Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-05 nr. 3240

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JUDITA VAIČIŪNAITĖ.
Baltas akacijos medi
46
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Recepcijos recesija
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Dvidešimt trys valandos po Dzūkijos dangumi
2
• Sveikiname 2009 metų Poezijos pavasario prizininkus!5

AKTUALIJOS 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atnašavimas literatams

LITERATŪRA 
• GINTARĖ BERNOTIENĖ.
Gyvai apie klasikus ir įvaizdžius

KNYGOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Gyvenant tėvynės istoriją...
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• AURELIJA RAGAUSKAITĖ.
Gimęs po Dvynių ženklu
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Atlaidi Prano Piauloko šypsena
1
• OLITA DAUTARTAITĖ.
Savo teatro tiesos išpažinėjas
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vienišo amžininko liudijimai

DAILĖ 
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Nuo paradokso prie paradokso
8

MUZIKA 
 BEATA LEŠČINSKA.
Tarp sacrum ir profanum. „Mesijas“ Vilniaus festivalyje
• GINTARĖ STANKEVIČIŪTĖ.
„Druskomanija“ – drąsi ir išradinga
2

PAVELDAS 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atskrido gervės
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Trauma
13

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ.
vasaros semestro užrašai
1

PROZA 
•  ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Toji kietaširdė Teresė
3

VERTIMAI 
• Danų poezijos vertimai

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• DOMINYKĄ VAITIEKŪNĄ kalbina SIMONA SMIRNOVA.
„Tarp tikėjimo ir žinojimo“

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JOLITA JANUŠKEVIČIŪTĖ.
Lietuviškas reprezentacijos diskursas ir kiti aptakumai
12

KRONIKA 
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Geriausia kauniečių Metų knyga – vaikams
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Poezijos skaitymai Rumšiškėse
• Aleksandro Kačanausko atminimui – memorialinė lenta

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Džataka apie didįjį pėdsekį
9

MUZIKA

Tarp sacrum ir profanum. „Mesijas“ Vilniaus festivalyje

BEATA LEŠČINSKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nacionalinėje filharmonijoje –
G.F. Händelio oratorija „Mesijas“

Martyno Aleksos nuotrauka

Aptariant religinę muziką, manau, nebus prastas skonis cituoti Šventąjį Raštą ir vartoti bažnytines sąvokas. Nuskambėjus Georgo Friedricho Händelio oratorijai „Mesijas“ gegužės 18 d. Vilniaus festivalio koncerte, galvoje sukosi Jėzaus žodžiai: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš būsiu tarp jų“ (Mt 18,20). Ir nesvarbu, ar bendruomenė susitelkia bažnyčioje maldai, ar koncertų salėje – pasiklausyti muzikos: ir ten, ir čia, ir dėl daugelio kitokių aplinkybių draugėn susirinkusius žmones gali aplankyti palaimingas vienybės jausmas, leidžiantis tarsi išeiti anapus savojo „aš“. Tereikia judesio, tarkime, panašaus į tą, kokį matome Michelangelo Buonarroti freskoje Siksto koplyčioje, kai Viešpats rankos prisilietimu įpučia gyvybę Adomui. Minėtame koncerte tuo judesiu, suteikusiu vyksmui žymiai aukštesnę meninę temperatūrą, tapo publikos stojimasis, laikantis susiklosčiusios koncertinės (ir bažnytinės) tradicijos, suskambus žymiajam „Mesijo“ chorui „Hallelujah“. Šis paprastas klausytojų gestas ne tik parodė atlikėjams – Bambergo (Vokietija) simfoninio orkestro chorui, tarptautinei solistų komandai bei Lietuvos kameriniam orkestrui, kad ir mes puikiai išmanome tradicijas, bet pirmiausia – kad esame išvien su jais, kad žiūrovai nėra atsiriboję skeptiški vertintojai („na, ir ką jūs dabar čia mums parodysite?“), atėję „suvartoti“ meninio produkto, kurio kokybę privalo užtikrinti interpretuotojai.

Net keista buvo akis į akį susidurti su akivaizdžia tiesa, kad toks subjektyvus dalykas, kaip atlikėjų nusiteikimas, stipriai paveikia meninį rezultatą, o savo ruožtu tas nusiteikimas taip artimai susijęs su publikos laikysena.

Kad būtumėt matę tąkart nušvitusius atlikėjų veidus! Regis, choro garso emisija tapo kitokia vien todėl, kad dainuojantieji pradėjo šypsotis ir nukreipė į žiūrovus sąmoningus žvilgsnius, užuot laikęsi sceninio etiketo ir, imituodami akių kontaktą su publika, žiūrėję „į tolį“. Su kokiu entuziazmu griežė orkestras! Manau, ir dirigentas Rolfas Beckas jautė tą staiga sustiprėjusią energijos apykaitą tarp esančiųjų scenoje ir žiūrovų salėje.

Būtent ši akimirka neformaliai įprasmino koncerto dedikaciją „neeilinei muzikos pasaulio asmenybei, įkvepiančiam menininkui ir humanistui“ lordui Yehudi Menuhinui (1916–1999), kuris prieš 10 metų festivalio išvakarėse rašė: „Tuo metu, kai, rodos, mūsų dėmesį nuolat atitraukia tarptautinės, rasinės, ekonominės, religinės nesantaikos ir globos problemos, ši muzikos programa, gebanti suvienyti daugybę viena su kita sąveikaujančių kultūrų, yra puiki atgaiva.“

O šiaip – tai buvo, pavadinčiau, normalus filharmoninis koncertas, kokį galėtume išgirsti daugelyje Europos miestų, pvz., Liublianoje arba Miunchene, su gerais, amatą išmanančiais šiuolaikine prasme atlikėjais, t. y. ne tik žinančiais atliekamo muzikos stiliaus niuansus, bet ir turinčiais tokios muzikos interpretavimo įgūdžių. Dirigentas Rolfas Beckas, kuriam vokiškoji senomis tradicijomis alsuojanti muzikinė terpė yra sava, ne kartą mūsų scenose įrodė esąs baroko žinovas –­­­ tuo įsitikinome ir šį kartą, stebėdami jo diriguojamoje muzikoje stilingai išryškintas agogikos, garso formavimo ir išgavimo, visumos pajautos subtilybes. Jautrus dirigento talkininkas buvo R. Becko vadovaujamas Bambergo simfoninio orkestro choras: išgirdau kultūringą dainavimą –­­­ minkštai formuojant garsą, jo neforsuojant. Choras ne tik „raštingai“ atliko partitūrą, bet suvokė ir tekstines bei semantines kūrinio prasmes. Tiesa, Bambergo choro sudėtis yra kameriškesnė nei Kauno valstybinio choro, su kuriuo pirmiausia sietinas Y. Menuhino Lietuvoje diriguotas „Mesijas“. Tąjį daugiau nei prieš dešimtmetį vykusį G. F. Händelio oratorijos atlikimą Operos ir baleto teatre pamenu miglotai, bet iškyla gerokai monumentalesnis, lyginant su dabartiniu, garsinis vyksmas. Tarsi muzikinė drobė būtų buvusi tapoma stambesniais potėpiais. Dabartinis atlikimas santūresnis, čia labiau sureikšmintos detalės.

iliustracija
Rolfas Beckas
Martyno Aleksos nuotrauka

Iš solistų gerą įspūdį paliko vokiečių tenoras Ericas Stoklossas, įspūdingai išvinguriavęs pirmąją virtuozišką ariją „Every valey shall be exalted“, ir sopranas iš Rusijos Jana Mamonova, sužavėjusi paslankiu, stipriu, laisvai besiliejančiu gražaus tembro balsu. Blankiau pasirodė slovakų mecosopranas Lucia Duchonova: altui oratorijoje tenka bene didžiausias solinių partijų krūvis, bet, deja, solistės dainavimas kartais darėsi bespalvis – kai kur pritrūko reikiamos smulkiosios technikos, o vietomis stigo minkštesnio tembro, mecosopraninio „aksomo“. Tuo tarpu bosas iš Olandijos Wiardas Witholtas atsiskleidė antroje koncerto dalyje, atlikdamas technišką ariją „Why do the nations so furiously rage together“.

Lietuvos kamerinis orkestras, nemažai griežęs diriguojant Y. Menuhinui, lanksčiai išpildė Rolfo Becko nuorodas. Tuo požiūriu maga šį orkestrą pavadinti „dirigento svajone“. Be to, smagu, kai, žvelgdamas į orkestrantus, matai asmenybes, kurių Lietuvos kameriniame orkestre netrūksta. O ypatingo solidumo suteikia vyresnės kartos atlikėjai, tokie kaip, pvz., orkestro koncertmeisteris Eugenijus Urbonas, kurių visas profesinis gyvenimas susijęs su šiuo orkestru. Tada matai, kad tai orkestras, į kurį žmonės ateina ilgam, tad galima kurti ir tradicijas.

Koncertas vyko pirmadienio vakarą –­ ne itin koncertams tinkamą savaitės dieną. Vis dėlto klausytojai susirinko gana gausiai, akivaizdu, baroko muzika mūsų publikos yra mėgstama. Banali tiesa, kad ji apskritai tinka Vilniui su jo senąja architektūra. Vienas iš tų, kas padėjo „apgyvendinti“ muzikinį baroką Vilniaus erdvėse ir klausytojų sąmonėje, yra būtent Lietuvos kamerinis orkestras. Žinoma, sovietmečiu niekas apie istorinius atlikimo aspektus – kad baroką reikėtų atlikti kitaip nei, tarkime, romantinę muziką – net ir nebuvo girdėjęs (juolab kad istorinių atlikimų mada – gana jaunas reiškinys). Tačiau Nacionalinės filharmonijos salėje nuskambėjus pirmiesiems „Mesijo“ garsams, pasijutau tarsi grįžusi namo, į tą garsinę aplinką, kuri nuo seno yra sava. Todėl logiška, kad būtent tas koncertas, kuriame grojo Lietuvos kamerinis orkestras, buvo skirtas paminėti dar vienai datai – G. F. Händelio (1685–1759) metams.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:19:17 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba