Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-16 nr. 3220

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SKAIDRIUS KANDRATAVIČIUS.
baladė apie puotą maro metu (ndx idée fixe)
74

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Pasnigo...3
• ALGIRDAS BRUKŠTUS.
Metachemija
8

KNYGOS 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kitas Aidas, kitas Marčėnas
21
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kelionė kaip gramofono plokštelė
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
24
• Naujos knygos

DAILĖ 
• ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
Būties tragizmas Makso Bando tapyboje
10

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Apie kiekvieną iš mūsų
• Rusų dramoje – premjeros Mažojoje salėje
• Vilniuje – „Comédie Française“
• Ridas Viskauskas.
Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę
1

MUZIKA 
• VITA GRUODYTĖ.
Muzikiniai pasižvalgymai po svetur
4
• RIMANTAS VINGRAS.
Evelinos Puzaitės rečitalis Londono Wigmoro salėje
4

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laba diena
1

POEZIJA 
• DIANA ŠARAKAUSKAITĖ.
8

PROZA 
• RIMANTAS MARČĖNAS.
Laidojimas
2

VERTIMAI 
• Irving Layton.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Už atostogas su kinu

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Ne mes renkamės žodžius3

 
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas
 NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Kelionė meile
1

DE PROFUNDIS 
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
Karčemos mūšis
7

Kelionė meile

NIJOLĖ KLIUKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Astos Plechavičiūtės nuotrauka

Kur nors keliaudamas, susikrauni ne tik lagaminą, susiverti ant kupros begalę neišspręstų problemų, mąstytų ir permąstytų temų, įstrigusių kuriame nors minties rate ar slidžiame vingyje nučiuožusių į kelkraštį, apsivynioji artimųjų žvilgsniais ir pirmalaike nostalgija, dar bandai akimis susemti visus pakelės stogus su smerkiamai dėbsančiom varnom, visas miglas, visą ūką sugeri odos porom, visus kvapus sušniaukšti, susiurbi ir ašarų pilnomis akimis, dilgsinčia širdžia palieki visa, prie ko esi įpratęs, su kuo esi susigyvenęs, suaugęs sąnariais ir mintimis. Daug tokių mūsų prieš savaitę sulipo į autobusą. Vos betilpom. Kliuvinėjom vienas už kito nostalgija kimštom, ilgesiu siuvinėtom kuprom, sėdėjom įsitempę, bijodami ką pamest ir amžiams prarast, ir tūkstančiai pareiga bei atsakomybe impregnuotų virvių laikė mus pririšusios prie paliekamos kasdienybės.

Sunkiai pirmuosius kilometrus, pirmuosius šimtus kilometrų autobusas yrėsi į priekį. Visą parą karštligiškai braukę nuo stiklų atminties rūkus valytuvai sudilo, ir vairuotojui teko susidėvėjusias gumas keisti naujomis.

Keliautojų rekvizitai irgi dilo. Atmintis ėmė netikėtai korėtis, burbuliuoti, tarytum nubudę kipšai ar kitos kokios žaismingos dvasios, miegojusios nuo vaikystės ar nuo dar senesnių laikų, nusipurtė snūdą ir ėmė krėsti pokštus. Ir štai šimtas dvidešimtajame ar du šimtai dvidešimtajame kilometre (taške A) ūmai prisimeni lydeką, kuri upelyje draugiškai bakstelėjo tau į kulkšnį, taip aiškiai pamatai jos žvynelius, sugulusius į mistinį raštą, kuris, žinia, buvo tau siųstas laiškas, tavo geroji naujiena, kurios anąsyk neperskaitei, atšokai, išsigandai ir išgąsdinai, – dabar gali jį, tą laišką, skaityti iš atminties, žvynas po žvyno, spalva po atspalvio. Arba vėl... Išvysti save, dar vaiką, žiūrintį iš viešbučio veidrodžio, veidrodžio rėmai pretenzingai raižyti, bet ne ąžuolas tai ir ne bukas – plastikas, dengtas bronzos ir vandeninių dažų jovalu, bet tai nesvarbu, nuo rėmų žvilgsnis peršoka į tapetus, naiviai saldokas žibuoklių puokšteles, tvarkingai nutūpusias į joms skirtas vietas; pagaliau žvilgsnis užkliūva už paveikslo, kuriame smėlio krantas ir luotelis, laibas kaip egzotinio vaisiaus lukštas, pamestas svetimoje tau dienoje po svetima saule.

Paveiksle nematyti tinklo, bet jis jau pagavo tave, ir svetima paveikslo diena virsta tavo savastimi; paveiksle nematyti lydekų, bet jos jau baksnoja ilgomis nosimis tau kulkšnis, ir imi nekantrauti, nes tave rišusios pareigos ir atsakomybės virvės virsta siūlais, tavo valioje juos nutraukti ar ne.

Keliaudami pametame tas savo namų rūpesčių prikimštas kupras, išbarstome po piktą dialogą ir dar piktesnį monologą, pilnas pakeles prisėjame visokiausių smulkių nesusipratimų ir nuoskaudų, kurios ima gyventi savo klajokliškąjį tarpsnį, kai kurias susidėvėjusias tradicijas pakeičia naujesnėmis, vietinėmis, ir, susikibusios už rankų, įsmunka į kokią krautuvėlę, įsikuria tarp riešutų ar cukraus maišų arba prisiplaka prie pirkėjų, cimbina iš paskos, kalendamos dantimis ir skimbčiodamos plombomis, apsigyvena svetimuose namuose, vienos palovy, kitos, įžūlesnės, aptupia valgomojo stalą ar okupuoja vonios kambarį, et, žmogelis susizgrimba, iš kur čia tokios keistos mintys, lyg nesavos, paskui prisimena, tai globalizacija, turinti kažką bendra net su visuotiniu atšilimu ir citatų migracija.

iliustracija
Astos Plechavičiūtės nuotrauka

Pačiam kelionės vidury iš išlengvėjusių mūsų, keliautojų, kuprų ima dygti sparnai. Pasikeičia eigastis. Žemės trauka tarytumei mus apleidžia, ir imame šokčioti kaip milžiniški svirpliai ant išlaibėjusių kojų, dūzgenam, plakam perregimu sparnų tinkleliu, be perstojo kvatodami iš anekdotais virstančių ano, tradicinio, savo gyvenimo atsiminimų, nes visa, kas sunkaus ir skaudaus mums buvo nutikę, nežinia kodėl čia, atsiplėšus nuo gyvasties epicentro, virsta skandalingais juokais. Kartą skendau, grimzdau devynis metrus į nebūtį, kvatojam net susiriesdami, o kitąkart lėkiau dviračiu, ogi praeinančiam vaistininkui sudužo buteliukas su kvapniaisiais aliejais, kad skridau, stabdžių rankenėlė įlindo pro burną, išlindo kiaurai per nosį, ir springstam juoko spragėsiais, seilės tik tyška ir ašaros, o juokingiausia, kad šitiek laiko nuoskaudas – ir ant ko pykai? ant Likimo? – nešiojai savy kaip skaudulius ar piktus auglius, skauduliai kelionėje supūliuoja, ir nieko nelieka, dažniausia nelieka net rando.

Tai, kas svarbiausia – meilė – keliauja su tavimi. Pereina visus etapus. Nenusprūsta su anekdotais virtusiom nuoskaudom į šalikelę. Vaiko, motinos, tėvo (net jei jis mažą tave paliko ar net mirė) paveikslai išauga ir, netilpdami nei pačioj sieloj, nei jos užribiuos, dažnai virsta miražais. Važiuoji, tarkim, per Alpes, o šios iš kalnų viršūnių ir daubų audžia tavo dukters profilį; eini kad ir Florencijos gatve ir ūmai kavinukėje pamatai savo tėvą, jis skaito laikraštį, bet tau praeinant atsisuka ir nusišypso, viskas atseit gerai, tame Mirties skersgatvy, kuriuo iškeliavau, jau nebegyvenu, dabartinis mano būstas arčiau dangaus, dar pasižiūrite vienas į kitą, prisiminimai į akis kliūsteli ašarom, eik jau eik, nes nevalia mums kitaip, žvilgsnių turėtų pakakti, picerijoj rasi savo mamą, ar ir ji, Dieve tu mano, ne, ji nemirė, betgi tavo, dukra, gyvenimo ir mirties samprata bei terminai iš esmės pasenę. Ir vėl įsikniaubia į laikraštį ir kilsteli kavos puodelį prie lūpų, cukraus, mosteli padavėjui ta taip gerai pažįstama ranka, kadaise, vaikystėje, glosčiusia tau galvą, dešimtkart kresteli cukraus pūslę, tėtis mėgo saldų gyvenimą, nė nežinai, šito niekada nežinojai, mėgo saldžią kavą, tik tiek.

Pažvelkite kairėn, dabar dešinėn, štai tobulas Dovydas, o čia – dar tobulesnis dangus. Ir visa gula švelniais atspaudais ant dar drėgnų nuo naujumo keliautojo sparnų, tupias žiedadulkėm ir kitokiom laiko dulkėm, mylimųjų paveikslus spalvinančiom skaudžiai ryškiai.

Sugrįžęs pasistatysi kieme Florencijos katedrą.

Kas rytą atsikėlęs ilgai į ją žiūrėsi.

Kiti nematys.

 

Skaitytojų vertinimai


51043. I.R. :-) 2009-01-23 23:23
Jaukus toks lyg nematomų dalykų matymas ir jautimas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
14:19:48 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba