SPAUDOS ATGAVIMO SUKAKTIS – TARP PRARADIMO IR ATRADIMO NUODĖMIŲ

Kalba prekijui, politikui, rašytojui yra vis kitaip suvokiama vertybė: kinta jos taisyklės, plečiantis pasaulio pažinimui, plinta jos vartojimas pagal laisvo žodžio bei kultūros mainų poreikius, sukurtus turtus, įgyjamą patyrimą.

Dabar lietuvišką žodį prestižiškiausioje Lietuvos gatvėje – Vilniaus Gedimino prospekte – tenka akimis "kelti" nuo parduotuvių ir viešbučių slenksčio. Ten ties slenksčiais lietuviški užrašai pirmiausia "priglaudžiami" dizainerių ne dėl to, jog įstatymų leidėjai priėmė teisės akto pataisą, reikalaudami iš savininkų skelbti šioje valstybėje lietuviškai, kas kuriame name yra: maisto prekės, drabužiai, viešbutis, vaistinė, gėlės, kavinė, kvepalai ir kita. Taip su lietuvių kalba elgiamasi dėl to, jog lietuviai apsimeta kvailiai esą. Mat, užsidėję virš durų staktos ar stogo užsieniečių firmos (ženklo) pavadinimą kaip kepurę, švytinčią iš tolo ir atpažįstamą kiekvienam raštingam keliautojui, XXI amžiaus prekijai neturi mentalinio gimtosios kalbos pojūčio. Tik šis pojūtis padėtų išsilavinusiam vadybininkui nesigėdyti gimtosios kalbos ir drąsiai pasakyti savininkui: šalia Tavo ženklo lietuviškai turi būti užrašai "parduotuvė" arba "viešbutis" ir taip toliau. Tokia "baisi" Lietuvoje teisė, kurią tikrai pripažintų kiekvienas ES gyventojas - firmos savininkas, tačiau įdarbintiems toje firmoje vadybininkams jų nepagarbos gimtajai kalbai įpročiai stipresni už nacionalinę teisę!

Visiškai neseniai, 2003-iaisiais, didžioji žiniasklaida netgi klaidino vadybininkus, klausinėdama jų, kaip jie vertina tariamus pataisos autorių užmojus priversti pasaulyje žinomus pavadinimus (pavyzdžiui, "Holiday Inn") išversti ir iškelti naujas iškabas? Vadybininkai esą kikendami komentavo tai kaip kvailystę. Žinoma, nes vėl pasirodydavo patys esą neišmanėliai ir patiklūs objektai – nei jie apie pataisą žinojo, nei jiems gimtosios kalbos prestižas buvo svarbus.

Na, o kai vis dėlto teko sužinoti pataisos reikšmę, dizaineriams nurodoma: numeskit tą lietuvišką žodį taip, kad "ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika".

Kodėl minime lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-metį?

Tikrai ne todėl, kad perprastume prekijų, rašytojų ar politikų kultūrą ar juolab susirūpintume kalbos grynumu. Tiesa, 2002-aisiais minint pirmosios Konstitucijos 80-metį, sostinėje atsirado ir Konstitucijos prospektas. Suprantama, kad 1992 metų (kaip ir 1922 metų) pagrindinis įstatymas išskiria valstybinės kalbos prioritetą, bet būtų tik tarp kitko įdomu, kas lyg tyčia Konstitucijos vardu pažymėtoje gatvėje lieps paisyti lietuvių kalbos vartojimo taisyklių, siūlydamas vadybininkams "kilstelėti" ją jei ne iki stogų, tai bent iki akių lygio? Ar tie, kurie iškilmingai atidengė prospekto pavadinimo lentelę? Tai nėra esminiai klausimai, tai – kasdienio tvarkymosi rūpesčiai. Juk ir dabartinis – Spaudos atgavimo 100-mečio minėjimas nėra skirtas "kovoti", kad staiga Lietuvoje neįsigalėtų po rusiškai lietuviško dvikalbystės etapo antrasis - lietuviškai angliškas. Nors tokį įspūdį galima pagauti, iklausantis per visuomenės informavimo priemones liūdnai prabylančių kalbos tvarkytojų (kurie turėjo būti uolesni bei reiklesni ankstesniais metais).

2004-ieji paskelbti Kalbos ir knygos metais pirmiausia tam, kad pavyktų įvairiais renginiais Lietuvoje priminti visuomenei, koks didelis buvo laimėjimas mūsų pirmtakų, iškovota teisė viešai bendrauti lietuviškai. Iš tikrųjų tai reiškė daugiau, nei Nikolajaus II administracijos grąžinta galimybė nesislapstant kalbėtis lietuviškai įstaigose, taip pat rašyti ir skaityti lotyniškais rašmenimis. Vienas įžymus čekas yra pasakęs - daug ko galima atsisakyti, bet tų nosinių, kablelių, taškų, brūkšnelių, paukštelių tikrai ne: "Tai mūsų raidyno ypatybė". Lietuviai ją "pasiskolino" iš čekų. Tad mūsų raidyne tai irgi yra vertybė, kuri turi labai didelę reikšmę kalbos kultūros galiai ir raiškai: nuo 1904 metų lietuviai susigrąžino teisę naudotis lotyniškosios Europos šaltiniais, vėl nusidriekė ryšys, susiejęs Lietuvos kraštą ir galiausiai 1918 metais atkurtą Lietuvos valstybę su lotyniškąja kultūra. Spaudos atgavimas atvėrė naujus kelius ir nacionalinei literatūrai, dailei, mokslui, politikai. Taigi šis reiškinys suteikė kur kas daugiau galimybių visuomenės politinei brandai, nei būtų galima spręsti tik iš pavadinimo.

Kodėl laimėjo tokia ryškiai oranžinė nacionalinio plakato, žyminčio 100-mečio sukaktį, idėja? Ar tikrai, pasak liūdesio akimis žvelgiančių skeptikų, sukakties esmę būtų galėjus atspindėti tik grandine surišta knyga?! Šiuolaikiškiau žvelgiant, plakate yra parodytas ne tik raidyno sugrįžimas – ten yra erdvės tarsi mokyklinėje lentoje parašyti ar nupiešti minčiai, net muzikos ženklui įterpti… Tai galimybė suvokti įvairialypę lietuvių istorinę raidą, XX amžiaus pradžioje jų nacionalinį brendimą, tautinio tapatumo atradimą, kai reikėjo atsakyti sau į klausimą: ar esi lietuvis, net jei lietuvių kalbos nemoki (pvz., M.K.Čiurlionio atvejis)? Toks tapatumo atradimas, sudaiginęs lietuvių politinę kultūrą, prilygintinas dvasinei šventei. Štai kodėl "Šviesos" leidykla jau spėjo ne mažiau kaip 2 leidinius papuošti to paties plakato autoriaus dailininko Aido Urbelio sukurtu logotipu, irgi skirtu spaudos atgavimo 100-mečiui.

Minėjimas įtrauktas į UNESCO 2004–2005 metų svarbių sukakčių kalendorių. Pagrindinis tokio sprendimo motyvas buvo tas, jog kitur Europoje buvo nežinomas ypatingas kultūrinės kontrabandos reiškinys - knygnešystė. Knygnešiai – ne antikinių mitų dievai, net ne pusdieviai. Jie rizikuodavo, pergabendami į Didžiąją Lietuvą ir čia platindami uždraustais rašmenimis spausdintą literatūrą. Bet ir uždirbdavo. Tačiau nuodėmė būtų jų vaidmens nesureikšminti, primenant naujosioms kartoms, kokis pavojus būtų iškilęs lietuvių tapatumo perspektyvai, jeigu ne tas polinkis rizikuoti gyvybe, slapstantis nuo caro žandarų, nuo rusų administracijos, nuo pačių lietuvių skundikų. Nuodėmė būtų netvarkyti paminklinio paveldo miestų gatvėse, pastatų fasaduose, naujai peržiūrimuose rankraštynuose, kad ir kiek tam reikėtų lėšų. Nuodėmė būtų nesukurti naujo produkto – pažintinių filmų, knygų, nesurengti parodų. Kitaip tarus – nepadaryti to, kas nurodyta minėjimo programoje (žr.: www.spaudos.lt).

Vienas iškilus Pacų giminės mecenatas buvo taip tvirtai įsitikinęs savo nusidėjimu, jog liepė jį mirusį Vilniuje palaidoti po Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios slenksčiu. Už kokias nuodėmes lietuvių kalba atsiduria ties parduotuvių slenksčiais, kad ten tik batais būtų "skaitoma"? Į šį klausimą dabar tiesmukai pati Europa atsako, siūlydama mūsų finansų ministrei išsamiau lyg tyčia susipažinti su Senojo žemyno kultūros ir švietimo sistema, be kita ko, – verta tikėtis, – ir su mūsų spaudos atgavimo reikšme (ir ne vien UNESCO renginių kontekste).

Andrius Vaišnys

Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo komisijos sekretorius