100 EILĖRAŠČIŲ APIE KNYGNEŠIUS

Nijolė Petraitytė, Aloyzas Sušinskas sudarė 100 eilėraščių apie knygnešius rinktinę, kuri įtraukta į Spaudos atgavimo 100-mečio minėjimo programą. Joje surinkti posmai nuo "Aušros" laikų iki šiuolaikinės poezijos: pačių knygnešių eilės, eilėraščiai apie atskirus knygnešius bei daraktorius ir apie knygą bei knygnešystę apskritai. Štai ką sudarytojai rašo savo "žodyje":
"Atėjo mintis surinkti 100 eilėraščių po šimtmečio. Nors ir kitaip buvo galima rinktis. Eiliuoti knygnešių, slaptosios spaudos žmonių žodžiai išbarstyti po įvairius to meto leidinius. Daugelis jų parašyti ypač sunkiomis sąlygomis, užsislėpus, prie žibalinės spingsulės plunksna krebždentų. Kietas M. Slančiausko aforizmas atspindi to meto nuotaikas:

Gryčia be knygų
Ūkininkų – mužikų
Ir bajorų – ponų
smirdžia lavonu.
Į antologiją pateko kelių šimtmečių poetinė kūryba. Iš naujo perversta XIX šimtmečio pabaigos draustoji spauda, peržiūrėtos anksčiau sudarytos rinktinės istorijos tema. Kaip savotiškas atgimimo epo savaiminis tęsinys – knygnešių ainių eiliuotos dedikacijos gentainiams, šiuolaikinių klasikų ir dar jais netapusių kūriniai".
Laukdami knygos pasirodymo, siūlome skaitytojams prisiminti surinktus eilėraščius.

Juozas Andziulaitis-Kalnėnas

O liuosybės Maskvužėlė

O liuosybės Maskvužėlė
Suvis nederėjo,
Nederėjo laisvužėlės,
Tik toli nudėjo.
Ji nudėjo ją į svečią
Tolimą nevalią,
Kad tos žolės nebujotų
Po dirvoną žalią.
Įsiveržus ji į maną
Naktyje butelį,
Kaip pas vagį kratinėjo
Kožnąjį daiktelį.
O tai knygų uždraustųjų,
Raštų ieškinėjo….
Kvaile, kvaile, tau ieškot
Ne tenai reikėjo.
Jeigu būtum tu į galvą
Mano pažiūrėjus,
Tai daugybę būtum knygų
Uždraustų laimėjus!….
Galvoje manoj vainikas
Laisvės tad žėrėjo!
Nežinun’s vien’s tau baisus, čion
Skarbus tuos sudėjo!
Taip tai, taip tai nemokėjai
Knygų tu ieškoti;
Galvoje manoj, Maskvuže,
Yr ko tau bijoti!…..

1885.X.13

Sankūnas J. Garnis

Knygnešio daina

Aš už marių žiemavojau
Ir šaltos žiemos nebojau,
O pavasario sulaukęs,
Linksmas vėl namo aš traukiu.

Per miškus, laukus ir pievas
Mano kelias visur vienas –
Kelias tolimas, be galo
Net širdis mano apsalo.

Aplankysiu miestą Kauną,
Nemunėlį, upę sraunią,
Gimtą kaimą ir tą vietą,
Kur aš užgimiau ant svieto.

Gyvenu tenai laimingas,
Bet neilgai būsiu gyvas.
Jau daugiau nebesugrįšiu,
Lietuvos nebematysiu.

Ak, lietuviai, mano broliai,
Ar mylėjot jūs lig šiolei
Lietuvą, tėvynę savo,
Kaip tas paukštis mylėdavo?

Ne, nemylite tėvynės
Kaip tėvai senos gadynės.
Jie Lietuvą taip mylėjo,
Kad ir kraują už ją liejo.

Ogi jūs ką šiandien darot?
Gimtą kalbą laukan varot
Ir maskoliškąją kalbą
Šiandien imate į darbą.

Matas Slančiauskas

3.

Oi, kad teip būtų!
Kad aš būčia paskutinis
Kankintinis už tėvynę,
Galbūt žengsnis pirmutinis
Kitiems į laisvės gadynę

Kad ir knygas su cenzūru
Lietuviškai drukavotų,
Tai uriadnikai penkrublių
Iš mūsų nebrubavotų.

Tada būt laisvės gadynė:
Nekaltų turman neb’grinstų,
Paliktų rami tėvynė
Svetimon šalin neb’siųstų…

Duok diev’ mums greit sulaukti,
Meldžiam širdžia nužeminta.
Jau laiks tas jūras parplaukti
Kur daug žmonių nuskandinta.

15.VII.2

IX.

Dvejos rykštės pliekė
Praūžė, pralėkė.
Kad užgintos buvo
Knygos po Lietuvą
Kenčiau kalėjime
Buvau ištrėmime
Tik už malonę knygas
Trejus metus Rygoj
Antrą rykštę po tą
Buvo laisvės metu
Aš laisvai žiūrėjau
Nieko nekentėjau
Pilnos kertės mano
Knygų dabar gana.

29.XII.13