Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-26 nr. 2994

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas P. Bložė.
MŪZAI: LAMENTOSO
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE11

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI4
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• ORUMO SMILTYS1
• SPAUDOS DRAUDIMO DOKUMENTAS
• Prie redakcijos apskrito stalo kalbasi istorijos profesoriai ANTANAS TYLA, EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, kalbininkas BRONYS SAVUKYNAS, poetai KORNELIJUS PLATELIS ir LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
KONSPIRACIJOS MOKYKLA PRIE BALANOS
5
• KORNELIJUS PLATELIS kalbina VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.
LIETUVIŠKAS NUOSEKLUMAS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS6
• VLADAS BRAZIŪNAS1

PROZA 
• Birutė Jonuškaitė.
INTEGRACIJA
3

VERTIMAI 
• Jan Baudouin de Courtenay.
LIETUVIŲ RAIDYNO KLAUSIMAS RUSIJOS VALSTYBĖJE IR JO IŠSPRENDIMAS

LITERATŪRA 
• Aušra Martišiūtė.
VEIKIANČIO ŽMOGAUS GIMIMAS
2

KALBOS SKILTIS 
• Jonas Klimavičius.
DARBAI IR KALBOS, ŠVENTĖS IR FIESTOS KALBOS IR KNYGOS METAMS ĮSIBĖGĖJANT
6

KNYGOS 
• ŽODŽIO DUONA IR VYNAS
• JANAVIČIUS V. RAŠTAI
• GEDIMINO LAIŠKAI

PAVELDAS 
 Romualdas Budrys.
EPOCHOS SIMBOLIS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBOS ATRADIMAI
7

TEATRAS 
• Julius Būtėnas.
VILNIUS – MŪSŲ TEATRO LOPŠYS

MŪSŲ PUBLIKACIJA 
• Mikalojus Katkus.
ATSIMINIMAI APIE SPAUDOS DRAUDIMO LAIKUS
5

MOKYKLAI 
• GERBIAMI KOLEGOS MOKYTOJAI,2
• 100 EILĖRAŠČIŲ APIE KNYGNEŠIUS12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GENERUOTOS SPAUDOS MUTACIJOS3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jekaterina Lavrinec.
ŠIS TAS APIE INTERAKTYVUMĄ
19

KRONIKA 
• KNYGNEŠIŲ IR DARAKTORIŲ ATMINIMUI7
• PARODA "SPAUDOS DRAUDIMO LAIKŲ DOKUMENTAI IR LEIDINIAI"
• SPAUDOS ATGAVIMO SUKAKTIS – TARP PRARADIMO IR ATRADIMO NUODĖMIŲ4
• TARPTAUTINĖS MOKSLINĖS KONFERENCIJOS SPAUDOS ATGAVIMO 100-MEČIUI PAMINĖTI

DE PROFUNDIS 
• RETRO PABIROS APIE KNYGNEŠIŲ GADYNĘ6

PAVELDAS

EPOCHOS SIMBOLIS

Romualdas Budrys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Žmuidzinavičius. "Per kiaurą naktį"

"Visa, ką laikas išdildo, simbolis vien" (J. W. Goethe). Ir Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) paveikslas "Per kiaurą naktį" (1906 m.; drobė, aliejus, 84x110) – lietuviškosios spaudos draudimo epochos simbolis. Eksponuotas pirmojoje lietuvių dailės parodoje (ji Vilniuje buvo surengta 1907 sausio 9 d.–vasario 15 d. Petro Vileišio rūmuose, Antakalnio g. 24), paveikslas iš karto buvo suprastas kaip skaudžiausio lietuvių kultūros laiko simbolis, ženklinantis "Aušros" ir "Varpo" kūrėjų likimą.

Pamačiusi pirmojoje lietuvių dailės parodoje Antano Žmuidzinavičiaus paveikslą "Per kiaurą naktį", Žemaitė suskubo išsakyti sukrečiantį įspūdį ("Lietuvių dailininkų paroda – tautiška paroda". – "Vilniaus žinios", 1907 m. vasario 1 (14) d., Nr. 26): "Visų pirmiausia stojaus prieš paveikslą "Per kiaurą naktį", nutirpau visa skausmu, nebegalėjau suturėti ašarų. (…) Kaip peiliais mintis varstė man širdį: kiek tokių mūsų vaikelių pliekiasi per kiaurą naktį, savo spėkomis įgydami pamylėtąjį mokslą; darbuodamiesi pakerta savo sveikatą ir be laiko jaunose dienose krenta į duobę juodos žemės. Toksai Kudirka, toksai Višinskis neatgailėtinai žuvo palikdami didelius plyšius tautiškuose darbuose. (...) Visi tie artistai lietuviai, kurių čia darbai parodyti ir kurių čia nėra, visi, arba su maža išimtimi, taip pat kovoja su neturtu ir vargu tankiai žeisdami savo sveikatą darbu – per kiaurą naktį, kol dasiekia mokslo (…) Garbė artistui Žmuidzinavičiui". Žemaitei, kaip ir daugeliui jau beveik šimtmetį žvelgiančių į Antano Žmuidzinavičiaus paveikslą "Per kiaurą naktį", atrodė, kad kūrinyje atskleistas aušrininkų, varpininkų pasiaukojimas tėvynei – per naktis rašomi draudžiamiems leidiniams straipsniai, literatūros tekstai.

Pats dailininkas 1961 metais išleistoje atsiminimų knygoje "Paletė ir gyvenimas" pasakoja, jog paveikslas buvo sukurtas ankštame kambarėlyje Antakalnyje, mediniame namelyje Kranto skersgatvyje: "Naktį mano kambaryje prie stalo sėdi aukštas jaunas vyras ir rašo. Rašo ir rašo. (...) Lempa atsispindi juodame lange. Tamsūs dideli šešėliai švaistosi sienomis. Šoku iš lovos, griebiu paletę, teptukus. Tą naktį tapiau eskizą paveikslui "Per kiaurą naktį". Pozavo Konstantinas Janulaitis, rašytojas (...). Kai aš jį piešiau, tas jam, matyti, mažiausiai rūpėjo". Dailininkas pasakoja, kad tą naktį, K. Janulaičiui teberašant, į duris pabeldė žandarai ir, iškrėtę rašytojo daiktus, jį išsivedė. Laimei, K. Janulaitis suspėjo rankraštį prieš kratą paslėpti dailininko lovoje, ir žandarai jo nesurado.

Paveikslas "Per kiaurą naktį" prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo Lietuvių klubo Kaune nuosavybė, o karui baigiantis buvo išvežtas iš Lietuvos ir atsidūrė JAV. Lietuvos dailės muziejuje paveikslas laikomas nuo 1988 metų. Jį, rengiant lietuvių išeivijos dailininkų kūrybos parodą Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus Dailės parodų rūmuose, Lietuvai dovanojo niujorkiečiai Emilija ir Vincas Rastiniai. Paveikslas nuo 1989 m. iki 1995 m. buvo eksponuotas Lietuvos dailės muziejaus centriniuose rūmuose – Vilniaus rotušėje, nuolatinėje Lietuvos XX a. pirmosios pusės dailės ekspozicijoje, o nuo 2000-ųjų eksponuojamas muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje, Lietuvos XVI–XX a. pradžios dailės ekspozicijoje. Kai šios ekspozicijos lankytojas, įsižiūrėjęs į šimtus puošnių XVI–XIX a. portretų ir peizažų, ateina į XX a. pradžios ekspozicines sales, jo žvilgsnis sustoja prie Antano Žmuidzinavičiaus paveikslo "Per kiaurą naktį": čia jis neranda tradicinės estetikos ženklų, bet dėmesį patraukia kūrinio prasmės. Asketiškos drobės kompozicijos centras – ant nedidelio stalo šviečianti lempa ir prie jos palinkęs rašantis jaunas vyras. Ant stalo – per naktį prirašyti popieriaus lapai, kelios knygelės ir rašalinė. Kaip aureolė švytinti stalinė lempa ir jos atspindys lange, kuriame ryškėja vos brėkštantis rytas. Paveikslas ir realistinis, daiktiškas, ir simbolinis, metaforiškas. Tai carinės administracijos persekiojamus, džiovos kankinamus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios pasišventėlius įprasminantis paveikslas, mūsų kultūros saugojimo žmogaus gyvybės kaina relikvija. Beveik prieš šimtmetį dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, norėjęs įamžinti rašytoją K. Janulaitį, kartu įamžino į Jono Biliūno "Laimės žiburį" kopiančių ir dėl jo žūvančių idealistų epochą. Paveikslas "Per kiaurą naktį" yra jų visų aukos ženklas.

Po trejų metų minėsime pirmosios lietuvių dailės parodos šimtmetį ir atidarysime XX amžiaus nacionalinės dailės galerijos ekspoziciją. Joje bus ir Antano Žmuidzinavičiaus paveikslas "Per kiaurą naktį". Paveikslas – simbolis, išreiškiantis skaudų, tragišką lietuviškos spaudos draudimo laiką ir paliudijantis žmogaus tikėjimo bei pasišventimo galią.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
14:19:09 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba