Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-26 nr. 2994

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas P. Bložė.
MŪZAI: LAMENTOSO
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE11

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI4
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• ORUMO SMILTYS1
• SPAUDOS DRAUDIMO DOKUMENTAS
• Prie redakcijos apskrito stalo kalbasi istorijos profesoriai ANTANAS TYLA, EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, kalbininkas BRONYS SAVUKYNAS, poetai KORNELIJUS PLATELIS ir LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
KONSPIRACIJOS MOKYKLA PRIE BALANOS
5
• KORNELIJUS PLATELIS kalbina VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.
LIETUVIŠKAS NUOSEKLUMAS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS6
• VLADAS BRAZIŪNAS1

PROZA 
• Birutė Jonuškaitė.
INTEGRACIJA
3

VERTIMAI 
• Jan Baudouin de Courtenay.
LIETUVIŲ RAIDYNO KLAUSIMAS RUSIJOS VALSTYBĖJE IR JO IŠSPRENDIMAS

LITERATŪRA 
• Aušra Martišiūtė.
VEIKIANČIO ŽMOGAUS GIMIMAS
2

KALBOS SKILTIS 
• Jonas Klimavičius.
DARBAI IR KALBOS, ŠVENTĖS IR FIESTOS KALBOS IR KNYGOS METAMS ĮSIBĖGĖJANT
6

KNYGOS 
• ŽODŽIO DUONA IR VYNAS
• JANAVIČIUS V. RAŠTAI
• GEDIMINO LAIŠKAI

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
EPOCHOS SIMBOLIS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBOS ATRADIMAI
7

TEATRAS 
• Julius Būtėnas.
VILNIUS – MŪSŲ TEATRO LOPŠYS

MŪSŲ PUBLIKACIJA 
 Mikalojus Katkus.
ATSIMINIMAI APIE SPAUDOS DRAUDIMO LAIKUS
5

MOKYKLAI 
• GERBIAMI KOLEGOS MOKYTOJAI,2
• 100 EILĖRAŠČIŲ APIE KNYGNEŠIUS12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GENERUOTOS SPAUDOS MUTACIJOS3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jekaterina Lavrinec.
ŠIS TAS APIE INTERAKTYVUMĄ
19

KRONIKA 
• KNYGNEŠIŲ IR DARAKTORIŲ ATMINIMUI7
• PARODA "SPAUDOS DRAUDIMO LAIKŲ DOKUMENTAI IR LEIDINIAI"
• SPAUDOS ATGAVIMO SUKAKTIS – TARP PRARADIMO IR ATRADIMO NUODĖMIŲ4
• TARPTAUTINĖS MOKSLINĖS KONFERENCIJOS SPAUDOS ATGAVIMO 100-MEČIUI PAMINĖTI

DE PROFUNDIS 
• RETRO PABIROS APIE KNYGNEŠIŲ GADYNĘ6

MŪSŲ PUBLIKACIJA

ATSIMINIMAI APIE SPAUDOS DRAUDIMO LAIKUS

Mikalojus Katkus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jurgis Bielinis (Bielakas)
Iliustracija iš "Naujo žodžio" (1928, Nr.2)

Rašytojo, kraštotyrininko, "Aušros" rėmėjo, "Balanos gadynės" autoriaus Mikalojaus Katkaus (1852–1944) atsiminimų apie knygnešį Jurgį Bielinį (Bielaką) publikacija parengta iš rankraščio, kuris yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne, F 28-25. Šiek tiek taisyta rašyba ir skyryba.

Praėjo metų bent 40 nuo to laiko, kada atvažiavo pas mane [neperskaitomas žodis] Lengvienė ir apsakinėjo, kas girdėtis. Nakvojo pas juos vienas pakeleivis, vežiojąs knygas iš Prūsų, sustojąs nuvažiuodamas ir parvažiuodamas. Paklaustas, kaip vadinas ir iš kur atsakąs: esmi lietuvis iš Lietuvos. Susidomėjusi naujienomis apsakinėjo apie naują žmogų ir jo pasakojimus, o pasakojimų jo buvę ką klausyti, šnekėjęs apie kilimą Lietuvos. Kai dar sykį atvažiuos užrašyk, sakau, tegul ir pas mane važinėja. Nepailgu beatvažiuojąs žmogus vidutinio ūgio, platus iš pečių, tikrai vyriškos stovylos, jo išvaizda ir judėjimai rodo tame žmoguje pakankamai sveikatos. Paklausė, pas ką atvažiavęs yra. Pasakiau ir paklausiau, kas esąs svečias. Ant to tiek teatsakė, kad Lengvienė mane jam užrodė. Toliau ėmėme draugiškai šnekėtis ir susekėm, kad mudu net esame bendramoksliais buvę, mokindamiesi Šiauliuose. O jis yra Jurgis Bielakas. Prašė pavardės neminavoti, o vadinti Jurgiu. Taigi pasipažinau su žmogumi nepaprastu, neeiliniu, su žmogumi išsirinkusiu erškėčiuotą sau kelią, juomi ištikimai ėjo per 30 metų ligi atgavimo spaudos, kolei pasiekė savo tikslą, kolei jis tapo nereikalingas. Gabeno knygas iš Prūsų organizuotu būdu 30 metų, visas Panevėžio pavietas ir pakeliai nuo Prūsų ligi pavieto buvo aprūpinta knygomis. Sakydavo esąs klebonas, jo parapija – Panevėžio pavietas, turįs kamendorių ir zakristijoną (kas tuom užsiima). Išskaitliuota, kad priešvaldišką darbą žmogus aplamai gali varyti dvejus metus, po tuom valdžia jį suranda ir nukavoja. Kad Jurgis lietuviškas knygas važiojo ne dvejus metus, bet trisdešimt, tai atsitiko dėka jo asmeniniams privalumams ir dėka jo laimei. Jis mokėjo penkias kalbas: su lietuviu jis – lietuvis, su bajoru – lenkas, su rusu – rusas, Latvijoj – tikras latvys, Prūsuose – tikras vokietys. Prūsų žandarai buvo papirkti ir įprašyti rusų žandarų, kad jie išdavinėtų rusams politinius prasikaltėlius ir kontrabandnikus. Su politiniais kaip ten nebuvę, bet kontrabandnikai buvo globojami tų, nuo kurių jie ėmė prekes. Bielaką globojo knygų gamintojai, bet per ilgą laiką atsitikdavo visaip: šimtą sykių išliksi, o vieną sykį papulsi, to ir užteks; kaip visur taip ir tarp knygnešių ir kontrabandnikų yra pavydalių, norinčių kitus žudyti. Dėka tokiems, Bielakas ne sykį buvo pavojuje. Kartą Tilžėje priėjo prie jo žandaras ir, kaipo lietuvį iš anapus rubežiaus, klausia lietuviškai, iš kur ėsąs ir kaip vadinąsis. Bielakas apsimetė nemokąs kitaip tik vokiškai, ir žandaras greit atsitraukė. Buvo budęs ir gudęs: niekada nešnekėdavo apie savo darbus ir kelius, šiandien jis nakvoj pas mane, o kur nakvos ryto, kur nakvojo vakar, apie tai niekada neatsimendavo. Kėlėmės, girdi, per upę keltu, buvo važiuotų ir pėsčių; priešais manęs stovi žydas ir savo kalba klausia pirmiausiai, kur aš važiuojąs. Į Kapiškę, atsakiau. Kur ta Kapiškė, o iš kur važiuoji? Vietoj atsakymo parodžiau į pusę liemens stovinčios priešais moteriškės. Nusijuokė žydas, nusijuokė kiti, juokų ir užteko, daugiau nekamantinėjo. Važiuonėdamas vengė vieškelių ir miestelių. Jo takai – šunkeliai, anot jo – šventi keleliai. Ant paklausimo, kur važiuojąs, visada turėjo patiektą atsakymą: tai pas daktarą, tai pas kunigą, kaip patogiau atsakinėti iš klausiamų vietos. Apygardoje savo veikimo žinojo visus įžymesnius žmones.

Vieną sykį pasakiau, jam atvažiavus, kad esu susipykęs su vienu kitu kaimynais, bijau keršto, kad neužvestų uredninko. Nė žodžio netaręs, atsigręžė vėžimelį ir išvažiavo, kitur ieškoti nakvynės.

Nueidavo į Tilžę, užpirkdavo kiek reikiant knygų ir ten palikdavo. Po tam ateidavo tam tikri žmonės, gerai apmokami, pernešdavo per sieną ir sudėdavo į tam tikrą vietą. Iš čia Bielakas ėmliodavo pagal reikalą. Nepigu buvo surasti tokią vietą, o ir suradus neilgai galima jaja naudotis. Štai vidury krūmų, toli nuo kelio kur ti bobelyne; čia penki baknešiai atnešė Jurgio knygas. Jurgis sakė: "Nė vietos geresnės, nė žmogaus geresnio nebereikia". Nuėjau pasižiūrėti. Gi ant tvartuko pilna knygų, pokai paleisti, vaikščiojant reikia per knygas eiti. Gera vietelė, bet neilgam: aplinkiniai patėmijo, kad pas Linių tas pats nepažįstamas žmogus kelintą sykį atvažiuoj, patėmijo ir nenurimst nedažijonę, ko jis čia važiuonėja. Kai taip, reikia skubėti išparduoti [neįskaitomas žodis] ir kitur keltis. Linius aprinko vietą kitur, vidury miško, pas miško sargą. Čia jau knygos laikomos ne namie, bet miške. Dabodamas tą vietą sargas daboj ir visą mišką, niekur nė grybaut, nė riešutauti, tuom jis ir ponui patinka. Čia ėmė eiti ir kiti kontrabantai, ne knygos. Sargas nuo savęs ėmė varyti šmugelį ir gerai viskas sekėsi. Bet nelaimė rado ir šią vietelę. Sargas turėjo motyną; ši matydama, kad sūnus pelnija, pati panorėjo dalyvauti pelne. Iš to kilo nesutikimas šeimoje ir dajė ligi tuom, kad buvo susakyta viskas ponui. Ponas pavarė sargą nuo vietos, o Jurgis turėjo kraustytis kitur, surasti kitą vietą savo knygom. Atsitikus pavojui Jurgis greitai palikdavo savo vežimėlį, arklį, knygas ir nešinos vienas.

Apsakinėjo, kai vieną sykį, vasaros laike, jau temstant važiavęs pro vieną dvarą; tame dvare su kokiu tai reikalu pasitaikė būti uredininkui, pastarasis pasitikęs klausia Jurgio, iš kur ir kur važiuojąs. Atsakė iš anksto sumanytu būdu. Uredninkas pasikakino atsakymu, bet dar liepė palaukti kol naisęs štai į tą kalvą patikrinti. Uredninkas naja, o Jurgis su vežimėliu, pro dvaro sodną į paupį, daugiau šlaitais į krūmus ir į mišką. Uredininkas visą naktį dašijo dvaro ir kaimų žmones ieškodamas pabėgėlio, bet Jurgis – lauko paukštis, kaip pabėgti ir pasikavoti ant to budęs ir gudęs. Gabeno tiktai knygas, ne kitas prekes. Daugiausia maldaknyges, lementorius ir kalendorius, nes svietas to reikalaudavo; tas besklaidant žmogus pasiima ir prie šiaip jau knygelių. Užprašiusiems vežiojo "Ūkininką", "Apžvalgą", "Tėvynės sargą" ir "Varpą". Pas tokius jausdavusis kai namie. Čia sueidavo kaimiškiai pasižiūrėti, nusipirkti ir paklausyti, kas po svietą girdėtis. O apei viešus reikalus Jurgis šnekėti sugebėjo ir netingėjo. Sakydavo istoriją apie karvelį, krentantį žemyn drauge su peršovusia jį vilyčia, karvelis – tai Lietuva. Apei užgimimą Vytauto II, kuris prikels Lietuvą iš numirusių. Sostinė Lietuvos karaliui ne Vilniuje, tarp gudų, bet čia Lietuvoje, tarp savųjų žmonių, esanti ir vieta su pavadinimu Sostai, ten jam ir gyventi. Apei skriaudas, kokias kenčia lietuviai reikėtų ko plačiausiai reikšti svietui, reikėtų leisti laikraštį ant visų lietuvių ir jį siuntinėti visiems Europos valdonams, ministeriams, didikams, kad visi dažinotų kaip mes esame skriaudžiami. Per kiemus su knygomis neinąs, tankiausiai užvažiuojamoj vietoj šeimininkas turi pririnkęs užsakymų ir pinigų už juos. Šeimininko leidimu palikdavo knygų ir be pinigų. Minėdavo savo didelį nuopuolį Stonuose. Stonai – tai kaimas ar viensėdys netoli Raseinių. Vežęs knygų už du tūkstančius rublių. Šlajos ir pora arklių buvo samdyti. Stonuose apsinakvojęs pas šeimininkus jau ne pirmą sykį. Ūkininkas pasigodėjo judošiškais grašiais, tikėjos gauti nuo valdžios dalį grobio ir pranešė policijai. Atvažiavęs uredninkas suėmė knygas ir jų savininką, savininkas arklių ir šlajų pabėgo, o dabar arklius važnyčioja paimtas iš kaimo žmogus. Mato Jurgis, kad Raseiniai netoli, kad laiko gelbėtis nedaug tesą, taigi išsiėmęs, kiek turėjęs piningų į kairę ranką, revolverį į dešinę ir sako uredininkui: "Imk va visus mano piningus ir leisk mane". Uredninkas pažiūrėjęs į vieną ir į kitą ranką, ir sumanydamas, kad paėmus iš kairės būsiąs greičiau atliktas reikalas, paėmęs pinigus ir paleidęs Jurgį. Klausiau Jurgio ar būtum šovęs į uredininką? – Būčiau šovęs ir pirmiau negu jis būt su ranka siekęs prie savo revolverio, juk aš lauko paukštis, papuolus į valdžios rankas, ar šiaip ar taip, man vienas galas – kaleimas lig mirties. Tokiose aplinkybėse Jurgis gabeno knygas į Lietuvą.

Ne visada galima buvo važinėti ir važinti knygas: keliai pašlapdavo, upės patvindavo, žiemos šalčiai užeidavo. Tada, nelyginant kai žvirblis, nusišėręs ir laukiantis plunksnų atželiant, slapstos po žoles, taip Jurgis slapstėsi menkose vietelėse po viensėdžius ir pamiškiais padėdamas darbus dirbti, o kada ir užsienyje pas Martyną Jankų Bitėnuose. Namo pareiti negalėjo: policija, padedant kaimynams, nuolat jo ieškojo. (Su savo šeimyna matės suvažiuodami į sutartą vietą.) Kada Jurgis, prie kokio tai dvaro paliko uredininkui vežimėlį, šio atsitikimo būta netoli jo namų, policija samprotavo, bus tat Bielakas buvęs, taigi visą vežimėlį apart knygų atgabeno į jo namus ir ieškojo, bene ras namuose ko panašaus į suimtus daiktus. Labiausiai nešiojos su arklio uždangalu, bene ras čia kitą tokį uždangalą ar bent gabalėlį to paties audinio, bet nieko nerado. Tuom norėjo dasekti, kame tiesa, ar Bielakas Amerikoje, kaip sako jo žmona, ar Lietuvoje, kai sako kaimynai. Tokių apsilankymų policijos per kiek metų buvo nemaža, pakolai vieną sykį, atvažiavę keliese ir su kviestaisiais, iškreikštę visus užkampius ir užraktus, pasakę, kad daugiau čia nebevažiuosią. Matytis, ryžosi užbaigti bylą apei Bielaką, ir, tiesa, daugiau nebevažiavo.

Keliaudavo Jurgis po Lietuvą visada važiuotas ir, kas įdomu, kad kiekvieną sykį atvažiuos su kitu arkliu ir su kitu vežimėliu. Anot jo, važiuot reikia vis riščia, kaip visi važnai, o tai, kad žmonės nekreiptų atidos ir kad mažiau kalbėtų. Taip važiuojant arklys tur suėsti į naktį sieką avižų, ir tai, bėgdamas per dienų dienas, nusivaro nuo kojų, ir užeina reikalas pakeisti kitu. Tiek apei darbuotę Jurgio ligi 1904 metų. Po tuo laiku, atlikęs savo darbą liki galo, iškovojęs spaudą, parėjo į savo namus, neva iš Amerikos sugrįžo ir ten namie baigė savo senatvės dienas. Žinojau, kad Jurgis yra lietuvis iš Lietuvos, bet tikrai kur jo gimtinė vieta, nė jis man sakė, nė aš jo klausiau. Iš namų dar du sykiu apsilankė pas mane, keliaudamas pėsčias po Lietuvą. Pirmą sykį pažinau Jurgį 1869 metais, galėjo jis tada būti aštuoniolikos metų žmogus. Buvo tai pienu plaukiantis vyriukas, tik jo sveikatos buvo kuom gėrėtis ir ko pavydėti, taigi neįstabu, kad užteko jam sveikatos ant nuolatinės kelionės – važiuonėti po Lietuvą – išsižadėti savo pastogės, gyventi be patalynės, be karštimo ištisus trisdešimtį metų. Klausiant kas pastūmė Jurgį ant gabenimo knygų, reikia atsakyti: tėvunainiškas būdas ir aplinkybės. Kiek man teko sužinoti, jis iš jaunystės taikės į kunigus, bet kad stigo ant to mokslo ir lėšų, norėjo tapti bent vienuoliu. Nustojęs mokytis, nuvyko dar tuom reikalu į Kauną ir ten sukinėjosi apei seminariją, vyskupą, apie davatkas ir davatkius. Ten jam pasakė: "Jei nori pasišvęsti Dievo garbei, ant naudos bažnyčios ir tėvynės, tai yra darbas – gabenk knygas iš Prūsų". Paklausė, padarė vieną žygį į užsienį ir parnešė kiek maldaknygių ir tomų. Paskui, kieno tai pamokinimu ir kieno tai lėšomis, važiunėjo į Belgiją ir į Franciją. Belguose pasipiktino del menkos belgų katalikystės. Paryžiuje susiėjo su žmogumi mūsų krašto, nariu lietuviškosios draugystės " Želmuo"; naujas pažįstams nuvežė Jurgį į svetaines margrafienės Vielopolskienės, ant posėdžio nekurios lenkų draugystės ir perstatė jį, kaipo atstovą ir pasiuntinį nuo Lietuvos. (Lenkai užtikrino). Apei šį posėdį ir apei priežastis Jurgis šnekėdavo su pašaipa: keista išrodė, kad lenkai ketina ūmu laiku išvaryti "maskolius" iš Lenkijos ir Lietuvos, atstatyti visą kas buvo, atstatyti vienuolynus. Sugrįžęs iš kelionės ir nustojęs vilties tapti kunįgu ar vienuoliu, parėjo į savo gimtinę gryčią, vedė ir stvėrės žuobrio. Čia pasirodė, kad žuobris ne Jurgio amatas: nesugyvenąs su kaimynais, negalįs pakelti valdžios priespaudos, kada pataisysiąs iširusį ūkį, kada čia sulauksiąs geresnio būvio? Prigimtis traukia vilką į mišką, atsiminė kelionę į Prūsus ir gabenimą knygų, pamėgino šio darbo dar sykį ir dar sykį. Darbas pamilsta, o iš kitos pusės labiau pririš prie savęs ir nepaleidžia darbininką: valdžia ėmė ieškoti Jurgio ir reikalas daja ligi tuom, kad jau jam nebegalima namie nei pasirodyti. Tokiu būdu Jurgis stojo knygų gabenti ir ištikimai šiam amatui tarnavo. Čia negaliu nutylėti nepaminėjęs vieno jautraus atsitikimo. Žino Jurgis, kad žmona augina jo sūnų, sūnus jau ketverių metų, o tėvas dar jo nematęs. Taigi sutartame laike ir sutartoje vietoje suvažiavo: tėvas, motyna, ir sūnus. Tėvas malonėjęs su sūnumi, kalbina jį. Pastarasis nežino, kad šneka su tėvu ir klausia: "O tu ar turi tokį bebį", mat jis nežinojo kad šnekąs su tėvu.

Įžymus bruožis Jurgio buvo neapykanta rusų valdžios už priespaudą ir tikėjimo, ir tautos; tokioje dvasioje auklėjo ir savo šeimyną. Pasakojo, kad lankydamas Mintaujoje savo sūnų moksleivį už kiekvieną pasakojimą apei nelemtus darbus valdžios dovanodavo jam po penkias kapeikas ant pyrago. Kada tas sūnus paskui paaugęs pateko po teismus ir kaleime buvo apkaltas grandinėmis, tėvas apsakinėjo apei tai ne su gailesčiu, bet su pasididžiavimu: "Teisme, girdi, visas burys politikos teisiamųjų buvo susodytas eilėje pagal svarbą prasikaltimo, o mano sūnus buvo antruoju iš eiles". – Sutrukdė jam mokslams, aš primenu. – Ne, nesutrukdė, kaleime yra knygų ir mokytojas, jis ten mokinas. Piktinosi valdžios surėdymu, pagal kurį valstiečiai, vadinamieji valnos kastos buvo pavaryti nuo žemių. Važiunėdamas po Lietuvą matė daugelyje vietų senus vaismedžius, augančius pakelyje ant plyno lauko. Jurgis žiūrėdamas į juos tarė sau, tai likučiai sodų gyvenusių čia neperseniai žmonių, buvusių čia kaimų. Pykdamas šnekėdavo apei ponus, išdrąskiusius tuos kaimus, apei sugrąžinimą tų žmonių atgal prie žemių. Reikėjo tik užkalbyti Jurgį tame dalyke, tai kalbos būdavo. Kai neapkenti valdžios ir ponų, lygiai neapkenti godulingos kunigijos. Pastarasis krypsnis Jurgio būdo nekenkė vienok jam būti tikinčiu žmogumi ir kataliku. Knygas, kritikuojančias dogmatus, vadindavo blevyzgomis. "Nieks mane nuo katalikystes neatstums", sakydavo. Vengdavo teologiškų ginčų, anot jo: "Kad būrys didelių dvaro šunų užpuol kaimo šunelį, geriausiai jis padaro jeigu atsigul ant nugaros ir kojas iškel, ir aukšto dvaro šunes nustoj jį puolę, taip ir jis darąs, jeigu inteligentas užpuol mane drąskyti dėl tikėjimo, pasiduodu, nesipriešinu". Jurgis buvo žmogus linksmo pobūdžio, nenuobodus svečias, mokėdavo šnekėti su senais ir su mažais, rasdavo kalbos su vyrais ir su moterimis, taurelės nuo savęs nestūmė, o jei atsitikdavo atsisėsti priešais ąsočio alaus, budavo dar smagesnis, tada jis buvo "besėdos žmogus". Mirė 1918 m. prieš pat užgimimą savistovios Lietuvos. Neteko jam pamatyti Lietuvos Valstybės, dėl įvykdynimo kurios dirbo su pasišventimu visą amžių. Pamatęs, rasit, būtų numiręs iš džiaugsmo.

Reikia paminėti antrą Bielaką, Jurgio brolį. Jurgis šit ką apsakinėjo. Brolis jo, kaip daugelis kitų, išvažiavo į Ameriką laimės ieškoti. Kaip jam ten sekės, kaip ne, tiktai jis užklausęs Jurgio per laišką, kaip sekasi su knygų gabenimu. Jurgis nesipeikė. Po kiek laiko beparvažiuojąs iš Amerikos brolis ir norįs drauge su juom knygas gabenti. Jurgis sutiko ir metus ar kitus gabeno drauge su broliu. Šiam pastarajam teko ta pati dalis kai ir visiems knygnešiams teko: papuolė į rankas policijos. Papuolęs ištrūko, o ištrūkęs bėgo kur kojos neša, nežinodamas nei pats, kur bėgąs. Atsidūrė Prūsuose ir ten susirgo ant kojų. Liga baigės tuomi, kad gydytojai nupjovė jam abi kojų letenas, pritaisė dvi krinkes, kad galėtų eiti ir atidavė rusams: "Atsiimkite savo žmogų". Rusų valdžia, pavailijusi Bielaką po kaleimus, išsiuntė ant gyvenimo į Permės guberniją, kur ne po ilgo šis mirė. Buvo, kas jo kapą aptaisė, pastatė kryžių, aptvėrė žiogriais ir nufotografavo. Baigdamas apsakinėjimą Jurgis parodė man minėjamą fotografiją.

Šykštus buvo Jurgis apsakinėti savo darbus ir minavoti savo sandarbininkus, iš netyčių paminavodavo vieną kitą: girdėjau vardus: Žvirblis, Karabinas, Ūdra, Berankis. Pravertėtų, kad visus gabentojus knygų iš užsienio – laikotarpiu nuo užginimo spaudos ligi gražinimo – pavadintume vienu bendriniu vardu "bielakas". Kaip šaknys medžio rausiasi žemėse nematomos patamsy ir renka medžiui gaivinančius syvus tam, kad šviesiai žaliuotų lapai, žydėtų žiedai ir noktų vaisiai, ligiai taip bielakai slapstydamiesi, su nuolatiniu pavoju nešė į Lietuvą mokslą ir šviesą, rengdami savo tautai geresnę ateitį. Tebūna jiems garbė ir amžina atmintis.

Ar nepelnydavos ką Jurgis važiuodamas? Taip, dėl pelno nesiskųsdavo, sakydavo: "Kai išparduodu partiją, ėsmu šiltas". Pelnu rėmė namus ir leido sūnų į mokslus. Būdavo nepasisekimų, kada šiokiu ar tokiu būdu neužmokėdavo už knygas, kad reikėjo bėgti ir palikti vežimėlį su knygomis ar be knygų, o Stonuose žuvo visas išteklius, pasiliko kai stovi, su tuščia kišenia. Pradžiai, naujiems nešimams reikėjo pasiskolyti.

 

Skaitytojų vertinimai


7201. Korra2004-03-29 16:46
Oho, liuks tekstelis - labai juokingas. Tikrai geras.

8064. Edvinelis :-) 2004-05-02 20:02
Fainai tikrai... Kad daugiau tokiu butu.

17055. Studente :-) 2005-06-14 01:51
Tokius tekstus mokytojai per istorijos ar literaturos pamokas vaikams galetu skaityt.

35799. vaida :-) 2007-03-08 14:12
labai faina

44121. andrius :-) 2008-01-14 15:12
labai kruta noreciau kad daugiau tokiu mokslininku butu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
14:19:07 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba