Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-05 nr. 3240

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ.
Baltas akacijos medi
46
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Recepcijos recesija
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Dvidešimt trys valandos po Dzūkijos dangumi
2
• Sveikiname 2009 metų Poezijos pavasario prizininkus!5

AKTUALIJOS 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atnašavimas literatams

LITERATŪRA 
• GINTARĖ BERNOTIENĖ.
Gyvai apie klasikus ir įvaizdžius

KNYGOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gyvenant tėvynės istoriją...
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• AURELIJA RAGAUSKAITĖ.
Gimęs po Dvynių ženklu
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Atlaidi Prano Piauloko šypsena
1
• OLITA DAUTARTAITĖ.
Savo teatro tiesos išpažinėjas
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vienišo amžininko liudijimai

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Nuo paradokso prie paradokso
8

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Tarp sacrum ir profanum. „Mesijas“ Vilniaus festivalyje
• GINTARĖ STANKEVIČIŪTĖ.
„Druskomanija“ – drąsi ir išradinga
2

PAVELDAS 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atskrido gervės
2

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Trauma
13

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ.
vasaros semestro užrašai
1

PROZA 
•  ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Toji kietaširdė Teresė
3

VERTIMAI 
• Danų poezijos vertimai

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• DOMINYKĄ VAITIEKŪNĄ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
„Tarp tikėjimo ir žinojimo“

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JOLITA JANUŠKEVIČIŪTĖ.
Lietuviškas reprezentacijos diskursas ir kiti aptakumai
12

KRONIKA 
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Geriausia kauniečių Metų knyga – vaikams
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Poezijos skaitymai Rumšiškėse
• Aleksandro Kačanausko atminimui – memorialinė lenta

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Džataka apie didįjį pėdsekį
9

(PA)SKAITINIAI

Trauma

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]

Gailienė, Danutė. KĄ JIE MUMS PADARĖ.
LIETUVOS GYVENIMAS TRAUMŲ PSICHOLOGIJOS ŽVILGSNIU.

– V.: Tyto alba, 2008.

TAUTA NR. 1

Profesorė Danutė Gailienė bene geriausiai Lietuvoje išmano savižudybių, psichologinių traumų problemas. Apie tai išleistos kelios knygos. Daug kas dabar numoja ranka, paklaustas, ką mano apie savižudybę. Dažnas ją pateisina. Pasak statistikos, Lietuva stabiliai laikosi pirmoje vietoje pasaulyje pagal savižudybių skaičių(!): mūsų rodiklis yra 68,1 (100 000 žmonių). Tai reiškia, kad nusižudo vienas iš maždaug 1500. Nuo mūsų kiek atsilieka Baltarusija, Rusija, Pietų Afrikos Respublika, Slovėnija, Vengrija, Kazachstanas, Latvija (brolių latvių rodiklis –­ 42), Japonija (joje suicido tradicijos itin senos), Gajana, Ukraina, Pietų Korėja. O štai šalys, kuriose žmonės žudosi mažiausiai: Jordanija, Egiptas, Sirija, Iranas, Azerbaidžanas, Kuveitas, Bahreinas, Tadžikistanas, Albanija (musulmoniškos valstybės), Jamaika, įvairios netolimos jai salos („Ech, kaip norėčiau aš sugrįžti į Jamaiką...“, – ne veltui taip, matyt, dainavo šviesaus atminimo Maestro Vytautas Kernagis), Armėnija, Gruzija (pirmosios krikščioniškos valstybės). Jų rodiklis nesiekia 5. Europos ir JAV vidurkis – 15–20.

Kodėl esame tokie, kokie esame? Kodėl per televiziją žinios praneša apie naujus „kultūrinius“ reiškinius: vaikai ima ginkluotis pistoletais, gultis ant bėgių dėl „ekstrymo“ ir aštrių pojūčių. Nejau nebeturime kuo užsiimti ir užimti kitų? Ar tai neliudija apverktinos mūsų dvasinės būklės ir pačios valstybės žlugdomos kultūros būklės?

D. Gailienė bando atsakyti į daug svarbių klausimų. Nors knyga nėra stora (pustrečio šimto puslapių), joje informacijos bei jos analizės gausu. Profesorė atskleidžia, kaip smarkiai mus suluošino nacių bei sovietų okupacijos (o toliau luošina Vakarų civilizacijos šiukšlės, kurios pateikiamos stalan vietoj grūdų). Knygos skyriai – „Psichologinių traumų tyrinėjimo istorija“, „Psichologinė trauma ir jos padariniai“, „Kaip veikia trauma. Teoriniai modeliai“, „Istorijos traumos“, „Traumos visuomeninio pripažinimo problema“, „Represijų poveikis represuotiesiems ir jų vaikams“, „Istorinių traumų padariniai visuomenės sveikatai“ bei „Traumos įveika“ – apžvelgia mūsų šalies žmonių psichologinę situaciją.

Kai kurie tyrimai dabar gali būti pripažinti politiškai nekorektiški (juk mes įsipareigoję NATO!), pvz., tas, kuriame kalbama apie nukentėjusiuosius, kuriais Lietuvos valstybė nesirūpino ir nesirūpina. „Nukentėjusiųjų statusas nebuvo suteiktas Afganistano karo veteranų grupei, vadinamiesiems „afganams“, kurių Lietuvoje yra net keli tūkstančiai. Politikų nurodyta priežastis skambėjo gana paviršutiniškai – Lietuva šito karo nekariavo“ (p. 112).

Kurgi ne. Lietuvius, kaip ir kitus sojūzo vyrus, į Afganistaną 1979–1989 m. grūdo sovietinė armija. Tačiau mūsiškių, praėjusių šį pragarą, yra net 5000 (žuvo apie 100 Lietuvos piliečių)! Šiuo metu nėra tiksliai žinoma, kiek „afganų“ yra Lietuvoje, kiek jų mirė, kiek nusižudė. Karas buvo gaubiamas visiško slaptumo. 1993 m. išėjusi Zigmo Stankaus knyga „Kaip tampama albinosais“ tuoj tapo kultine, nes joje pirmąsyk pasaulyje atskleista tiesa apie Afganistano–Sovietų Sąjungos karą. 2004 m. 268 „afganai“ dalyvavo tyrime, kuriame nustatytas jų trauminis patyrimas ir jo padariniai. Konstatuota: „afganų“ patyrimas yra daug labiau traumuojantis nei kare nedalyvavusių vyrų“ (p. 114). Beje, žudytis, pasak tyrimo, bandė net 12 proc. „afganų“ (kas aštuntas!). Net po beveik dviejų dešimtmečių trečdalis Lietuvos „afganų“ turi potrauminio streso sutrikimą.

Tai – tik vienas iš skaudžiųjų dabartinės Lietuvos istorijos puslapių. O kur dar genocidas, trėmimai, persekiojimai, priverstinė emigracija (nepainiokime „išėjusiųjų negrįžti“ su trečiabangininkais išeiviais, kurių daugelis ant Lietuvos dėjo skersą ir tuo puikuojasi išeivijos ir Lietuvos internetiniuose bei kituose spaudos organuose).

Rusija iki šiol nepripažįsta komunistinio režimo traumų, nors jos akivaizdžios. Kad esame vis labiau prasigerianti tauta, daugeliui turbūt nereikia aiškinti. Kokią išeitį siūlo profesorė? Tyrimai rodo, kad nepalūžti labiausiai padeda Dievo tikėjimas, šeimos ir artimųjų bei draugų parama, dvasinė stiprybė, viltis, politinis aktyvumas. „Žmogaus pastangos įveikti žlugdantį trauminį patyrimą būna atsivėrimas transcendencijai, malda ir ryšio su Aukščiausiuoju ieškojimas“ (p. 201).

D. Gailienė konstatuoja, kad traumuotų žmonių savijauta priklauso nuo bendros visuomenės būklės. Traumos lengviau ir greičiau gis, jei visuomenė pripažins jas ir sieks teisingumo. Savo traumas turime pripažinti ir patys.

Čaplinskas, Saulius, Liutkevičienė, Inga. AIDS: GERIAU ŽINOTI.
– V.: Tyto alba, 2009.

IŠ KANČIOS Į DŽIAUGSMĄ

Saulius Čaplinskas – medicinos mokslų daktaras, tarptautinis ŽIV/AIDS ekspertas. Inga Liutkevičienė – žurnalistė, įvairių knygų sudarytoja, bendraautorė. Šis duetas parengė pirmąją lietuvių autorių knygą apie ligą, kuri kasmet nusineša daugybę gyvybių. Nors apie AIDS kalbama kaip apie XX a. pab.–XXI a. Dievo rykštę, iš tikrųjų liga susijusi ne su Dievu, o su beždžionėmis. ŽIV nuo primatų (greičiausiai šimpanzių) Afrikoje (dabartinėje Kamerūno arba Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje) žmonės užsikrėtė dar XIX a. pab., apie 1884 m. „Medžiotojų teorija“ teigia, kad šimpanzė galėjo įkąsti žmogui. Esama ir mažiau smagių teorijų. Pirmoji žinoma žmogaus mirtis nuo AIDS užfiksuota dar prieš pusšimtį metų – jos auka tapo britų leidėjas Davidas Carras (1933–1959). 1980–1982 m. AIDS išplito iš seksualiai itin aktyvių gėjų bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1986 m. virusas pavadintas ŽIV.

Šioje knygoje nerasime sąmokslo teorijų, kuriomis apipintas AIDS atsiradimas ir plitimas (nors kai kurios jų gana įdomios: vienoje kaltinamas lenkų virusologas Hilary Koprowskis (g. 1916), neva užkrėtęs šimpanzes virusu tuometiniame Belgijos Konge; kitoje, palaikomoje Nobelio taikos premijos laureatės iš Kenijos Wangari Maathai, teigiama, jog AIDS – biologinis ginklas, kurį baltieji sukūrė, kad išnaikintų juodąją rasę; trečia versija susijusi su JAV karine laboratorija Fort Detrike, kurioje, kaip manoma, 1977–1978 m. virusu buvo užkrėsti eksperimente dalyvavę kaliniai). Visos sąmokslo teorijos dėl AIDS susijusios su noru kontroliuoti populiaciją, biologinio ginklo kūrimu, rasizmu.

„Didžiausias melas“ – statistika. Daugiausia mirčių (patvirtintų laboratorijose) nuo AIDS (pasaulyje – daugiau kaip 1,5 mln.) iki šiol teko JAV ir Tailandui (maždaug po 600 000), Brazilijai (200 000), Vietnamui (42 000), Kinijai (35 000), Rusijai (32 000), Meksikai (užsikrėtusiųjų skaičius – 150 000), Ukrainai (užsikrėtusiųjų skaičius – 105 000), Jungtinei Karalystei (18 000). Duomenys apie ŽIV/AIDS dažnai nėra tikslūs, nes iki šiol ši liga visuomenėje – tabu. Apytiksliai spėjama, kad šiuo metų pasaulyje ŽIV užsikrėtę daugiau kaip 33 milijonai žmonių.

Būtent todėl dr. S. Čaplinskas ir siūlo „geriau žinoti“ apie įgytą imuniteto stokos sindromą (taip lietuviškai skamba AIDS). Populiariai parašyta knyga skirta kiekvienam, nes ŽIV šiuolaikiniam pasaulyje gali grėsti bet kuriam žmogui.

Pirmasis žmogus, užsikrėtęs ŽIV Lietuvoje, – jūreivis iš Klaipėdos (1989 m.). Šis žmogus greitai mirė. Viena pirmųjų lietuvaičių, susirgusių ir mirusių nuo AIDS, buvo Juozo Baltušio vaikaitė dailininkė Akvilė Zavišaitė (1962–1991), gyvenusi Australijoje. Dabar šalyje ŽIV užsikrėtusiųjų skaičius perkopė 1300. S. Čaplinskas teigia, jog juokais šifruotas rusiškas AIDS pavadinimas SPID (seksualinyje posledstvija internacionalnoj družby; p. 14) turėjo pagrindo. Į Lietuvą virusą atvežė jūreiviai ir sovietinis „elitas“, draudimų laikais galėję išvykti į užsienį. „Pirmoji didžiausia ŽIV plitimo banga Lietuvoje nusirito tarp gėjų“ (p. 15), teigia S. Čaplinskas. Galbūt šie žodžiai tolerastus (pernelyg tolerantiškus žmones) ir „Gender Loops“ privers susimąstyti, ar verta mūsų šalyje rengti gėjų paradus ir tokiu būdu daugiau jaunimo įtraukti į homoseksualizmą?

Knygoje sužinosime daug įdomių faktų. Pavyzdžiui, tai, kad „dovanėlė“ iš Afrikos prostitučių kainuodavo tiek, kiek kokakola, – 5 dolerius. 1991 m. S. Čaplinskas su V. Kernagiu surengė pirmąją „Prezervatyvo šventę“, kurios metu kultinis apšvietėjas „geltonasis lagaminėlis“ Norvydas Birulis sumanė terminą „sargis“. Kalėjimai – viena iš terpių, kur (dažniausiai per narkotikus) plinta AIDS. Lietuvoje per metus baudžiamąją sistemą pereina apie 20 000 žmonių, nuolat įkalinimo įstaigose sėdi apie 8000 (iš jų 230 užsikrėtę ŽIV).

S. Čaplinsko manymu, AIDS yra „socialinių bėdų palydovė“ (p. 23), nes ŽIV atskleidžia visuomenės problemas ir tampa asmeninėmis dramomis. Tiesa, pasak knygos autoriaus, „šiais laikais mirti nuo AIDS yra „blogas tonas“ (p. 49), nes dabar išgyvenama 15–20 metų.

S.Čaplinskas pripažįsta ir filosofinę tiesą: „Dešimt Dievo įsakymų – puikus, sakyčiau, per tūkstantmečius patvirtintas ir neginčytinas gyvenimo (kartu ir prevencijos) taisyklių rinkinys. Bet reikia suprasti, kad dalis visuomenės niekada nepaisė ir nepaisys šio teisingiausio kodekso. ŽIV atskleidžia – virusu užsikrėtę žmonės arba kas nors jų aplinkoje šiomis normomis nesivadovavo“ (p. 61).

Knygoje pasakojamos ŽIV nešiotojų istorijos (Aistės, Arvydo, Gyčio, Ramūno, Anastasijos, krepšinio žvaigždės Magico Johnsono). Anot ambasadoriaus Rusijoje Antano Vinkaus, medikams reikia aukoti savo širdį ir protą kenčiančių žmonių labui, kad ligoniams pavyktų išmokti eiti sunkiu keliu „iš ligos kančios į džiaugsmą“ (p. 123).

Prognozuojama, kad per artimiausius 50 metų (jei neišnyksime anksčiau) kiekvieną minutę nuo AIDS mirs 10 žmonių. Kasdien ŽIV pasaulyje užsikrečia apie 7000. Lietuvoje ŽIV užsikrėtęs žmogus nustatomas kas ketvirtą dieną.

Knyga veikia kaip suspense žanro genijaus, režisieriaus Alfredo Hitchcocko (1899–1980) sukurtas filmas: ji ir baugina, ir informuoja, ir suteikia viltį. Kaip geras eilėraštis. Apie mirtį.

JUODRAŠTIS NR. 2.
NEVALSTYBINĖS POLITIKOS IR NEOFICIALIOSIOS KULTŪROS ŽURNALAS. 2009 BALANDIS.

– K.: Kitos knygos, 2009.

MAIŠTO ABĖCĖLĖ

Šis leidinys – išskirtinis reiškinys, kurį galima būtų pavadinti XXI a. juodraštijos žanro pradžia Lietuvoje. Pasirodžius pirmajam „Juodraščio“ numeriui 2008 m. liepą, nebuvau toks tikras, ar dienos šviesą išvys antrasis. Išvydo. Be autorinių teisių, su ironišku patarimu „kopijuoti ir platinti kokios nors verslo įmonės ar valstybinės įstaigos sąskaita“ (p. 1). Anarchistinės minties leidinys, kuriame smulkiu šriftu surašyta daugiau kaip 200 puslapių, panašesnis į knygą nei į žurnalą. „Juodraštis“ teigia nesąs nė vienos politinės srovės ar ideologijos ruporas (nuo laisvamanių ir feminisčių iki kontrkultūros aktyvistų bei kairiųjų libertarų, atstovaujančių ideologijai, kurios esmė – įteisinti prostituciją, gėjų santuokas, pornografiją ir narkotikus).

Rasime čia daug įdomaus. Ypač įdomūs Lietuvos laisvamaniai (jų manifeste sakoma, jog susibūrė anys 2008 m. pabaigoje – tai bent atradimą žmonės padarė! Visąlaik galvojau, kad ateizmui kur kas daugiau metų), kurie į savo gretas įrašė ir Galileo Galilei, Voltaire’ą, net Jėzų Kristų su Pontijumi Pilotu. „Lietuvoje atėjo metas Renesansui!“ –­ mekena „laisvai mąstantieji“. Ir skelbia karikatūrą, kurioje pavaizduota avių banda, o ją per pasaulines religijas (nurodyti keturi – budizmo, islamo, krikščionybės ir judaizmo –­ simboliai) valdo kaukolėtas vyrukas, pažymėtas jenos, dolerio, euro, copyright ženklais, o svarbiausia – masonų simbolių ant kaktos barcode fone. Vadinasi, „laisvai mąstantys“ piliečiai tiesiog išsidūrė. Sąmokslo teorijos apie masonus ir brūkšninio kodo šėtoniškumą ir nelabai ką bendra turi su laisvu protu, neužterštu kreivomis idėjomis taip pat turėtų būti įrašytos į religijotyros istoriją.

Na, ko norėti iš juodraštijos? Šiais gūdžiais krizės laikais dažnai norisi peckioti ant sienų, šūkauti lozungus, maištauti. Iš maišto išaugama, vėliau vėl juo susergama. Kiekvieno vyro ir moters organizmas per gyvenimą patiria įvairių maištų. Patiria jų ir Lietuva.

Negalima nepastebėti ir teigiamo „Juodraščio“ poveikio. Pvz., jo sumanytojai pasisako prieš fašizmą ir nacizmą. Malačiai. O štai marksizmas jiems – gerai. Anarchokomunizmas – irgi. Įdomi Lenkijos kontrkultūros apžvalga. Liuks. Gėjaus ir libertaro Valdemaro Palevičiaus samprotavimai apie Dievo mirtį – plagiatas, patys žinome, kieno. Friedrichas Nietzsche už netalentingą jo antžmogiškų idėjų perrašymą snukin duotų. Dvaždy. Štoby znal, zarraza.

 

Skaitytojų vertinimai


53290. dukardu (IP 88.222.173.173)2009-06-05 01:29
kas čia per lopelis? :D

53348. Zuzu (IP 81.7.93.45)2009-06-08 00:27
M.Peleckis yra megztoji berete.Dabar bus ytrauktas i sarasus ir ignoruojamas kaip itin angazuotas bialiatristas.

53351. dukardu2009-06-08 01:56
čia už "lopelį" turbūt bausmę uždėjo - paviešino IP. :D į sveikatą, taip sakant :D

53352. toto2009-06-08 02:19
Jo ;-). Aiškiai matyt, kad M.Peleckio asmeniui pavyko išsireikalauti išskirtinę pagarbą.

53365. terra2009-06-08 16:23
šaunuolis Peleckis, bent kartą kažką rimta parašė. Tas juodraštis nr.2 yra komuniagų ir komuniagom apsimetusių buržujų (Pocevičius) ir nevisavertiškumo sindromu sergančių (Pocius) leidinys. džiaukitės vyrukai, kad gyvenate demokratinėj šaly - galit sau leist ką tik norit, gerai jums, bet gali atsitikt kaip Užupyje kartą atsitiko - atėjo kietesni anarchistai, maišto menininkai ir šūdais visus apipylės - teko plautis. Kaip sakoma, kiekvienai subinei atsires gudrus grąžtas.

53374. dukardu2009-06-08 19:16
už tokį šlykštų terros komentarą prašau redakcijos paviešinti jos IP. :DDD

53384. terra2009-06-08 23:16
mano komentaras visai ne šlykštus, geriau gerbiamasis ar gerbiamoji pasiskaitykit komentarus po pirmu numerio eilėraščiu, o tada galėsit piktintis. Aš gi rašau tiesą apie demokratinę mūsų valstybę ir apie leidinį leidžiančius žmones.

53406. jona2009-06-09 19:51
Jūsų komentaras,terra, ir neetiškas ir neestetiškas... Kątik, klaidžiodama po Š.Atėnus radau gerą S.Dovlatovo mintį: -Po komunistų aš labiausiai už viską nekenčiu antikomunistų... Gal prilaikykime šiektiek savo neapykantas...

53418. terra2009-06-10 17:44
man apsoliučiai tas pats ko nemėgsta Dovlatovas ar jūs. be to, kur jūs skaitėte, kad aš mėgstu ar nemėgstu komunistus, aš tik konstatavau faktą ir tiek - jeigu nori būti proletaras - nebūk buržujum, jeigu tenori šiek tiek sekso, tai nebūtina sublimuoti to į visuomenę (čia POciui).

53436. 0002009-06-11 13:14
Knygų neskaitysiu, nes, saugodama save pačią, kad nepasidaryčiau našta vaikams ir anūkams, vengiu neigiamų emocijų... bet, Dievas mato, kokia esu laiminga, atradusi Mindaugą Peleckį su jo apžvalgon...

53450. Peliukas :-( 2009-06-13 03:03
na ir neskaityk tos knygos, busi buka kaip ir buvai. jo apzvalgos tik meslina dezinformacija, padidins mokescius valdzia, necypk. prisimink kad ejai uz sistema.

53459. 0002009-06-13 14:05
Labai prašau Litmenio {atsiprašau, už famiarumą} redakcijos kitame numeryje supažindinti mane su Peliuko cypsėjimais... aš, pasistengsiu susikaupti, kad pajėgčiau suprasti jo, tikiuosi genialias, mintis...

53460. terra2009-06-13 14:13
peliuk, jeigu esi peliukas - toks ir būk, nes kai pakviesim katiną, tai reiks labai greitai sprukt po šluota

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:19:22 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba