Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-05 nr. 3240

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ.
Baltas akacijos medi
46
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Recepcijos recesija
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Dvidešimt trys valandos po Dzūkijos dangumi
2
• Sveikiname 2009 metų Poezijos pavasario prizininkus!5

AKTUALIJOS 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atnašavimas literatams

LITERATŪRA 
• GINTARĖ BERNOTIENĖ.
Gyvai apie klasikus ir įvaizdžius

KNYGOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gyvenant tėvynės istoriją...
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• AURELIJA RAGAUSKAITĖ.
Gimęs po Dvynių ženklu
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Atlaidi Prano Piauloko šypsena
1
• OLITA DAUTARTAITĖ.
Savo teatro tiesos išpažinėjas
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vienišo amžininko liudijimai

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Nuo paradokso prie paradokso
8

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Tarp sacrum ir profanum. „Mesijas“ Vilniaus festivalyje
• GINTARĖ STANKEVIČIŪTĖ.
„Druskomanija“ – drąsi ir išradinga
2

PAVELDAS 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atskrido gervės
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Trauma
13

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ.
vasaros semestro užrašai
1

PROZA 
  ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Toji kietaširdė Teresė
3

VERTIMAI 
• Danų poezijos vertimai

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• DOMINYKĄ VAITIEKŪNĄ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
„Tarp tikėjimo ir žinojimo“

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JOLITA JANUŠKEVIČIŪTĖ.
Lietuviškas reprezentacijos diskursas ir kiti aptakumai
12

KRONIKA 
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Geriausia kauniečių Metų knyga – vaikams
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Poezijos skaitymai Rumšiškėse
• Aleksandro Kačanausko atminimui – memorialinė lenta

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Džataka apie didįjį pėdsekį
9

PROZA

Toji kietaširdė Teresė

ASTRIDA PETRAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

– Tu esi žiauri, – mestelėjau tarsi priekaištingai ramiai, bet mano balsas prieš „-ri“ vis tiek graudžiai virptelėjo. Teresė stebeilijo kaip visad romiai įdėmia išraiška, ji, regis, net kilstelėjo antakius – taigi laukė tęsinio. Nuo ryto treniruotoji mano ramybė ėmė skausmingai driksti, aš vėl – jau nebe pirmą kartą! – gailiu šunelio žvilgsniu atakavau jos kultūringumo luobą, tramdydamas desperatišką šauksmą: juk mano balsas suvirpėjo! juk mano akyse skausmingas maldavimas! – privalai privalai atsiliepti! Toji moteris, kilstelėjusi ranką, tik persibraukė sau per skruostą, gal ten koks plaukas buvo uždrikęs, plaukelio per tą mus skiriantį pusmetrį aš negaliu įžiūrėti, bet juk akimirksniu pamačiau – tokį ryškų, tokį juodą plauką, taip aštriai kertantį šį sirpų, glotnų – kaip persikas! kaip persikas! (tik poetinės banalybės gali išreikšti mūsų būsenas) – skruostą... ir, ir... jau visą regėjimo „ekraną“ dengė mano pakaušis, taip, mačiau jį, mačiau brėžiantį tą pusmetrio įveikos trajektoriją, ne, ne, sprindžio tarpelis išliko, į jį įsiterpė kone spinduliuojanti – na, juk sielos švytėjimas tokiais lūkesingos įtampos momentais išsilieja ne vien akyse! – mano plaštaka, o tuomet išgirdau ir savo balsą, taip švelniai virpantį, ne tiek viliojantį, kiek atsišaukiantį į vilionę: tau plaukas ant skruosto… Teresė gal ir mirktelėjo per šį amžinybės akimirksnį, bet, spindulingajam regėjimui išnykus, radau ją ten, kur palikęs – ta pačia mandagiai klausiančia išraiška.

– Taip šaltai šįryt nukirtai: „Tai gerai –­ aš neateisiu“, – visai nepamėgdžiojau jos šaltumo, būčiau galėjęs nusistebėt gebąs išgaut tokias subtiliai rafinuotas pasityčiojimo gaideles, bet žvelgt į save iš šalies nebebuvo kada – mačiau ją, vis dar siutinamai ramią, tad toji savaičių savaites, mėnesių mėnesius besitvenkusi banga, hm, ko – įsiūčio? – jau nebesu­tramdoma šliūkštelėjo iš manęs; kad pats nenuskęsčiau, griebiausi savo išganingojo plaustelio, kuriuo iriuosi per kasdienybės vandenų plynę nuo aušros iki sambrėškų kranto – to kruopščiai stulpeliais primarginto piešimo lapo, taip, jau senokai atsisakiau greit nušiūrančio, į šiukšlę virstančio sąsiuvinio lapelio, gi solidus –­ geriau kuo kietesnis ir kuo baltesnis –­ vatmanas, bent triskart per dieną jame nubraižant gyvybės siūlo hieroglifus, išties greit tampa rytietiškos kaligrafijos paveikslėliu... – Va, matai, juk žinai, kaip gali pašokti mano spaudimas, o svarbiausia, žiūrėk, koks pavojingai mažas skirtumas tarp viršutinio ir apatinio...

Virpančiu pirštu bakstelėjau virš pas­kutinės eilutės (šio ryto įrašas guodė, kad naktis, prarijus migdomųjų tabletę, dar turi saugančios galios) į vakarykščius raudonu pieštuku – jį visad laikau tokiems atvejams šalia kasdienio tušinuko –­ pabrauktus aliarmo signalus.

Teresė, sėdėdama įprastinėj vietoj –­­ krėsle prie rašomojo stalo (na taip, juk kadais purtėsi, jog man priklausą čia sėdėti, jai bus gerai ir paprasta kėdė, tik aš jau nuo pirmo karto nenusileidau: tai esanti garbingų viešnių vieta – hm, ir kaip man taip šovė į galvą, juk visus lankytojus priiminėju patogiai atsilošęs savo paminkštintame krėsle, o jau svečiams tenka muistytis ant kietų kėdžių, ir visai nesigraužiu, jei kam nors greit įskausta užpakalį...), pasisuko nuo manęs, įsitaisiusio irgi įprastai minimaliu nuotoliu už stalo kampo, palinko į ką tik mano baksnotuosius raudonuosius dryžius. Ak, staiga lyg stingdantis šaltis pervėrė suvokimas: gi jos veidas lygiai toks pat dėmesingas kaip pirmąjį kartą, kai jai buvo patikėta pažvelgti į šį mano kasdien pildomą dienoraštį!

Ne, tai nenutiko vos pirmąkart Teresei čia užėjus, – tąkart ji tik užbėgo pasiimt Robertos jos dukrai palikto paketėlio. Hm, juk vos penkiolika ar dvidešimt minučių jai pabuvus – pasėdėjus minkštajame krėsle! – ir išskubėjus, visą tą vakarą magėjo šypsotis – man atrodė, kad šaipausi prisimindamas savo bambėjimą, kai Roberta, susiruošusi išskristi, man išbėrė: jos draugė Teresė, juk žinau jos draugę Teresę? (aš gūžtelėjau pečiais: iš kur čia man žinoti visas jos drauges, jų koks dvidešimt), Teresę turįs žinoti –­ gi prisimenąs, kaip prieš keturiolika metų ji pirmąkart tapo krikštamote: jos draugė Teresė, labai mielas, bet uždaras žmogus, va, jai tai užtenka poros „tikrų“ draugų, susilaukė dukters ir, na, juk atsimeni, pakvietė būt krikštamote! – bent Godą, krikštadukrą, juk žinai?! (aš tik nekantriai mostelėjau ranka – tesupranta kaip pritarimą, juk tikrai žinojau, kad krikštijo kažkurios – iš tų nematytųjų –­ draugės dukrą, kad ir dabar, parskridusi nors kelioms šventinėms dienoms į Vilnių, kurią nors pavakarę vis išsiruošia, pasičiupusi dailiai supakuotą dovanėlę, „lankyt krikštadukros“); taigi Teresė su Godute –­ jai jau beveik penkiolika! –­ turistauja Austrijoj, šįkart nepavyko pasimatyt, gaila, bet dovanėlę krikštadukrai, žinoma, yra atvežusi, ymeilu prisakiusi Teresei užšokt kurią nors dieną – gi nuo vertimo biuro visai netoli, taip taip, Teresė vis dar dirbanti tame biure, kur ir ji pradėjusi savo karjerą, ko gero, ten liks iki pensijos ir dar pensijoj, visai ne, ne gabumų jai trūksta – ambicijų... (tada jau, regis, pritariamai – lengvai niekinamai – sulinksėjau: prieš akis stojosi Donatėlės, mūsų jaunėlės, mūsų stropuolės pirmūnės, amžinatilsį Albinos džiaugsmo, mano senatvės paguodos ir ramsčio, paveikslas; taigi taigi – kas su tyliu nuolankumu neša taip neteisingai ant jos vienos pečių užkrautąjį kryžių; mandruolė Roberta dedasi, kad Briuselis be jos neišsivers, parskuodusi savaitei – tik sujaukia namus, o Donata, laikydama bent tris savų namų kertes, pajėgdama be riksmų sutramdyti du pavojingo amžiaus berniūkščius, su šilta vakariene sulaukti savojo vis viršvalandžius dirbančio kompiuteristo, dar porąkart per savaitę privalo ateit – privalo ateit ir nepurkštaudama, nė žodeliu nepriekaištaudama ateina! – apkuopt sergalingo tėvo, dar atitempti krepšį maisto atsargų, dar išvirt porai dienų kokios sriubelės… žinau, kad turiu būt jai labai dėkingas – aš ir esu dėkingas, tik… tik kaskart pajuntu tai savo dukrelei kažkokią pagailą, tarsi jai kažkas būt nepavykę, tarsi jai, lyginant su Roberta, likimas būtų ko pašykštėjęs, nors tuoj patramdau save, pamokau: juk kaip tik Donata susikūrė ir jaukų, ir tvirtą šeimos židinį, o ta patrakėlė jau antrąkart išsiskyrusi, bevaikė, su kažkokiu musulmonu susimetusi, bet nieko negaliu padaryt – prisiminęs Robertą, na, tegu ji savo tarškėjimu, lakstymais ir spėja išvarginti, kartais net suerzinti, visad pajuntu, kaip mane užlieja šilta pasididžiavimo, kone pasigėrėjimo banga, o Donatai telieka pagaila, tarpais išsiveržianti priekaištais – taip, vienintelis kabliukas, už kurio užsikabinęs galiu mėgint sudrumst jos nuolankią ramybę, gūžtelėję pečiais pasiteiraut: ar ji dar nežada savo buhalterystės mest – negi visą gyvenimą ir bus kažkokio sumauto uabo buhalteryte, gi baigusi taikomąją matematiką! – bet turiu tik bejėgiškai nuleist rankas, nes į mano patetiškus priekaištus ji romiai atsako: „Bet dar baigiau ir buhalterijos kursus“).

Kai Roberta išvyko, kitą savaitę paskambino moteris ir, prisistačiusi Terese, paklausė, ar galinti minutei užbėgt dukrai skirto paketėlio. Tą valandą, likusią iki sutarto „užbėgimo“, jaučiausi vykdąs primestą prievolę, kol… Kol neatidariau durų ir neišvydau Teresės – taip, veidas ramus, bet jokio apatiško nuolankumo, nuo lūpų kamputį gaubiančių šypsenos raukšlelių man suklapatavo širdis, nuo įdėmaus, gelminio švytėjimo sušildyto žvilgsnio ėmė linkti keliai – bet laiku suskubau kairę ranką su paruoštu dar tarpdury įbrukti dovanų maišeliu, gal ir negrabiai, gal perregimai, paslėpti už nugaros; laimė, buvo dar vasara, šilta giedra diena, man nereikėjo siūlyti nusivilkti –­ o! kiek po to svaigių akimirkų išgyventa prisiliečiant prie jos palto ar lietpalčio, prie jos pečių, nėkart nevypsojau lyg stuobrys, visad galantiškai padėdavau nusivilkt ir apsivilkt, o tuos porą žingsnių iki kabyklos jausdavau, kaip mėšlungiškai mano pirštai įsikirtę į rūbelį… Tąkart dar nedrąsiai paklausiau, gal užeisianti, Teresė visai nesibrangino, kone džiugiai įžengė į kambarį – tarsi ir būtų atėjusi pas mane į svečius, o aš ją pasodinau į krėslą, nors tuomet ji jau pradėjo muistytis, atsikalbinėt, užduodama man širdį… Bet vis dėlto ji priėmė mano galantiškumą! Priėmė vyro dėmesingumą damai! Tąkart, džiugiai šypsodamasi, įdėmiai žvelgdama ir klausydama mano karštligiškai beriamų žodžių – kažką apie Robertą, jos sumaištingą būdą, bet gerą širdį – Teresė pabuvo gal tik penkiolika ar dvidešimt minučių – pajutau, kad širdis neviltingai gniaužiasi, kai ji, mandagiai ištaikiusi pau­zelę, ištarė: „Deja, man reikia eiti, šiandien turiu skubų vertimą“, bet tuoj ir vėl džiaugsmingai suklapatavo, nes ji atviromis, giedromis akimis stebeilydama tiesiai į mane užbaigė: „Man buvo labai įdomu, mielai dar kada apsilankyčiau,– dar susijuokė, – man rūpėtų ir į jūsų knygų spintą akį užmest, matau, turit įspūdingų senų tomų.“ Aš sulinksėjau, trumpam net kalbos dovaną praradęs, bet tuoj atkutęs dar baimingai užmečiau: „Gal šeštadienį?“– buvo jau ketvirtadienis, o ji tik – taip, puiku, kelintą jums patogiau? Ir štai kone dveji metai gal ir ne kiekvieną savaitę, bet bent jau porąkart per mėnesį šie mūsų slapti šeštadieniniai pasimatymai įvyksta! Na, visiškai slapti gal jie ir nėra –­ anąkart Roberta, parsiradusi po dienos lakstymų, jau ruošdamasi savo kambaryje miegot –­ jai atvykus, man visai nesinori griebtis migdomųjų, vaduojuos knyga, tad iki antros trečios dar deginu lempelę –­ staiga įtipeno, nerūpestingai pasiteiravo: „Dar nemiegi?“ ir padėjusi ant rašomojo „Abelaro ir Eloyzos laiškus“ – ak, išsigandau, kad gimnazistiškai parausiu! –­ išeidama mestelėjo: „Buvau ir pamiršus –­ Teresė grąžino, prašė padėkot, patikę. Labanakt“. Gėdingam išgąsčiui nuslinkus, paėmiau tomelį nuo stalo, nutaręs dar paskaitinėt, bet akys negebėjo pagaut rašto, krizenau lyg mažas vaikas, rizikingą nuotykį iškrėtęs, kartu jausdamas kaip šilto dėkingumo žodžiai slysta nuo liežuvio: „Šaunuolė, Teresėlė, šaunuolė, neišdavei mūsų paslapties!“

O tarp mudviejų nebuvo jokių paslapties barjerų! Teresė visad džiugiai dėmesingai atsišaukdavo ir į mano pasakojimus – hm, leisdavausi ir į prisiminimus, kaip šokdindamas spaudžiau prie savęs droviąją Albinėlę! – ir į baimingus rūpesčius dėl sveikatos – taip, lyg klusni mokinė ji palinkdavo ties mano kasdienio kraujospūdžio matavimo užrašais! – ir į mano smalsumą… Gi rūpėjo, skaudžiai rūpėjo jos širdies reikalai, tad pirmiausia ėmiau kvosti, kaip ten nutikę, kad tekėjusi už alkoholiko – tą brangią nuolaužą atkapsčiau iš atminties sąvartyno, Roberta kažkada buvo mestelėjusi: paliko girtuoklį vyrą, vos dukrai gimus… Teresė, žvelgdama kaip visad tiesiu žvilgsniu, bet kartu taip meiliai šypsodamasi atsakė: „Žinot, ta moteriška prigimtis – vis norisi kam nors ištiesti pagalbos ranką…“ Ir mes spinduliuojančiomis akimis pažvelgėm vienas į kitą, susijuokėm – suokalbiškai suokalbiškai!

– Ir štai tu pareiški: „Geriau aš nebeateisiu“, – visą kartėlį išliejau tais žodžiais, nors būčiau mielai dar skaudesnius ištaręs.

Bet ji, Teresė, atsitraukusi nuo mano raudonai rėkiančio dienoraščio, vėl pažvelgė skaidriu žvilgsniu ir – bene gūžtelėjusi pečiais? – ramiai ištarė: „Bet šįryt sakėte, kad po mano apsilankymų pasijuntate blogiau, jums pašoka spaudimas…“

Nebeįstengiau nieko atsakyti, tik mostelėjau ranka – eik eik… Ji pakilo, padelsė, ištarė: „Jeigu jums reikėtų kokios mano pagalbos – būtinai skambinkit.“ Ir išėjo, taip, šįkart gavo pati apsivilkti apsiaustą.

 

Skaitytojų vertinimai


53395. amigo2009-06-09 11:31
miela autore, neturiu jegu skaityti visai,vaje vaje, bet perskaitysiu rudeni tikrai, nedings, tada paziuresim :)

53433. raimis2009-06-11 09:53
Nepajėgiau ir aš...tos blakstienų psichologijos....perskaityti. Pšedprašom, pani!

53435. amigo2009-06-11 12:26
bet uztat siandien perskaiciau lauros sintijos metuose apysaka apie lesbes, patiko

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:19:36 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba