Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-26 nr. 2994

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas P. Bložė.
MŪZAI: LAMENTOSO
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE11

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI4
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• ORUMO SMILTYS1
• SPAUDOS DRAUDIMO DOKUMENTAS
• Prie redakcijos apskrito stalo kalbasi istorijos profesoriai ANTANAS TYLA, EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, kalbininkas BRONYS SAVUKYNAS, poetai KORNELIJUS PLATELIS ir LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
KONSPIRACIJOS MOKYKLA PRIE BALANOS
5
 KORNELIJUS PLATELIS kalbina VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.
LIETUVIŠKAS NUOSEKLUMAS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS6
• VLADAS BRAZIŪNAS1

PROZA 
• Birutė Jonuškaitė.
INTEGRACIJA
3

VERTIMAI 
• Jan Baudouin de Courtenay.
LIETUVIŲ RAIDYNO KLAUSIMAS RUSIJOS VALSTYBĖJE IR JO IŠSPRENDIMAS

LITERATŪRA 
• Aušra Martišiūtė.
VEIKIANČIO ŽMOGAUS GIMIMAS
2

KALBOS SKILTIS 
• Jonas Klimavičius.
DARBAI IR KALBOS, ŠVENTĖS IR FIESTOS KALBOS IR KNYGOS METAMS ĮSIBĖGĖJANT
6

KNYGOS 
• ŽODŽIO DUONA IR VYNAS
• JANAVIČIUS V. RAŠTAI
• GEDIMINO LAIŠKAI

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
EPOCHOS SIMBOLIS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBOS ATRADIMAI
7

TEATRAS 
• Julius Būtėnas.
VILNIUS – MŪSŲ TEATRO LOPŠYS

MŪSŲ PUBLIKACIJA 
• Mikalojus Katkus.
ATSIMINIMAI APIE SPAUDOS DRAUDIMO LAIKUS
5

MOKYKLAI 
• GERBIAMI KOLEGOS MOKYTOJAI,2
• 100 EILĖRAŠČIŲ APIE KNYGNEŠIUS12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GENERUOTOS SPAUDOS MUTACIJOS3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jekaterina Lavrinec.
ŠIS TAS APIE INTERAKTYVUMĄ
19

KRONIKA 
• KNYGNEŠIŲ IR DARAKTORIŲ ATMINIMUI7
• PARODA "SPAUDOS DRAUDIMO LAIKŲ DOKUMENTAI IR LEIDINIAI"
• SPAUDOS ATGAVIMO SUKAKTIS – TARP PRARADIMO IR ATRADIMO NUODĖMIŲ4
• TARPTAUTINĖS MOKSLINĖS KONFERENCIJOS SPAUDOS ATGAVIMO 100-MEČIUI PAMINĖTI

DE PROFUNDIS 
• RETRO PABIROS APIE KNYGNEŠIŲ GADYNĘ6

POKALBIAI

LIETUVIŠKAS NUOSEKLUMAS

KORNELIJUS PLATELIS kalbina VYTAUTĄ LANDSBERGĮ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iliustracija iš knygos "Bendraite" (Bitėnai, 1902)

Kai kas sako (nežinau, ar visai rimtai), kad lietuvybės idėja gimė XIX amžiuje, nors ją turbūt anuomet veikė ir keitė bendras Tautų pavasario fonas. 1904 metais ši idėja privertė caro valdžią panaikinti spaudos lietuviškais rašmenimis draudimą, 1918-aisiais pagimdė Lietuvos Respubliką, o 1990-aisiais ją atkūrė. Tiek Jūs, tiek Jūsų protėviai visada buvo šios idėjos puoselėtojai, nenutoldavo nuo šių įvykių epicentro. Kas Jums yra lietuvybės idėja? Ar tai apskritai tik "idėja", o ne kiekvienam akivaizdus tautos buvimo faktas? Jei faktas, tai ar įvairiais laikotarpiais jis buvo vienodai įsisąmonintas?

Lietuvybės idėja gali būti suvokiama įvairiai. Tai ir tautos tapatybė, ir valstybė. Ji siekia seniau, negu Vytauto aiškinimas, kad aukštaičiai ir žemaičiai – ta pati tauta, negu Mykolo Lietuvio svarstymai būtent apie lietuvių, totorių ir maskvėnų kažkodėl skirtingus papročius ar K. Donelaičio atodūsis: "Ak! Kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės!" O būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių? Taip ir ėjo per amžius protėvių aiškinimaisi, kuo ir kodėl lietuvybė verta būti ir kad ji verta savo valstybės. V. Kudirkos karta, kuriai priklausė ir mano seneliai, ne vien iš Tautų pavasario suvokė savos lietuvių valstybės teisę–vertę–reikmę ir kantriai, per kultūrą bei žmonių savimonę dirbo ta kryptimi. Tas darbas vis nebaigtas ir nebaigtas, vis dar yra ką dirbti, nes ir darbui trukdoma, lietuvybė stabdoma, kad tik nebūtų tos nelemtos Lietuvos valstybės. Taip ligi Kovo 11-osios ir nuo Kovo 11-osios ligi dabar: čia yra lietuvybės išlikimo frontas. Čia pat ir tautos kultūros atstovavimas, ir jos įnašas. Jau M.K.Čiurlionis troško, kad pasaulis išgirstų ne jo asmeninę, bet lietuvių muziką.

Neretai tenka išgirsti būgštavimų, kad, įstojus į Europos Sąjungą ir NATO, nukentės tam tikri Lietuvos valstybiniai ir tautiniai interesai. Politiškai šiuos būgštavimus kursto euroskeptiškai nusiteikusios partijos. Tačiau, šiaip ar taip, – tai labai svarbus Lietuvos (kaip valstybės ir kaip idėjos) apsisprendimo momentas. Kaip Jums šie procesai atrodo iš 1904, 1918 ir 1990 metų virsmų perspektyvos? Kas Jums yra ši Lietuvos integracija – "reali politika" ar kur kas plačiau motyvuotas veiksmas?

Lietuvos interesai negali nukentėti daugiau, negu neįstojus į NATO ir Europos Sąjungą. Taip vertėtų matyti reikalą ir klausti bei aiškinti, kiek laimės Lietuvos valstybiniai ir tautiniai interesai. 1904 (gal 1905 – Didysis Vilniaus Seimas!), 1918, 1990 metų virsmai, kaip vadinate, buvo ugningos gairės nakties tamsoje, žyminčios kelią būti, likti, gyventi. O gyventi – tai reikštis kaip tautai su savo tapatybe ir valstybei su savo politiniu protu; reikštis būtent Europoje ir Vakarų civilizacijoje. Todėl integracija Vakarų kryptimi yra ne vien politinis, bet ir kultūrinis civilizacinis apsisprendimas. Jei norite – tas pats nuo Mindaugo, Gedimino, Vytauto laikų. Kai jo laikomasi, prie jo grįžtama, tai ne "virsmai", o veikiau lietuviškas nuoseklumas.

Dauguma žmonių, bent jau man taip atrodo, labiau galvoja apie praktiškus dalykus. Ar politinis Lietuvos atstovavimas šiose organizacijose padės tam lietuviškajam nuoseklumui geriau įsitvirtinti kultūriniame civilizaciniame žemėlapyje, kuriame anksčiau buvome beveik tik mintimis?

Be abejo, padės, o ypač naudinga būtų ir Lietuvos, ir Europos kultūrai, kad mūsų politinis atstovavimas reikštųsi ne vien kaip ekonominis, technokratinis, biurokratinis, bet būtinai ir kaip kultūrinis. Reiktų visur siųsti žmones, kuriems lietuvių kultūra yra svarbus dalykas. Žiūrėkit, kiek nuveikė Maskvoje Juozas Budraitis. Gaila, kad neparašė apie savo veiklą Čekoslovakijoje pirmasis ten įgaliotas, dar neoficialiai, rašytojas Almis Grybauskas. Užsienio reikalų ministerijos klaida buvo 1992 m. vasarą niekaip neįgalioti Vidurinei Azijai ten gyvenančio kino režisieriaus Vidugirio. Būtume kur kas anksčiau turėję visokeriopų ryšių, taipgi kultūrinių. Prisiminkime, kokie veiksmingi buvo Pirmosios Respublikos ambasadoriai J.Baltrušaitis, O.Milašius, J.Savickis, I.Šeinius. Arba Antrosios – stiprių humanitarinių polinkių Vytautas Dambrava. Išties žmogaus arba humanistinis kultūrinis veiksnys yra ne mažiau svarbus už profesinį diplomato išsilavinimą. Muzika man dažnai padėdavo geriau atstovauti Lietuvos valstybei, sykiu ir lietuvių kultūrai. Apskritai kultūra – geriausia šalies vizitinė kortelė.

iliustracija
Kristijono Donelaiczio "Rasztai" (Shenandoah, 1897)

Ar apskritai Lietuvos integracija į tarptautines organizacijas globalizacijos procesų fone gali turėti kiek reikšmingesnių padarinių? Štai Europos Sąjunga laikosi nuostatos, kad kultūros, kuri ir palaiko tautinę tapatybę, plėtra yra kiekvienos šalies reikalas. ES remia tik kultūrinį bendradarbiavimą, skatinantį tautų tarpusavio pažinimą ir kultūros socializacijos projektus. Man regis, ES kanalais nesirengia tiesiogiai ateiti kokių nors įtakų mūsų kultūrai, jeigu ją pakankamai puoselėsime patys. Žinoma, jeigu nepuoselėsime, mūsų kultūrinė bendruomenė vis labiau orientuosis į tokią veiklą, kuriai paramos galima tikėtis iš ES, ir ta įtaka sustiprės. Tuo tarpu globalizacija mus, kaip ir kitas tautas, užlieja kaip tvanas. Kokią matote Lietuvos ateitį šių procesų akivaizdoje?

Globalizacija reiškiasi kaip pasauliniai ryšių, technologijų, informatikos ir ekonomikos standartai – tai visuotinė pažanga, kuri gali padėti žmonijai išsigelbėti sprendžiant globalines aplinkos naikinimo, skurdo, ligų ir tarpusavio neapykantos problemas. Ir vis dėlto tai labiau išorinė kultūros dalis (nes labai abejotina, ar žmogus tobulėja), tuo tarpu giluminė lieka pasaulėžiūra – kam ir kodėl mes (šioje planetoje murkdomės)? Jei Lietuva turės apie tai ką autentiškai pasakyti, tai ir pasakys, ir bus girdima. Tada juolab norės būti ir likti savimi. Šie dalykai svarbesni, negu dairymasis kokių pinigėlių. O konkrečiai menui atsivers kur kas daugiau paskatų rodytis Europoje – parodose, festivaliuose – būtent su savo šalies ten sugrįžtančia, vėl atpažįstama vėliava. Kaip ir sportui, kuris yra kultūros dalis.

Tačiau ši išorinė kultūros dalis veikia ir pasaulėžiūrą. Nejučia į sąmonę skverbiasi siūlymai (ar pati sąmonė nusižiūrėjusi siūlo) į klausimus "kam ir kodėl", tiesa, dorai bei rimtai savęs nė nepaklausus, atsakyti jau išbandytais fasadinės kultūros metodais: banalokais, nedisciplinuotais, šokiruojančiais, vien "įdomumo" principu paremtais menais, kurie, pageidautina, turėtų teikti ir padorias pajamas. Tuomet ir dairymasis pinigėlių nebėra toks jau antikultūrinis veiksmas, nes paramą menams laiduoti galinti auditorija (turint omenyje jos dydį) dažnai nebenori vargintis hamletiškais klausimais. Kitas dalykas – "mes", einantis po Jūsų "kam ir kodėl". Ar nepastebite, jog šiandien tame "mes" vis mažiau vietos lieka tautinei, juo labiau valstybinei tapatybei? Ar Jūsų minėta Čiurlionio nuostata netampa vis nemadingesnė? Kas tai – mados bangavimas ar negrįžtamas procesas?

Nepastebėjau, kad autoriai baidytųsi būti atpažinti kaip Lietuvos kūrėjai (nebūtinai patiems pabrėžiant) ar kad skubėtų nutautėti nelyginant XIX a. nesusipratėliai. Kai kurie natūraliu būdu įauga į kitą terpę, kaip antai Jonas Mekas į Niujorką, bet parodykit man lietuviškesnį lietuvį. Tegul patyrinėja kas nors ir Jurgio Mačiūno polinkių lietuviškumą: džiaugtis paprastais dalykais, išradinėti, žaisti, vertinti saviraišką be jokio noro įtikti.

iliustracija
Motiejaus Valančiaus "Giesmių knyga" (Vilnius, 1862)

Kita vertus, ir tie, kurie iš Vilniaus mato bei rodo Lietuvą purviną, išdidžiai atsistumdami, vis tiek mano, kad tai ji tokia įdomi, nerašo apie Zimbabvę. Ir Lietuvos žaizdos, ir negalavimai yra žmogaus, jie būtų reikšmingi, kur tik yra žmonių. Galų gale tapatybės tyčia neparodysi, ji arba pasireiškia, arba ne. Tiek minčių. Tačiau ką galiu žinoti, gal aš ne viską pastebiu.

Norėčiau dar paklausti apie globalizaciją. Islamo radikalai teigia, kad "supuvusios" Vakarų civilizacijos siūloma globalizacija jų pasauliui netinka, ir gana sėkmingai naudodamiesi pažangiomis technologijomis sprogdina bombas. Kova su tarptautiniu terorizmu, man regis, tai kova su šios ideologijos pasekmėmis. Ar liberaliai, paremtai labiau sveiku protu nei tikėtinomis dogmomis globalizmo ideologijai, už kurios, kas be ko, kyšo ir transnacionalinių korporacijų interesų ausys (ir kai kam atrodo, jog tai ją kompromituoja), pavyks įveikti šį idėjinį gaivalą, ar teks ieškoti kokių nors kitokių sugyvenimo būdų? Paklausčiau dar garsiau: ar gyvenimo nuostata pagaliau įsivyraus pasaulyje, ar ji nustelbs mirties ideologiją?

Nemąsčiau mėnesių mėnesiais apie globalizmą, tačiau nejuntu, kad tai ideologija, gal veikiau mėginimai suvokti, kas vyksta, ir formuoti pozityvų ryšį. Kovoti su gamybos ar informacijos technologijomis – tai staklių ir garo mašinų laužymas. Su protų manipuliavimo technologijomis jau būtina kovoti, jei norime likti žmonėmis. Bet musulmonai galėtų priešintis netinkamos jiems Vakarų kultūros įtakai savo tikėjimu, filosofijos ir meno savitumu, nebūtina sprogdinti bombas. Netgi priešingai: bombos – tai kaip tik kelias į neapykantos globalizmą, apakusių Islamo radikalų paslauga ir ištirpimas transnacionaliniame smurto imperializme, kurio vienas tikslas – pasaulinė valdžia. (Ar nebuvom kažko girdėję? – "Apsistosim, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės...") Aišku, šiandien tai kelias į Apokalipsę. Ir neapykanta, manau, vargu ar turi nacionalinės tapatybės bruožų. Kuriai tautai priklauso Liuciferis? Stribas, trypiantis nėščią moterį ar metantis vaiką žemyn galva į šulinį, – tai ta pati Al Quaeda. Tokie globalistai išaugs ir Šiaurės Korėjos mokyklose auklėjami hitlerjugendai, kurių didysis troškimas – užmušti bent vieną amerikietį.

Šiemet minime spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo 100-metį. Kad ir ką kalbėtume apie pasaulyje vykstančius procesus, vargu ar nedidelei tautai pavyks užimti vietą tiek gamtos, tiek humanitarinių mokslų, tiek technologijų avangarde. Vadinasi, įvairialypę pasaulio patirtį teks perimti kitomis kalbomis ir jomis prabilti apie savąją. Kokie pavojai ateityje (niūrių prognozių juk esama) galėtų grėsti mūsų kalbai, ir kaip galėtume jų išvengti?

Didžiausias pavojus grėstų iš mūsų pačių, jei prarastume tapatybę, nebejusdami ir nebemanydami, kad mūsų kalba – pati gražiausia. Kad taip neatsitiktų arba kad smuktume nuo savęs kuo vėliau, mokyklose reiktų mokyti Petro Kriaučiūno metodu lietuvių kalbos grožio. Taisyklės, kur kada rašyti nosinę, kada ne, ką daryti su plaukiojančiais kableliais, – laikinos, bet grožis – amžinas. Anie ne tiek esminiai dalykai, kiek gebėjimas išlaikyti ir dar papuošti žodyną, vaizdingai kalbėti ir prasmingai girdėti, rašyti savo kalba taip, tarsi kalbėtum su žmogum. Tada ir svetima kalba bus turtingesnė, ne tokia svetima, nes domins panašios vertybės, ir kitatautį įtikinsim lietuvių kalbos unikaliu grožiu.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
14:19:13 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba