Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-16 nr. 3220

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SKAIDRIUS KANDRATAVIČIUS.
baladė apie puotą maro metu (ndx idée fixe)
74

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Pasnigo...3
• ALGIRDAS BRUKŠTUS.
Metachemija
8

KNYGOS 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kitas Aidas, kitas Marčėnas
21
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kelionė kaip gramofono plokštelė
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
 AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
24
• Naujos knygos

DAILĖ 
• ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
Būties tragizmas Makso Bando tapyboje
10

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Apie kiekvieną iš mūsų
• Rusų dramoje – premjeros Mažojoje salėje
• Vilniuje – „Comédie Française“
• Ridas Viskauskas.
Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę
1

MUZIKA 
• VITA GRUODYTĖ.
Muzikiniai pasižvalgymai po svetur
4
• RIMANTAS VINGRAS.
Evelinos Puzaitės rečitalis Londono Wigmoro salėje
4

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laba diena
1

POEZIJA 
• DIANA ŠARAKAUSKAITĖ.
8

PROZA 
• RIMANTAS MARČĖNAS.
Laidojimas
2

VERTIMAI 
• Irving Layton.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Už atostogas su kinu

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Ne mes renkamės žodžius3

 
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Kelionė meile
1

DE PROFUNDIS 
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
Karčemos mūšis
7

KNYGOS

Bobinčius

AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

    Skaityti knygas – svajonių darbas, – leipėdavau, skaitydama knygų apžvalgas. Ir prisileipėjau. Sėdžiu štai, skaitau. Iš anksto atsiprašinėju: knygas gaunu paštu, tad kai jos pagaliau ligi manęs priskrenda ir imuosi jas lest, visuose popieriniuose laikraščiuose ir rytiniuose orakuluose tos knygos jau būna anonsuotos. Todėl man belieka transliuoti save. Kas be šios, savitrans­liacijos, nuodėmės tegu pirmas meta ką nors į savo laikraštį ar vaizduoklį.
    A. Ž.



Laura Sintija Černiauskaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Giedrė Kazlauskaitė, Agnė Biliūnaitė. Yra toks terminas – seserystė, taip juokingai vadinama itin subtili bandos jausmo atmaina. (Tai štai – vien pagal seserystės dėsnius aš priklausau jų bandai, ir man jos automatiškai labai rūpėtų, net jei nė truputėlio jų nepažinočiau.) Visų jų naujausių knygų labai laukiau, taigi labai daug ir tikėjaus.

* * *

Kaip aš mylėjau Sintiją! Kaip kadaise baisiai ją mylėjau – buvau ją suskaičius nuo pat PK knygutės, „Tris paras prie mylimosios slenksčio“ mokėjau beveik mintinai ir skolindavau tik labiausiai to trapaus, koketiškai jaudraus liūdesio nusipelniusiosioms. Tuomet buvau dešimtokė (knygą pradangino viena ypač dailiai liūdnų draugių). O štai ši, paskutinė, L. S. Černiauskaitės knyga, man rodos, nedovanotinai suskubėta. Visas romanas kažkoks slenksčiuotas, ir tų slenksčių kur kas daugiau nei knygos turinyje deklaruojami penki. Vis vaidenasi, kad rengtasi daug didesnės apimties kūriniui ir pakeliui persigalvota – tirštai nutapyti visokie šalutiniai herojai, rodos, jau įsitempę, pasiruošę startui, bet jų bėgimo takeliai kaipmat nutrinami, nunyksta.

Pirmame skyriuje, priverstas paūgėt per pirmąjį slenkstį, motinos pamestas, Benas seka paskui pirmąkart matomą tėvą, – visas sutrūkęs, byrėdamas iš dar neišžliumbto sielvarto. Antram slenksčiui kylant, Benas sudūžta ir pabyra po gatvės žibintu. Trečiame slenkstyje jį į dulkes sutrupina koncertų salės šviesa. Ketvirtame slenkstyje niekas nebesibarsto, visi glaustosi ir glaudžiasi vieni prie kitų, gulas į lovas – mylėti ar sirgti.

Benedikto vaikystė, paauglystė –­ tai kažkokie priešaušrio vieškeliai su šaligatviais: siuvamoji kojinė mašina, krūva plokštelių, „Labanakt, vaikučiai“, „Jovaras“ ir „Paršiukas Čiukas“. Kuprinėje Benutis nešiojasi plastikinį vandens buteliuką – nervina mane tas buteliuko plastikiškumas, plastikiniai buteliukai su paršiukais čiukais man nesisieja, bet tai, tarkim, mano bėda. Paaugęs Benutis žino, kaip atrodo nuogos moterys – „buvo matęs tokias kortas su nuotraukomis“ (p. 44) – aha, vadinasi, tam tikrų žinių šaltinis – kortos, ne žurnalai, ne internetas. Yra viryklė „Maša“ ir dviratis „Sputnikas“. Septyniolikmetis, bendraamžiams aiškinantis savo dingimą, sako: „– žinai tą filmą –­ „Čeloviek Nevidimka?“ (p. 56). Bet yra „Tojota su trispalvės lipduku“ (p. 46). Mikrobangų krosnelė taip pat yra (p. 207). Tad į kokį laikotarpį įspraustas pasakojimas?

Paskutiniuose romano puslapiuose Benediktas susimąstęs apžiūrinėja seną nepažįstamos šeimos nuotrauką: „Jis negalėjo būti Simonas Žilmas. Nors ant nuotraukos nebuvo nei datos, nei jokio užrašo, vien iš pono ir jo ponios drabužių galėjai suprasti, kad savo atžalą jie krikštijo dvidešimto amžiaus pradžioje, maždaug tada, kai Zigmundas gilinosi į savo pacientų sapnus. Galbūt tas kūdikis buvo Beno senelis?“ (p. 212). Penktame slenkstyje ypač tiršta sapnų – gal todėl taip familiariai prisimenamas ligi šiol niekaip nepaliestas S. Freudas?

Skamba kaip istorinio detektyvo pradžia. Kaip „laukite tęsinio“. Jei nėra pažadėto tęsinio, ir nesulauksim kitų, toliau auginančių Beną romanų, tada man daug kas baisiai neaišku.

Kur jaunasis smuiko genijus pramoko muzikos tiek, kad stotų į aukštesniąją muzikos mokyklą? Maždaug devynerių, jau risdamasis per savo „pirmąjį slenkstį“, Benutis smuiko dar neturi. Jo motina gana muzikali – ne tik suka vieną plokštelę po kitos, bet ir pati dainuoja, sukdamasi virtuvėje. Istorijos pradžioje švysteli smuiko užuomina: „Mamos pažįstamas taksistas niekur neskubėdamas (…) iškėlė iš bagažinės pailgą kūdikio dydžio dėklą. Benučiui net paširdžiuose sukuteno – galbūt tame dėkle mama atvežė jam broliuką. Viename užsienio filme jis matė, kaip vaikas įlindo į panašų dėklą, nuo kažko slėpdamasis (…) Bet dėklo ji neatidarė, iš karto nukišo giliai į spintą, nesuprasi – kaip paslaptį ar kaip nereikalingą rakandą“ (p. 14), tačiau būtent šis dėklas visame romane iš spintos taip ir nebeištraukiamas. (O aš visą romaną to smuiko dėkle, ištrauksimo iš mamos spintos, pralaukiau!) Aišku tiek, kad smuiką Benučiui parūpino ne mama – „(Tėvas jį pirko skolon ir dar nežinia, ar ta skola grybų karaliui Tadeušui grąžinta.)“ (p. 40). Nesuprasi, – tai smuikas Benui rūpi („Panūdo suspausti jį glėbyje ir išbučiuoti geltoną, žvilgantį lyg vaisiaus žievė jo korpusą“, p. 115), tai nelabai („Šalia, padengtas puraus sniego sluoksnio, gulėjo mažasis jo dėklas“, p. 76). Mėtyt instrumentą ant žemės, ir dar leist jį apsnigt? Muzikiniai reikalai šitam romane, išskyrus juvelyriškai smulkiai aprašytas muzikos keliamas emocijas, man dažnai neaiškūs. Konsultuojuos su savo šešiolikmete dukterėčia. Ar gali būti koncertuojantis, pasaulinio garso, tačiau kojų nevaldantis pianistas? „Iš esmės invalido vežimėly sėdint grot neįmanoma, nes svoris turi remtis į kojas, nuo to ir garso kokybė priklauso. Ir šiaip, nelabai įsivaizduoju. Va, radau internete apie kažkokią pianistę ir dainininkę, kuri prarado kairę koją ir nebegalėjo grot fortepijonu, tad pradėjo dainuot sėdėdama invalido vežimėly. Reiškia, kad grot vis dėlto negalėjo!” – atsako gyva knyginio Beno bendraamžė. Ar gali viename konkurse varžytis smuikininkas ir pianistas? „Kad pianistas su smuikininku varžytųsi, tai kaži. Nebent abu labai durni buvo – gi lygint fortepijoną ir smuiką yra nesąmonė. Tikrai nebūna tokių konkursų, kuriuose instrumentai būtų sumaišyti, ypač jeigu jie tikrai aukšto lygio. Man bent jau taip atrodo.“

Kam negyvai primušt smuikininką, jei pats esi pianistas? Be to, kam mušt konkurentą jau po konkurso, bet dar nepaskelbus laimėtojų?

Autorės kalba šįkart netgi per daug poetiška: jei jau ras kokią dailią metaforą, tai nepaleis jos, visiškai neišsunkusi. Štai visos srovelės jai gražios kaip siūlai, tai ir tekina, varvina – kai Benas imasi daužyti nelabai kuo nusikaltusį, neaišku ką romane veikiantį Kazį, tas traukiasi „braukdamas iš burnos drykstantį kraujo siūlą“ (p. 67), primušto Virgilijaus „smakru tekėjo kraujo siūlas“ (p. 98), „Vega nusuko akis, per jos įkaitusį skruostą nutekėjo skaidrus ašaros siūlas“ (p. 189). Kai kurie palyginimai itin taurūs – štai traukiasi Beno aplamdytas pagrindinis priešas: „pakaušis suspindėjo lyg paauksuotos taurės dugnas“ (p. 100); o štai laidotuvės: „ir duobė suspindo kaip milžiniška auksinė taurė“ (p. 209).

Itin specifiniai, bet mėgstami yra mediciniški palyginimai: štai vaikas nerimą nešiojasi „lyg kokį negerą auglį“ (p. 7); takelį „išmynė kažkas, pratekėdavęs čia lyg kraujas“ (p. 7); mamos suknelės vaikas ilgėdavosi smarkiai –­ „jusdavo per ją lyg per tvarstį nuo karščiuojančios žaizdos sklindant šilumą“ (p. 20), arba štai dar šiurpiau: „sapnuo­jamas tėvo žvilgsnis žudo lyg kokia vėžio ląstelė“ (p. 169). Vienas kraupiausių mediciniškų palyginimų –­ kai Benas pamiršta motinos vardą, vardo vietoje –­ „lyg rūgšties išgraužtas kaulas švietė siaubinga tuštuma“ (p. 50).

Kai kuriuos mediciniškus palyginimus sunku suprasti: „Gatviūkštė baigėsi nebenaudojamu mūriniu garažu, priešais kurį lyg apendiksas telkėsi apskrita smėlinga aikštelė“ (p. 121). (Prisiekiu, prieš savaitę gyvai mačiau apendiksą. Apžiūros metu apendiksas, žinoma, buvo negyvas, t. y. kadaise, dar gerokai prieš parodą, buvęs gyvas, dabar tokio G. von Hagenso įlaminuotas, bet dėl to man šitokias literatūrines arabeskas įveikt ne lengviau.) Štai jau kitame puslapyje Benas išvysta ir Ją: prie šitos mįslingos aikštelės, ant šuns būdos, sėdi šio romano didžioji meilė Vega Lidžiūtė: „gatviukės apendikse ji atrodė kaip svetimkūnis, kurio per klaidą neišoperavo“ (p. 122). Benas dažnai apie Vegą šitaip ne visai romantiškai sušneka ir kitaip prasivardžiuoja: „kaip užsimaskavusi medienos kandis“ (p. 174); „Žalios juodu pieštuku apvestos akys švietė iš tolo kaip didžiulės amebos“ (p. 122). Aišku, čia apie pastovios formos, rodos, neturinčias, mirguliuojančias akis ir jų drėgną, pirmuonišką žaižaravimą. Tokį pamišėlišką, karščiuojantį, – tokiom akim į mus žvelgia manga mergaitės arba „Tokio Hotel“ berniukai. (Bet vis tiek žinau, kad amebos –­ tai tokie pirmuonys, tokie beblakstieniai skrepliukai, plika akimi paprastai neįžiūrimi.)

Štai dar pora dailių biologinių palyginimų: sergančio tėvo veidas „atrodė iškankintas ir jau pusiau paliktas sielos, kaip herbariumui džiovinama brangi žolė“ (p. 20); „Benas juto, kad giliai viduje nuo jo atsisluoksniuoja sena, nebekvėpuojanti ambra, o jos vietoje užsimezga naujas branduolys. Šitas pojūtis jį nepaprastai jaudino“ (p. 120). Štai šitas sakinys mane taip pat nepaprastai sujaudino. Iki šiol žinojau, kad ambra – tai tokia medžiaga, randama kašalotų virškinimo trakte. Ambra apsaugo kašaloto skrandį nuo visokių aštrių prarytų kalmarų uodegikaulių. Kuo daugiau ambros – tuo nesveikesnis ir senesnis kašalotas (apie tai daug – knygoje „Mobis Dikas“, tad užsičiaupiu).

Praleidau ištisą pusdienį, knaisiodamasi internete, –­ jau žinau, kur tą ambrą superka, kaip ją atpažint, kaip dėl jos lydosi parfumeriai, homeopatai ir kitokie afrodizijakieriai. Net skambinau į Lietuvą, prašydama, kad man apie ambrą paskaitytų iš tarybinės enciklopedijos, –­ šitaip bijojau nusišnekėt, sakydama, kad Sintija truputį nusišneka, tačiau nieko niekur apie tai, kaip ta ambra atsisluoksniuoja ir branduoliuojasi, be to, kur nors kitur, o ne kašalotų žarnose, – neradau. Taigi tyliu.

Ir laukiu tęsinio, nes šitas Benediktas Sintijos gali būti auginamas ir toliau. Man rūpi, į ką jis galėtų išaugti.

* * *


        Nesibaigianti pilnatis,
        Pilna įsirėžusių natų,

        Dainuok arba šok,
        Arba šokdinki atmintį,
        Kurios muzika nenutyla.
          p. 42

Tautvyda atsivedė parodyt savo K. E. Lionę: jau rinkinyje „Dėkoju už alyvas“ buvo tokia vardo daryba į ją panaši panelė Mė Lynė („Mė Lynė / Svaigins kaip sutiktoji kinė“), tačiau Lynė ir Lionė nieko bendra neturi. Graži, sakau, yra šita moteris – Lionė, šita knyga – dėlionė, šita kelionė. Apie ką ši knyga? Apie moterį, jos gyvenimo kelionę, kelionių gidus, gides, gydomuosius augalus ir kelio mokesčius. Rodos, – buitis, menai, buitis, – ir kad sušvirkš iš šitų tekstų it prakirsta, tokia rauduva, tokia kaitra, tačiau saugi, nenuplikinanti, pridengta termostatiniais patyrimo dangčiais.

Keliauja sau Tautvyda Marcinkevičiūtė – sėdi brikelėj, rieda per miestų grindinius, visa skrybėliuota, pirštinėm, nėriniuotom iki alkūnių, trapi, bet vadelioja savo eilėraščius griežtai. Štai, „Meilės tvirtovė“ – eilėraštis, pradžioje dviem ramiom eilutėm santūriai sudraudęs: „Mylinti moteris / Taip neturėtų elgtis“ (p. 66), staiga praplyšta šūksnių atkarpom, it skardi sakalės gerklė:


        Lyg meilė!
        Būtų! Nepramušamas skydas!

Tačiau išsprūdę šauktukai pamažu sutramdomi, ir tekstas baigiamas varstyti kaip auklėjamojo pobūdžio, nuzulintos išminties prifarširuotas eilėraštis, it koks XIX a. didaktinių baladžių remiksas:


        Tokia pati didinga,
        Kerinti taip ir neįspėta paslaptimi
        Ji stovės amžius,
        Ir jūsų anūkai
        Uždegs jos kuoruose fakelus,
        Kai artinsis
        Meilės nevertas žmogus
          p. 67

Jos tekstai tokie užkutenantys, kad ir juokas, ir ašaros. Šitoje knygoje visko nepaprastai daug: blaivas protas, matematiniais pratimais mankštinami eilėraščiai, kurie klausia, viliasi, ieško prasmės, priežasties, įrodinėja teoremas ir vėl jas išardo, pasitelkę statistiką, genetiką, astrologiją, išdėlioja mums prieš akis visą moters galimybių rinkinį („kokią pavarą įjungus važiuoji / ligi riboženklio / už kurio nuzulinta kasetė sukas / bet muzika negroja“, p. 57). Skaičiuojanti moteris buhalteriškai susiskaičiuoja, už ką reikėtų dėkoti Vyriausiam Programuotojui („už įstrižainę šlapdribos / kuriai reikia atstatyti / kūno statmenį / išeinant iš apmokamos šilumos vertikalės / į visiems išmatavimams paduodamą / mirties gulsčiuką“, p.58). Nuovargis, ir tas skelia žodžių žaismo gražmenas („ir srovė kūne / matuojama vis dar voltais, / deja, nebe Vitmenais“ – „Rezignacija“, p. 62).

Iš visų tekstų, jų fabulų, susidėlioja visapusiška, tokia tobula it nuo blizgiųjų viršelių nulipusi moteris, kuriai gėlytėm dekoruoti nagai nesutrukdo rūpintis naminiais gyvūnais, vaikais, vyrais, augalais ir naminiais desertais. Tokia supermoteris, kuri, buitimi besi­rūpindama, suvaldo ir beišsklindančius artimuosius, ir namų dvasias. Štai ji kepa naminį tortą – o išeina eilėraštis: „reikia labai gerbti šventes / o dar labiau mylėti draugus / kad taip supresuotum / į kapo duobę / vis sprūstantį laiką“ („Supresuotas“, p. 55); Rodos, tik žiūri pro vamzdį, kontempliuodama suodžius, laukia laikrašty pasiskelbusio kaminkrėčio, turinčio sugerti visas nelaimes, „kuris iškrėstų kaminą, / Sugrąžindamas namų trauką taip, / Kad į juos sugrįžtų ir gyvi, ir mirę“ („Belaukiant kaminkrėčio“, p. 37).

Dienoraštiškai prapliumpanti Tautvyda nesibodi kruopščiai išvardyt visų moters darbų (tų, kuriuos esą privaloma nudirbt laisvu nuo vaikų auginimo, rimto darbo ir kūrybos laiku): „Kas sakė, kad vargas tau, Jeruzale, – vargas tau, moterie, jeigu lyg / pentinuotam husarui / želia / barzda ir ūsai“ („Grožio industrijos įsakymų komentarai“, p. 18).

Knygos moteris – dulkių gaudytoja, staiga nušvintanti vidury šlavinėjimosi: „Žemėj niekada / Nebus sterilu / Mirties bakterija!“ („Bent jos akivaizdoj“, p. 61).

Tvarkytis, tvarkyti: „san. mazgai sutvarkyti, / virtuvytės blizga“ – įvertina moteris poezijos skaitymų užkulisius, tik tada gręžias į salę ir skaičiuoja, kiek ten sėdi vakaro dalyvių, tokių pat poetų, ir kiek atėjo „grynųjų“ klausytojų ( „Poetų tauta“, p. 85)

Šioje knygoje sutiksite po prekybos centrą vaikštinėjančią karalaitę, nerandančią to vienintelio žirnio, („Žirnis, bet ne tas“ p. 68). Eilėraštyje „Karštas maistas“ – eilėraštį iš kiekvieno savo krustelėjimo išauginanti poetė kiek nusiminusi išranda, kad buitiniuos rašteliuos, rankraščių paraštėse, poezijos daugiau, „Negu visose mano / Jau išspausdintose / Knygose“ (p. 91). Šioje knygoje pražysta lotosas, bet nespėsi juo pasidžiaugt – žydėjimą užtrenkia kaukiantis arbatinis, – tačiau gėlių pakanka ir be lotosų: čia auga ir bambukas, ir pinigų medis, ir saulėgraža –­ visos Tautvydos gėlės iš jos išskelia po eilėraštį. Tekste „Natura ante morti“ taip švytinčiai atsivėrinėja vazoniniai augalai ir suvenyrinės kriauklės, kad Tautvyda apgailestaudama atsidūsta –­ „Jog ne man / Jiems prilygti / eilėraščiu“ (p.100).

Čia pagarbiai nesiryžtama imt ilgai (mėnesį!) nepaliestą rašiklį, juo it skalpeliu baisu papjauti eilėraštį; čia Amūras savo strėlę susmeigia, kai laikas kept blynus, kai meilei to laiko visiškai nėr. Poetės įkvėpimas motorizuotas: „Kai turiu jiems laiko / Eilėraščiai / Neišvažiuoja / Iš savo garažų“ (p. 87); „nepirmaeilių / poetų knygos / jau užblokuotais nutempimui ratais / net bibliotekų vagims / ir tiems nereikalingos“ („Non scholae sed vitae discimus“, p. 51).

Rodos, Tautvydos eilėraščiai atsiranda patys, kondensuojasi iš oro, tai gražiai eilėraščių moteriai užtenka tik gražiai gyvent, o eilėraščiai savaime visąlaik plazda šalia, plevėsuoja kaip paukšteliai aplink šv. Pranciškaus galvą, juos reikia tik stebėt bręstančius ir laiku nusiskint, pražiopsoję eilėraštį, sulauksim literatūrinės tragedijos: „O kai vos spėju / Gyventi, / Eilėraščiai kamikadzės / Išnyra labiausiai jiems nepritaikytose vietose, /Rėžiasi man į kaktą / Ir nusižudo“ („Eilėraščiai kamikadzės“, p. 87). Tokių per prievartą atgaivintų eilėraščių lavonėlių šioje knygoje, tiesa, yra, bet jie beveik visi saugiai sukrauti į rimuotų tekstų sandėliuką paskutiniame skyriuje „ponas iš Džakartos“. Slūgso ten jie, kaip darbiniai virtuvės rankšluostėliai, bet sudėlioti tvarkingai, tad, jei užeisit į svečius pas damą K. E. Lionę, galėsit patys rinktis – eit į tą sandėliuką ar ne.

 

Skaitytojų vertinimai


50908. dedė fedia2009-01-19 15:06
na va, platelis įdarbino savo marčią. Koks tai didelis darbas, kaip litmenis atsinaujino per tuos metus, kai platelis jame dirba! gzvenk ir žvenk.

50913. dedei fediai2009-01-19 16:59
Tikrai, visur prakeikta korupcija. Įsivaizduoju, kokius milijonus ta marti dabar susikraus iš šito įdarbinimo.

50931. bava2009-01-19 20:54
na, kurgi nepasirodys tokių fedių komentarai... puiki proga nuodais spjaudyt, ane?

50939. amigo2009-01-20 12:03
recenzijos geros, atidziai perskaityti ir geranoriskai isgliaudyti kuriniai, tai ne koks CP...

50947. L.N.2009-01-20 19:27
Tokios ir turi būti recenzijos, analizuojamas tekstas, o ne tema. "Benedikto slenksčiuose" visos išvardytos metaforos visiškai dirbtinės, netinkančios situacijoms.

50959. mura2009-01-21 11:57
prt daug Agnė gerbia Sintiją kad parašytų ką galvoja. gaila kad premijuoti kūriniai taip visaip šlubuoja. gražu kad užuot pylus pamazgas kritikė rausiasi po enciklopedijas

50963. amigo2009-01-21 16:04
"gaila kad premijuoti kūriniai taip visaip šlubuoja" prie kiekvieno kurinio galima prisikabinti, jei nori, tada apdovanoti isvis neliktu ka, o LSC romaniuks , manau,viens geresniu sio amziaus - iki 35 metu - tarpe, o jei as skirciau premijas, duociau Serelytei.

50977. bava2009-01-21 22:06
aisku,kad vienas geresniu, nes ner is ko rinktis. Vakuumas. Na, koki gera iki 35 metu amziaus prozininka zinote?

50978. Asiliukas Porfirionas2009-01-21 22:18
Jakosza, ka gi daugiau...

50981. amigo2009-01-21 23:44
nu jo, tevyne geresnis nei bened. slenksciai, bet jakusha iki 35 dar gyva velnia prirasys...

50982. viena boba :-) 2009-01-21 23:58
Puikūs visi Litmeny ir kitoje virtualioje erdvėje skaityti šios autorės tekstai. Panašiai užsieny pasimetusių, skaitančių ir rašančių bobų, ko gero, yra daugiau ir be galo visada gera skaityti kažkaip panašiai pasaulį ir darbą suvokiančios, talentingos bendraamžės tekstus. Jaučiuosi ne viena. Ačiū, už šias recenzijas ir kita.

50984. krankt 2009-01-22 02:47
geros recenzijos, spalvingai ir nenuobodziai parasyta, gal net geriau, nei recenzuojamos knygos...

51005. raimis2009-01-22 22:02
A.Jakučiūno "Tėvynė" žymiai konceptualesnis romanas nei LSČ "Benedikto..." ( posilpnis, literatūriškas tiek stiliumi, tiek konceptu kūrinys)...Ne itin užkabino ir Šerelytės " Mėlynbarzdžio vaikai". Geriausa prozos knyga - Danutės Kalinauskaitės novel/esė " Noekada nežinai". Gili autentika ir stiliaus plastika.

51006. amigo2009-01-22 22:40
isvada viena: rasykime knyga dvidesimt metu, tai parasysim daikta, ne makulatura :}

51012. raimis2009-01-23 10:32
Taigi, Amigo, jau ir taip ideologinės makulatūros lietuvių literatūra turėjo tonų tonas, dabar valst. ir kitokių stipendijų "valgytojai/išlaikytiniai" dėl darbų įrodymo ką parašys, irgi daugmaž pusmakulatūra...Taigi, vidinė autentika kaip mirtina liga teprabyla susirgusiam būtinybe

51013. bava2009-01-23 11:12
beje, ilgi intervalai tarp knygų tik toms knygoms ir tekstams į naudą. nes visi pasiuto kepti ypač po poezijos knygą kasmet. pusžalę, nepapipirintą, etc. ir skaitai kaip pusfabrikatį tada.

51015. bava < raimis2009-01-23 11:36
Tikra tiesa Tavo: neišbuvusios vidinės fermentacijos tokios knygos, kaip neišnešioti kūdikiai, paskum jiems inkubatorinių kritikų arba klaninių draugelių viešojoje erdvėje reikia...

51036. raimis2009-01-23 16:45
O man visai nerūpi, kas ir kieno marti ar žentas - tekalba tekstas...

51062. it2009-01-25 11:57
`tai ne koks CP`. blia jus visai apipelyje gal? be cp neber ko skaityt isvis

51066. amigo2009-01-25 13:20
nesakau kad CP blogas, tik kitoks, o AZ ne tokia, kaip CP. Man irgi ziauriai truksta CP, be jo nyku, kritikos erdve priplekus it senas rusys, bet tikiuosi atsiras kazkas kitas i jo vieta, nejau neliko drasiu ir kandziu zm ant LT?

51068. X2009-01-25 15:37
Reikia gerasi nusitrint, nusitąsyt, išsipurvint Briuselio gatviūkštėse, kad grįžus galėtum su pasimėgavimu puldinėti kuriančiuosius, nes pati jau nebeturi spėko - Žemaitės, pardon, - Platelio - MARTI.

51071. X2009-01-25 19:46
O kaip mes pasirodo gerai žinom, kokiose gatviūkštėse kas trinasi. Ir kaip gerai perpratom tų literatų šeimyninius ryšius, visus apšviesim, kas kieno švogeris, kad nedrįstų ko nors kritiško leptelt. Nes apie Kuriančiuosius reikia rašyti tik taip: ačiū, ačiū, kaip gerai kad mūsų parapija turi chorą ir kad močiutė Petrauskienė rašo eiles.

51084. xx2009-01-26 17:33
Čiulbingala negali nelakštėti, tai yra, - nelėkštėti.

51092. dr. Kvin2009-01-26 22:09
Puikios recenzijos, gardu buvo skaityti!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
14:19:49 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba