Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-16 nr. 3220

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SKAIDRIUS KANDRATAVIČIUS.
baladė apie puotą maro metu (ndx idée fixe)
74

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Pasnigo...3
• ALGIRDAS BRUKŠTUS.
Metachemija
8

KNYGOS 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kitas Aidas, kitas Marčėnas
21
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kelionė kaip gramofono plokštelė
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
24
• Naujos knygos

DAILĖ 
• ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
Būties tragizmas Makso Bando tapyboje
10

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Apie kiekvieną iš mūsų
• Rusų dramoje – premjeros Mažojoje salėje
• Vilniuje – „Comédie Française“
• Ridas Viskauskas.
Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę
1

MUZIKA 
 VITA GRUODYTĖ.
Muzikiniai pasižvalgymai po svetur
4
• RIMANTAS VINGRAS.
Evelinos Puzaitės rečitalis Londono Wigmoro salėje
4

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laba diena
1

POEZIJA 
• DIANA ŠARAKAUSKAITĖ.
8

PROZA 
• RIMANTAS MARČĖNAS.
Laidojimas
2

VERTIMAI 
• Irving Layton.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Už atostogas su kinu

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Ne mes renkamės žodžius3

 
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Kelionė meile
1

DE PROFUNDIS 
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
Karčemos mūšis
7

MUZIKA

Muzikiniai pasižvalgymai po svetur

VITA GRUODYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Užkandžiui – Dvorżakas, o desertui... hm ... gal gabalėlis Vivaldi?

Tulūzos (Prancūzija) kamerinio orkestro muzikinis direktorius Gilles’is Colliard’as įgyvendino originalią idėją –­ koncertus-meniu. Norite paragauti P. Čaikovskio? Kaip karšto patiekalo? – prašom, tik reikia pirma užsisakyti.

Gilles’is Colliard’as – ne tik muzikinis direktorius, bet ir smuikininkas virtuozas, vaikšto su bloknotu rankose ir užsirašinėja gausiai į koncertą susirinkusių melomanų „užsakymus“ pagal principą „Kas garsiau rėkia, tam „gabalas“ ir atitenka“. O už vieną ar kitą „išrėktą“ kūrinį balsuojama demokratiškai – pakėlus ranką. Rinktis galima iš viso meniu – keturių šaltų užkandžių, penkių karštų patiekalų, dviejų rūšių sūrių ir trijų desertų (informacija: Prancūzijoje sūriai, kaip atskiras patiekalas, valgomi prieš desertą). Siūloma virš trisdešimt kūrinių, nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos.

Pasisekimas užtikrintas. Pirmą kartą išbandytas 2007 m., tokio pobūdžio koncertas tris vakarus iš eilės vyko perpildytoje ir labai entuziastingai nusiteikusioje salėje. Šį kartą, lapkričio 24-ąją – lygiai tas pats. „Pagrindinė tokio koncerto idėja buvo noras užpildyti spragą, egzistuojančią tarp publikos ir atlikėjų, – teigia muzikinis orkestro direktorius ir priduria: – Tokiuose koncertuose niekuomet nebūna laisvų vietų. Žmonės rėkia iki užkimimo, norėdami užsisakyti vieną ar kitą kūrinį.“ Išsirinkus, žinoma, stoja pagarbi tyla. Atlikėjams tai irgi savotiškas išbandymas – prieš lipdami ant scenos, jie iki paskutinės minutės nežino, kokius kūrinius (iš maždaug šešių valandų programos) teks tą vakarą groti.

Bet kodėl būtent meniu forma? „Aš dažnai aptikdavau panašumų tarp tam tikro skonio ir tam tikros muzikos, – teigia Gilles’is Colliard’as, – taigi paralelės atsirado lyg ir savaime.“ „Nieko lėkštėj nepalikom, – užtikrino vienas iš 400 to vakaro muzikos ragautojų. – Puiku šitaip desakralizuoti klasikinę muziką. Ji tampa labiau prieinama. Žinoma, kultūrinis aktas neturi būti tik vartojimo objektas.“ Taikliau ir nepasakysi.

Pirmasis kontratenorų festivalis Vienoje

Lapkričio 24–25 d. vykęs pirmasis kontratenorų – baroko epochos itališkųjų castrati palikuonių – festivalis atspindi neblėstantį, o gal ir didėjantį susidomėjimą šiuo paslaptingu vokaliniu menu.

Dabar nebėra kastratų, yra tik kontratenorai, kaip anglas Jamesas Bowmanas ar vokietis Andreasas Schollas, naudojantys specifinę, falceto pagrindu ištobulintą techniką, leidžiančią dainuoti alto arba soprano partijas baroko ar šiuolaikinės muzikos kūriniuose.

Dažniausiai kilę iš vargingiausių sluoksnių, kastratai atsirado XVI a. Italijoje po to, kai katalikų valdžia, remdamasi Pirmuoju šv. Pauliaus laišku korintiečiams – „Moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama...“ (14,34) – nusprendė nebeleisti moterims dainuoti bažnyčiose. Visos moteriškų balsų partijos buvo patikėtos vaikiško skaidrumo balsus išsaugojusiems vyrams. Žymiausias iš jų buvo Farinelli’u vadintas Carlo Broschi (1705–1782), tapęs net Ispanijos karaliaus ministru. Apie jį Gérard’as Corbiau sukūrė filmą, 1995 m. apdovanotą keliais Cezariais. O paskutiniuoju koncertuojančiu kastratu laikomas Alessandro Moreschi’s (miręs 1922), dainavęs Vatikane, Siksto koplyčioje.

Taigi dvi dienas Viena mėgavosi austro Markuso Forsterio, vokiečio Kai Wesselio ir šveicaro Terry’o Wey balsais. Buvo atlikti Georgo Friedricho Haendelio, Johanno Sebastiano Bacho, Henry Purcello, Benjamino Britteno, Hannso Eislerio kūriniai, akompanuojant senosios muzikos ansambliams „Cinquecento“, „Unicorn“ ir „Bach Consort Vienne“.

Holophonia – už lygybę garso atžvilgiu!

Koks vargas, kai sėdi koncertų salėje pirmoj eilėj iš dešinės ir girdi vien violončeles su kontrabosais… arba už impozantiškos gotikinės bažnyčios kolonos – ir apskritai nieko negirdi. O kas sakė, kad visuomet taip ir bus?

Šiuolaikinės muzikos ir akustikos tyrimų ir koordinacijos institutas (IRCAM) lapkričio 20 d. Paryžiuje pristatė sistemą, pavadintą holophonia, nuo holo – visas, phonia – garsas, leidžiančią sujungti visus duotoje erdvėje skambančius garso šaltinius, kad visi salėje esantys klausytojai girdėtų identišką akustinį rezultatą. Kitaip tariant, sistemą, galinčią užregistruoti ir atkurti tam tikrą garsinę visumą, nepažeidžiant pastarosios erdvinių garso šaltinių nuotolio ir krypties duomenų. Jie nekinta net ir tuo atveju, kai klausytojai, pavyzdžiui, vaikšto po salę, o tai, kaip žinome, itin aktualu įvairioms šiuolaikinio meno (ne vien muzikos) formoms.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai –­ tiesiog smarkiai patobulinta stereofoninė sistema. Tačiau šaltinių pozicijos iš tiesų nėra simuliuojamos stereoproceso – naujai sukuriama pati garso banga. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokite: sėdite rūškaną dieną prie ežero, ir tik iš vandens paviršiumi į jus plūstančių bangelių galite spėti, kurioj pusėj – dešinėj ar kairėj – kažkas įmetė akmenuką. Taip ir su garso bangomis. Būtent jos ir „perkuriamos“, pasitelkus 128 priešais publiką išdėstytas garso kolonėles. Technika, pavadinta WFS (Wave Field Synthesis), tarsi sukuria „dirbtinį langą“, pro kurį mus pasiekia trijų išmatavimų garsas.

Harmonijos generatorius, arba banginio pilve skambanti simfonija...

Dar apie garsą. Visokiems neįpras­tiems instrumentams (tarp kurių užklydo ir gamelano bonangas, ir rusiška balalaika – matyt, dėl egzotiškumo, tik neaišku, formos ar skambesio) skirtas internetinis puslapis oddmusic pristatė naują, Isaco Zalo sukurtą instrumentą, pavadintą Harmonic Generator, kurį sudaro 64 fortepijono stygos, išgaunančios 32 chromatinius garsus (tik trys oktavos). Procesas gana keistas: garsus sukelia šluotelės su pritvirtintais motoriukais, kuriuos užveda fortepijono stygos. Bet keisčiausia čia ne šluotelės, o 12 gitaros mikrofonų, išdėliotų ant 12 gamos garsų. Būtent todėl garsas pasklinda po šią rezonansinę kriauklės pavidalo dėžę (žr. nuotrauką). Gaila, dar neįdėta jokia muzikinė ištrauka, nes autoriai rezultatą aprašo kaip „banginio pilve skambančią simfoniją“. Turėtų būti įspūdingiau nei Johno Cage’o „Litany for the whale“…

Kompaktą susikurkite patys

Prancūziškas nacionalinis audiovizualaus meno institutas (INA) nuo gruodžio pirmos pradėjo pardavinėti DVD kompaktus, kurių turinį iš institute saugomų archyvų gali susikomponuoti patys pirkėjai. Galima nusipirkti ne tik mėgstamų laidų, reportažų, dainų ar koncertų ištraukas, bet ir, pavyzdžiui, gimimo dieną rodytas žinias. Originali dovana. Į kainą įeina 5 eurai už kompaktą ir nuo 1 iki 6 eurų už kiekvieną laidą. Kiekviename pusantros valandos trunkančio įrašo kompakte gali tilpti iki 29 videomedžiagų, pasirinktų iš 20 000 archyvinių valandų. Įdomu, ar Lietuvos televizijos archyvai sulauktų tokios sėkmės?

Filosofai groja gamas

Kas sieja F. Nietzsche, T. W. Adorno, J. P. Sartres’ą, R. Barthes’ą ir V. Jankelevitchių? Ogi tai, kad visi jie grojo fortepijonu. Atrodytų, kas gali būti labiau antifilosofiška nei muzika, kuri įtraukia į savo pasaulį aplenkdama konceptus –­ be jokių tarpininkų. Grodamas filosofas palieka nuošaly per deskriptyvius akinius matomą aplinką, nustoja analizuoti ir nebesiekia suprasti – jis tiesiog paskęsta muzikoje... François Noudelmannas, pasirinkęs tris filosofus – F. Nietzsche, J. P. Sartres’ą ir R. Barthes’ą, savo puikioje esė („Le Toucher des philosophes“, Gallimard) analizuoja ne tik jų grojimo ypatumus, bet ir, tam tikra prasme, „grojančio filosofo“ fenomeną apskritai.

Visi trys turi kai kuriuos bendrus bruožus: visi užaugo moteriškoje aplinkoje, visi trys puikiai skaitė iš lapo, visi trys grojo romantinę muziką. J. P. Sartres’as ir F. Nietzsche – F. Chopeną, R. Barthes’as – R. Schumanną. Beje, J. P. Sartres’as mąsto apie avangardinę muziką ir džiazą, o groja F. Chopiną, savo „nevėkšliškais ir sugrubusiais pirštais, kurie, nepaisant to, juda išlaikydami saiką ir graciją“…

F. Nietzsche turėjo daugiau ambicijų, nes visą gyvenimą nenustojo svajojęs apie muziko karjerą. Sukūrė apie penkiasdešimt muzikos kūrinių –­ reikia pripažinti, vidutiniškų. Tačiau buvo puikus pianistas, muzikos istoriją pažinęs per įvairias transkripcijas ir aranžuotes. Kodėl F. Chopinas? Todėl, kad jis yra tobulas L. van Beethoveno ir R. Wagnerio (iš muzikos norėjusio padaryti kalbą – neatleistina!) antidotas. F. Chopinas – visai kas kita. F. Chopinas – tai Italija. Paradoksali versija, bet skaitant įtikina.

R. Barthesas, lyginant su F. Nietz­sche, – amatininkas. Vidutinio lygio pianistas, lėtinantis sunkesnėse vietose, groja tik sau. Jam patinka jo paties nestabilumas. R. Schumannas jį „jaudina“. Groti fortepijonu jam yra „gyvenimo stilius“, „subjektyvi scena“, – teigia Noudelmannas.

Mokytis kūrinį – tai darbas, o skaityti iš lapo – flirtas, pabėgimas, avantiūra… laisvė. Galbūt tai ir žavi filosofus? O galbūt – muzikos fragmentiškumas, introspekcijų žavesys, susitraukiantis ir išsitęsiantis laikas? Kas ten žino...

 

Skaitytojų vertinimai


50880. ssd :-) 2009-01-18 19:42
geras txt , nors neaisku konkreciai apie ka:) dar idomi LARES garso sistema , kuri taip pat paskirsto garsa tolygiai ir klausytojams outdoor sukuria indoor skambesi

50888. :)2009-01-18 23:47
siulau atidaryti nauja skyreli pavadinimu "Pagooglinimai"

50898. 3102009-01-19 11:08
Siais ekologisku dalyku ir naturalumo garbinimo laikais toji akustine sistema - visiskai ne i tema. Ir visiskai neautentiska/neistoriska, pvz., "naturaliu akustiniu erdviu" laikais sukurtos muzikos atzvilgiu. Juk Vivaldai (ir musu...) laikais, ka padarysi, atejai veliau i koncerta ar misias, teko tau vieta tik uz kolonos baznycioje, bet uztat tasai garso sklaidos netolygumas naturalus!

50915. Tikrai taip2009-01-19 17:19
Vienitelis istoriskai autentiskas instrunentas-balalaika.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
14:19:46 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba