Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-05 nr. 3240

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ.
Baltas akacijos medi
46
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Recepcijos recesija
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Dvidešimt trys valandos po Dzūkijos dangumi
2
• Sveikiname 2009 metų Poezijos pavasario prizininkus!5

AKTUALIJOS 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atnašavimas literatams

LITERATŪRA 
• GINTARĖ BERNOTIENĖ.
Gyvai apie klasikus ir įvaizdžius

KNYGOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gyvenant tėvynės istoriją...
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• AURELIJA RAGAUSKAITĖ.
Gimęs po Dvynių ženklu
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Atlaidi Prano Piauloko šypsena
1
• OLITA DAUTARTAITĖ.
Savo teatro tiesos išpažinėjas
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vienišo amžininko liudijimai

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Nuo paradokso prie paradokso
8

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Tarp sacrum ir profanum. „Mesijas“ Vilniaus festivalyje
• GINTARĖ STANKEVIČIŪTĖ.
„Druskomanija“ – drąsi ir išradinga
2

PAVELDAS 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atskrido gervės
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Trauma
13

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ.
vasaros semestro užrašai
1

PROZA 
•  ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Toji kietaširdė Teresė
3

VERTIMAI 
• Danų poezijos vertimai

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• DOMINYKĄ VAITIEKŪNĄ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
„Tarp tikėjimo ir žinojimo“

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
 JOLITA JANUŠKEVIČIŪTĖ.
Lietuviškas reprezentacijos diskursas ir kiti aptakumai
12

KRONIKA 
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Geriausia kauniečių Metų knyga – vaikams
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Poezijos skaitymai Rumšiškėse
• Aleksandro Kačanausko atminimui – memorialinė lenta

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Džataka apie didįjį pėdsekį
9

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS

Lietuviškas reprezentacijos diskursas ir kiti aptakumai

JOLITA JANUŠKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Nors ir vėluojančios, reprezentacijų (siauresne prasme – medijų) teorijos vis dažniau tampa akademinių ir populiarių diskusijų objektu. Kokios tendencijos pirmiausia krenta į akis, pasižvalgius po akademinių diskusijų, akademinių leidinių, publicistinių straipsnių erdvę, kur dėmesys skiriamas tokiam dar naujam lietuviškai auditorijai objektui? Pasisakydama šiuo klausimu, remsiuosi idėjomis, kurios dėl aiškios kritinės nuostatos tikriausiai liks nepopuliariomis, nes labiau akcentuoja blogus nei gerus dalykus. Pirmiausia jos susijusios su asmeninėmis įžvalgomis arba emocijomis, pastebėjimais iš susidūrimų siauruose teorinio baro koridoriuose ir subjektyviu, akivaizdžiai skeptišku ir kritišku pasisakymo tonu.

O pirmą klausimą suformuluočiau tokį. Kodėl šiame reprezentacijų lauke Guy Debord’o, Gilles’o Deleuze’o, Jeano Baudrillard’o idėjos, be kurių šis diskursas vargu ar liktų tikslus ir pilnas, neprigyja. Galbūt reikėtų kitaip pateikti klausimą: kodėl šios teorijos lietuviško dialogo fone nėra perskaitomos? Ar jos laikomos neparankiomis dėl radikalaus požiūrio į šiandienos kultūros reiškinius, G. Debord’o –­ spektaklio visuomenę, G. Deleuze’o –­ institucijų ir instinktų, kontrakto visuomenės, biurokratinio ir technokratinio galios aparato organizaciją, J. Baudrillard’o – vienodėjančią vaizdų kultūrą, ar lietuviškas vangus mąstymas nesugeba jo aprėpti ir nerodo iniciatyvos pats jį aprobuoti?

Lietuviškame reprezentacijos diskurse kol kas neįvardyti svarbiausi problematikos centrai – komercinių ir meninių medijų susiliejimo klausimai, kuriuos ignoruojant šis diskursas apskritai lieka neaktualus. Pasakysiu daugiau. Šiandienos akademinėse diskusijose, pranešimuose, skirtuose vienai ar kitai medijų problematikai, ryškėja įvairių požiūrių tendencija likti daliniais ar uždarais kaip nesusisiekiantys indai, kai tuos požiūrius jungia paviršutiniškas santykis su kultūros plotmėje vykstančiomis pamatinėmis transformacijomis, formalus susitarimas, nereikalaujantis įvardyti ir projektuoti vertybes, kurių dėka kultūrinių formų išraiškos ir turinys įgyja savitumo. Aptarimuose vyraujantis labiau pavargimo, abejingumo nei entuziazmo, susidomėjimo tonas kalba apie akliną, tuščią ir bevaisę idėjų prasmę, pranešimų metu paįvairinamą privalomo vieno, o geriau, dviejų klausimų, atveriančių veikiau išblėsusią ir negyvą, o ne atvirą dialogo erdvę. Diskusijų šiame reprezentacijų diskurso lauke dar teks palaukti.

J. Baudrillard’as teigia, kad šiuolaikinis meninis vaizdas vis labiau tampa blefo, banalumo, bereikšmiškumo, niekio prasme, o medijų srityje ir visiškai atsikratyta iliuzijų vaizdu (pranešimu) apeliuoti į prasmę, paslaptį, slypėjusią originalaus meno vaizdiniuose. Iš tiesų reikia pastebėti, kad medijų teorija imli kritikos idėjoms: kritiniai požiūriai apima medijos kaip institucijos, medijos kaip programavimo praktikos kritiką ir t. t. Šiame kontekste lietuviški medijų diskursai atrodo neįtaigūs, skurdūs, mechaniški, pretenzingi, stokojantys universalaus turinio, idėjos, polėkio, užmojo.

Tokią situaciją paaiškina pats akademinių bendruomenių požiūris į kultūros studijų disciplinas. Dailės akademijoje, pavyzdžiui, filosofinių disciplinų atsisakymas gana tiksliai nusako šios institucijos požiūrį į minties, kaip kūrybiškos išraiškos, formas. Bene vienintelė medijų disciplina, su kurios sąvokomis supažindina V. Michelkevičiaus kursas, labiau tinka techninei, bet ne humanitarinei aukštojo mokslo pakraipai. Krinta į akį techninių sąvokų žodyno vienplaniškumas, eliminuojantis kultūrinį prieštarų turinį. Asmenine ir subjektyvia mano nuomone, į šių studijų programą įtrauktas V. Michelkevičiaus kursas, rodo ne alternatyvių šios srities metodikų nebuvimą, o labiau tai, kad ribotos asmenybės ir vidutinių gabumų parametrai, būdingi tokioms stereotipinėms techninės ir humanitarinės, o veikiau nei tos nei anos programų samplaikoms-pusfabrikačiams, yra sveikintini ir planingi šioje institucijoje.

G. Deleuze’o, J. Baudrillard’o ar G. Debord’o teorijų ignoravimas medijų diskurso plotmėje nusako paviršutinį ir kitos akademinės institucijos – Vilniaus universiteto požiūrį į vartotojiškos kultūros problemų aktualijas, uždarą šios aukštosios mokyklos pobūdį ir stagnaciją. Manęs jau visiškai nestebina, kai šios aukštosios mokyklos daktaro laipsnį turintis gana iškilus tarp savo kolegų filosofas nuoširdžiai klausia, kas gi yra ta reprezentacija. Akivaizdu tai, kad Vilniaus universitete reprezentacijų klausimas lieka užklasiniu studijų objektu arba, geriausiu atveju, ribota komunikacijos disciplina, labiau susieta su gamybinėmis, vadybinėmis tendencijomis, bet ne su bendresne kultūrinių idėjų ir aktualijų plotme. Šiame kontekste reprezentacijos diskursas vis labiau ima panašėti į komunikaciją be atsako, pažįstančią tik tariamus pašnekovus, tariamą dialogo formą, tariamus savo pačios aktualumus.

Akivaizdu, jog šiandien reprezentacijų lauke vyrauja monologas. Jis reiškiasi skirtingiausiomis formomis: neįsiklausymu, susireikšminimu, nematymu to, kas vyksta šiek tiek toliau nei savame kieme. Tai, kad kultūros ir medijos konferencijoje, kurią neseniai organizavo Vilniaus universitetas, buvo atmestas mano pranešimas, man aiškiai pasako apie asmeninio nusistatymo intenciją jau ir šios institucijos erdvėje, kurioje manipuliuoja įtaka žaidžiantys šnabždesiai. Norėdama kalbėti atvirai, turėčiau pridurti, jog tikrai nepriklausau nei ketinu priklausyti jokiam „klaneliui“, prisidengiančiam įtaka viešoje sferoje, valdymo ir galių iliuzijomis, reketais ir mažais nuošalumo sambūriais. Tai, kad iš kultūrinės konferencijos programos dingsta vienas ar kitas pranešimas, nėra net labai svarbu, nes turbūt nė negali būti svarbus pavienio asmens balsas, neatstovaujantis jokiems svarbesnės institucijos interesams, jų blokui. Pasauliui susitraukus į neįtikėtinai siaurą, lengvai apžvelgiamą plotelį, nyksta ne tik truputį kitoks, apytikris, ieškantis ar ne iki galo užtikrintas savimi individualus požiūris, –­ nyksta apskritai tokio požiūrio reikmė. Ją keičia greitai išmoktas teorijos kursas, perteikiantis abejingą, cinišką, paviršutinišką, mechaninišką pasaulio suvokimą, beviltišką supanašėjimą, prisitaikymą ir susvetimėjimą.

Prancūziškoje mąstymo tradicijoje pabrėžiamas abipusis reprezentacijų ir mąstymo, suvokimo, minties, idėjos dėmens ryšys. Tai – šių teorijų stiprioji pusė. Diferencijuotą suvokimo būdą perteikia ir kai kurių šių teorijų skeptiškas požiūris į kultūrinius reiškinius, formas, produkcinius procesus. Pavyzdžiui, G. Deleuze’o klaidingo supratimo teorija teigia, kad klaidingas supratimas randasi tuomet,, kai neatsižvelgiama į skirtumą. Skirtumo disciplina turėtų būti esminė kultūros studijoms, nes skirtumas kaip tik ir apima plačiausias – bendras ir skirtingas, įprastines ir išskirtines mąstymo, ir idėjų struktūras. Mąstymas, teigia G. Deleuze’as, pats neišranda savo klaidų ar iliuzijų – esminė klaida ir iliuzija grindžia mąstymą. Klaidingos problemos, anot G. Deleuze’o, yra visuomet ankstesnės už klaidingus sprendimus. Jos nusako mokslą, kuriam skirtumo klausimas neaktualus. Pavyzdžiui, prigimties skirtumo klausimas iš esmės nusako net ne laipsnio ar proporcijos skirtumą, o tendenciją. Skirtingos tendencijos, nusakančios tą patį reiškinį, kalba apie skirtumui esminius individuacijos, nomadinius, singuliarumų principus, nukelia į fundamentalią minties plotmę.

Reprezentacijų teorija suaktualina, pasak G. Deleuze’o, troškimo temą. Kapitalisto, technokrato troškimas yra natūralaus visuomenei represyvumo troškimas, nukreiptas ir į save, ir į kitą. Apie nesuinteresuotą meilę represyvumui poetiškai kalba F. Nietzche. Reprezentacijų, kaip ir kapitalizmo analizė negali būti atsiejama nuo troškimo ir intereso, troškimo ir proto pjūvio, analizuojančio kultūroje bendrus ir atskirus, psichinius ir materialius komponentus. Žiūrint iš šios perspektyvos, pinigų veiksnys tampa psichoanalitiniu kliedesio objektu, žyminčiu kulminacinę visuomenės kliedesio būklę, nusakomą išnaudojimo, represijos „kodu“ ar bent jau kodo principu, kuris reklaminiu „demokratijos“, „viešumo“ žinučių pobūdžiu perteikia tuščiuosius prasmių deklaratyvumus.

Pinigų ir viešumo diskursas, aktualus reprezentacijų teorijoms, nušviečia apskritai naują subjekto santykį su Išore ir Vidumi. Tik naujas santykis su Išore, pasak G. Deleuze’o, sukuria naujus minties objektus. pavyzdžiui, aktualią viešumo ir nesėkmingos komunikacijos aljanso temą. Teorinėje Deleuze’o perspektyvoje kapitalizmas apibrėžiamas kaip kliedesio reiškinys. Jis referuoja ir patologijos ryšio su racionalumu, kliedesio ryšio su protu, interesais, troškimu plotmę. Kultūros, kaip kliedesio, aspektą, mano nuomone, papildo ir sugedimo arba to, kas garbinga, moralu, padoru, tačiau įgyja parodijos, iškreipimo prasmę, kontekstualumas. Kliedesio kultūroje stereotipų, klišių propagavimas visiškai eliminuoja tai, kas kultūroje priimta kaip vertikalės, skirtumo, dvasios kokybė ir veiksnys. Atsiribojimas nuo troškimo ir pinigų, troškimo ir reprezentacijos diskursų sampynos, galios ir pinigų konotacijų išreiškia paradoksalius šiandienos kultūrinės situacijos aspektus, tarpusavy nesąveikaujančių teorijų kaip „uždarų indų“ montažus, kur realumo ir skirtumo klausimas ištrintas iš darbotvarkės. Galbūt naujos žvalgos perspektyvą labiau patikslina teiginys, kad prieš tapdami reprezentacijomis ir meno kūriniais, medijų objektai iš pat pradžių buvo pinigai. Tokiu atveju, pasak Stefano Czerkinsky’io, kliedesio ir kapitalizmo reiškinys išreiškia siaubingą pinigų virtualumo esmę, kuri turėtų tapti aktualiu kultūros ir reprezentacijų studijų objektu.

Lietuviškos medijų teorijos, atsiribojusios nuo bendrų reprezentacijos produkcijos ir biurokratijos, administracijos organizavimo, masių visuomenės valdymo principų, troškimo ir galios klausimų, ne tik apsiverčia aukštyn kojomis – įkyriai piršdamos savo perdėtą svarbą, jos atrodo nesvarbios ir neaktualios, visoms joms nuolat ko nors trūks. Galbūt tai – tartum vertikali dimensija, nūnai ištrinta iš visų teorinio ir praktinio gyvenimo sričių, kuri tebeplevena kaip dingstantis iš šiandienos tikrovės lauko užtikrintumas akivaizdžia nematoma vertybe, objektu = x, mikroturiniu, bendru žmogiškai savasčiai kaip paprasčiausias atvirumas, paneigiantis siaurus interesų laukus.

Dar vienas keistas sutapimas, vis labiau krintantis į akį. Šiuose retuose prasilenkimuose, susiėjimuose – susitikimuose vis dažniau pastebiu lyg ir neryžtingumą, dvejonę. Judesyje, mažose percepcijose įskaitau ieškojimą, bandymą pasverti, kiek gi esu „įsiliejusi“ į sistemą, nuo ko priklauso ir tai, kaip reikėtų, pavyzdžiui, pasisveikinti arba atvirkščiai, kaip to nepadaryti. Tačiau nesusijusių dalykų nėra. Ši menka ir beveik nepastebima kūno ir gestų kalba išreiškia kitas, platesnes, reprezentacijas, o gal labiau stereotipus, įsitvirtinusius lietuviškoje pasąmonėje ir veikiančius mąstymo būdą. Kaip tik tai mane skatina pastebėti, kad lietuviškas reprezentacijų diskursas yra apkerpėjęs, nerangus, pasipūtėliškas, nenaudingas, bereikšmis, pasitenkinęs savimi, apkiautęs, nepaslankus, –­ ryškių idėjų čia tūlas tiesiog pasiges.

Ir dar apie stereotipus. Vienoje iš susirašinėjimo diskusijų neradus bendro susitarimo, kokia leksika akademiniam straipsniui tinkamiausia, gavau atvirą laišką, kurio autorius be jokių užuolankų pranešė, kad akademiniuose sluoksniuose jis pats apsiimąs kuo plačiau skleisti žinią apie mano „nepatikimą“ ir „netinkamą“ reputaciją, duodamas suprasti, kad verčiau nė nebandyčiau kelti kojos į šią sritį, kurioje pirmiausia susidursiu su aršiu priešiškumu, kuriam palaikyti jis pats asmeniškai skirsiąs laiko.. Asmeniškai tokių kalbų ir grasinimų nesureikšminu, gal būtų ir ne vieta apie jas viešai diskutuoti, jei neįžvelgčiau čia bendrų „aukštojo“ mokslo tendencijų, kurios išnyra nors ir paskirais atvejais, bet reguliariai. Tačiau tai – jau kitas kultūros ir reprezentacijos diskurso aspektas, kurį tikriausia prasminga apžvelgti ateityje, diskutuojant apie kasdienybės ir mąstymo stereotipus. Iš tiesų stereotipų plotmė, manau, yra aktualesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir šioje diskusijoje siūlyčiau pradėti nuo pamąstymo, kas gi mums savo visuomenėje neleidžia būti atviresniems, skaidresniems, dėmesingiems, kalbėti pasitelkiant asmeniškos patirties ir visuotinių sąvokų žodyną.

 

Skaitytojų vertinimai


53399. geras klausimas2009-06-09 15:28
- kas gi mums savo visuomenėje neleidžia būti atviresniems, skaidresniems, dėmesingiems, kalbėti pasitelkiant asmeniškos patirties ir visuotinių sąvokų žodyną.

53411. atsakymas2009-06-10 09:51
purvas

53429. mura2009-06-11 00:44
paskaičiau sutemus, ko tai baisu pasidarė, jei čia parašyta teisybė. ir dėl univerų, ir dėl reprezentacijų. ar dar kas skaitėte šitą opusą?

53463. Rokas2009-06-13 22:07
Nu gerai,kad apie medijas,bet kad cituojami autoriai reprezentuoja visai ne medijas ir autore nelabai supranta ,kas tos medijos.Bet ,kad dailes akademijoj nebedesto pilopopijos-tai naujiena!

53467. zuzu2009-06-13 22:27
Ar yra Deleuzas isverstas i lietuviu kalba pvz.?Nera.Kas skaite lietuviskai kapitalizma ir schizofrenija?"Kas yra pilosofija?" ir t.t.Nera ,kaisaka,kritines mases,nes reikia ne tik Deleuza isverst su Bordjardu,bet ir visus visus kitus "postmodernistus",kuriu reiksmingu yra bent pora desimciu.Malkiugenas isverstas tik viena knygele ,kuri pardavinejama jau kelinti metai visuose kaimuose ir vis neisperkama.Su kuo cia ,Lietuvon,diskutuot ir apie ka?:)

53469. zmotas2009-06-13 22:35
Jo.Is kur cia kazkokia "reprezentacija"?Medija yra pranesimas,kurio mes nejauciame jokiais budais.Mediju pranesimai yra nematomi ,negirdimi ir nejuntami-jie yra greiciau" mentaliniai",nes koreguoja ir valdo musu elgesi."Reprezentacija",kiek suprantu turetu buti medijos "turinys"?:)pvz.kazkokis vaizdelis,bet medijos turinys yra visai kas kita ....dar reik sviestis siai garbiai poniai.

53470. ?2009-06-13 23:38
Nieko nesupratau,ko sita mergaite nori?

53471. zuzu2009-06-13 23:54
"Galbūt naujos žvalgos perspektyvą labiau patikslina teiginys, kad prieš tapdami reprezentacijomis ir meno kūriniais, medijų objektai iš pat pradžių buvo pinigai. Tokiu atveju, pasak Stefano Czerkinsky’io, kliedesio ir kapitalizmo reiškinys išreiškia siaubingą pinigų virtualumo esmę, kuri turėtų tapti aktualiu kultūros ir reprezentacijų studijų objektu. "---dabar skaitome (ir galvojame) l e t a i.:" medijų objektai, prieš tapdami reprezentacijomis ir meno kūriniais,iš pat pradžių buvo pinigai"???Kas per "mediju objektai"?Mediju objektas yra ir gali buti tik pats shmogus,nes ir medija yra ne tik pranesimas,bet ir shmogaus jusliu i galiu isdidinimas ,atskyrimas ir isnesimas isoren.O bet taciau si mergaite mumim aiskina,kad zmogus,pries tapdamas meno kuriniu ,buvo paprasciausiu varioku? Dar turiu pamineti,kad menas ir medijos neturi nieko bendro.Medijos yra mokslo tyrimo objektas,o stai meno kurinys yra butent mediju sukurtas simuliakras:0)Miano kurinys yr bialiatrystykos produktas ir tokiai rimtai merginai reik jau tatai zinoti.

53472. Avataras is Kazlu rudos2009-06-14 00:03
Akivaizdu, jog šiandien reprezentacijų lauke vyrauja monologas-akivaizdu,visiems mums akivaizdu.Nu gerai,tebunie jumim akivaizdu,taciau per viena radija pastoviai reiskiasi kazkoks maniakas,kuriam pvz. triju tam tikru zodziu derinys atrodo aksioma.T.y. nereikalaujanciu irodymo teiginiu.Jam akivaizdu jau yra visai kas kita.Etai butu nepaprastai idomu placiau pasiskaityti ir suzinoti nuomone apie "akis" ir "vaizda".Sventvagiska malkiugenistui vartoti toki zodi ,kaip "akivaizdu". Nieko nera apgaulingesnio.

53473. Vejo Malunas2009-06-14 00:11
Teisyngai!Akis yra vaizdo transformatorius ,taciau vaizdas apdorojamas smegenuose,kurie yra informacijos talpykla ,todel tas vaizdas tiesiogiai priklauso ne nuo akies,o nuo smegenuose esancios ir saugomos info. Akivaizdu (man) tik tai,kad si panele visai teisetai nepakliuvo i konferencija.Dar jai reik prie knygu pagrindus pastudyjoti.

53474. Labanaktlabanakt2009-06-14 00:24
Labos nakties....

53478. zuzu2009-06-14 14:42
"Vienoje iš susirašinėjimo diskusijų neradus bendro susitarimo, kokia leksika akademiniam straipsniui tinkamiausia, "----Tinkamiausia "leksika " yra ta ,kuria vartoja ir "saltinis".Kitaip niekas negali suprasti apie ka kalbama,nes keisti terminologija ir savokas,ju reiksmes ,reiskia kurti kazka kita,visai nesusijusi su aptariamu objektu.Jug tai elementaru!Sliogeris yra "Kantistas" ir jo naudojamas aparats yra atitinkamas.Makliuenas nieko nekalba apie "reprezentacijas" ,tai ka cia isranda sioji miela mergina?Dar neishstudijavusi viso turtingo medijinio palikimo ,jau kuria savo ishmislus?Waw...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:19:27 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba