Kartais it galerų vergas
    tysodavau nuogas tavo kvapniuose uostuose;
    niežulys paslėpsniuose
    tavo odą paversdavo mano kančia,
    nerdavau į duobutes tavo keliuose
    kai nuoga ir gundanti rąžydavaisi guolyje.
    Dievybę, Marksistinę revoliuciją, Istoriją
    perpildytą ašarų ir kapų,
    sugrūsdavau visa tai į tavo auksinę išangę
    ir užsiūdavau vienintelį kelią į laisvę
    karštligiškais bučiniais, aštresniais už adatas.

    O dabar, net neperspėjus
    virtai pusamže moterimi
    nusidažiusia plaukus rusvai raudonai;
    vienas tavo dantų, kiek pastebėjau, tapo pilkšvas;
    pastebėjau ir tai, kaip dažnai ištari
    „netìkra“ ir „dìrbtina“
    vis klausiu savęs ar tik neįsivaizdini.
    Taip, staiga tu tapai moterimi
    kuri niekuo nesiskiria nuo kitų;
    gal esi mažiau atgrasi,
    mažiau nenuoširdi,
    mažiau niekinanti vyrišką lytį,
    niekini ją ilgėdamasi ir nepatenkinta,
    vis dar geisdama didybės, viešpataujančio vyro,
    jo plevenančiomis garbanomis grįstas tavo troškimų dangus;
    nedora, praradusi sąžinę, sugniaužusi savo moteriškų gudrybių krepšelį,
    apgulta iš visų pusių, kaip ir visos moterys visais laikais,
    bandydama prasimušti, išgyventi,
    būti nuolat be saiko garbinama
    kramsnojama geidulingų mylimojo dantų,
    kurianti gyvybę...
    tuštybė tavo gundančio vizgesio, kai tolsti nuo manęs,
    tavo tobulų, styrančiais speneliais krūtų
    kuriuos norėjau sutaršyti
    ir mirti užspringęs, jų rausviems galiukams kutenant man gerklę;
    tuštybė ugningos atgailos, kurią pasmakrėje
    prismeigė tavo paskutinis meilužis.

    Lemputė mano smegenyse
    kadaise įžiebta ir švytinti
    kibirkščiuojančios lyties
    sudaužyta į šipulius.
    Žvelgiu į pasaulį ramia, supratinga akimi;
    krapštau iš smegenų pilkas stiklo šukes;
    gniaužiu jas virpančioje rankoje.
    Tik Dievas galėtų jas vėl sulipdyti,
    priversti švytėti sueities ekstazėje,
    tačiau jis guli užsiūtas tavo auksinėje išangėje
    apsikabinęs Istoriją ir Marksistinę revoliuciją.
    Liūdna būti ateistu,
    o dar liūdniau būti tuo, kam nukaręs.

    Kas žino,
    jei būčiau užsimojęs ir išmušęs
    tą pilkšvą dantį,
    vis dar mylėčiau tave, ir tavo mažos mergaitės šypseną,
    švarplę žandikaulyje
    (kas žino, kas žino)
    ir nebūtų reikėję rašyt
    šio kandaus ir netikslaus eilėraščio.

Iš anglų kalbos vertė MARIUS BUROKAS

 

Skaitytojų vertinimai


50875. šūdas2009-01-18 18:58
čia 0 ne poezija

50914. šūdas2009-01-19 17:01
čia 0 ne komentaras

50918. kaip?2009-01-19 17:49
grandom ir grandom? (grand - om?) ar gramdom ir gramdom? - iš tiesų...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
14:19:50 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba