Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-16 nr. 3220

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SKAIDRIUS KANDRATAVIČIUS.
baladė apie puotą maro metu (ndx idée fixe)
74

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Pasnigo...3
• ALGIRDAS BRUKŠTUS.
Metachemija
8

KNYGOS 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kitas Aidas, kitas Marčėnas
21
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Kelionė kaip gramofono plokštelė
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Bobinčius
24
• Naujos knygos

DAILĖ 
• ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
Būties tragizmas Makso Bando tapyboje
10

TEATRAS 
• INGRIDA RAGELSKIENĖ.
Apie kiekvieną iš mūsų
• Rusų dramoje – premjeros Mažojoje salėje
• Vilniuje – „Comédie Française“
• Ridas Viskauskas.
Pasakų pastišas apie du draugus ir vieną pasiutėlę
1

MUZIKA 
• VITA GRUODYTĖ.
Muzikiniai pasižvalgymai po svetur
4
• RIMANTAS VINGRAS.
Evelinos Puzaitės rečitalis Londono Wigmoro salėje
4

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Laba diena
1

POEZIJA 
• DIANA ŠARAKAUSKAITĖ.
8

PROZA 
 RIMANTAS MARČĖNAS.
Laidojimas
2

VERTIMAI 
• Irving Layton.
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Už atostogas su kinu

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Ne mes renkamės žodžius3

 
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Apvogtas ir nuniokotas fotomenininko archyvas
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Kelionė meile
1

DE PROFUNDIS 
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
Karčemos mūšis
7

PROZA

Laidojimas

RIMANTAS MARČĖNAS

[skaityti komentarus]

Suplaišiojusios šakų nuopjovos veržėsi pro tirštą karsto lentų laką. Karstas didžiuliu purvo gurvoliu tįsojo ant žemo baltų lentų paaukštinimo. Dalius iš karto pastebėjo kampe krūvelėmis prie sienos priramstytas knygas ir nenublukusius apmušalus didokame sienos stačiakampyje. Didelė dalis knygų lentynos buvo nuardyta. Tad štai kokią nenumatytą naštą lentynai tenka laikyti! Velionio smakras buvo parištas žlibinančiai baltu medvilniniu raiščiu, ties pakaušiu sumegztu į keistą didžiulį kaspiną. Kaspinas visai nepritiko prie lieso, aptemptais skruostikauliais ir nusmailėjusia nosimi, perdžiūvusio juodžemio spalvos veido. Visai kaip ryškiai raudonai nudažytos lūpos nuvytusiame senės veide.

Sukaustytu neryžtingu žingsniu Dalius prisiartino prie pat velionio ir iš viršaus pažvelgė į veidą. Bet argi taip Jokūbas atrodė prieš dvejus metus. Karste gulėjo visai nepažįstamas žmogus – senas, ligos išsekintas, ramiai suspaustomis neironizuojančiomis lūpomis. Glotnūs ir iki koktumo švarūs batų padai spigino akis. Tarsi velionis niekada nevaikščiojo šiurkščia, purvina žeme. Tie batai neleido įsivaizduoti, kad tai trumpam pailsėti prigulusios žmogaus kojos, kad jos dar kada nors nusileis ant žemės ir tvirtai į ją atsirems.

Ilgas suolas ir kėdės, nustatinėti didelio kambario pasieniais, buvo tušti. Nykiai tušti. Negi ir iki jiems įeinant velionis gulėjo toks pat abejingas ir nejudrus? Juk Jokūbui tereikėjo vos vos kilstelėti galvą ir jis vėl matytų savo numylėtas knygas, rūpestingai sukamšytas tvirtose, jo paties sukaltose popieriumi išklotose lentynose. Jokūbas galėjo tyčia nepastebėti sesers atvykimo – bene pirmiena abejingos sutiktuvės ir išleistuvės. Bet knygos! Jeigu ir joms jis tapo abejingas, tai mirtis iš tikro visagalė.

– Šaltis į kaulus smelkiasi, – nusipurtė mirusiojo sesuo ir įsmuko į velionio žmonos kambarį.

Iš tikro buvo šalta. Bet ar dėl ramiai spragsinčių vaškinių žvakių kvapo, ar dėl mirusiojo galvūgaly parimusio Rūpintojėlio, tai nebuvo nykus besielis lavoninės šaltis. Rūpintojėlio veido kančia nuo laiko patamsėjusiame medyje tebebuvo tikra. Ir tai guodė. Dalius prisiminė, kad velionis jį buvo parsivežęs iš tėviškės ir laikė knygų lentynos, lyg kokio altorėlio, nišoje.

Dalius atsargiai užvėrė paskui save duris, tarsi velionis nebūtų velionis, o ką tik užsnūdęs nemigos iškankintas žmogus.

– ...lyg sudejavo. Aš šūktelėjau Vidui, gal tėvui ko reikia. Vidas jo paklausė, bet šis neatsiliepė, ir visi vėl sumigom, – mirusiojo žmonos akys neramiai blizgėjo, bet balsas buvo lygus.

„Iki paskutinės Jokūbo minutės neišsivertei be sūnaus tarpininkavimo, –­ smerkiamai pamanė Dalius. – Nežinia kodėl, bet šis visada buvo motinos pusėje.“

– Manau, tada jis ir mirė. Su širdininkais taip neretai būna. Pavydėtina mirtis, –­ solidžiai paskelbė mirusiojo svainis ir visus apžvelgė priekabiu žvilgsniu. Lyg kas bandytų nuginčyti jo gydytojišką nuomonę.

– Rankelė už galvos, knyga ant krūtinės... – svajingai pradėjo mirusiojo sesuo.

– Ant pilvo, – dygiai pataisė našlė ir pašaipiai prisimerkė.

– Ant krūtinės, – atkakliai pakartojo sesuo ir pasisuko į savo vyrą: – Juk jam neskaudėjo, Broneli, ką? Ir aš taip norėčiau numirti: tyliai, ramiai... – jos akys susidrumstė nuo ašarų.

– Aš tau draudžiu taip kalbėti, girdi! –­ išgąstingai šūktelėjo Bronius.

– Nesibaimink, nesibaimink, pupuli, –­ aplink velionio sesers akis suspingso dešimtys smulkučių raukšlelių. – Po trupinėlį vis patausodama savo širdelę dar ilgai jos užteksiu. Ką tu be manęs darytum.

Artimiems giminaičiams nutilus, priešingame kambario gale nenoriai nutrūko kažkieno šneka:

– ...kol tu naujam „mersui“ sutaupysi, tai aš būsiu jau šimtą tūkstančių kilometrėlių prisukęs.

– Tai Vidas tėvą suruošė? – liūtiški svainio karčiai krestelėjo velionio kambario pusėn.

– Kur jau ten Vidui! – nusijuokė velionio žmona. – Rytą jis atkūrė pas mane tiesiog papilkėjęs iš baimės. Dantys tik tarška, ir taip mikčioja, kad negali nieko suprasti. Išsigandau baisiausiai. Maniau, kažkas atsitiko vaikiui. O čia, pasirodo, dėl tėvo toks sujudimas. Nueinu, žiūriu – tikrai nebegyvas ir jau visai atšalęs. Manot, juokas vaikui visą naktį pramiegot su lavonu! Vidas bijojo net artyn prie jo prieiti. Aš pati taip pat nejaučiau nė mažiausio noro... – ramiai tęsė žmona, bet, pasidūrusi į Daliaus žvilgsnį, piktai paraudo, pasisuko į mirusiojo seserį ir šūktelėjo: – Negi dar yra tokių, kurie nežino, kaip mes su Jokūbu gyvenom!

Kažkas, neatsargiai pasirėmęs į nulaužtą rankeną, stumtelėjo duris. Didžiulis vaiko augumo aukštyje pritvirtintas durų kablys su noragiškai nublizgintu smaigaliu dusliai bilstelėjo į storas lentas. Atsivėrusiame plyšyje pasirodė velionio nosis ir kakta. „Galėjo jau nuimti tą nelemtą kablį – jis jau atliko savo juodą misiją. Dabar jau niekam nuo nieko nebereikės užsikabinėti“, – niūriai pamanė Dalius.

– Puplauskis velionį aptvarkė, – jau ramiu balsu paaiškino velionio žmona.

– Gal Petras Puplauskis? – pasiteiravo velionio sesuo.

– O koks gi dar!

– Na matot, – papriekaištavo Bronius. –­ Ar buvo sunku manęs paklausti? Lavoną ilgai nelaukiant reikėjo nukloti, dailiai sudėlioti rankeles ir kojeles, parišti smakrą. Lavonui reikia tvarkingai sustingti, mielieji. Tada ir karste jis tvarkingai atrodys. Laiku susigriebus, net pakaruoklį galima visai pakenčiamai aptvarkyti, –­ kalbėdamas Bronius ilgam užmerkdavo akis, vos vos praplėšęs vokus, pro jų plyšelį žvitriu žvilgsniu brūkštelėdavo kam nors per veidą ir, atlošęs galvą, stamboką nosį nukreipdavo į lubas.

*

Daliui staiga pasidarė tvanku karštai prikūrentame, prirūkytame, velionio giminių prisigrūdusiame kambaryje.

Velionio kambaryje buvo tylu ir tuščia. Dalius tiriamai pažvelgė į mirusįjį, bet jis tebegulėjo taip, kaip jį paguldė, visai visai negyvas. Žvilgsniu lėtai nuslydo knygų nugarėlėmis. Sudėtos pagal autorius, ne pagal formatą ar spalvą. „Forsaitų saga“ be kieto viršelio, išrašinėta pieštuku visokiais keistais kringeliais ir linijomis. Ko gero, Vidutis pasidarbavo tada, kai dar net vaikščioti dorai nemokėjo. Tada jie su tėvu dar buvo nuostabūs draugai. Tada tėvas jam viską atleisdavo. Jų abipusei meilei negalėjo pakenkti net forsaitiškos tėvo „biblijos“ sudarkymas... Šalia melsvo Adomo Mickevičiaus tomelio rusiškas Jesenino rinktinės leidinys. „O kodėl ne Puškino? – dingtelėjo kvaila mintis. – Juk šiedu buvo bent jau amžininkai, ir jiems nelabai terūpėjo, kad jų valstybės ir tautos nuo senų senovės nesutarė.“ Ausyse netikėtai sududeno kimus, girtai puldinėjantis velionio balsas, šmėstelėjo liūdnos akys, bet Dalius neįstengė prisiminti, ką jis vis deklamuodavo. Iš atminties užkaborių nedrąsiai išlindo tik eilučių nuotrupos: „... skoro... pod nizkim traurnym zaborom liežat pridiotsa...“ Ir nors velionis niekuomet nedainuodavo, sakė, kad meška ausį numynė, bet Daliaus galvoje tyliai sugaudė liūdnas, žemas balsas, lyg panašus, lyg nepanašus į Jokūbo, ir nuvilnijo visada jam graudulį kėlusi puiki romanso melodija: „...I pomru ja, pomru, pochoroniat mienia, i nikto nieuznajet, gdie mogilka moja...“

Į knygas prikaišiota popierėlių. Gal dar tik prieš savaitę atsiversdavo ties įdėtu lapeliu, ir jo smegenyse iškart gimdavo stebuklingi vaizdai, kažkokios tik jam reikšmingos mintys. Gali kiek tik lenda vartyti jo knygas, vis tiek nepajausi to, ką jis jausdavo. Ir Dalius prisiminė, kaip vaikystėje labai susikaupęs ir susijaudinęs suvalgė viščiuko širdelę, įsiklausydamas, ar iš tikro, kaip tvirtino dėdė Jokūbas, krūtinėje pajaus dar vieną –­ tankesnį ir plonesnį tvinkčiojimą, ar ir jį, kaip tą viščiuką, neapims siaubas, padangėje sušmėžavus paukštvanagio sparnams.

Ir kodėl Jokūbo žmona išreikalavo ant jo ir savo kambarių durų pritvirtinti kablius, jeigu jis ir pats nuo visų atsitvėrė knygomis? Svaigindavosi jomis lyg opiumo dūmais. Virtęs knygų herojumi, jis kovodavo ir nugalėdavo, mylėjo švelnias ir protingas moteris, keisdavosi mintimis su šviesiausiais žemės protais, netgi neapkęsdavo, bet išdidžia ir baisia valdovo neapykanta...

Atvažiavus autobusiukui, visi suėjo pas velionį.

– Jau galima užkalti? – pagarbiai žiūrėdama į Broniaus veidą, tyliai pasiteiravo mirusiojo žmona.

– Zosyt, vaikeli, nepriimta neatsisveikinus. Reikia atsisveikinti, reikia, –­ garsiame Broniaus šnabždesy girdėjosi ir priekaištas, ir atsiprašymas. – Nieko nepadarysi – tokia jau tvarka, – atsargiai stumtelėjo karsto link: – Na, eikit, eikit. Abu su Vidu.

Suatšiaurėjusiu veidu, lyg kankinama radikulito, Zosė palinko virš negyvos galvos. Atsitiesusi įsakmiai pažvelgė į sūnų. Šis ėmė mindžikuoti vietoje, lyg bėgikas prieš startą, jo kaktą išmušė rausvos dėmės. Pagaliau žengė porą neįprastai nerangių žingsnių ir akimirksnį siaurom, visai kaip velionio, lūpom prisilietė prie išsišovusios, kaip ir jo, kaktos. Dar neatsitiesęs vogčiomis vikriu plaštakos judesiu nubraukė lūpas, lyg nubaidydamas mėšliną musę...

Karsto dangtis nenorėjo užsidaryti, pakildavo tai vienu, tai kitu kraštu. Pro plyšį sublizgėdavo batas, suboluodavo smakro raištis. Rodės, velionis staigiai kilsteli ranką, nustumia dangtį ir vėl vikriai suneria pirštus ant krūtinės. Pagaliau nematytas šviesiaplaukis vyras, prakaitu išrasojusiu piktu veidu, neteko kantrybės ir užgulė dangtį visu savo tvirtu jaunu kūnu. Gūdus plaktuko bildesys lyg kalnų griūtis užgriuvo kambarį, ir nebuvo išsigelbėjimo... Ir iš kur prisirinko tiek išlydinčiųjų? Iš visų kampų sulindo kažkokie nematyti giminės. Velionis jų nepasigesdavo būdamas gyvas, negi mirusiam jie reikalingesni? Štai ir žmona sėda karsto galvūgaly. Geriau prie sergančio būtų taip pasėdėjusi. Nebereikia žiūrėt į priešiškas akis, nebereikia aiškintis...

*

Kapo duobė priminė patvorio griovį. Didžiuliai molio luitai voliojosi aplink tamsią kiaurymę. Žemė jau buvo įšalusi. Nei medelio, nei krūmo. Vien naujai suverstos molio krūvelės, apraizgytos nejudriais, lyg šlapdribos užkapoti sliekai, tamsiais vainikų kaspinais. Vėjas drėkste drėskė nepridengtus plaukus, gręžėsi į ausų būgnelius. Vyresnės moterys iki pat akių užsitraukė dar labiau sendinančias juodas skarutes. Visi glaudėsi į pabaidytų avių būrį. Mirusiojo svainis pasakė kelis žodžius, bet atokiau stovintiesiems atrodė, jog plačiai išsižiodamas ir užsičiaupdamas jis tik bergždžiai stengiasi atšildyti savo pamėlusį, sustingusį veidą. Temo, ir visi ilgesingai sužiuro į pradedančius įsižiebti dykvietėje iškilusio naujo namo langus... Kažkas įvertė pirmą molio luitą, ir tuoj pat duobėn švystelėjo nešvarūs sunkūs molio kūnai. Jie užgriuvo karstą kaip išbadėję vilkai mirtinai sužeistą savo rujos narį. Duobkasiai dirbo tylėdami. Kažkokio nematyto senyvo vyriškio, su iš kažkur nusičiuptu kastuvu talkinančio duobkasiams, juodas kaklaraištis plakėsi į šlapią kaktą. Duobė pildėsi, nejaukaus bildesio jau nebesigirdėjo, ir nerimas po truputį ėmė sklaidytis.

*

Rytas buvo žiemiškai skaistus. Lėktuvas slydo visą horizontą užkildžiusių debesų kalvomis. Pačiame tolimiausiame jų pakraštyje, paguldyta tarp dviejų snieguotų keterų, ilsėjosi mirusio milžino galva... Dalius džiaugėsi, kad šalia sėdintis velionio pusbrolis Albinas snūduriuoja ir jo nekalbina. Norėjo ir pats užsnūsti, bet prieš akis vėl ir vėl iškildavo velionio kambarys. Tiesą sakant, dabar velioniui jis jau nebepriklausė. Argi buvo būtina valgių stalą statyti karsto vietoje? Daliui vaidenosi, kad bjauriai rausvi krabai išdėlioti tiesiog ant karsto dangčio. Nors tik rytą buvo nurijęs kelis kąsnius, niekas nelindo į gerklę.

Keliant pirmą stikliuką, Bronius guviai pasakė: „Karalius mirė. Tegyvuoja karalius!“ Ir visi pritariamai sukruto, reikšmingai dairydamiesi į velionio sūnų. Visi noriai ir gyvai sušneko apie vaikus. Apie vaikystę. Niekas nekalbėjo apie senatvę, nekalbėjo apie mirtį. O gal tai normali savisauga, pamanė Dalius. Bepigu apie mirtį abstrakčiai samprotauti, bet kada ji į tave pažvelgia iš pažįstamo veido bruožų, kada prie jos galima net prisiliesti, tada... Mirtis – štai kas iš tikro viena dievybė daugybėje asmenų.

Po valandėlės kažkokia apyjaunė velionio giminaitė, priekaištingai žiūrėdama į savo vyrą, pradėjo ginčą, ar striptizas –­ menas, ar pataikavimas iškrypėliškiems instinktams... Jokūbas visiškai, visiškai mirė. O gal jo ir nebuvo?

Dalius pažvelgė pro iliuminatorių. Lėktuvo šešėlis negirdimai lyg pelėda slydo virš miško. Taip, ten buvo miškas, gal lapuočių, ir tikriausiai augo šimtamečiai ąžuolai. O iš čia, iš tokių aukštybių, kuo skyrėsi nuo avių trempiamos žolės? Dalius prisiminė, kaip, mirus sesutei, klaidžiojo tarp milžiniškų medžių. Ir jis ir jo skausmas buvo tokie menki šalia šių gigantų. Kaip tie geniai, kurių jau nežinia kelinta karta kalė neapglėbiamą eglės kamieną. Kiek žolių pavasariais sužaliuodavo ir rudeniop nuvysdavo šių medžių papėdėje? Amžini miško kvapai ir garsai Daliui ošė apie tai, kad ir po jo mirties medžiai lygiai taip pat šlamės, kaip šlamėjo jo seneliams mirus. Ir po jo vaikų mirties šie medžiai vėl ir vėl pavasariais augins gležnučius lapelius. Ir vėl stuksens geniai, tik vis nauji, ir vėl po mišką klaidžios artimuosius palaidoję žmonės, tik jau kiti. O ateis tokia diena, kai žus net ir šie medžiai.

Lėktuvas nugarmėjo į oro duobę. Dingo saugumo iliuzija. Imtų ir nukristų dabar šis nedidelis lėktuvas ant tolimos žaislinės žemės, sudužtų į nepavojingas samanas primenančius medžius, tai negi ir jo niekas nepasigestų? Mama pasigestų. O kas dar?

– Ko toks surūgęs? – netikėtai pasiteiravo Albinas, ir Dalius net krūptelėjo.

– Kodėl surūgęs? – paprieštaravo. –­ Tiesiog neturiu dėl ko šaipytis.

– O nosį nukabint turi dėl ko? – įdėmiai pažvelgė į Dalių.

– O jūs neturit? – Daliaus balse skambtelėjo priekaištinga gaidelė.

Albinas patylėjo.

– Štai tu apie ką... – ant kelių gulėjusį atverstą reklaminį žurnalą jis užmetė ant tinklinės lentynėlės ir visu kūnu pasisuko į Dalių. – Manai, turėčiau griaužtis? –­ jo veidas visai surimtėjo. – O aš taip nemanau.

– Kodėl? – primygtinai pasiteiravo Dalius. – Jis jums svetimas?

– Ar svetimas, sakai? – brūkštelėjo pirštais per tankius žilus plaukus. – Jeigu pagal kraują, – tai ne. Bet... – padelsė ir tvirtu balsu tęsė: – Tiesiog aš nieko nepraradau jam mirus. Be reikalo stebiesi, kad žmona ir sūnus taip pat nejaučia netekties. Ir jie nėra bejausmiai kretinai, kaip tau turbūt atrodo. Jokūbas turėjo tiek tulžies, kad o jo joj. Jam visi buvo paršai, visi tik į skudurus ir daiktus įsikibę smulkūs nuobodūs žmogeliukai. Nė vieno padoraus žmogaus aplink. Ir visi kalti dėl jo bėdų, tik ne jis.

– Blaivas jis taip nešnekėdavo.

– Zosę kaltini? Ne angelas ir ji, nors gal ne blogesnė už mudu su tavimi. O mes juk gudručiai, mes jautrūs, – įgėlė Albinas, bet tuoj atsiprašomai uždėjo ranką Daliui ant peties ir šyptelėjo. – O apskritai, vyre, čia tokia painiava. Nesuprasi, kas labiau buvo kaltas.

– Bet juk nebūtina laukti kito mirties! Kaip apsivedama, taip galima ir išsiskirt.

– Kvailiausia, kad ir jie patys ne kitaip manė. Deja, Daliau, ne viską įmanoma sukišti į logikos rėmus, ne į kiekvieną „kodėl“ yra aiškus ir paprastas atsakymas.

Dalius niūriai tylėjo.

*

– Mamyte, ar ten bitutės gyvena? –­ mažas pirštukas rodė į tolimos žemės žaislinį miestelį.

– Ne, vaikeli, žmonės.

– Žmonės? – suabejojo vaikas.

Lėktuvas skrido dideliame aukštyje. Nebuvo galima įžiūrėti net automobilių, ką jau kalbėti apie žmones. Žemė atrodė išmirusi. Pikčiausia, kad piramidės ir iš čia matytųsi.

 

Skaitytojų vertinimai


50928. Mykolas2009-01-19 19:55
Jeigu literatūros "žinovai" gauna progą pasityčioti ir pademonstruoti savo išmanymą, daro tai su kiaulišku malonumu (žiūrėk aukščiau - modernios ir dievaži originalios S. Kandratavičiaus eilės) O jeigu viskas lyg ir normoje, tai apie ką čia kalbėti? Be to, ir pavadinimas nieko gero nežadantis. Jau geriau rašytų apie dulkinimąsi...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
14:19:43 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba