Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-26 nr. 2994

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas P. Bložė.
MŪZAI: LAMENTOSO
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE11

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI4
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• ORUMO SMILTYS1
• SPAUDOS DRAUDIMO DOKUMENTAS
• Prie redakcijos apskrito stalo kalbasi istorijos profesoriai ANTANAS TYLA, EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, kalbininkas BRONYS SAVUKYNAS, poetai KORNELIJUS PLATELIS ir LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
KONSPIRACIJOS MOKYKLA PRIE BALANOS
5
• KORNELIJUS PLATELIS kalbina VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.
LIETUVIŠKAS NUOSEKLUMAS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS6
• VLADAS BRAZIŪNAS1

PROZA 
 Birutė Jonuškaitė.
INTEGRACIJA
3

VERTIMAI 
• Jan Baudouin de Courtenay.
LIETUVIŲ RAIDYNO KLAUSIMAS RUSIJOS VALSTYBĖJE IR JO IŠSPRENDIMAS

LITERATŪRA 
• Aušra Martišiūtė.
VEIKIANČIO ŽMOGAUS GIMIMAS
2

KALBOS SKILTIS 
• Jonas Klimavičius.
DARBAI IR KALBOS, ŠVENTĖS IR FIESTOS KALBOS IR KNYGOS METAMS ĮSIBĖGĖJANT
6

KNYGOS 
• ŽODŽIO DUONA IR VYNAS
• JANAVIČIUS V. RAŠTAI
• GEDIMINO LAIŠKAI

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
EPOCHOS SIMBOLIS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBOS ATRADIMAI
7

TEATRAS 
• Julius Būtėnas.
VILNIUS – MŪSŲ TEATRO LOPŠYS

MŪSŲ PUBLIKACIJA 
• Mikalojus Katkus.
ATSIMINIMAI APIE SPAUDOS DRAUDIMO LAIKUS
5

MOKYKLAI 
• GERBIAMI KOLEGOS MOKYTOJAI,2
• 100 EILĖRAŠČIŲ APIE KNYGNEŠIUS12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GENERUOTOS SPAUDOS MUTACIJOS3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jekaterina Lavrinec.
ŠIS TAS APIE INTERAKTYVUMĄ
19

KRONIKA 
• KNYGNEŠIŲ IR DARAKTORIŲ ATMINIMUI7
• PARODA "SPAUDOS DRAUDIMO LAIKŲ DOKUMENTAI IR LEIDINIAI"
• SPAUDOS ATGAVIMO SUKAKTIS – TARP PRARADIMO IR ATRADIMO NUODĖMIŲ4
• TARPTAUTINĖS MOKSLINĖS KONFERENCIJOS SPAUDOS ATGAVIMO 100-MEČIUI PAMINĖTI

DE PROFUNDIS 
• RETRO PABIROS APIE KNYGNEŠIŲ GADYNĘ6

PROZA

INTEGRACIJA

Birutė Jonuškaitė

[skaityti komentarus]

Bronius Lenkaitis kalbų nestudijavo: nei savo gimtosios, nei svetimų. Bet sugebėjo jomis grožėtis. Ypač savąja. Gerbė ir tuos, kurie mokėjo kelias kalbas. Bet labiausiai – tuos, kurie jo gimtąją išsaugojo iki šių dienų. Mirusių ir gyvų kalbininkų pavardžių žinojo daugiau nei politikų, o tai nebuvo būdinga jo aplinkos ir amžiaus žmonėms. Jis labai susikaupęs klausydavosi kalbos valandėlių ir tuo metu atsirandančio švytėjimo jo akyse neįstengė aptemdinti net ir sūnų replikos, kad tėvas turbūt vėl patyrė lingvistinį orgazmą… Kad ir kaip būtų keista, jis visai mielai pritarė tiems, kurie laimino vis naujai prigyjančius tarptautinius žodžius, mat kai kurie jų nežinia kodėl jį veikė kaip vynas.

O viskas turbūt prasidėjo nuo gracijos.

Broniaus dėdė, vienintelis kunigas giminėje, amžinąją jam atilsį, pirmą kartą pamatęs brolvaikį su jo išrinktąją, neslėpė nuostabos:

– Ohoho kokią graciją atsivedei. Ir tu, gražuole, nori ištekėti už šito vėjo pamušalo?

Ištekėjo. Ne tiek už Broniaus, kiek už jo liežuviu nutapytų laimingų ateities vaizdų. Vaizdai bluko, bet Broniui jo Onytė liko Gracija amžinai. Ir dabar, apvesdinęs savo du sūnus, sulaukęs trijų anūkų, savo moterį jis pristatinėjo tik šitaip: Mano Gracija. Iš pradžių moteriai patiko tas vardas labiau už tikrąjį, paskui, kai klubai išplatėjo ir pagurklis ėmė liūliuoti it bliūkštanti mielinė tešla, Gracija kėlė įsiūtį, jo pagauta yra ne kartą Broniui net per pakaušį užtvojusi, kol galų gale susitaikė su šiuo vyro įpročiu. Kaip ir su daugybe kitų keistenybių.

Et, vienu durnumu mažiau ar daugiau – numojo moteris ranka.

Broniui visai nerūpėjo semantinė šio žodžio reikšmė. Jis nesiejo jo nei su žmonos amžiumi, nei išvaizda. Žodis jam buvo tiesiog savaime gražus. Vienas tų – išskirtinių. Ypatingo skambesio. Tarsi iš kosmoso nusileidęs į pasaulį. Toks, kaip konfirmacija, kaip reinkarnacija, transcendencija, ekscelencija. Tačiau pastaruoju metu Bronius dažniausiai kepurę kilstelėdavo prieš integraciją. Šį kartą gerbė ne tik formą, bet ir turinį.

Jau buvo praėjusios visos įmanomos, rytinius Žečpospolitos krantus skalaujančios bangos: neapykantos kurstymo, kontrabandos klestėjimo, televizorių, šaldytuvų, vėliau – degtinės, cigarečių vilkimo per sieną, visokių draugiškų sutarčių pasirašymo, gerų ryšių stiprinimo kol galų gale pasiekė apogėjų – vyko integracija.

Integracija į Europą.

Kiekvienas Žečpospolitos pilietis privalėjo (nurodymas iš viršaus) plėsti savo pažiūras, atsikratyti neapykantos (jei tokios turėjo) ne tik už sienos, bet ir šalia gyvenančiam lietuviui, baltarusiui, žydui ar čigonui, nes dabar buvo labai svarbu užtikrinti tautinių mažumų lygiavertį vystymąsi. Kitaip – Europa nepriims. Kitaip vaikai ir anūkai neteks galimybės laisvai dirbti Vokietijoje ar Anglijoje, tęsis iki kaulo smegenų įgrisęs nelegalų gyvenimas.

Tautinės mažumos tapo labai reikalingu, labai svarbiu kelio į Europą atributu.

Dėl šitos integracijos ir Bronius buvo pasiryžęs padaryti bet ką. Jis ne dėl vaikų ar anūkų stengėsi. Lig šiol jis pasaulį pažinojo iš knygų. Apie kiekvieną valstybę buvo susilipdęs labai aiškią nuomonę. Per savo amželį buvo vieną vienintelį kartą išvykęs už šalies ribų. Ne savo noru. Solidarumo vėjams išgriovus tvirtas sienų užtvaras Broniaus Gracija, kaip ir kitos bobikės, neatsilaikė visuotinam šėlsmui kažkur važiuoti, kažką pirkti, kažką parduoti, mainyti. Turginė bacila plito ne savaitėm ir dienom, o valandom. Iš Turkijos – kailiniai, džinsai, iš Sovietijos – elektros prekės. Paskui viską susikaišiojai gudriai tarp savo apatinių ir išdūmei į Vengriją, Rumuniją, apsukai ratą ir vėl – į Emyratus ar Vilnių.

Broniui vien nuo apie tai vykstančių kalbų tino smegenys, jis vos išturėdavo darbe tas kankinančias aštuonias valandas, kai diskusijos, kas kur apsimoka, kaip ir ką reikia paslėpti, kur ir kiek ima muitininkai, tęsdavos net ir tualete, ant laiptų, valgykloje…

Jis vienu ypu pasiimdavo iš bibliotekos glėbį knygų visai savaitei, kad po darbo tiesiu taikymu parvarytų namo ir, saugiai užsidaręs savo rūsyje įrengtame kambarėlyje, atsiribotų nuo šalį krečiančios karštligės praturtėti.

Gracijai, ačiū Dievui, užteko dviejų kartų, kad suvoktų – nepraturtės. Į Vilnių važiavo pati. Velniai žino, kiek porų batų, skudurų du maišai – vos ne vos į autobusą įsigrūdo. Namo sugrįžo su šaldytuvu. "Snaigė" – rašė jo viršuje. Tik dėl to pavadinimo Bronius jai galų gale atleido. Pamanykit, tempti tokį griozdą ant rogučių per sieną. Ir dar nuo valstybinio stulpelio įkinkyti Bronių į šitas gėdos valktis.

Tokiomis tarpvalstybinėmis galimybėmis jis daugiau neleido žmonai naudotis.

Tada ji išbambėjo pamėginti kitą kryptį. Į Vengriją. Važiuosim abu. Pasižmonėsim.

Prisižmonėjo: penkios dienos, penki turgūs. Jokių planuotų ekskursijų. Vakare – gerk vyno tol, kol užsipilsi ausų būgnelius. Toks vietinio gido – turgų žinovo – dosnumas. Tai ir buvo vienintelis Broniaus malonumas, bet ir jis pasibaigė vos ne tragiškai.

Per visas sienas pravažiavę draugiškų muitininkų gerais palinkėjimais palydėti, užkliuvo visai prie namų. Matyt, sutrukdė rytinį čekų miegą. Jie liepė nešti lauk viską ir kloti ant rasotos pakelės. Išnaršė, ištaršė, atėmė, surašė, aprėkė, vėl naršė. Broniaus laisva dvasia neištvėrė, ypač kai nusmurgęs uniformuotas vaikigalis ėmė mėtyti jo Gracijos apatinius su tokiu pasimėgavimu, lyg kokią žąsį peštų: švyst, švyst atsainiai baltos žmonos kelnaitės, liemenėlės, korsetai.

Snargliau tu neraliuotas, – vengrų vynas dar tekėjo Broniaus gyslomis. – Kokią teisę turi knaisiotis po mano Gracijos asmeninius dalykus? Ji tau į motiną tiktų. Ar tu ką nors išmanai apie pagarbą?

Vaikinukas užsiplieskė kaip gaidys ir čekiška juokinga greitakalbe apipylė Bronių, paskui pripuolė prie vairuotojo. Šis miksėjo, ramino pareigūną ir iš padilbų laidė žaibus į Bronių. Po ilgų derybų atėjęs iškošė pro dantis:

– Per šitą prakeiktą litviną turėsim susimokėti. Kitaip nepraleis. Visas biznis eis per nieką.

Prasidėjo rinkliava. Iš Gracijos paėmė daugiausia, nors nei ji, nei Bronius lig šiol nežino, koks tas biznis buvo. Ir nereikia. Svarbiausia, kad Bronius prisiekė dangui virš Cieszyno perėjos: į bet kurią užsienio šalį važiuos tik tada, kai tokių vaikinukų neliks nė kvapo. Bronius – laisvas žmogus. Jo nedomina šalis, pasitinkanti arba išlydinti svečius uniformuotais akiplėšom. Net Graciją sugebėjo įtikinti, kad garbė ir orumas yra svarbesni už begalinį troškimą praturtėti. "Snaigė" juk stovi lig šiolei, kaip paminklas tiems laikams, kuriems atėjus ir jie neliko nuošalyje, ir jie bandė. To ir gana.

Dabar Bronius netgi didžiavosi savo kieta pozicija: atlaikė, išlaukė ir laimėjo. Ne jis veržėsi į Europą, o Europa pati jį prisiminė, iškėlė jo svarbą. Jam – tautinės mažumos atstovui – netgi plačiau atveria vartus nei po ją su krepšiais nusilaksčiusioms šlėktelėms. Jis įeis oriai, garbingai, kaip dera laisvam žmogui.

Bronius ėjo įgavęs antrąjį kvėpavimą. Su kitais tokio pat sukirpimo žmogeliais įkūrė lietuvių draugiją, įsiprašė pas vieną tautietį į pusrūsį ir jame pradėjo leisti mėnraštį. Tuojau ėmė burtis ir norintys šokti, dainuoti. Suaugusiųjų ansambliukas, vaikų, jaunimo – oho, kiek užsislėpusių lietuvaičių tūnojo šiame mieste. Bet kur repetuosi? Vėl lakstė Bronius po visas įmanomas instancijas, kol galų gale vienos mokyklos direktorius du vakarus per savaitę ir šeštadieniais leido rinktis sporto salėje.

Integracija vyko pilnu tempu. Po sėkmingo jų tik prieš metus suburtos mėgėjiško teatro trupės pasirodymo, kitą sezoną lietuvaičiai pasitiko jau daug geriau išmokę savo roles, pasisiuvę skoningesnius drabužius, na ir pjesę išsirinko kur kas dinamiškesnę, šiuolaikiškesnę. Ne tam Bronius šitiek knygų buvo perskaitęs, kad nežinotų, ko šiandien reikia moderniam žiūrovui. Pjesėje buvo nemaža meilės dozė, šiek tiek detektyvinės paslapties, buvo besikarianti saldaus veidelio televizinė vyriškos giminės žvaigždė ir per visus veiksmus saikingai pasirodanti mistinė protėvių dvasia, didžiuliu ilgu (kiaulėms skersti skirtu) peiliu laiku nukertanti savižudžio kaklo nesuspėjusią užspausti virvę.

Dvasios vaidmuo, žinoma, atiteko Broniui. Suaktyvėjusi miesto litvinų veikla jau neerzino ir valdžios. Priešingai – ji valdžiai buvo reikalinga. "Mes garantuojame, mes užtikriname puikias sąlygas tautinių mažumų kultūrai, tradicijoms vystyti. Mes rūpinamės jų vaikų švietimu, mes…" – švilpė ataskaitos viena po kitos į Briuselį ir virsdavo labai reikalingais pliusiukais ilgame šalies inegracijos į Europą sąlygų lape.

Kai pavasariop maloniai nuteikti Vakarų ponai sugalvojo patys savo akimis pamatyti, kaip puikiai "šiltnamio" sąlygomis vystosi tautinių mažumų kultūros, miesto valdžiai susuko vidurius. Ką parodysi? Litvinų pusrūsį miesto pakraštyje? Neatremontuotą žydų sinagogą? O gal čigonyną, kuriame heroino rasi daugiau nei knygų?

Išeitį vis dėlto surado. Mestelės visiems po saujelę smulkių ir tegul rengiasi bendrai fiestai. Tegul tai būna bendra visos vaivadijos tautinių mažumų šventė. Lai suvažiuoja jų bendruomenės su savo virtuvėm, cepelinais, blynais, macom, su savo puodžiais, vytelių pynėjais, dievukų drožėjais, kalviais ir žyniais.

Svarbiausia, žinoma, aukštesnio lygio kultūra. Svarbiausia, kad gerai pasirodytų scenoje. Užjudinti visus saviveiklinius ansamblius, negailėti raginimų, pažadų, diplomų.

– Ką rodysim? Vaikų šokių kolektyvą? Chorą? – svarstė lietuvaičiai.

Laimėjo geležinė Broniaus logika: Vakarų ponai privalo išgirsti ŽODĮ. Dainuot ir šokti gali visi. Žydų jaunimas jau seniai nemoka savo protėvių kalbos, o vis tiek kažką suniūniuoja. Ir visi taip darys. Bronius jau apsišniukštinėjo. O lietuviai privalo kitaip – jie privalo KALBĖTI. Kalba – pats gražiausias ir magiškiausias dalykas, kokį jie turi. Kokį nuo visų atėjūnų išslapstė, išsaugojo.

Taigi ėmėsi šlifuoti vaidinimą. Šlifavo ne du, o keturis kartus per savaitę. Kvietėsi miesto kultūros namų dailininkę Marylę, kad sugalvotų ne mėgėjišką, o profesionalų scenos apipavidalinimą. Europai nuogų lietuviško klojimo, stūksančio etnografinio muziejaus pakraštyje, sijų neparodysi. Jos irgi turi būti integruotos į bendrą pjesės scenografiją.

Kai jau liko viso labo dvi savaitės iki pasirodymo, valdžia persigalvojo: viskas vyks ne litvinų senoviškam kaime-muziejuje, o baldų kombinato salėje. Čia moderniau ir niekur iš miesto nereikės važiuoti, be to, ir idėjiškai geriau: visos mažumos susitiks neutralioje aplinkoje.

Ir vėl viskas iš naujo. Broniukas ir jo bičiulis Vytas, žemėtvarkos inspektorius, pjesės režisierius, savamokslis muzikantas, jautėsi kaip nuogi dilgelėse: čigonams nesvarbu, kur šokti – kad tik scena, žydai, baltarusiai savo daineles irgi sutrauks, o mes?

– Va, tau, Broniau, ir žodis… – aimanavo žemėtvarkininkas. – Visas mūsų projektas eina velniop. Visa šitaip sunkiai kurta scenografija. Naują uždangą reikės siūti, visai kitoje pusėje užkulisius įrengti… artistai neįpratę, nežinos kam iš kurios pusės į sceną išeiti, o kaip gi balkį pritvirtinti, ant kurio vaikiščias turės kartis?

Šitiek rūpesčių, o dienos rijo viena kitą negailestingai.

Tą lemtingą šeštadienio popietę prakaitas žliaugte žliaugė per kaulėtus Broniaus pečius. Žmonės ėjo, važiavo, salė liūliavo, knibždėjo, šlamėjo, o priekyje – trys eilės raudonų minkštų kėdžių kaip kokia kruvina linija: jeigu sugebės vaidintojai ją įveikti – pateks į Europą, jeigu ne…

Jie dairėsi pro plyšelius į salę, žiūrėjo vieni kitiems į akis kaip mirčiai pažymėti avinėliai. Šitokio nerimo dar nebuvo per savo artistinį gyvenimėlį patyrę. Briuselis stebės. Svarbiausi Europos žmonės.

Visa laimė, kad iš pradžių turės šokti čigonai, paskui pasirodys žydai, baltarusiai ir tik tada, po trumpos pertraukėlės – lietuvių vaidinimas.

Galų gale plojimų lydimi svečiai atėjo ir susėdo į pirmąją eilę: keturi vyrai ir viena pusamžė moteris. Kiek buvo juos atlydėjusių vietinių kostiumuotų ponų Bronius neskaičiavo.

– Broniau, kur peilį padėjai? – timtelėjo jį už rankovės Vytas.

– Peilį? – Bronius nenorom atitraukė žvilgsnį nuo užkulisiuose kikenančių mergaičiukių blauzdų. – Kokį dar peilį?

– Nagi paprastą, tą skerdiką, kurį visada turėjom, – režisieriui Vytui jo svajingas veidas nepatiko.

– Skerdikąąąąą?… Jėzau Marija, Juozapai šventas, namuose, namuose ant suoliuko, šalia Gracijos chalatėlio pasidėjau ir nulėkiau į rūsį virvės, o paskui vaikis atvažiavo: sėsk, sako tėvai, pavėžinsiu, greičiau bus, tai aš ir sėdau…

– Tai dabar sėsim visi, – žemėtvarkininko veidas beveik nesiskyrė nuo jo iškrakmolytos marškinių apykaklės. – Kaip vaikį karsim be peilio? Kuo virvę nupjausi, avino galva? – sušnypštė iš nevilties. – Viskas. Vaidinimo nebus. – Jis ėmės už galvos, skėsčiojo rankomis, zujo tarp savų ir svetimų artistų, o Bronius lakstė iš paskos tai atsitrenkdamas į jo nugarą, tai užbėgdamas iš priekio:

– Palauk, nesinervink, aš tuoj nubėgsiu, man gi netoli. Mausiu tiesiai per kombinato teritoriją.

– Daryk ką išmanai, be peilio vaidinimo nebus. Jis pagrindinis šios pjėsės atributas. Jis – visa esmė, pats sakei. Paskutinis lemtingas kirtis.

– Aš sutvarkysiu, aš viską sutvarkysiu, – Bronius daugiau nežiūrėjo į mešlungio tampomą bičiulio veidą.

Kad tik žmogui protas nepasimaišytų, juk galų gale visokius popierius tai jis, o ne Bronius pasirašinėjo. Bronius tik liežuviu malė.

Dabar jis malė kojomis. Per medienos priverstas krūvas, per bėgius, kuriais iš miesto traukinys gabendavo žaliavą, o atgal į jį – supakuotus baldus, per visokių gelžgalių, atliekų sąvartynus – net neįtarė, kad tokia didelė fabriko teritorija. O kai galų gale pasiekė tinklinę vielos tvorą, suprato, kad ne taip paprasta bus ją įveikti – viršuje ji buvo lyg Kristaus galva, vainikuota keliomis spygliuotomis aštriadygėmis vielomis. Puolė į vieną, paskui į kitą pusę, kol išganingos minties vedamas patraukė į ten, kur turėtų būti karjero šlaitas. Juk žinojo – už baldų fabriko zonos nuolatos burbia ekskavatoriai. Gal ten tvora bus išgriuvusi, gal žemė minkštesnė, biresnė – įstengs pro tvoros apačią pralįsti.

Nuojauta jo neapgavo. Ant paties stačiausio skardžio tvoros apačia buvo gerokai pasikėlus nuo žemės – Bronius lengvai prakišo kojas, o paskui visas išsirangė anapus ir …nučiuožė su žvyro ir smėlio kamuoliu žemyn. Į patį dugną.

Kai svirduliuodamas čiaudėdamas atsistojo, sėdmenų nejautė, o nugara degte degė. Net nesistengė apsičiupinėti ar kelnės skutais nenuėjusios nuo aštrių akmenų, ar iš šventinių marškinių dar šis tas liko… Nuklibinkščiavo tolyn nuo dirbančių traktorių, pro žvyro pakrautus sunkvežimius.

Vienas vairuotojų gulėjo ant skardžio prie įvažiavimo į karjerą. Matyt, laukė savo eilės.

– Gražiai skridai… – išspjovė nuorūką. – Maniau vaikigalis koks adrenalino pristigo… Tu čia tyčia taip, ar paslydai?

– Prakeikta tvora, man tiesiai ir kuo greičiau reikėjo, – Bronius nesileido į kalbas. Juk jis turėjo skubėti. Čigonai jau tikriausiai savo šokius bus įpusėję, o jis dar namų nepasiekė.

– Kitą kartą kai norėsi tiesiai, tai eik dešiniau. Matai, va ten už žvyro kalvos visai tvorą nuėmėm. Ir šlaitas neaukštas.

Bronius tik akimirkai atsisuko, kad įsitikintų savo žioplumu. Porą šimtų metrų dar reikėjo paeiti ir nugaros nebūtų šitaip nusitarkavęs. Tfu.

Nebūtų į vaikio mašiną sėdęs, nebūtų peilio pamiršęs, nebūtų pamiršęs peilio, nebūtų lindęs pro tvorą… kaip toj užkeiktoj pasakoj.

Peilis ir seselės Gracijos, o tiksliau protėvių dvasios baltas chalatėlis gulėjo ten, kur jį buvo palikęs: virtuvėje ant suoliuko.

Čiupk ir pirmyn, žmogau, kol dar visko iki galo nesugadinai. O gal bent marškinius persivilkti? Bet bus neišlyginti, ai, geriau iš karto chalatu apsivilksiu. Kas čia mane matys?

Bronius rangydamasis iš skausmo įlindo į žmonos medicina atsiduodantį chalatą. Gerai, kad jo Gracija seniai negracinga, kad chalatėlyje vietos dviems tokiems kaip Bronius erdvės į valias.

Plevėsuodamas ilgais baltais skvernais kaip koks pirštis sumanęs kormoranas jis pasuko vairuotojo nurodytu karjero kraštu į fabriko teritoriją. Nepaisant patirtos nesėkmės, greitai apsisukau, – Bronius mintyse gyrė save ir patenkintas spaudė delne ilgakriaunį, kiaulėms skersti skirtą peilį.

Kiaulės jis nebuvo nė vienos gyvenime paskerdęs, net vištai galvos nemokėjo nukirsti – peilį jam buvo palikęs tėvas. Irgi kažin ar kokią kiaulę sugebėjęs nugalabyti. Bet peilį išsaugojo. Mat jis priklausė tėvo tėvui. Tas buvo žinomas visoje apylinkėje kalvis. Kalvis ir skerdikas. Taigi peilis – senelio palikimas. Patogus, kietabriaunis ir aštrus kaip žvėris. Virvė, ant kurios per repeticijas kardavos vaikis – piršto storumo, o Bronius-dvasia tik šmakšt, kaip britva per plauką. Išbandytas reikalas. Puiki scena. Salė visada aikteli ir suūžia iš netikėtumo.

– Stok! Ne žingsnio toliau! Nejudėt! – Bronius ne iš karto suvokė, kad iš už nugaros sklindantis šūkaliojimas skirtas jam. Bene tas nuobodžiaujantis vairuotojas sugalvojo iš jo pasityčioti?

Suėmęs chalato skvernus, kad nesipainiotų tarp kojų, žmogus pasileido ristele.

– Stok, sakau, paskutinį kartą arba šausiu daugiau neperspėjęs! – ir vėl nuo karjero pusės atsivijantis grasinimas.

Bronius grįžtelėjo atgalios ir nustėro: iš paskos risnojo du policininkai. Tikrų tikriausi policininkai.

O šitiems ko dabar reikia?

– Stok, rankas už galvos! – pripūkštė jaunesnis.

– Taigi stoviu stoviu. Kuo galiu būti ponams naudingas?

– Sakiau tau, kad ginkluotas, – priartėjo piršto nuo gaiduko nenuleisdamas vyresnysis.

– Aš ginkluotas? – Bronius tik dabar suvokė, kad už galvos sukryžiuotose rankose styro kaip koks grėsmingas kalavijas jo senelio plieninis skerdikas.

– Ramiai, ramiai, prašom nurimti, nuleiskit rankas ir meskit ginklą, – jie mynė aplink rateliu it džiunglių laukiniai apie sučiuptą grobį.

– Ponai, aš gi vaidinimui nešuos, čia paprastas kiaulėms skersti peilis. Vaikis karsis, aš turėsiu virvę nupjauti.

– Nuovadoj išsiaiškinsim, ką karti, o ką skersti ruošeisi. Mesk peilį ant žemės! – Jaunesnysis irgi nusitaikė tiesiai į širdį. Bronius suprato – jie nejuokauja. Ir išsigandę ko gero daugiau nei jis pats.

Peilį numetė į žolę.

– Ponai, aš ne banditas. Bronius Lenkaitis. Dirbu Miškų aplinkosaugoje vyresniuoju specialistu. Turiu žmoną ir du vedusius sūnus. Jie irgi šio miesto piliečiai. Ką jums dar apie save pasakyti? Šiandien man labai svarbi diena – mūsų trupė vaidina ekspertams iš Briuselio. Ten ir vaivada sėdi, ir visa kita valdžia. Juk Jūs turit žinoti, ten pilna Jūsų kolegų. Tvarką saugo. Trys eilės svečių. Mes privalom gerai pasirodyti, kitaip integracijai bus chana – Bronius vaizdingai smiliumi brūkštelėjo per gerklę.

– Gerai, gerai, mes tvarką tikrai užtikrinsim. Viską, ką čia pliurpi, galėsi pakartoti nuovadoje – užprotokoluosim, o dabar ramiai – rankas ant nugaros, va taip – ant Broniaus riešų čiaukštelėjo metalinėmis žiaunomis antrankiai, – ir keliausim į automobilį.

– Jūs nejuokaukit, aš juk ir taip vėluoju. Aš gi nieko blogo nepadariau, kokią jūs turit teisę suimti žmogų viduryj baltos dienos be jokio pagrindo? – dabar jau Bronių suėmė siutas. – Aš laisvas šios šalies pilietis, aš reikalauju paaiškinti, kas čia vyksta!

– Tuoj mes tau viską paaiškinsim. Dar paspurdėk, tai įrašysim papildomą punktą. Negana kad su šaltu ginklu įsiveržei į griežtai saugomą baldų fabriko teritoriją, pats sakei, kad norėjai kažką pakarti ar sukapoti savo rieznyku, tai dar matai jis šakosis. Matėm tokių baltos karštinės apimtų ne vieną. Gausi kelias injekcijas ir būsi ramus kaip avinėlis. Integrantas, atsirado…

Bronius kiūtojo ant galinės automobilio sėdynės ir vos suturėjo ašaras. Ir nutik tu man šitaip. Ir dar tokią dieną. Jam atrodė, kad ne rankos, o visi laisvės polėkio kupini metai antrankiais surakinti, kad nuovadoje baigsis viskas, kuo jis per pastaruosius dešimt metų gyveno. Ir dėl ko? Dėl senatvinės sklerozės. Dėl to, kad pamiršo peilį. Negi toks mažmožis gali užkirsti kelią integracijai?

Nuovadoje krūtininga moteriškė nužvelgė jį kaip dar vieną nežinia iš kur išlindusį šlykštų kirminą:

– Pasą turi?

– Namuose turiu, su savimi – ne.

– Pavardė, vardas, gyvenamoji vieta, gimimo metai… – Ji vis kurkteldavo kaip didelė žalia varlė, o jis jai atsakydavo desperacijos kupinu balsu. Dabar jau viskas. Jau ne tik čigonai, bet ir žydai baigė savo programą. Vytas jį tikrai užmuš. Va tada bus visiems šitiems ponams taip labai reikalingas kriminalas. Galės aiškintis. Tik vargu, ar jie galus suves, kad viskas dėl to paties jo senelio peilio.

– Negi manęs nepažįstat, per du namus nuo nuovados dirbu, vaikams paskambinkit arba žmonai, jeigu manim netikit.

– Visi taip sako. Darbus ir žmonas turintys nelaksto po svetimą teritoriją su medikų chalatais. Ką mes žinom, gal jūs kokį daktarą papjovęs iš psichuškės pabėgot. Neteistas?

– Mano nelaimei – ne. Gaila, kad lig šiol nieko nepritvojau, neišprievartavau, net jokio žmogelio nepartrenkiau, nes mašinos nevairuoju… Esu nesėkmingai niekam nežinomas pilietis…

– Sveiki, kas naujo? O kur mano Džeimsas Bondas? – jaunatviškas balsas privertė pakelti galvas nuo savo popierių visus žaliukus, išskyrus priešais Bronių pūkščiančią didžiakrūtę.

– Yra yra. Jis šiandien kaip tikras didvyris tokį vieną pamišėlį sulaikė, – vyresnysis pareigūnas pasitiko įsiveržusią moterį su gera žinia.

– O dar ir tokių mūsų mieste būna? – nusikvatojo ši.

– Va, dabar jau ramus sėdi, kai peilį atėmėm, – mostelėjo galva Broniaus link pareigūnas.

Moteris smalsiai nusekė paskui jo mostą ir …. linksmai prunkštelėjo:

– Jūs čia apie šitą pamišėlį kalbat? – dūrė pirštu į Bronių. – Ką čia, ponas Bronislavai, veikiate? Ar ne dabar turėtumet būti scenoje? – priėjusi krustelėjo jį už peties.

– Ponia Marylė! Negi pats Ponas Dievas čia tave atnešė!? – Bronius pašoko ir norėjo ją iš džiaugsmo apkabinti, bet… rankos buvo surakintos už nugaros. – Pasakyk, susimildama, pasakyk šitiems žaliakepuriams, kad aš ne nusikaltėlis, kad mane pažįsti, aš peilį pamiršau, žinai, tą mano senelio, lėkiau iš namų parsinešti, o jie – capt, sako, aiškinsis, ar ko nors nepapjoviau…

– Ponas Bronekas – žudikas! Pats geriausias šio miesto anekdotas, kokį esu girdėjusi, – Marylė kvatojo iki ašarų. – Vaikinukai, eikit šen su manimi, aš jums tuojau įrodysiu, kas yra šis pavojingas pamišėlis. Tik nuimkit jam antrankius.

Policininkai susižvalgė. Marylės vyras, tas Bronių sulaikęs žaliūkas, bambėdamas palinko prie kalinio surakintų riešų. Trakštelėjo rakčiukas ir Bronius atgavo viltį – gal dar spės. Gal dar viskas pasikeis. Bet Džeimsas Bondas jį stipriai suėmė už parankės:

– Ramiai. Nesugalvok sprukti.

Marylė pirma, visi kiti – jai iš paskos (net ir storagurklė varlė išsirangė iš užstalės) išgarmėjo pro nuovados duris. Už kelių žingsnių ant reklamos stulpo kabėjo didžiulis plakatas. Jame, po skambiais šūkiais apie miesto kelią į Europą, puikavosi įvairiausiais rakursais nufotografuoti miestelėnai – tiesiog visa draugiškų tautų puokštė: lenkai, žydai, baltarusiai, čigonai ir, žinoma, šauniausių litvinų grupelė, kurios centre puikavosi ne kas kitas, o Bronius Lenkaitis. Dideliu planu, su tuo pačiu baltu Gracijos chalatu, spindinčiom akim ir plačia šypsena. Nuotrauka, aišku, daryta ant klojimo teatro scenos, pasibaigus vaidinimui.

– Štai Jūsų pamišėlis. Šiandien jis irgi turi būti scenoje, kurią aš pati prieš porą dienų puošiau. Baldų fabriko salėje. Visa mūsų vadovybė jau ten seniai sėdi. Taigi vyručiai, medalių jums nieks neduos už šito bandito galvą, – moteris nesiliovė kvatojusi.

– Tu matai, koks aš svarbus?! Plakate, miesto centre, toks aiškus, va, net raukšlės matosi… – Bronius negalėjo atplėšti akių nuo savo atvaizdo. Perbraukė per jį ranka kartą ir kitą. Neišnyko. Bronius Lenkaitis ir toliau šypsojosi iš nuotraukos. – Aš čia dvigubai didesnis nei gyvas, o jie manęs, matai, nepažįsta… ot valdžia, ot tvarkelė, kad dar truputėlį – būtų daboklėn uždarę…

Policininkai žiūrėjo į plakatą ne mažiau nustebę nei Bronius. Jaunasis žaliūkas jau nelaikė jo už parankės. Jie iš lėto skaitė, kas parašyta virš ir po nuotraukomis. Matyt ir Broniui nuslydo žvilgsnis į žodžius, nes jis staiga krūptelėjo: Europa, integracija, o jis čia gėrisi savo atvaizdu.

– Aš jau turbūt pavėlavau, ponia Maryla, – Bronius puolė prie moters, – užmuš mane maniškiai, užmuš, nes be peilio, jūs žinot, karti vaikiščio negalima… Jeigu pačios geriausios scenos nebus, visas vaidinimas perniek, – jis tupinėjo apie moterį, mosikavo baltais rankogaliais, lakstė apie policininkus, kurie dar vis vėpsojo į plakatą.

– Ką gi, vyručiai, teks šį artistą pristatyti ten, iš kur jį atsivežėt. Ir kuo skubiau, tuo geriau bus mums visiems, – moteriška Marylės logika privertė visus sukrusti. Džeimsas Bondas paskersavo į žmoną.

– Gerai. Važiuojam. – Vyresnysis net nesiginčijo. Tai, ką išskaitė plakate, buvo ne visai suprantama, vadinasi, labai rimta. Su užsienio politika nepasiginčysi. Dėl to kvailo litvino dar rasizmu apkaltins. – Atneškit jam peilį, – paliepė savo kolegoms.

Susėdo visi: Maryla, Džeimsas Bondas ir Bronius. Įjungė sireną ir pasileido. Miestelėnai ir jų mašinos glaudėsi prie šaligatvių, nešė kudašių į abi šalis. Bet Bronius nesiliovė raginęs: greičiau, greičiau, greičiau!

Tuo tarpu žemėtvarkininkas Vytas žilo trečią kartą per tą pačią popietę. Čigonai pašoko, padainavo. Broniaus nebuvo.

Gal dar per anksti laukti?

Paskui savo linksmą programą atpylė baltarusiai. Bronius negrįžo.

Kai į pabaigą ėjo žydų pasirodymas, Vytui susuko vidurius. Išsituštino, bet palengvėjimo nejautė. Teks visą tiesą apie pamirštą skerdiką pasakyti ir kitiems. Kol kas jie smagiai susijaudinę ir nežino, kokia nesekmė jiems gresia. Pasakysiu – nuotaika kris. Vaidinimo kokybė, savaime aišku, irgi.

Reikia kitaip pakreipti savižudybės sceną. Bet kaip, kaip, kaip?

– Klausyk, – Vytas priėjo prie vaikinuko. – O jeigu tu ne kartis, o nusišaut sugalvotum, a?

Nusišaut? – vaikio akyse sublizgo smagios liepsnelės. – Dar geriau, žinoma, geriau, nereikės nuo stalo man kristi, bet iš kur šautuvą gausim?

Šautuvą.

Vytas pro uždangos plyšelį žvilgterėjo į salės gale išsirikiavusius policininkus. Vieną jų pažinojo. Neseniai tvarkė jo tėvo žemės reikalus. Gal trumpam paskolintų savo daikčiuką?

Bet šautuvas negerai.

Tikras lietuvis niekada nenaudos šautuvo tokiam reikalui. Lietuviai pasikaria arba nusiskandina. Taip buvo, taip yra ir tą turi suvokti Europa. Mirtis nuo virvės – beveik natūrali, nes nuo tikro produkto, kanapėm kvepianti arba linais. O šautuvėliai? Ne, čia ne Anglija. Dabar vienas kitas jau gal ir prikiša tą daikčiuką prie smilkinio, bet ir tai daugiau literatūroj nei gyvenime. Ir Bronius nesutiktų.

Prakeitas Bronius. Ar jis kada nors atsiras?

Teks prašyt šautuvo.

Sukvietė vaidintojus. Viską rūsčiai išdėstė, Broniaus charakteristikai nepagailėjo kuo bjauresnių žodžių.

– Jeigu jis nepasirodys po pirmojo veiksmo, tu nusišausi, vaikine. – Baigė durdamas nelaimingajam pirštu į smilkinį. – Viskas. Visi į savo vietas. Tuoj pradėsim.

Kaip tik tuo metu policijos mašina sustojo baldų fabriko kieme. Bronius įpuolė į užkulisius. Visi vaidintojai zombių veidais stovėjo išsirikiavę už uždangos. Pirmo veiksmo pabaiga ar trečio pradžia? O gal čia jau viskas? Gal jie laukia paskutinio išėjimo, kad nusilenktų po labiausiai gyvenime nenusisekusio pasirodymo?

Bronius ant pirštų galų pritipeno prie pirmojo ir truktelėjo už rankovės:

– Ką darot?

– Tas atsisuko ir klyktelėjo:

– Bronius! Bronius grįžo!

– Grįžo, Broniusgrįžobrogrįžniusbrožoniusgrįbrožoniusgrį… – bangelė nusirito iš lūpų į lūpas per visą scenos ilgį kol net pasiekė kitame jos krašte beveik gyvastį praradusį Vytautą-režisierių.

Tas akimirksniu atsirado šalia Broniaus, užmetė akį į jo rankas: iš vieno rankogalio blykčiojo skerdikas.

– Pradedam pirmąjį veiksmą! – Vytautas ištarė garsiai, išdidžiai ir davė ženklą vaikigaliams.

Uždanga atsivėrė.

Į sceną išėjo ŽODIS.

Vienas, paskui kitas, trečias, daugybė aiškių, skambių, melodingų žodžių vis platėjančia srove liejosi tolyn, sklidinai užpylė Vakarų ponų ausis, šie rankų mostais liepė atsitraukti vertėjams, paskui žiojosi pakerėti, tarsi norėdami lūpomis paragauti to, kas vibravo ore, ką jiems siuntė nuo scenos lyg ir paprasti, o vis dėlto KITOKIE žmonės.

Lietuviai, įkvėpę viltingą oro gurkšnį, kaip niekad tikintys savimi, žengė į Europą.

 

Skaitytojų vertinimai


7238. Rrrr :-) 2004-03-31 11:16
Labai ilgas tekstas - uffff - perskaityt reikia laiko ir raidės pradeda akyse mirguliuot (popieriuj, tikriausiai, būtų gerai) - bet iš tikrųjų labai gražus apsakymas (ar kas čia?). Liuks.

7241. Kulisų kandis2004-03-31 11:51
Puiki medžiaga teatro spektakliui arba kino filmui.

7427. Dddd :-) 2004-04-08 23:30
Pritariu Rrrr is dalies.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
14:19:03 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba