Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-05 nr. 3240

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ.
Baltas akacijos medi
46
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Recepcijos recesija
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Dvidešimt trys valandos po Dzūkijos dangumi
2
• Sveikiname 2009 metų Poezijos pavasario prizininkus!5

AKTUALIJOS 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atnašavimas literatams

LITERATŪRA 
• GINTARĖ BERNOTIENĖ.
Gyvai apie klasikus ir įvaizdžius

KNYGOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gyvenant tėvynės istoriją...
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• AURELIJA RAGAUSKAITĖ.
Gimęs po Dvynių ženklu
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Atlaidi Prano Piauloko šypsena
1
• OLITA DAUTARTAITĖ.
Savo teatro tiesos išpažinėjas
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vienišo amžininko liudijimai

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Nuo paradokso prie paradokso
8

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Tarp sacrum ir profanum. „Mesijas“ Vilniaus festivalyje
• GINTARĖ STANKEVIČIŪTĖ.
„Druskomanija“ – drąsi ir išradinga
2

PAVELDAS 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atskrido gervės
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Trauma
13

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ.
vasaros semestro užrašai
1

PROZA 
•  ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Toji kietaširdė Teresė
3

VERTIMAI 
• Danų poezijos vertimai

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
 DOMINYKĄ VAITIEKŪNĄ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
„Tarp tikėjimo ir žinojimo“

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JOLITA JANUŠKEVIČIŪTĖ.
Lietuviškas reprezentacijos diskursas ir kiti aptakumai
12

KRONIKA 
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Geriausia kauniečių Metų knyga – vaikams
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Poezijos skaitymai Rumšiškėse
• Aleksandro Kačanausko atminimui – memorialinė lenta

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Džataka apie didįjį pėdsekį
9

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE

„Tarp tikėjimo ir žinojimo“

DOMINYKĄ VAITIEKŪNĄ kalbina SIMONA SMIRNOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Svetlanos Ryžikovos nuotrauka

Pokalbiui su Dominyku susitikome jau gerokai po darbo dienos, nes iki vėlyvo sekmadienio vakaro jam dar vyko scenos judesio paskaita. Studijose, kur nėra darbo laiko, nėra atostogų ir poilsio, nebelieka ir aiškios ribos tarp sąvokų „mokslas“ ir „gyvenimas“. Yra tik jaunas žmogus teatre, kuris iš visų jėgų stengiasi įveikti kasdienybei neperžengiamą ir nesuvokiamą teatro stichiją. Įveikti bet kokia kaina, nes įveikti liepia pati prigimtis. Aktoriaus prigimtis.

Čia mes susipažįstame su nepaprastai nuoširdžiu ir šiltu DOMINYKU VAITIEKŪNU. Dominykas yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso vaidybos (specializacija – „renginių vedėjas“) studentas. Jų kurso vadovas – gerai žinomas aktorius prof. Vladas Bagdonas, o specialybės pedagogai – Saulius Bareikis ir Cezaris Graužinis. Dominyką žinome kaip kino aktorių, kaip dramos aktorių, kaip muzikantą ir kaip renginių vedėją. Dominykas yra atlikęs Andriaus vaidmenį lietuviškame filme „Penkių dienų avantiūra“ (rež. Ž. Povilaitis) ir keletą vaidmenų užsienio kino projektuose. Atskirai galime kalbėti apie jo dalyvavimą nepriklausomuose teatrų ir trupių spektakliuose bei projektuose. Dominykas atliko Juozapo vaidmenį – A. L.Webberio ir Tomo Rice’o miuzikle „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“ (rež. A. Giniotis, „Keistuolių teatras“). Dominykas vaidino spektaklyje-koncerte „Talento istorija“ (rež. M. S. Šimulynaitė). Šiuo metu daug kas Dominyką atpažįsta kaip jo kurso draugų dainuojamosios poezijos trio „Liūdni slibinai“ narį bei gospel muzikos choro „Sounds in G“ dainininką.

Pokalbis su Dominyku vyksta klausimų triada: apie Dominyką gyvenime, apie Dominyką scenoje ir apie Dominyką kūryboje.

Dominykas gyvenime: „Nežinau nieko, bet yra dalykų, kuriais tikiu“

Pokalbį norėsiu pradėti klausimu, kuris dažnai inspiruoja kitas temas, glaudžiai susijusias su kūryba, pašaukimu ir pasaulėžiūra. Koks Tavo ryškiausias ir vaizdingiausias prisiminimas iš vaikystės?

Prisimenu, kaip vaikystėje iškritau iš važiuojančio automobilio (juokiasi). Tačiau viskas baigėsi laimingai. Dar vienas keistas prisiminimas, kai prisikišau į nosį vyšnių kauliukų, nes man atrodė labai smagu (juokiamės abu). Šiaip keistas vaikas buvau. Labai nemėgau darželio, nemėgau pietų miego, nes norėjau kuo greičiau užaugti ir eiti į mokyklą. Nors mokslai iš pradžių sekėsi ne itin idealiai. Gerai mokytis pradėjau gal tik devintoje klasėje.

Gal buvai per protingas?

Ne. Tiesiog man būdavo sunku susikaupti. Aš dažnai žvalgydavausi pro langą, įsisvajodavau arba piešdavau, mintimis nuklysdavau kitur.

Rašei eilėraščius?

Taip. Dar neseniai buvau atsivertęs juos paskaityti. Tuomet buvau vienuolikos ar dvylikos metų (ištraukia sąsiuvinį su eilėraščiais, parodo, bet neskaito).

Ryškiausi vaikystės prisiminimai, susiję su cirku. Cirkas – didžioji mano vaikystės meilė. Cirkas man visada dvelkdavo paslaptimi, net mistika. Dar labai žavėjausi tuo, kad jie nuolat keliauja iš vietos į vietą. Kuomet į Panevėžį atvažiuodavo „Baltijos cirkas“, įsiprašydavau į „talką“ statyti palapinę – už tai galėdavau nemokamai žiūrėti pasirodymus.

Dažnai meno žmonės teigia, jog į pasaulį žvelgia vaiko akimis. Kokiomis akimis Tu žiūri į pasaulį?

Vaiko (ilga pauzė). Nežinau. Labai keista sužinoti, kai koks nors tavo bendraklasis ar bendraamžis jau turi šeimą. Aš dar toks vaikas jaučiuosi (vėl pauzė). Man atrodo, kad jautrus ir mąstantis žmogus iki pat mirties žiūri į gyvenimą kaip vaikas. Šiek tiek naivokai, vis bandydamas suprasti, kur jis yra, kas vyksta, kodėl vyksta. Nors vaikui turbūt mažiau kyla klausimų, kas jis yra. Daugiau klausimų kyla apie išorinį pasaulį. Man pačiam klausimas „Kas aš esu?“ iškilo visai neseniai, gal tik prieš metus.

Tad kuo vis dėlto skiriasi vaiko mąstymas nuo suaugusiojo?

Iš tiesų aš nemėgstu „suaugusių“ žmonių, kuriems atrodo, kad viską žino. Nes atradimo ir suvokimo džiaugsmas yra labai saldus. Šiandien man iškilo klausimas, ar aš naivus, ar ne. Ir priėjau prie išvados, jog vis dėlto taip. Taip, nes daug svajoju, nes pasirinkau tokią specialybę, nes vis dar mokausi tokioj įstaigoj, kaip LMTA. Esu naivus, nes vis tiek tikiu, jog rasiu savo nišą, savo kelią. Naivus, nes tikiu.

O naivumo sąvoka Tavo akimis yra nei­giama ar teigiama?

Tai yra žavu.

Eikime prie individo ir sociumo prieš­priešos. Meno žmonėms tai dažnai aktuali tema. Ar visuomenė Tave įkvepia ar„išsemia“? Kokia Tavo situacija bendros masės atžvilgiu?

Galiu šnekėti apie save tik kaip apie individą, nes nelaikau savęs dar jokiu „menininku“. Jeigu kalbame apie sociumą siau­rąja prasme, tai manau, jog gyvenu tarp jautrių, bet gana taikių žmonių. Noriu ar nenoriu, esu priverstas didžiąją dalį laiko praleisti su kolegomis. Ir man patinka tie žmonės. Vieni daugiau, kiti mažiau. Man sunku bendrauti tik „kolegiškai“, neretai pats peržengiu tą ribą, kuri yra tarp „kolegiškumo“ ir draugiškumo, tad greitai prisirišu prie žmonių. Žmogui būtų daug ramiau, jeigu jis neprisirištų prie kitų žmonių. Tačiau darbai ir mokslai – tai juk ne tik darbai. Tai – gyvenimo būdas. Tuo pat metu tu dirbi ir kuri, tuo pat metu ir gyveni. Taip save atrandi ir analizuoji. Dabar matau, jog pirmi dveji metai akademijoje mane labai pakeitė, ir mano galvoje viskas apsivertė šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Kai baigiau mokyklą, man viskas atrodė kitaip. Man tada viskas atrodė aiškiau. Aš tarsi žinojau, kaip turi būti. O dabar kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog nieko nežinau.

Tu daugiau kalbėjai apie savo aplinką. Tačiau Tavo aplinka yra labai nedidelė visuomenės dalis. O sociumas platesne prasme? Visuomenė, kurią matome gatvėse, troleibusuose, bankuose, parduotuvėse. Visuomenė, kurią pateikia televizija, radijas, internetas... Ką manai apie ją?

Mano akimis, daug kas priklauso nuo požiūrio. Pabrėžiu, jog tai, ką šneku, galiu taikyti tik sau, nes man taip tik atrodo. Iš tiesų gyvenime nežinau išvis nieko. Galiu tik pasakyti, kuo aš tikiu. Kaip turi būti ir kaip yra, nežinau. Mano akimis, kiekvienas jautrus žmogus jaučia atotrūkį tarp realybės ir idealo, tad nori, jog visuomet būtų kaip nors kitaip. Geriau. Kad pasaulis būtų kitoks, geresnis.

Ar galėtum išskirti mūsų visuomenės „ligas“?

Pesimizmas. Įsivaizdavimas, jog visi nori tau pakenkti. Nuomonė, kad gyvenime, norint ką nors pasiekti, reikia „lipti per galvas“, – aš tokio mąstymo stengiuosi išvengti ir tuo netikiu.

Žmonėms patinka liūdni žmonės. Tarp menininkų vyrauja nuomonė, jog liūdni žmonės yra įdomesni, apgaubti paslapties. Kokie žmonės patinka Tau?

Čia vardais, pavardėm (juokiasi)? Žinoma taikūs, tolerantiški, bet turintys savo požiūrį, savo nuomonę. Man patinka žmonės, kurie kuo nors tiki. Žmonės, kurie turi principų ir jais vadovaujasi.

O liūdni?

Aš pats liūdnas. Ir dažniausiai man tenka su tokiais bendrauti. (Turbūt ne veltui dainuoja grupėje „Liūdni slibinai“.) Na žinoma, aš nekalbu apie tokį liūdnumą, kai vaikštoma su užrašu ant kaktos „Aš auka“. Man svarbiausia, kad žmogus kuo nors tikėtų, kad eitų gyvenime savo kojomis. Mane žavi žmonės, kurie turi drąsos gyventi ir daryti tai, ką jie nori daryti. Nes kartais man pačiam tos drąsos pristinga. Žavi žmonės, kurie nuolat ieško. Žmonės, su kuriais bendraudamas gali pasimokyti.

O pats sau pagal šiuos „kriterijus“ patinki?

Kai kuriais aspektais. Stengiuosi toks būti, nors ne visada pavyksta.

Kaip manai, ar dabartiniame pasaulyje įmanoma išlikti nuoširdžiam ir sau, ir kitiems?

Visada įmanoma. Aš manau, kad jeigu moki tvirtai stovėti ant savo kojų ir eini į priekį, viskas įmanoma. O pasaulis yra tik toks, kokį jį matai, nors jo ir nepakeisi. Suprantu, kad daug sunkiau matyti šviesias spalvas, tačiau mes gyvename tokiu metu ir tokiomis sąlygomis, kai galime būti tokie, kokie norime. Tik galbūt ne visada išdrįstame. Nes tenka taikytis. O taikomės ne dėl to, kad norime, o dėl to, kad bijome.

Kiekvienoje profesijoje ir srityje esti žmonių, kuriuos galima laikyti Didžiaisiais žmonėmis. Tai nusipelnę, daug pasiekę žmonės, į kuriuos mes lygiuojamės, juos idealizuojame. Koks Tavo santykis su idealais? Ar jie Tave įkvepia, uždega naujiems darbams, papildo? Ar atvirkščiai, smukdo, kaskart primindami, koks dar „mažas“ esi?

Negalėčiau į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai. Tačiau iš patirties galiu pasakyti, jog nieko negalima visiškai idealizuoti. Konkrečioje sferoje – taip, bet ne visose. Neseniai po vieno koncerto suvokiau, jog ne visada darbas yra reikšmingas ir prasmingas, kai jis patenka į chrestomatiją, kai sukuri ką nors didinga, kai tave pripažįsta. Net ir labai mažais darbais galima padaryti daug.

Bet juk Tu turi idealų?

Taip, bet tik vienos srities. Tarkim, profesinės. Bet nėra taip, kad noriu būti kuo nors kitu. O kalbant apie įkvėpimą ar „smukdymą“, – visaip pasitaiko.

Ar tikiesi pats kam nors tapti Didžiuoju žmogumi?

Manau, kad labiau reikėtų mąstyti apie darbus, kuriuos darai, o ne apie pripažinimą. Apie tai, kad mano darbai ką nors paveiks. Kad tema, kurią „nešu“ į sceną, pasieks žiūrovą. Anksčiau galvojau, jog tapti Didžiuoju žmogumi gali būti tikslas. Tačiau neseniai supratau, kad tai neturi jokios prasmės. Yra svarbesnių dalykų. Galbūt tu kam nors pažadinsi jausmus, gal priversi nusišypsoti, ir tai bus daug pras­mingiau. Visai nebūtina patekti į chrestomatiją ar gauti „Sidabrinę gervę“, kad jaustum savo darbų pras­mingumą.

Kalbi apie idealus, kurie yra visų pripažinti, apdovanoti ir nenuginčijami. O ar yra niekam nežinomų, bet labai aktyviai veikiančių idealų?

Daugelis žmonių, su kuriais bendrauju, man yra Di... Didūs žmonės (juokiasi). Ir iš jų galima kai ko išmokti. Daugeliu atveju – požiūrio, kuris tam tikra prasme ir yra idealas.

O pats sau kuo esi įdomus?

O Dieve mano!.. (sako Dominykas ir į klausimą neatsako).

Tai kuo gi gali sužavėti žmones?

Nežinau. Žmonių paklausk.

Ar yra dalykų, kuriuos ŽINAI? (Klausimas parengtas iš anksto ir visai nesusijęs su paskutiniu Dominyko atsakymu.)

Galėčiau atsakyti vienu žodžiu „ne“. Bet jeigu manęs paklaustum, ar yra dalykų, kuriais tikiu, pasakyčiau, jog taip. Nežinau nieko, bet yra dalykų, kuriais tikiu. Tikiu, jog per gyvenimą reikia eiti savo kojom. Tikiu... (Labai ilgai galvoja, tad nutraukiu.)

O meile ar tiki?

Tikiu. Ir tikiu meile plačiąja prasme. Meile darbui. Meile žmonėms.

Ar ilgiesi ko nors?

Kaip ir daugelis žmonių, ilgiuosi savo gyvenimo momentų, kurie niekada nepasikartos. Čia tinka posakis, jog į tą pačią upę du kartus neįbrisi.

Dominykas scenoje: „Teatras mane persekiojo“

Pateikiu turbūt dažną klausimą. Kaip nusprendei tapti aktoriumi? Ar tai buvo ilgai brandinta idėja, ar akimirkos „atsivertimas“?

Tai tikrai nebuvo akimirkos „atsivertimas“. Aš ir pats kadaise bandžiau prisiminti, kada supratau, jog noriu mokytis tokios specialybės. Atsimenu tik viena, kad trečioje klasėje atėjau į mokyklos teatro studiją, ir tas teatras mane pradėjo persekioti. Paskutiniais metais mokykloje jau net nekilo klausimas, ar stosiu į aktorinį. Buvo klausimai – ar priims.

Režisierius J. Miltinis yra pasakęs, jog aktoriaus profesija – tai prakeiksmas, su kuriuo gimstama. Kaip manai, ar aktoriaus profesija yra įgimta, ar išmokstama? Ar tiki tobula sinteze tarp įgimtų talentų ir darbo?

Tai ir prigimtis, ir darbas.

O pats, manai, esi gimęs tapti aktoriumi?

Nežinau. Tiesa, kad nuo pat vaikystės man patiko dėmesys ir visų žvilgsniai. Yra nemažai istorijų, kurias man papasakojo kiti, nors pats jų ir neatsimenu. Kad aš, pasiėmęs į rankas kankorėžį ir atsistojęs ant kelmo, kurdavau dainas. Dainos buvo apie dramblį ir maistą. Mėgdavau rengti „koncertus“. Neseniai peržvelgęs vaikystės piešinius, atkreipiau dėmesį, jog ten daug teatro. Mėgdavau vienas eiti į spektaklius, o grįžęs piešdavau.

Pakalbėkime apie Tavo jau sukurtus personažus ir tuos, kuriuos tebekuri mokydamasis. Ar sunkiai įsileidi į save personažą ir ar sunkiai iš jo „išeini“? Ar personažai iš Tavęs, kaip asmenybės, ką nors atima, ar atvirkščiai – papildo?

Neturiu tiek ir tokios patirties, kad galėčiau apie tai šnekėti. Tačiau, prisimindamas Juozapo vaidmenį „Keistuolių teatre“ ir pačią medžiagą ar istoriją... Ji man yra gana įdomi, priimtina ir artima. Mąstydamas apie šį spektaklį, dažnai permąstau ir savo paties gyvenimo istoriją, mąstymą, augimą iki dabartinio laiko. Skambant muzikai ir žodžiams „Patikėk sapnu“, šviečiant į mane, sėdintį scenoje, prožektoriams, mąstau –­ aš teatre! Faina.

Dar buvo britų filmo „Drakula“ filmavimas. Mano personažą, brolį Jakobą, Drakula kankino kalėjime. Tos kelios dienos ant betoninių grindų, tarp šiaudų, šaltyje, o personažas visuomet apimtas panikos... Po kelių dienų filmavimo pastebėjau, kad grįžęs namo taip pat pradedu nejučiom baimintis. Nes tomis filmavimo dienomis sėdi ir galvoji, kaip tas žmogus jautėsi. Juk jam iš tiesų turėjo būti baisu. Bandau tą baimę įsivaizduoti. Po trijų dienų nuolatinio mąstymo ir įsivaizdavimo, kaip guli sukapotos rankos ir galvos, nėra lengva tos būsenos atsikratyti.

Pats esu matęs aktorius, kurie po spektaklio ima verkti. Manau, ruošdamasis kokiam nors vaidmeniui, etiudui, skaitydamas literatūros ištraukas ar dainuodamas dainą, analizuoji save, „prisigretini“ tiek, kiek tau pačiam tai pažįstama ir patirta.

Grįžkime į patį teatrą. Lietuvos teatrą. Kaip manai, kokia yra teatro misija šiandien?

Visas menas, taip pat ir teatras, reflektuoja vadinamąsias šiandienos aktualijas. Pašiepia. Nagrinėja. Mano akimis, teatro misija yra tokia pat, kaip ir viso meno. Tai nesikeičia. Keičiasi tik išraiškos priemonės: teatras, dailė, muzika... Menas turi kalbėti apie tai, ką „skauda“, kas džiugina, kuo tikima.

Bet tai, kas skaudina ir džiugina kūrėją, nebūtinai turi skaudinti ir džiuginti kitus?

Yra begalės bendražmogiškų ir daugeliui aktualių temų.

Ar galima teigti, jog teatro misija – iš naujo supažindinti žmones su savimi?

Taip. Ką nors atrasti, ką nors suvokti. Suprasti, kad gal viskas yra ir ne taip, kaip atrodo.

Aktoriams tenka daug skaityti. Ar literatūroje yra personažų, kuriuose atpažįsti save?

Būna. Man atrodo, kad kiekvieną personažą kiek nors bandai tapatinti su savimi. Kiekvienas turi savy ir hamletiškų, ir oteliškų pusių. Tik vienos ryškesnės, o kitos – ne tokios ryškios.

Kalbi apie dramaturgiją. Gal romanuose turi personažą, kuriame matai save?

Liudas Vasaris (juokiamės abu). Juokauju, žinoma. Negaliu konkrečiai pasakyti.

Mes tiek daug kalbame apie aktoriaus pašaukimą, misiją. Bet kuo gi skiriasi aktoriaus profesija nuo kitų? Nuo mediko, pardavėjo, staliaus, teisėjo?

Tuo, kad aktoriaus darbo įrankis –­ mąstymas, akys, kūnas ir siela išvien. Gal ir nuvalkiota frazė, tačiau tai yra sielos prostitucija. Pardavinėji save. Rodai save.

Bet juk ne save?

Iš tikrųjų tai (patyli) – save.

Dominykas kūryboje: „Eini tolyn,nes neturi kito pasirinkimo“

Visiems ne paslaptis, kad būna akimirkų, kai „nebegali daugiau“. Iš ko semiesi stiprybės?

Žinoma, iš tikėjimo tuo, ką darau. Iš žmonių, kurie mane supa. Suteikia jėgų ir smarkiai „paspiria“ į priekį tos trapios akimirkos, kai suvokiu arba pajuntu, kad darbas nebuvo beprasmis. Suvokimas, kad kas nors ką nors suprato, atrado. Kai po spektaklio ar koncerto gauni laiškelį su padėka ar įspūdžiu. Kai po ilgų ir sekinančių repeticijų galų gale užlipi ant scenos, ir viskas pasimiršta. Pasimiršta ir nuovargis, ir nuoskaudos.

Būna momentų, kai atrodo nebegali. Klausi savęs: „Ką aš čia darau, kur aš čia mokausi ir kas iš to?“ Bet vis tiek eini tolyn, nes neturi kito pasirinkimo. Tokie momentai užeina ir praeina.

Tau, kaip kuriančiam žmogui, labai svarbi turėtų būti vertybių tema. Kurios vertybės Tau pačios svarbiausios?

Labai sunku atsakyti. Žmogiškumas, meilė savo darbui, bendravimas.

Pinigai?

Tai taip pat vertybė. Tik už juos yra ir svarbesnių dalykų. Tai veikiau yra priemonė tikrosioms vertybėms „dirvą patręšti“.

Man vertybė yra grožis. Tikėjimas. Meilė.

Mūsų pokalbis sukosi aplink idealus, pašaukimą, mokymąsi, augimą ir auginimą. Žmonės, be abejo, iš Tavęs taip pat turi ko pasimokyti. Ko galėtum ar norėtum palinkėti tiems, kurie skaitys šį interviu?

Eiti savo kojytėmis į priekį ir nepamiršti kvėpuoti. Nepamiršti pažiūrėti į dangų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:19:21 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba