Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-05 nr. 3240

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ.
Baltas akacijos medi
46
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Recepcijos recesija
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Dvidešimt trys valandos po Dzūkijos dangumi
2
• Sveikiname 2009 metų Poezijos pavasario prizininkus!5

AKTUALIJOS 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atnašavimas literatams

LITERATŪRA 
• GINTARĖ BERNOTIENĖ.
Gyvai apie klasikus ir įvaizdžius

KNYGOS 
 ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gyvenant tėvynės istoriją...
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• AURELIJA RAGAUSKAITĖ.
Gimęs po Dvynių ženklu
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Atlaidi Prano Piauloko šypsena
1
• OLITA DAUTARTAITĖ.
Savo teatro tiesos išpažinėjas
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vienišo amžininko liudijimai

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Nuo paradokso prie paradokso
8

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Tarp sacrum ir profanum. „Mesijas“ Vilniaus festivalyje
• GINTARĖ STANKEVIČIŪTĖ.
„Druskomanija“ – drąsi ir išradinga
2

PAVELDAS 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atskrido gervės
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Trauma
13

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ.
vasaros semestro užrašai
1

PROZA 
•  ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Toji kietaširdė Teresė
3

VERTIMAI 
• Danų poezijos vertimai

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• DOMINYKĄ VAITIEKŪNĄ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
„Tarp tikėjimo ir žinojimo“

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JOLITA JANUŠKEVIČIŪTĖ.
Lietuviškas reprezentacijos diskursas ir kiti aptakumai
12

KRONIKA 
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Geriausia kauniečių Metų knyga – vaikams
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Poezijos skaitymai Rumšiškėse
• Aleksandro Kačanausko atminimui – memorialinė lenta

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Džataka apie didįjį pėdsekį
9

KNYGOS

Gyvenant tėvynės istoriją...

ASTRIDA PETRAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kalindraitė R.
SĄJŪDŽIO BYLOJIMAI.
1989–1992 METŲ UŽRAŠAI

Išsivadavimo metraštis,
2-oji knyga. – V.:
„Valstybės žinios“, 2008.

Retkarčiais dar vis, regis, padūsaujama: neturime kūrinių, atspindinčių neseną, bet taip reikšmingą mūsų praeitį, tą Istorijos lūžį – Sąjūdžio, Nepriklausomybės įtvirtinimo metą... Ką gi, grožiniams kūriniams gal dar nepribrendome, bet dokumentikos, memuaristikos tomų esame sukaupę jau nemenką stirtą (po dešimtmečio kito vaizduotės nestokojantys jaunieji autoriai, jais remdamiesi, galbūt sukurs savus žalius). Štai ir balandžio pabaigoje Signatarų namuose surengtame vakare pristatyti net trys leidiniai: „1991-ųjų sausis–rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo“ (sudarytoja Angonita Rupšytė), „Sąjūdis ateina iš toli“ (sudarytojai Romas Gudaitis, Antanas Rybelis, Angonita Rupšytė) bei vienintelė „autorinė“ knyga – Reginos Kalindraitės „Sąjūdžio bylojimai“. Jau vakaro metu galėjome ne tik mintimis grįžti į aną – Tautos emocinio pakilimo laiką, bet ir prisiminti išsitrynusius – nes neregimus žiniasklaidoje (o kur daugiau gyvena mūsų laikų herojai?) – vardus, na, kad ir Angonitos Rupšytės, pasirodo, vis dar besirūpinančios informacijos (dabar jau – atminties) kaupimu ir sklaida... Vis dėlto po šio vakaro žinojau neketinanti ieškoti ir skaityti „archetipiškai“ įvardytos knygos –­ „Sąjūdis ateina iš toli“, nors ir p. Rupšytė yra prie jos „nagus prikišusi“. Buvo graudu klausyti ją pristačiusio redaktoriaus A. Rybelio pasiguodimų: kaip buvę neįmanoma prisiprašyti visų Sąjūdžio veikėjų parašyti pluoštelį savų prisiminimų, tad kas parašė – tą įdėję, kas neparašė (arba, jau būdamas Anapusybėj, negalėjo parašyti), ieškoję anų dienų tekstų; galiausiai kalbėtojas pasidalijo asmeniniu džiugiu atradimu: vis dėlto įdomiausi būtent tuomet rašyti tekstai (žinia, daugiausia – „kalbos“, elektrinusios mus visus)... Taigi – bent jau man tik toks įspūdis kilo – knyga be koncepcijos, be sistemos, su sumestais „kokiais nors“ Sąjūdžio veikėjų rašiniais. Užtat iškart bibliotekoje puoliau ieškoti „Sąjūdžio bylojimų“, šio storo tomo, kuriame pateikiami autorės – galima suprasti, „Sąjūdžio eilinės“ – kone padieniui (kai kada ir pavalandžiui) fiksuotas Lietuvos „politinis pulsas“.

Ir M. Martinaitis, kartu su vakaro vedėju prof. B. Genzeliu bei autore R. Kalindraite sėdėjęs „prezidiume“, su pagarbia nuostaba balse prisipažino nesuprantąs, kaip žmogui išvis tokia mintis galėjusi kilti – kasdien kruopščiai fiksuoti visus įvykius. Taigi juk ne šiaip dienoraštyje jaunos sielos „virpesiai“ užrašinėti, ne, štai pirmojoje knygos dalyje, įvardytoje „Viešųjų kalbų santraukos“, atspindėta paeiliui: „Atgimimo banga“ (LTV laida), „TSRS liaudies deputatų suvažiavimas“, „Spaudos konferencijos ir reportažai iš Lietuvos Respublikos parlamento ir vyriausybės“ ir „Valstybės studija“ (LTV laida). Tiesą sakant, paėmusi vos delnu apglėbiamą tomą, a priori pamaniau: reikėjo autorei į vieną knygą sudėt šiuos „protokolus“, o dabartinę antrąją dalį, įvardytą „Asmeniniai užrašai“, leist atskira knyga – juk ne vienas, matyt, kur kas smalsiau į Istorijos virsmą žvelgtų pro asmeninio gyvenimo (su jo jei ir ne pikantiškomis, tai bent subjektyviomis detalėmis) prizmę. Bet teko susivokti klydus – šiuose „asmeniniuose užrašuose“ taip pat seismografiškai reaguojama į 1989–1992-ųjų politines audras, grumėjimus, štilius, išlydžius, minimaliai įterpiant savus vertinimus, tik retkarčiais „nebeištveriant“ ir šūktelint pasipiktinimo ar pritarimo šūksnį... Nuostabos tai nesukelia, juk ne vienas tuomet tuo ir mitome, tai ir buvo mūsų „asmeninis“ gyvenimas – įtemptas žinių gaudymas, emocinė „priklausomybė“ nuo kasvakarinio prilipimo prie televizoriaus, nerimastingas skubėjimas prie parlamento ir panašiai. Autorė, tarsi aptikusi savyje istorikės pašaukimą (turėdama, regis, filologės išsilavinimą), stengiasi kuo mažiau vadovautis savais mėgstu nemėgstu, labiau įsiklausyti į paties fakto „bylojimą“. Vis dėlto remdamasi pamatine aksioma – Lietuvos Nepriklausomybe, kaip neginčytina vertybe, ji nenutyli ir savo pritarimo ar skeptiško požiūrio į vienus ar kitus įvykius, poelgius, o taip pat – ir į asmenybes. Neabejotinai vienas didžiausių jos –­ tos bent jau iš pradžių „pašalietės“ TV žiūrovės – autoritetų buvo ir liko Romualdas Ozolas, kuris, regime, nepasitenkino aprašomo herojaus vaidmeniu: jam, „organizavusiam knygos išleidimą“, skirtas autorės padėkos žodelis. „Sąjūdžio bylojimus“ ir pradeda trumpa šio Nepriklausomybės Akto signataro pratarmė (kurioje prisiimama atsakomybė ir už knygos pavadinimą).

Pats veikalas pradedamas 1989-ųjų birželio 7-os dienos „Atgimimo banga“. Va, ši chronologija ir yra pirmasis akmenukas už kurio užkliūni – štai pasiekęs 173-ią puslapį, t. y. persiritęs į 1990-ųjų vidurį, turi grįžti į ankstesnį nei išeities tašką – 1989-ųjų gegužės 25-ąją, kai pradedamos fiksuoti SSSR liaudies deputatų peripetijos. Anuometinis R. Kalindraitės uolumas išties verčia tik stebėtis ir žavėtis, bet abejonių kelia šiandienės „knygos darytojų“ nuostatos (nežinia, kuri atsakomybės bei garbės dalis už leidinio struktūrą tenka gerbiamam R. Ozolui). Knyga, galima sakyti, nėra rengta, medžiagą kaip nors struktūruojant, randant jos „sukabinimo“ ašį, tuo labiau – pateikiant kai kuriuos paaiškinimus bent jau tiems, kurie nebuvo aktyvūs tų įvykių stebėtojai, ne, – į ją tiesiog sudėti užrašai, vieni po kitų, kiek ir kokių būta. Skaitydamas pirmąją dalį („Viešųjų kalbų santraukas“) – o, taip! gyvi prisiminimai griūte užgriūva! –­ gali pasijusti tarsi skaitytum pjesę, kuri surašyta atskirai kiekvienam herojui – iš pradžių vieno vaidmuo nuo pradžios iki galo, paskui – kito... Ar nebūtų buvę prasmingiau pasitelkti elementarų chronologijos principą – tarkim, į pilnas nerimastingos įtampos 1990-ųjų pavasario dienas galėtume pažvelgti vienu metu iš įvairių kampų: kovo 7-os, 9-os ir 14-os „Atgimimo banga“, kovo 12-os ir 19-os spaudos konferencijos iš parlamento ir vyriausybės, kovo 15-os –­ „Valstybės studija“?.. Ar nebūtų pravertę kai kur paaiškinimai išnašose – gal ir ne taip svarbu, kad, tarkim, niekaip negalėjau prisiminti, kas tie nekart paminėti „Gdlianas ir Ivanovas“, nors tikrai atminties požemiuose kažkokie jų pavidalai krebždenasi; bet štai situacijai su aukščiausia emocine įtampa sukantis apie kokį nors, pavyzdžiui, M. Gorbačiovo „pareiškimą“, norėtųsi ir konkrečiau susipažint su jo turiniu. Beje, priekaištingą klausimą pakiliai šventiško vakaro Signatarų namuose metu „išdrįso“ įterpti ir klausytojų eilėse sėdėjęs p. A. Buračas –­ vienas iš dabar primirštųjų anų dienų veikėjų (primenamų mums ir „Sąjūdžio bylojimuose“): ką reiškia ši pavadinimo dalis – „Išsivadavimo metraščio knyga –­ 2“? o kas ta pirmoji dalis? kiek dar ketinama šio metraščio knygų išleisti? – juk visa tai turėjo būti paaiškinta pratarmėje ar įvade; dabar žmogus taip ir lieki nesupratęs...

Nepaisant visų sukrebždėjusių klausimų, užvertusi „Sąjūdžio bylojimus“ žinojau: jei būtų renkami parašai, raginantys įvertinti autorę „Už nuopelnus Lietuvai“ –­ pasirašyčiau. R. Kalindraitė užfiksavo, išsaugojo ir šiandien išskleidė prieš mūsų akis detalią mūsų šalies Istorinio virsmo panoramą.

Nežinau, ar šį storą tomą skubės į rankas paimti Nepriklausomybės karta, tie, kuriems aprašomas tarpsnis išties yra istorija, kurios mokomasi iš knygų. Bet, manau, su ypatingu jauduliu puslapį po puslapio vers norintieji ne sužinoti, bet –­ prisiminti, iš naujo išgyventi savąjį asmeninį dalyvavimą Istorijoje. Ne vienam turbūt atgis jaudulys, patirtas belaukiant žinių iš Maskvos, kur mūsiškiai – dar TSRS liaudies deputatai! –­ lyg liūtai metasi į kovą prieš visagalius gladiatorius – o jų vyriausiuoju, šauniuoju Gorbiu juk žavisi visas pasaulis... Ne vienas pajus vėl (gal ir piktdžiugiško) išdidumo bangą plūstelint krūtinėn, kai šiam imperijos patronui, atvykusiam kol kas dar geraširdiškai – tėviškai sudrausti labiausiai išdykaujančio Pribaltikos kampelio, per nosį spragtelės pagyvenęs darbininkas, į atlaidžiai supratingą klausimą: „Kto tebe poručil?“ (laikyti plakatą su užrašu „Laisvę ir Nepriklausomybę Lietuvai“) paprastai atsakęs: „Aš noriu numirt kaip ir gimiau laisvoj Lietuvoj...“ Ne vienam žilaplaukiui turbūt vėl jaunatviškai sutvaksės širdis: tai aš čia – Baltijos kely, galingajame Vingio parko mitinge, tai aš, nejausdamas baimės, tik šventą, mane šaukiantį Tėvynės idealą, skubu Vilniaus televizijos bokšto, parlamento link... Ne vienam, ko gero, sukils ir sumaištingi jausmai, kadaise net užgožę pasiektos pergalės skonį, privertę vėl užimti karingą poziciją: kodėl Landsbergis, kodėl Brazauskas... Taip, šioje knygoje, „pirmame plane“ atkuriančioje Tautos ryžtingą pakilimą vardan Tos, neužtušuoti ir mūsų netobulos žmogiškos prigimties kluptelėjimai, išsisukinėjimai, netoliaregystė ir panašiai. Tiesą sakant, darkart žvilgtelėjusi į pasižymėtas potencialias knygos citatas, turiu pagrindo suabejot savo ankstesniu teiginiu, jog autorė vengia savų vertinimų; štai gabaliukas iš 1990-ųjų kovo 15-os „Asmeninių užrašų“: „O žmonėse siautėja emocijų vėjai – gelbėkim A. Brazauską, nenorim tokios valdžios... Kokios? Kuri įvykdė žmonių valią – priėmė Aktą dėl Nepriklausomybės atkūrimo? Tai apie ką mes iki sesijos kalbėjom, kuo tikėjom, už ką balsavom rinkimuose?

Šiandien „Lietuvos ryte“ pasirodęs A. Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“ dar įpylė alyvos į ugnį. Moterys ir subobėję mūsų vyrai...“ (p. 424). Na, užteks – negalėjau sustoti ties nauja pastraipėle, negalėjau pati nekrimstelėti dėl to „subobėjimo“ (tik, manau, labiau būtų tikę dar pridurti: „subobėjusios moterys“...). Ko gero, ir autorės vertinimai dažnusyk praslysta pro akis –­ nes priimami kaip „savaime suprantami“, kaip grįsti nekvestionuojamais Nepriklausomybės „imperatyvais“... Emocinė reakcija „iššoka“ tada, kai autorės ir skaitančiosios pozicijos susikerta, pavyzdžiui, bent jau „pečiais trukteldavau“, aptikusi pasipiktinimą „radikalais“, pirmiausia V. Čepaičiu, pasipiktinimą ta pozicija, kuri mano matu buvo įvardyta kaip „principinė“... Tiesą sakant, skaudžiai gaila, kad knyga baigiama pačios autorės virkavimais („Bjauru, geriau negalvoti“) – taip, tai jau 1992-ųjų pabaiga, jau kasdienybė, kurioje turėjo galimybės išryškėti į save lenkti mūsų nagai ir kitoks nuodėmingumas, tad pamaniau sau – vėl prasikišo rėmimasis ne knygos parengimo principu, o medžiagos publikavimo inercija: ką turi, tą ir dedi. Ne, visai nenoriu pasakyti, kad reikėtų balinti mūsų nuodėmes, nutylėti „negeroves“, jaučiu dėkingumą autorei už primintą ne tik Tautos skrydžio akimirsknį, bet ir į šios kometos švytėjimą jau tuomet pliūptelėjusius suodžius (mano atmintis, tarkim, „Respublikos“, Sąjūdžio laikraščio, ryškaus sąjūdininko V. Petkevičiaus nudreifavimą buvo nukėlusi kur kas į vėlesnius, jau „kasdienius“ laikus, o štai R. Kalindraitė priminė...). Tiesiog „žanro grynumas“, knygos pavadinime užkoduota koncepcija, man regis, turėjo pasiūlyti autorei tašką padėti anksčiau –­­ gi ne apie varganą mūsų kasdieną ši „daina“. Tad vėl nuo finalinių atplaišų (postistorinio meto užrašai toli gražu ne anas, kone padieniui rašytas „politinis dienoraštis“ – nuo 1992-ųjų sausio 8-os iškart šokama prie lapkričio 1-os ir baigiama 2-ąja) gręžiuos į šio pasakojimo centrą-ašį-šerdį – į Nepriklausomybės pripažinimą vertybe, nenuneigiamą nei materialių nepriteklių, nei žmogiškosios prigimties netobulumo. Tad pati sau šiame istoriniame bylojime tašką dedu bent keliolika puslapių anksčiau, tarkim:

„Išeinu į darbą. Budėti prie Aukščiausiosios Tarybos. Tai, ką ten pamačiau ir patyriau, niekaip neapsakysi. Tą gali žmogus pajusti tik klausydamas nuostabiai tragiškos muzikos ar poezijos. Aš didžiavausi, kad gyvenu dabar ir kad man Viešpats siunčia tokią patirtį. Aš gyvenau savo Tėvynės istoriją!..“ (p. 690)

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:19:39 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba