Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-05 nr. 3240

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ.
Baltas akacijos medi
46
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Recepcijos recesija
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Dvidešimt trys valandos po Dzūkijos dangumi
2
• Sveikiname 2009 metų Poezijos pavasario prizininkus!5

AKTUALIJOS 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atnašavimas literatams

LITERATŪRA 
• GINTARĖ BERNOTIENĖ.
Gyvai apie klasikus ir įvaizdžius

KNYGOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gyvenant tėvynės istoriją...
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• AURELIJA RAGAUSKAITĖ.
Gimęs po Dvynių ženklu
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Atlaidi Prano Piauloko šypsena
1
• OLITA DAUTARTAITĖ.
Savo teatro tiesos išpažinėjas
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vienišo amžininko liudijimai

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Nuo paradokso prie paradokso
8

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Tarp sacrum ir profanum. „Mesijas“ Vilniaus festivalyje
• GINTARĖ STANKEVIČIŪTĖ.
„Druskomanija“ – drąsi ir išradinga
2

PAVELDAS 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atskrido gervės
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Trauma
13

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ.
vasaros semestro užrašai
1

PROZA 
•  ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Toji kietaširdė Teresė
3

VERTIMAI 
• Danų poezijos vertimai

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• DOMINYKĄ VAITIEKŪNĄ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
„Tarp tikėjimo ir žinojimo“

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JOLITA JANUŠKEVIČIŪTĖ.
Lietuviškas reprezentacijos diskursas ir kiti aptakumai
12

KRONIKA 
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Geriausia kauniečių Metų knyga – vaikams
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Poezijos skaitymai Rumšiškėse
• Aleksandro Kačanausko atminimui – memorialinė lenta

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
 DMITRIJUS HAIDUKAS.
Džataka apie didįjį pėdsekį
9

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis

Džataka apie didįjį pėdsekį

DMITRIJUS HAIDUKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Alkanas dievas“
gyčio norvilo instaliacija. 2006

Kartą atėjo pas Dža Budą reporteris iš bulvarinės spaudos ir uždavė tipišką bulvarinį klausimą: o kokia, Jūsų manymu, gyvenimo prasmė? Dža Buda, neprataręs nė žodžio, išsitraukė iš kišenės kinišką žiebtuvėlį. Spragtelėjo – atsirado ugnelė. Patraukė pirštą – ugnelė išnyko. Vėl spragtelėjo – vėl ugnelė atsirado. Vėl patraukė pirštą –­ vėl išnyko. Ir taip keletą kartų. Reporteris tuoj ir spėja: a! Tai Jūs norite pasakyti, kad gyvenimas kaip ta ugnelė –­ atsirado ir dingo? Dža Buda jam sako: Ne visai, bet panašiai. Tada reporteris spėja: a! Tai Jūs norite pasakyti, kad gyvenimas kaip tos dujos? Paspaudei – dega, patraukei pirštą – gęsta. Dža Buda jam atsako: Panašiai, bet ne visai. Tada reporteris spėja: a! Tai Jūs norite pasakyti, kad gyvenimas kaip tas žiebtuvėlis: kainuoja pigiai, sudega greitai ir paskui jo niekam nebereikia? Dža Buda atsako: na, tai jau truputį per niūru. Tada reporteris sako: na, tai paaiškinkite man, gerbiamas Dža Buda, ką Jūs vis dėlto norėjote pasakyti, nes man ryt interviu reikia priduoti ir ką nors konkretaus parašyti. Vietoj atsakymo Dža Buda vėl išsitraukia žiebtuvėlį, vėl uždega ugnelę ir užgesina. Ir klausia: pakartoti? Reporteris sako: nereikia, ir taip viskas aišku. O pats galvoja: aš tave, pokštininke sumautas, rytoj laikraštyje taip aprašysiu, kad tikrai neapsidžiaugsi. O Dža Buda galvoja: aprašyk, mielasis, aprašyk, dar ir pinigėlių gausi. Taip jiedu ir išsiskyrė.

Vėliau mokiniai klausia Dža Budos: na, gerbiamasis, ar nenuvargino jūsų tas kvailas žmogus? O Dža Buda atsako: suprantat, brolyčiai, ne tik šiame gyvenime jis kvailas, ir ne tik šiame gyvenime reikėjo man į jo klausimus atsakinėti. Suprantat, kažkada labai seniai gyveno viename kaime tetulė, kuri labai mėgo savo vyrui neištikima būti, tačiau darydavo viską taip, kad jokio kompromato vyras neturėjo, tik įtarimus. Ir kai jis imdavo jai tuos įtarimus dėstyti, ji atsakydavo: kad aš kitame gyvenime snarglina žmogėdra atgimčiau, jei tau neištikima esu.

Turiu pasakyti, kad tokiais dalykais juokauti labai pavojinga. Ir kitame gyvenime ji iš tikrųjų atgimė snarglina žmogėdra, tučtuojau suėdė savo tėvus ir ėmė po apylinkes skraidyti, žmonelius grobti ir, žinoma, ėsti. O kartą, jai tada jau aštuoniolika metų buvo, pagrobė ji vieną brahmaną. Neša jį ant nugaros ir staiga jaučia: opa! Taigi čia vyras! Ir fainas toks vyras, visas šiltas, švarus, prižiūrėtas, ir, svarbiausia, iš aukštos kastos. Ne, galvoja, neėsiu aš jo, o daug prasmingiau panaudosiu. Taip ir tapo brahmanas jos vyru –­ o kas jam beliko daryti.

Na, reikia pasakyti, vyras jis buvo vis dėlto teisingas. Žmogieną valgyti iš karto atsisakė ir pareiškė: geriau aš iš bado padvėsiu. Tad ji jam visą laiką normalų maistą nešiojo. Ir gyveno jis žmogėdros urve niekur nosies nekišdamas, o kai ji naktimis į darbą išskrisdavo, užrisdavo urvą sunkiu akmeniu, dvidešimt penkias tonas sveriančiu, tokio ir buldozeriu nepatrauksi.

Po kurio laiko gimė jai sūnus ir buvo jis nuo gimimo visiškai susiformavęs bodhisatva. Žmogienos nė į burną neėmė, visus ritualus atlikdavo, ir, svarbiausia, anksti ėmė apie abstrakčius dalykus mąstyti.

Kartą klausia jis tėvo: tėti, o ką, be šio urvo pasaulyje daugiau nieko nėra? Tėvas atsako: yra, sūneli, daug ir tokio kaifiško, kad tu nė įsivaizduoti negali. O sūnus jo ir klausia: tai kodėl mes šitam urve sėdim? Brahmanas jam atsako: todėl, kad tavo motina – snarglina žmogėdra. Ji mane iš žmonių pagrobė ir savo vyru padarė, o kad nepabėgčiau užritino urvą sunkiu akmeniu, dvidešimt penkias tonas sveriančiu. Tada bodhisatva atsako: na, jei bėda tik tokia, tuoj mes tą akmenį patrauksim.

Priėjo prie akmens, petimi įsispyrė ir tikrai – patraukė. Ir sako tėvui: na ką, tėvuk, einam, parodysi man savo didelį ir kaifišką pasaulį.

Ir patraukė jie per mišką. O čia snarglina žmogėdra grįžo namo, žiūri – nieko nėra. Ir tučtuojau puolė jų vytis. Pasivijo miško pakraštyje ir šaukia: stokit! Kur susiruošėt?

Brahmanas sako: va, mūsų sūnelis nusprendė didįjį pasaulį pamatyti. O žmogėdra ir sako: ech, sūneli, sūneli. Tu juk protingas žmogus, turėtum suprasti, kad visas pasaulis – tavyje, o aplinkui – vien regimybė. O bodhisatva jai atšauna: palik, mama, savo išmintį ramybėj, ne tai svarbiausia. Nes esmė visai kitur. Esmė ta, kad nusprendžiau aš tave palikti ir daugiau nebegrįžti.

Žmogėdra klausia: o kodėl? Bodhisatva atsako: o todėl, kad tu žmones ryji. Šlykštu tai.

Žmogėdra jam atsako: na, aš ne todėl juos ryju, kad man tai patinka. Tiesiog gyvenimas mano toks, ir kitaip aš negaliu. O bodhisatva jai atšauna: o mano gyvenimas visai kitoks, negaliu aš gyventi šalia žmogėdros. Todėl išeinu su visam. Žmogėdra labai nuliūdo ir sako: jei tu išeisi, aš tiesiog čia atsigulsiu ir numirsiu. Bodhisatva atsako: na, ką gi, tai bus tau šioks toks išsilaisvinimas. O ir kitiems palengvės.

Tada žmogėdra sako: klausyk, kol nenumiriau, atiduosiu tau savo mantrą. Ji padės tau bet kokius pėdsakus surasti ir ant žemės, ir vandenyje, ir ore, ir net dvidešimties metų senumo. Bodhisatva priėjo prie jos, ji mantrą jam į ausį pašnabždėjo. Ir tuoj numirė.

O bodhisatva atėjo į artimiausią karalystę ir sako karaliui: aš didysis pėdsekys. Visokius pėdsakus atrasti moku ir ant žemės, ir vandenyje, ir ore, ir net dvidešimties metų senumo. Karalius vos išgirdęs labai apsidžiaugė, kad dabar tokį specialistą turės, ir tuoj priėmė jį už tokį atlyginimą, kad už dvi algas galima namą pasistatyti. Ir net egzamino jam nesurengė, nes tas karalius labai kvailas buvo.

Praeina metai, dveji, ir kartą sako karaliui jo pats vyriausias ministras: koks čia žmogus pas mus atsirado, kuris gauna dvigubai daugiau už mane ir nieko neveikia? Karalius atsako: o! Tai toks žmogus, kuris bet kokį vagį pagal pėdsakus suras, net patį gudriausią. Nes jis –­ didysis pėdsekys. O ministras sako: iš kur tu, mieliausias karaliau, žinai, kad jis didysis pėdsekys? Karalius jam atsako: jis pats sakė. Tada ministras ir taria: imkim ir patikrinkim. Gal jis iš tikrųjų didysis aferistas, tik iždą sekina, o daryti nieko nemoka.

Na ir nusprendė jie pėdsekį išbandyti. Vieną naktį išlaužė pagrindinės pinigų saugyklos sieną, maišą aukso pavogė, per tvorą permetė, per tris upelius pervilko ir tvenkinyje paskandino. Tada iškvietė pėdsekį ir sako jam: taip atseit ir anaip, iš mūsų vagys maišą aukso pavogė, reikia juos surasti.

Pėdsekys atsako: tuoj aš jį surasiu. Prieina prie pagrindinės pinigų saugyklos, kur siena pralaužta ir sako: štai jie, pėdsakai, tvoros link veda. O štai jie virš tvoros ore matosi: tai vagys kopėčiomis lipo. O štai upelis, jie vandeniu ėjo. O dabar vėl žeme. O dabar vėl vandeniu. Dabar vėl žeme. Dabar vėl vandeniu. Vėl žeme. Vėl vandeniu. Veda jie prie tvenkinio krašto ir suka atgal. Taigi aukso tvenkinyje ieškoti reikia.

Čia derėtų priminti, kad kol pėdsekys sekė pėdsakais, iš paskos visa minia smalsuolių slinko; o kai prie tvenkinio priėjo, beveik visa miesto liaudis susirinko pažiūrėti, kuo viskas baigsis. Ir kai tik jis pasakė, kad auksas tvenkinyje, tučtuojau kokie penkiolika žmonių į tvenkinį nėrė ir auksą, žinoma, ištraukė. Padėjo priešais karalių, patys šalia atsisėdo ir apdovanojimo laukia.

Visi, žinoma, džiaugiasi, tik vienas vyriausiasis ministras niekaip negali su tokia padėtimi susitaikyti. Jis galvojo kvailam karaliui akis atverti, aferistą išaiškinti –­ o reikalai štai kaip pakrypo! Prieina jis prie kvailo karaliaus ir šnibžda jam į ausį: klausyk, karaliau! Na, gerai, sugebėjo jis tą auksą rasti, o štai ar sugebėtų jis vagis surasti, kad mes galėtume juos deramai nubausti? Tada karalius ir sako bodhisatvai: na, gerai. Auksą rasti tu sugebėjai. O dabar ar sugebėsi surast, kas jį pavogė? Nes mums reikia juos rasti ir deramai nubausti.

O bodhisatva atsako: žinau aš, jūsų didenybe, kas tie vagys, tik pageidaučiau tautai girdint nesakyti, nes visokių nepageidaujamų įvykių gali nutikti. O karalius ragina: na, tu drąsiau, tautos nebijok, tauta mūsų rinktinė, mūsų tauta, galima sakyti, geriausia, ką turime. Ji viską teisingai supras ir tinkamų priemonių imsis –­ tiesa, tauta? O tauta atsako: TIESA!

Tada bodhisatva ir sako: gerai. Ar pamenate, jūsų didenybe, kuo jūsų tėvas vardu? Karalius atsako: žinoma, prisimenu kuo puikiausiai. Jo vardas Mahalinga, ir buvo jis didis karalius, įrašęs savo vardą į auksinius Visatos istorijos puslapius. Bodhisatva jam ir sako: na, tai įsivaizduokite, jūsų didenybe, kad pagrindinis vagis buvo didžio karaliaus Mahalingos sūnus, bet ne jūsų brolis.

Karalius rimtai susimąstė: kaip čia išeina, kad mano tėvo sūnus nebūtų mano brolis. Mąstė mąstė ir pagaliau sako: ko tu man smegenis suki? Tu aiškiau pasakyk, kad ir tautai būtų aišku – ar ne tiesa, tauta? O tauta atsako: TIESA!

Tada bodhisatva jam ir sako: na, gerai, jūsų didenybe. Pažaiskime truputį „Stebuklų lauką“. Žodis iš aštuonių raidžių, reiškia gerą žmogų, kuris negerai pasielgė. Prasideda raide „K“, baigiasi raide „S“. Viso aštuonios raidės.

Karalius vėl labai rimtai susimąstė, tada sako: tu dar nors vieną raidę pasakyk, nes užduotis labai sunki – tiesa, tauta? O tauta, jau viską supratusi, choru šaukia: KARALIUS! KARALIUS!

Karalius palaukė, kol triukšmas nurims ir sako: na, taip. Aš – karalius. O vagis kas? Tada ministras, išbalęs kaip popierius, šnibžda jam tyčia garsiai: na, gerai jau, mieliausias karaliau, koks galų gale skirtumas, kas vagis? Svarbiausia, kad auksą rado. Einam geriau į rūmus, išgersim po šimtą gramų į mūsų pėdsekio sveikatą, o tautai surengsim trijų dienų šventę šia istorine proga už mūsų pinigus.

Taip ir nutarė. Tačiau karaliaus populiarumas po to įvykio ėmė sparčiai mažėti, ir kitai kadencijai jo jau nebeišrinko, o išrinko jauną kandidatą iš žaliųjų partijos, kuris jiems paskui visą ekologiją sutvarkė. O bodhisatvą visos valdžios gerbė, jis visada žmonėms padėdavo, o senatvėje padorius memuarus parašė apie visus istorinius įvykius, kurių liudininku jam teko būti.

Baigęs šią istoriją, Dža Buda tarė: tuo metu bodhisatva buvau aš, o kvailu karaliumi – žurnalistas iš bulvarinio laikraščio. Na, o dėl atsakymo apie gyvenimo prasmę, tikiuosi, kad jūs jau visi supratote, ką turėjau omenyje?

Tada atsistojo jo mylimiausias mokinys Ananda ir sako: galima, aš atsakysiu? Manau, tu turėjai omenyje, kad gyvenimas – tai neegzistuojanti neegzistuojančio žiebtuvėlio ugnelė. Nes, iš tikrųjų, kiek spėjau pastebėti, jokio žiebtuvėlio tu jam nerodei. Ir Dža Buda atsakė: tiesa. Nerodžiau. Tačiau omenyje turėjau visai ką kitą. Aš tik norėjau jam taktiškai užsiminti, kad bandyti atsakyti į tokius klausimus yra tas pat, kaip bandyti apšviesti Visatą lievu kinišku žiebtuvėliu. O ir žiebtuvėlį tokį mes galime sau tik įsivaizduoti.

Iš rusų kalbos vertė MARIUS BUROKAS

 

Skaitytojų vertinimai


53357. Pašiurpęs2009-06-08 09:33
O kodėl ne originalo kalba? Savų jei nebeturime...

53359. Petras2009-06-08 12:14
Geras tekstas, geras vertimas.

53361. Šiurpis2009-06-08 14:01
Šiurpsta žmonės ir šiurpsta mėgstamo lietuviško humorėlio neradę...

53396. žalias2009-06-09 11:54
smagiai čia. Priešpaskutinė pastraipa kiek sukniso reikalą :(

53403. Pasipiktinęs2009-06-09 18:50
Tyčiotis iš Buddha`os - tai tyčiotis iš savęs.

53405. Buddha`a2009-06-09 19:02
Pirktintis - tai teršti savo karmą

53419. amigo2009-06-10 19:12
geras tekstas geras vertimas geras pasirinkimas o po to ka cia gali lietuvisko parasyti...

53420. dar amigo2009-06-10 19:13
ir faina nuotrauka alkanas dievas juokingai baisi

53430. bedievystė2009-06-11 02:45
ir tiek.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:19:29 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba