Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-05 nr. 3240

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ.
Baltas akacijos medi
46
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Recepcijos recesija
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Dvidešimt trys valandos po Dzūkijos dangumi
2
• Sveikiname 2009 metų Poezijos pavasario prizininkus!5

AKTUALIJOS 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atnašavimas literatams

LITERATŪRA 
• GINTARĖ BERNOTIENĖ.
Gyvai apie klasikus ir įvaizdžius

KNYGOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gyvenant tėvynės istoriją...
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• AURELIJA RAGAUSKAITĖ.
Gimęs po Dvynių ženklu
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Atlaidi Prano Piauloko šypsena
1
• OLITA DAUTARTAITĖ.
Savo teatro tiesos išpažinėjas
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vienišo amžininko liudijimai

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Nuo paradokso prie paradokso
8

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Tarp sacrum ir profanum. „Mesijas“ Vilniaus festivalyje
• GINTARĖ STANKEVIČIŪTĖ.
„Druskomanija“ – drąsi ir išradinga
2

PAVELDAS 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atskrido gervės
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Trauma
13

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ.
vasaros semestro užrašai
1

PROZA 
•  ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Toji kietaširdė Teresė
3

VERTIMAI 
• Danų poezijos vertimai

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• DOMINYKĄ VAITIEKŪNĄ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
„Tarp tikėjimo ir žinojimo“

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JOLITA JANUŠKEVIČIŪTĖ.
Lietuviškas reprezentacijos diskursas ir kiti aptakumai
12

KRONIKA 
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Geriausia kauniečių Metų knyga – vaikams
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Poezijos skaitymai Rumšiškėse
• Aleksandro Kačanausko atminimui – memorialinė lenta

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Džataka apie didįjį pėdsekį
9

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

ANDRIUS JEVSEJEVAS

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia 21 numeryje

Lenkų literatūrologė Anna Krajewska knygoje „Absurdo teatras ir drama Lenkijoje“ lenkiškosios absurdo tradicijos ištakas randa Adamo Mickiewicziaus „Vėlinių“ dalyje „Didžioji improvizacija“. Autorė teigia, kad dramos protagonisto Konrado lūpomis išreiškiama daugelis vėlesniųjų absurdistų keltų problemų: kalbos prigimtis ir paskirtis, negebėjimas susikalbėti, kontakto su žmonėmis nebuvimas, tylintis, į maldas neatsakantis Dievas ir t. t. Pasak studijos autorės, didelę įtaką lenkų teatrinės minties raidai turėjo Stanisławo Wyspiańskio teatriniai ir dramaturginiai ieškojimai dramose „Vestuvės“ („Wesele“), „Išlaisvinimas“ („Wyzwolenie“) ir kiti. „Vestuvių“ formos ištakų, pasak Czes­ławo Miłoszo, reikia ieškoti tradiciniuose lenkų lėlių vaidinimuose, o pats spektaklis – savotiško valios paralyžiaus apimtos Lenkijos visuomenės pjūvis: „Vestuvių“ intrigą sudaro pamažu, bet nuolat stiprėjantis kažkokio didžiulio, neeilinio įvykio, kuris taip ir lieka neįvardytas, laukimas.“ Gerokai simbolistiniame „Išlaisvinime“ taip pat sprendžiamos tautos problemos, visų pirma – liguista lenkų kankinystės aistra. Sceną (kaip ir A. Mickiewicziaus „Vėlinių“ „Didžiojoje improvizacijoje“), prasidėjus vaidinimui, palieka aktoriai, lyg vaidinimas būtų pasibaigęs. Lieka tik pagrindinis herojus (pastarojo vardas vėl sutampa su „Vėlinių“ protagonisto vardu), stojantis į kovą su kaukėmis – savo paties prietaringų minčių pavidalais.

Paskutiniu laipteliu iki grynojo absurdo dramos atsiradimo Lenkijoje galėtumėme laikyti Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus bei Witoldo Gombrowicziaus siurrealistines dramas. Pastaruosius du autorius, kaip vienus iš tiesiogiai paveikusių absurdo teatro stilistiką, išskiria ne tik A. Krajewska, bet ir M. Esslinas savo knygoje apie absurdo teatrą.

S. I. Witkiewiczius, didžiąją dalį dramų pasirašęs Witkaco pseudonimu, į meno pasaulį įžengė kaip vaizduojamųjų menų atstovas, o ne kaip dramų autorius. Savąją meninės kūrybos teoriją grindęs vadinamąja „grynosios formos“ estetika, S. I. Witkiewi­czius siekė, kad dramaturgas, rašydamas pjesę, turėtų tokią pat kūrybinę laisvę, kaip ir dailininkas, rinkdamasis potėpių spalvas bei atspalvius, todėl išradingos formos Witkaco dramos agresyviai atakuoja realistinio teatro kanonus. Jo pjesėse kuriama realybė –­ tai groteskiškas sapnų, košmarų, satyriškos parodijos ir beprotybės pasaulis, pagrįstas tarpusavio santykių alogizmu, vulgariu liaudišku komizmu, pereinančiu į absurdą. Šio lenkų tarpukario avangardo atstovo draminėje kūryboje nuolat matome skirtingai kombinuojamus, susipinančius, vienas kitą papildančius dvasinio ir emocinio žmonių pasyvumo, pasaulio tvarkos nestabilumo, egzistencijos prasmės paieškos, žmogaus virsmo mechanizmu, pilka mase leitmotyvus, pasikartojančius visose jo pjesėse.

Bene iškalbingiausios Witkaco pjesės „Batsiuviai“ („Szewcy“, 1934) išraiškingais groteskiniais potėpiais kuriamame pasaulyje batsiuvių personažai gyvena nuobodžius, beprasmius gyvenimus, kol jiems pabosta žiauri socialinė prievarta ir jie sukyla prieš nukvailėjusios aristokratijos atstovę – kunigaikštytę. Dvi socialinės grupės susikeičia vietomis, tačiau veikėjams tai nesuteikia jokio pasitenkinimo, nesugrąžina prasmės į jų nuobodžius gyvenimus.

Identiškos prigimties makabriškas, ironiškas, burleskos, karnavalinio balagano ir fantastinių elementų kupinas Witkaco „Batsiuvių“ ir kiek vėliau pasirodžiusios W. Gombrowicziaus pjesės „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ („Iwona, księżniczka Burgunda“, 1938) humoras glaudžiai susieja šiuos du autorius su keliolika metų jaunesne prancūziškojo absurdo tradicija. Todėl, pritariant A. Krajewskai, M. Esslinui ir nemažai daliai kitų literatūros bei teatro tyrėjų, Witkacą ir W. Gombrowiczių pagrįstai galima vadinti vienais pirmųjų nuoseklių ir kryptingų absurdistų.

Lietuvių dramaturgijos tyrinėtoja Aušra Martišiūtė knygoje „Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis“ pabrėžia, kad 1918 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, „politikoje ir kultūroje įsigali europėjimo reikalavimai, kritikuojamos visos pastebėto atsilikimo apraiškos“1. Lietuvių literatūros (pirmiausia, poezijos) modernėjimas visų pirma sietinas su 1922 m. pasirodžiusiu „Keturių vėjų pranašu“, kurio autoriai aiškiai ir be didesnių užuolankų pasisako už naują, modernią – avangardistinę kūrybą. „Keturvėjininkų“ akimis, didžiausia literatūros kūrinio vertybė – jo naujumas, originalumas. Jis turi apimti ne tik turinį, bet ir formą, stilių bei kalbą. „Mes mylėjome meną ir literatūrą ir dėl tų dalykų buvome pasirengę aukotis. Mes norėjome, kad mūsų literatūra būtų moderni ir netarnautų nei politikai, nei religijai!“2 – savo prisiminimuose rašo vienas iš „keturvėjininkų“ S. Šemerys.

Tačiau aštresni tematiniai ir formalūs eksperimentai lietuvių dramaturgijoje pasirodė tik praėjus dar keleriems metams. S. Šemerio „Mirties mirtis“, parašyta ir išspausdinta 1924 m., – savotiškas apokaliptinės agonijos vaizdinys, pretenduojantis į siurrealizmą. Čia, kaip nemažoje dalyje absurdo dramų, neakcentuojamas joks žmogaus vidinis išgyvenimas, o susitelkiama į formą. Apie šios trumputės pjesės siužetą kalbėti sudėtinga (autorius pasakoja, kaip mirtis išžudo visus, o tuo pačiu ir save, – lieka tik tyla). Greičiau, kaip ir istorinio avangardo kūrėjų pjesėse, galima kalbėti apie greitai ir įspūdingai besikeičiančius poetinius vaizdus.

Iš pirmo žvilgsnio gan tikroviškomis aplinkybėmis (laboratorijoje, karo lauke, puotoje, ligoninės palatoje) gyvenantys veikėjai labiau panašūs ne į personažus, o į personifikuotas būsenas, nuojautas ar tiesiog kataklizmas (ligas, epidemijas ir pan.). Pjesė akivaizdžiai dehumanizuota, žmogiškos formos čia neįgyja nė vienas personažas. Net ir personažai „žmonės“, perkošti per groteskišką S. Šemerio fantazijos filtrą, tampa veikiau siaubingomis košmaro būtybėmis, bekojais, begalviais, bedančiais padarais. „Mirties mirčiai“ būdingas kraštutinis atvirumas –­ jos temą apibrėžti sudėtinga. Gal tai deformavęsi, autoriaus galvoje dekomponuoti neseniai praėjusio karo vaizdiniai, o gal tai nuojauta apie Vokietijoje į valdžią besiveržiantį naująjį mirties pranašą, o gal –­ savotiškas radikalus avangardizmo noras galutinai sugriauti senąsias (pasak dadaistų, seniai mirusias) meninės raiškos formas. Bet kokiu atveju S. Šemerio „Mirties mirtis“ pasižymi absurdo poetikai būdingais bruožais, bet scenų neorganizuotumas, padrikumas ir viso to paveiktas pjesės amorfiškumas sunkiai leistų „Mirties mirtį“ priskirti ankstyviesiems absurdo dramos pavyzdžiams. Greičiau tai galima būtų pavadinti savotišku dadaistiniu eksperimentu, žaidimu forma ir raiškos priemonėmis. Vis dėlto tai buvo naujas vėjas lietuvių dramaturgijoje – todėl nenuostabu, kad to meto lietuvių teatras negalėjo tokio išsišokimo traktuoti rimtai, o tuo labiau – imtis šį veikalą perkelti į sceną. Keista, kad būtent šis žmogus, kad ir praėjus pusei amžiaus, autocharakteristikoje rašo: „Esu buvęs ekspresionistas. Galvoju, kad tai buvo mano „Sturm und Drang“ periodas. Nuo dabar noriu eiti realizmo, gal ir socialistinio realizmo kryptimi.“3 Nuo avangardo poetikos prie socrealizmo – šuolis nemažas, net ir Sovietų Sąjungos kontekste.

Keisti „sovietiniai paradoksai“: iš pirmo žvilgsnio socialinė ir politinė situacija Čekoslovakijoje buvo palankiausia moderniai teatrinei minčiai augti, čia buvo apstu literatūrinių ir teatrinių eksperimentų (net ir stalinistinės priespaudos metais), tačiau V. Havelas vienintelis iš didžiųjų Vidurio ir Rytų Europos absurdistinės krypties kūrėjų atsidūrė kalėjime. S. Mrożekas emigravo, lietuvių režisierius J. Jurašas – taip pat (išvažiuoti tuo metu nebuvo paprasta), o K. Sajos ir J. Grušo pavardės nuolat figūravo teatrų repertuaruose.

Juozapo Albino Herbačiausko pjesė „Tyrų vienuolis“ (1930 m.) rodo išaugusį lietuvių dramaturgų dėmesį grotesko stilistikai ir galėtų užpildyti spragą tarp minėtų pirmųjų drąsių avangardinės dramos eksperimentų – S. Šemerio „Mirties mirtyje“ ir dar vieno iš „keturvėjininkų“ – Kazio Binkio – pjesės „Generalinė repeticija“.

J. A. Herbačiausko „Tyrų vienuolis“ pirmiausia suintriguoja vien autoriaus sprendimu įvardyti pjesę kaip „trijų veiksmų misteriją dell’arte“ (išliko tik antrasis jos veiksmas). Dviejų viduramžių literatūros bei teatro žanrų derinys žymi autoriaus pasirinktą pasaulio vaizdavimo būdą ir implikuoja atitinkamų stilistinių priemonių naudojimą. Pjesėje susipina gaivališkas karnavališkumas, aštrus, kartkartėmis net vulgarus, liaudiškas groteskas. Visi „Tyrų vienuolio“ persona­žai –­­ iki išraiškingų, spalvingų maskarado kaukių abstrahuoti pajacai, komediantai. Dramatinių peripetijų, siužeto, sceninio veiksmo formavimo prasme ši alegoriška pjesė su darbo analizės objektu neturi beveik jokių sąlyčio taškų, tačiau čia J. A. Herbačiauskas apjungia nemažai stilistinių kategorijų, būdingų pačioms ryškiausioms absurdo dramoms. Verta paminėti autoriaus meistriškai įvaldytą grotesko stilistiką. Personažai, jų reakcijos, santykiai su kitais veikėjais „Tyrų vienuolyje“ deformuojami, jie degraduoja iki žemų gyvuliškų instinktų. Veiksmas vyksta iki pačios bendriausios sąvokos apibendrintoje vietoje – Anonimijos valstybėje, kuriai vadovauja gyvuliškais bruožais pasižymintis Valdovas (buliaus sprandu, buldogo veidu, pabrėžtinai teatrališkai vaidinantis Napoleoną) ir jo vulgari Meilužė, savo kūno kalba primenanti gyvatę. Savotiški Ūbas ir Ūbienė. Be jų, karnavalo šėlsme dalyvauja ministrai, persirengę Hamletu, Mefistofeliu ir Faustu, ir jų žmonos Ofelija, Margarita, Julija. Visi jie – tarsi personifikuotos emocinės ar dvasinės būsenos: pvz., Hamletas – bailys, Mefistofelis –­ sarkastiškas, pašaipus, Faustas – racionalumo, proto balsas). Valdovas – apibendrintas visų to meto diktatorių paveikslas, genijus, turintis visą tuziną talentų – poetas (kaip Stalinas), filosofas (kaip Leninas), smuikininkas (kaip Mussollini’s) ir t. t., jį persekioja ryškiais groteskiškais potėpiais pavaizduotas viduramžių karalių dvaro juokdario ar itališkosios komedijos Arlekino prototipas –­ Kuprius-Paikius (autoriaus įvardytas kaip smailiagalvė, smalsaakė esybė). Vienintelis, anot J. A. Herbačiausko, „sau žmogus“ čia –­ Tyrų vienuolis, it deus ex machina pasirodantis veiksmo pabaigoje ir nutraukiantis šią šiurpiai komiškų būtybių procesiją.

Siužetinės linijos pagrindu tampa Valdovą kankinanti „profesinė liga“ – persekiojimo manija. O kaip kitaip, juk šiame iškreiptame Anonimijos karnavale net ir sienos turi ausis (metonimiškai pavaizduoti sienose besislepiantys sargybiniai). J. A. Herbačiauskas „Tyrų vienuolyje“ sugriauna realų gyvenimą ir sapnišką, iliuzišką pasaulį skiriančią sieną, sukurdamas nerimą keliančią, miglotą, fantasmagorinę kūrinio atmosferą, taip artimą S. Becketto ar H. Pinterio pjesėms. Tačiau atvirai su pagrindiniais Friedricho Nietzsche’s filosofijos postulatais diskutuojančioje pjesėje neatsispiriama pagundai įvesti didaktišką potekstę. Todėl „Tyrų vienuolis“ net labiau nei commedia dell’arte ar misteriją primena laisvos formos vėlyvųjų viduramžių moralitė arba gėrio ir blogio pradų žmogaus sieloje susikirtimą, išoriškai išreiškiamą vidinį dvasinį konfliktą (siekį būti pripažintam ir kelionėje nuo gimimo iki mirties nuolat lydinčias pagundas). Liaudiško karnavališkojo grotesko persmelktoje pjesėje triumfuoja kūniškumas: personažai nesivaržydami apsinuogina, karnavalo svečiai šventinami šlapimu (šį ritualą lydinčios ištraukos iš krikščioniškojo maldyno sukuria parodijinio pobūdžio komišką vaizdinį). Valdovas sako: aš sunaikinau žmogaus veislę. Jis – valdovas, pretenduojantis pakeisti Dievą, todėl jam gėda būti tiesiog žmogumi. O tyrų vienuolis – žmogus, todėl jam ne vieta šiame orgijų maskarade. Tad nešvankybių sūkuryje atsidūręs svetimkūnis –­ Tyrų vienuolis – išrengiamas, kankinamas, iš jo tyčiojamasi, niekinami jo lyties organai, išmėginamas vyriškumas, mėginama kvestionuoti sakrali jo prigimtis. Dramoje gausu aliuzijų į religinę literatūrą, tuometės visuomenės realybę, bendrą socialinę ir politinę situaciją.

Vis dėlto šiems lietuviškosios avangardo krypties ieškojimams nebuvo lemta sulaukti savųjų pastatymų Kauno dramoje – vieninteliame Lietuvos teatre, kurio režisieriai, anot J. A. Herbačiausko, „ką mokėjo statyti, tą ir statė. Ko nemokėjo statyti, to ir nestatė“4. Nei J. A. Herbačiausko „Tyrų vienuoliui“, nei tuo labiau įmantrios plastinės formos S. Šemerio „Mirties mirčiai“ Valstybės dramos teatras dar nebuvo pasirengęs. Deja, niekada ir neprisirengė. „Mirties mirtis“ ilgainiui užsimiršo, o iš trijų teatro funkcionierių stalčiuose užsigulėjusių „Tyrų vienuolio“ veiksmų liko tik vienas – kiti du pradingo nežinia kur. Ar įmanomas normalus, vaisingas teatrinis vyksmas, nesant jokios alternatyvios kūrybinės erdvės ir brandžios teorinės/kritinės polemikos? Tikriausiai būtent todėl, skirtingai nei kituose Vidurio ir Rytų Europos kraštuose, XX a. pirmosios pusės Lietuvoje nesusiformavo brandi literatūrinio ir teatrinio avangardo tradicija – pernelyg reti ir fragmentiški pasirodė lietuvių menininkų bandymai kultūrinei visuomenei atverti duris į naujus, dar neišbandytus literatūrinės bei teatrinės minties klodus.

______________________________

1 Martišiūtė A. PIRMASIS LIETUVIŲ DRAMATURGIJOS ŠIMTMETIS. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla, 2006, p. 296.

2 Šemerys S. ATSIMINIMAI IR SAMPROTAVIMAI APIE „4 VĖJUS“, 1964.

3 Šemerys S. AUTOCHARAKTERISTIKA, 1972.

4 Herbačiauskas J. A. ERŠKĖČIŲ VAINIKAS. – V.: Vaga, 1992, p. 363.

B. d.
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:19:18 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba