Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-26 nr. 2994

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas P. Bložė.
MŪZAI: LAMENTOSO
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE11

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI4
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• ORUMO SMILTYS1
• SPAUDOS DRAUDIMO DOKUMENTAS
• Prie redakcijos apskrito stalo kalbasi istorijos profesoriai ANTANAS TYLA, EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, kalbininkas BRONYS SAVUKYNAS, poetai KORNELIJUS PLATELIS ir LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
KONSPIRACIJOS MOKYKLA PRIE BALANOS
5
• KORNELIJUS PLATELIS kalbina VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.
LIETUVIŠKAS NUOSEKLUMAS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS6
• VLADAS BRAZIŪNAS1

PROZA 
• Birutė Jonuškaitė.
INTEGRACIJA
3

VERTIMAI 
• Jan Baudouin de Courtenay.
LIETUVIŲ RAIDYNO KLAUSIMAS RUSIJOS VALSTYBĖJE IR JO IŠSPRENDIMAS

LITERATŪRA 
• Aušra Martišiūtė.
VEIKIANČIO ŽMOGAUS GIMIMAS
2

KALBOS SKILTIS 
 Jonas Klimavičius.
DARBAI IR KALBOS, ŠVENTĖS IR FIESTOS KALBOS IR KNYGOS METAMS ĮSIBĖGĖJANT
6

KNYGOS 
• ŽODŽIO DUONA IR VYNAS
• JANAVIČIUS V. RAŠTAI
• GEDIMINO LAIŠKAI

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
EPOCHOS SIMBOLIS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBOS ATRADIMAI
7

TEATRAS 
• Julius Būtėnas.
VILNIUS – MŪSŲ TEATRO LOPŠYS

MŪSŲ PUBLIKACIJA 
• Mikalojus Katkus.
ATSIMINIMAI APIE SPAUDOS DRAUDIMO LAIKUS
5

MOKYKLAI 
• GERBIAMI KOLEGOS MOKYTOJAI,2
• 100 EILĖRAŠČIŲ APIE KNYGNEŠIUS12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GENERUOTOS SPAUDOS MUTACIJOS3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jekaterina Lavrinec.
ŠIS TAS APIE INTERAKTYVUMĄ
19

KRONIKA 
• KNYGNEŠIŲ IR DARAKTORIŲ ATMINIMUI7
• PARODA "SPAUDOS DRAUDIMO LAIKŲ DOKUMENTAI IR LEIDINIAI"
• SPAUDOS ATGAVIMO SUKAKTIS – TARP PRARADIMO IR ATRADIMO NUODĖMIŲ4
• TARPTAUTINĖS MOKSLINĖS KONFERENCIJOS SPAUDOS ATGAVIMO 100-MEČIUI PAMINĖTI

DE PROFUNDIS 
• RETRO PABIROS APIE KNYGNEŠIŲ GADYNĘ6

KALBOS SKILTIS

DARBAI IR KALBOS, ŠVENTĖS IR FIESTOS KALBOS IR KNYGOS METAMS ĮSIBĖGĖJANT

Jonas Klimavičius

[skaityti komentarus]

Su 2003 m. "Gimtosios kalbos" paskutiniu numeriu gavau gražų kalendoriaus lapelį "Kalbos ir knygos metai"… Ir išsitraukiau senus užrašus, susirikiavau ramybės neduodančias mintis. O neramu vis, kad laisvi daug kas nemokam nei dirbti, nei švęsti, gal tiksliau – nemokam švęsti, nes nemokam dirbti. Gal nebūtų įkyru prisiminus, kad ir kalbos ne vienas kai kas nemokam, nors tai ne nauja. Bet kalbam kai kas, iš viešojo tylėjimo saito paleisti, vis taip, kaip nukalbėdavom anuomet juo pririšti gyvenimo užkampėliuose – juokeliais, anekdotėliais, dviprasmybėmis, dažnai – ir beprasmybėmis. Vis dėlto teisūs europiečiai ir netolimi estai, lietuvius laikantys tinginiais ir plepiais. Čia gramatinę vyriškąją giminę ne apibendrinamai vartočiau, o taikyčiau kaip tik vyrams. Kas daugiausia girtuokliauja ir kas moko moteris gerti ir girtauti? Daug čia prisidėjo anuometinė Tarptautinė moters diena ir šiaip lygios teisės vyrišku supratimu – po lygiai į gerklę. Na, gerti – vyriška. Bet kas plepa, tauškia, tauzija, seilėjasi per visokius radijo balsus, neturinčius jokių programų, tik skiesti? Vyrai plepina! Ir vyrai su jais plepa! Tiesiog viduriuoja žodžiais (logorėja!) tie balsai. Seniausiai rašiau šitai, bet… Kas visuose radijų, televizijų, salių, halių šou skaldo, talžo, riečia, skiedžia ir mėšlu vemia anekdotus? Vyrai, sostinės, mūsų didmiesčių vyrai – antro galo kultūros didvyriai! Ir atsišaukė į sostinės toną provincija – atvežė sostinės tų 1998 m. balandžio 1-ąją mėšliškojo humoro, net moterys – droviosios dzūkės: kur paklausa – ten pasiūla. LTV kameros daug rodė žiūrovų, žiūrovių, žiūrovukų (!), patenkintų ar tik besistengiančių neatsilikti nuo visuotinio pasitenkinimo, rodė salėje taip pat kalbininką ir mėgėjų teatro vaidilą Vytautą Vitkauską, tiesa, suniurusį, bet kaip jis neištvėręs iš salės išėjo, neparodė – kaip čia gadinsi tokį gražų, darnų vaizdą. "Tokio bukumo ir žemo intelekto, kuris demonstruojamas pasakojant anekdotus ar parenkant medžiagą, niekur nemačiau. Neįsivaizduoju, ar Vakaruose iš to kas galėtų juoktis", – sako Arkadijus Vinokuras ("Savaitė su TV", 2004.I.28). Taip, tai yra iš ten, iš kur ištrūkome. Vilniaus universiteto garbės daktaras (nuo 2003 m.) prof. Jurijus Stepanovas pernai viešoje paskaitoje sakė, kad naujieji rusai visiškai nevartoja eufemizmų.

Įsikalbėję daug kas nusikalba, pavyzdžiui, politikai. Neretai neturėdami ką pasakyti, dažniau nenorėdami atvirai sakyti nuogos tiesos arba tiesiog akiplėšiškai meluodami kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo… Auksaburniai šypsuoliai! Didžiąją savaitę svaigsta politikas nuo puikybės: "Liežuvio man užtenka bet ką įrodyti, jeigu man reikia!" Dar – Didžiojo Penktadienio Kryžiaus kelio transliaciją įrėmina higieninė ir virškinimo reklama – skubėkite, anot to politiko, "konsumuoti ir vartoti" dar neatsigavėję: Paskui politikai pakeitė toną – ėmė stenėti, mykti, vaizduoti mąstytojus.

Nutarę, kad nusipelnėm gyventi geriau, ėmėmės kai kas ne daugiau dirbti, o švęsti. Geri vyrai grąžino Tarptautinę moters dieną, nors jos esmė socialistinė. Grąžino ir Tarptautinę darbo šventę, dar pridėjo Jonines, nors už Žolinės paskelbimą švente nepatenkinti spirgėjo net etnikai. Geriems vyrams geriau gerą alų gerti. Gal ir mergoms…

Taigi poslinkis nuo darbo į plepėjimą ir šventę – įvykęs postsovietinio tautos gyvenimo tarpsnio faktas. Tiksliau – įvykdytas. Nuosekliai įtvirtinamas sąmonėje. Pernykštis "Evelikos" kalendorius nuolat kalė į galvą šiuolaikines, beje, anonimines, t.y. liaudies (!) sentencijas: Galbūt darbas ne pats maloniausias užsiėmimas, bet rytais reikia kažkur išeiti. Ne vien duona gyvas žmogus – reikia dar ir išgerti. Koks pokylis, jei kitą dieną negėda! Rūpinkis kūnu – siela vis tiek nemirtinga! Vos ne viskas, kas įdomiausia gyvenime, įvyksta žemiau juosmens. Jei nori išvengt atsakomybės, pasistenk suprasti, kam ją suversti. Gerą įstatymą ir pažeisti malonu. Venkite valdininkų ir neieškokite tiesos. Nepagautas – ne kaifas! Argi šitai nėra morali diversija?

Poslinkis pačioje šventėje – dar didesnis. Komercinės TV pasirūpino, kad šventa būtų kasdien. Žinoma, yra švenčių hierarchija, vis dėlto kiekviena turi būti susijusi su šventybe. Bet Alaus šventė?! O bus ir alinės Joninės. Kam reikia profanuoti jau ir patį žodį – sąvoką šventė? Tegu jau būna ispanakalbė fiesta: plempi alų – fiesta, prisiplempęs priguli – siesta (pogulis, popietė – fe, lietuviška…), šitai gyvenimo madai tiks ir fazenda, piknikas. Naujalietuvis – kaip per amžius: arba baudžiaunininkas, arba bajoras; arba nacionalistas, arba nutautėlis, o moralus būti nemoka…

* * *

Marksinė Spaudos diena (V.5 – Markso gimimo diena) vėl nepriklausomoje Lietuvoje buvo pakeista Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena: V.7 – lietuvių spaudos draudimo panaikinimo diena. Lietuvių spauda, kai buvo 1864 m. uždrausta, buvo knygos, nors apskritai – lietuviški (įskaitant gotiškus) spaudmenys. Tik paskui radosi ir periodinė spauda, bet uždraudimo metu lietuviškos periodikos nebuvo.

Taigi vietoj lietuviškos spaudos dienos atsirado trilypė, bet aikštėse ji imta švęsti beveik tik kaip periodinės spaudos diena, beje, šurmulingai, šašlykingai, bet mažai prasmingai. Visi įvykiai pažymimi ir spaudos puslapiuose, bet šis – vienpusiškai. Antai 1998 m. "Lietuvos aidas", dar stengęsis nesusmukti, nepagailėjęs net 2 puslapių – 2 šventės dalims, iš esmės ribojosi savo daržu: "Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena – šventė ne tik žiniasklaidininkams, bet ir daugeliui žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su dienraščio gamyba ir jo sklaida" ("Lietuvos aidas", 1998.V.7) – ir tėkštelėjo visą puslapį "Dienraščio kelias pas skaitytojus: nuo montavimo stalo iki stendo degalinėje". O pusės puslapio publikacija, kaip Salduvės kalne bolševikai degino lietuviškas knygas, yra su rubrika "Spaudos dienai" (!). Čia pat dar 2 knygų anotacijos ir žinutė "Išrinktos gražiausios metų knygos". Taigi knygos – prie spaudos, bet spauda – periodinė… Dar vieno puslapio – "Iš viso krašto" 2/3 tėkštelta tema "Kokia ta ketvirtoji valdžia": "Spaudos šventės išvakarėse respondentų paklausėme, kokią įtaką jų pažiūroms turi spauda". Respondentai rinktiniai – 3 ministrai, dar 3 iš valdžios, bet nė vienam iš 10 neužkliuvo, kodėl spaudos šventė. O "Panorama" pranešė: "Premjeras pasveikino su profesine švente – spaudos atgavimo"… Spaudos atgavimas – profesija, spaudą atgavo žurnalistai? Ne visi laikraščiai šventę uzurpavosi – "Dienovidis" Kazio Blaževičiaus straipsniu "Lietuviškas herojinis epas" (V.8) dalykiškai paminėjo Suvalkijos knygnešius ir knygnešes, neužmiršo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos", antisovietinių partizanų periodinių leidinių, pranešė apie IV.25-26 Vilniaus mokytojų namuose pirmą kartą surengtą "Knygų pavasarį" (IV.23 – Pasaulinė knygos diena, beje, mūsų kalendoriams nežinoma). Taigi buvo tos dienos proga įvairių dalykų. Bet viską viršijo žiniasklaidos profesiniai šiokiadieniai, premijų džiaugsmai, vakaro ar savaitgalio linksmybės, ir žiniasklaida nesikuklindama apie tai skleidė žinias ir vaizdus – prieš įvykius ir po jų. Antai Vida Bielskytė "Lietuvos aide" (1998) pranešė apie būsiančią sueigą (tik žurnalistų!) Panevėžio "Meno" teatre, sueiga vadinama švente, bet: "Firminis šventės patiekalas bus "Makaronų kabinimas ant ausų". Po jo bus skanaujamas "draugiškų apkalbų" desertas, nestigs įvairių pramogų, vyks diskoteka "Žiniasklaidos pasisklaidymas". Bus surengta paguodos loterija, …". Tai argi čia šventė – čia fiesta!

Taigi šventė (diena) – keistai trilypė. Neapgalvotas tas trilypumas: spaudos atgavimas – tai pirmiausia knygų spauda, bet knyga dar pridėta trečiuoju sandu, o pirmasis virsta periodine spauda (ir net visa – ir elektronine – žiniasklaida). Taigi spaudą atgavom ir… apsigavom – likom stelbiami periodikos. O kalba – trilypės šventės vidury, tai ir liko kaip riestainio skylė. Žinoma, kalba tos dienos minėtojų buvo pažymėta… kalbos klaidomis, net didžiosiomis, net buvusių lituanisčių – dabar žurnalisčių. Bet tai – kaip visada. Ar kas nors iš periodinės spaudos bent pagalvoti drįstų, kad pradžiai dalykiškiausia būtų tą dieną paskelbti diena be kalbos klaidų? Per šimtą metų dar nėra buvę…

Taip ar panašiai ir paskesniais metais. 2002 m. ta diena buvo pažymėta demokratiškiau ir reikšmingiau – Prezidentūros kieme kalbomis, dainomis, vaišėmis. Stengėsi dailiai kalbėti Prezidentas, Premjeras rėžė: "Kalba klesti!" 2003 m. Prezidentas pasikvietė kelias dešimtis kalbininkų (tik!) iš VLKK, LKI, VU, VPU – buvo oficialioji dalis ir vaišelės (sočios!) su pašnekinimais, pavyzdžiui, man pasakė: "Aš manau, kad pasaulis nesugrius, jei mes dabar nepateksim į Europos Sąjungą" – taip atsiliepdamas į mano susirūpinimą dėl po kelių dienų vyksiančio referendumo. Kalba rodė susirūpinimą, o jau suko ienas į tą pusę, kuri kalbą naikino, draudė…

* * *

Spaudos atgavimo šimtmečio sukaktis pateko į UNESCO akiratį, o Seimas sukakties metus paskelbė Kalbos ir knygos metais. Taigi be spaudos, be periodikos… Beje, jau pernai buvo LeŽuDI – Lietuvos žurnalistų diena – V.16 (beveik Č.Juršėno gimtadienį…).

Taigi bus daug proginių renginių – minėjimų, konferencijų, oficialių iškilmių. Anuomet prof. Edvardas Gudavičius tai vadindavo redkolekcijomis. Paskui prof. Vytautas Kavolis sakė: "Jubiliejų šventimas – kultūros paralyžiaus išraiška". Taigi kas čia šiemet bus? Kokį veidą rodys valdžia?

2003 m. valdžia pasirodė iš abiejų pusių – labai drįso ir iš negerosios. Vis nesiliovė valstybinės kalbos įstatymo negerbimas lankstantis kitataučiams, pavyzdžiui, referendumo balsalapiai spausdinti dviem kalbom, gundytasi į vietinę lenkų kalbą versti gatvėvardžius. Tačiau Lietuvos mokslo taryba gerokai atsikovojo – iš valdžios! – lietuvių kalbos teises moksle. O kovų būta daug, žūtbūtinių! Jų esmę išreiškia antrasis Todo politikos principas: "Nesvarbu, apie ką šnekama, – visados turima galvoje pinigai" (Parkinsono ir Merfio dėsniai, 1991, p. 306) – šiuo atveju anaiptol ne dideli, net visai vargani, tačiau sveiką protą ir patriotizmą priveikę – anglakalbių mokslo straipsnių prioritetinio finansavimo pinigėliai. Ilgam liko karčių nuosėdų dėl "mokslinių" teiginių, kad lietuviški mokslinio stiliaus tekstai yra reikalingi tik kalbininkų tyrinėjimams – patyčių patyčia ne tiek iš kalbininkų, kiek iš lietuvybės, sąžinės ir sveiko proto.

Taigi į iškilmingus renginius valdžia ateina pasitvarkiusi, rimtu veidu. Maloniai ir išdidžiai pasakys tautai ir mums, kalbos ir knygos darbininkams, protingai parašytų kalbų, paralyžiaus gal bus išvengta. Tačiau… Visiems tiems metams, dar ir ateičiai reikia rimto, dalykiško pagrindo: mokslinių svarstymų, istorinių ir ateities įžvalgų – kalbinių ir politinių, bent keleto konkrečių etapinių darbų, metus reikėtų baigti kokiu nors dokumentiniu tautos ir valdžios valios nuolat dirbti pareiškimu.

Čia siūlau sugretinti keletą istorijos duomenų, datų ir pamąstyti. 1582 m. Italijoje, jau nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Dantės raštų turinčioje bendrinę italų kalbą, atsiranda tokia Accademia della Crusca (kruskantizmas yra purizmo pirmtakas, o purizmas visai nėra tik buržuazinis ir netikęs – tai yra tiesiog kalbos gryninimas). Tada mes buvome Europoje, jau Europoje – 1599 m., t.y. po 17 m., Medininkų kanauninkas Mikalojus Daukša atsiliepė: "Neminėsiu čia Italų žemės, kuri tiek rūpinasi savo kalbos kėlimu, jog nerasi tokios knygos ir tokių sunkių dalykų, kurių jos žmonės negalėtų išversti į savo kalbą". Bet Lietuvos buvimas Europoje dar buvo kitoks – naujabuvės dalia Rytų pakraštėlyje Lenkijos prispirtos. Taigi italų kalba gryninosi – laisvinosi iš lotyniškų skivytų, o Daukša savo garsiąją prakalbą, kur gražiai prašo ir šaukte šaukia laikytis gimtosios kalbos, rašo ne gimtąja, savo gryninama, puoselėjama kalba – rašo lenkiškai, kad lenkakalbiai lietuviai suprastų ir susiprastų. Deja… 1635 m. įsteigta Prancūzų akademija – tai padarė kardinolas Richelieu, karaliaus pirmasis ministras. Tai ne visų mokslų akademija – tai bendrinės, norminės prancūzų kalbos akademija: leidžia normines gramatikas, norminius žodynus – pirmasis toks išėjo 1694 m. Lietuvių kalbos pirmasis norminis žodynas išėjo po 360 m. – nepalankiaisiais 1954 m. "Akademija dirba prie žodyno. Dirba ji lėtai, tas tiesa, bet juk ir kalba keičiasi lėtai. Prancūzų kalba pasižymi pastovumu, kaip jokia kita kalba; ir tai vis tų malonių ketvirtadieninių posėdžių dėka", – sako prancūzų akademikas A.Maurois (A.Morua, Esė, 1991, p. 31). O Sainte-Beuve’as Akademiją yra vertinęs kaip karalienę: "Ji tartum laukų lelija – nei verpia, nei audžia, ir vis dėlto net karalius Saliamonas iškilmių rūbais neatrodė puošniau už ją". Kai šitai pradėjau sakyti mūsiškėje Kalbos komisijoje ir dar cituoti Prancūzų akademijos žodžių svarstybų mintis, kai kas labai išsigando – nueis iki valdžios, ta pasius: niekus dirba tie prancūzai, ir jeigu mūsų Komisija tokia, tai… Tačiau A.Maurois galėtų padrąsinti ir padėti: "Rišeljė, steigdamas Akademiją, kreipėsi į rašytojus: "Būkite valstybės vyrai". Prancūzijos rašytojų padėtis ir autoritetas yra kur kas svaresni negu Anglijos, Amerikos ar Vokietijos rašytojų, ir žodis, ištartais po Akademijos skliautais, nuaidi pasaulyje, o idėjos, sklindančios iš šios aukštos tribūnos, susilaukia galingo ir tolimo atgarsio, ir taip yra dėl to, kad ne tik Rišeljė, bet ir visos vėlesnės Prancūzijos vyriausybės nešykštėjo pagarbos šiai institucijai ir dėmesio jos ceremonialui" (ten pat, p. 32).

Įsteigta Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo. Ir iš karto ėmė kaukti pikti literatūros vilkai: "Suvalstybino kalbą!". Joks kardinolas ar ministras jiems nepasakė: "Lietuviai rašytojai, būkite valstybės vyrai!" Netikėtai netikėčiausiai visai iš priešingo sparno suskambo jaunas, nelavintas balselis: "Komisionavo kalbą!" Valdžios vyrų ne vienas nesigėdijo, balsus (kitataučių!..) gaudydami Valstybinės kalbos įstatymą judinti – žadėti vėl dvikalbystę, trikalbystę. Seimo komitetas ėmė kalbininkus priešinti – vienus stumdyti, kitus maloninti. Dirbam, plūkiamės be džiaugsmo – lyg nereikalingi. Atsiverti to kalendoriaus savo šventės lapelį ir gauni kaip su mazgote per veidą: Knygos skirstomos į dvi rūšis: tos, kurių niekas neskaito, ir tos, kurių niekas neturi skaityti! Tada prisimeni Antano Jasmanto "Duoną ir vyną":

Neturim vyno. Laimink duoną!
Juk Pranašu Tave vadina.
Išvaikštinėjęs Palestiną,
Užeik į tuštutėlį mūsų kluoną
Ir mūsų ašaras paversk į vyną.

Gal šiais sukaktuviniais metais bus ir džiaugsmo ašarų, bet jie baigsis, todėl reikia galvoti apie ateitį ir dėti jai pamatus. Visai konkrečiai siūlau, keletą dalykų:

1. Nedelsiant išgyvendinti – bent oficialioje vartosenoje! – šveplą elektroninę rašybą. "Palemonas" (LM 2004.I.30) yra gerai, bet tai tik šriftas, o dar ne visas raštas.

2. Gegužės 7-ąją surengti žiniasklaidos, mokyklos ir valdžios dieną be kalbos klaidų.

3. Anglistų rengimą sustiprinti taisyklingo vertimo kursu, nes dabar lietuvių kalbos ateitį labiau lemia anglistai negu lituanistai.

4. Sutelkti vertėjų pajėgas ir rasti finansinę paramą, kad per kiek galima trumpesnį laiką būtų baigta "Pasaulinės literatūros biblioteka""

5. Suteikti valdžios ir visuomenės paramą "Visuotinės lietuvių enciklopedijos" ir šakinių enciklopedijų rengybai ir leidybai, mokslų ir universitetų aprūpinimui jomis.

 

Skaitytojų vertinimai


7207. Rimantas2004-03-29 19:49
Prezidentas A.Smetona yra pasakęs maždaug taip: valstybės tarnautojas, kalbantis netaisyklinga kalba, dirba nutautinimo darbą.

7213. apie kalba(s)2004-03-29 23:34
"visu saliu antiglobalistai, vienykites" :) veidrodine babelio puse

7214. t.y.2004-03-29 23:35
Babelio :)

7226. Klaidos2004-03-30 15:40
Terminas "Gatvevardziai" prastas, dirbtinis, vartojimui netinkamas. Kam kurti dirbtine kalba, jeigu yra gyva?

7267. Rrrr2004-04-01 04:24
Kuriam dėl įdomumo. Vot kaip yra. Aišku ar ne? Ar reiks paaiškint? Aaaa? Kas čia per tvarka, buržujai? Kodėl grybų nepažįstat?

7817. šiaip skaitytoja :-) 2004-04-22 12:18
Žinot, ko bijau? ogi formalaus valdžios žmonių požiūrio, tokio dėl pliuso: ateis į tuos renginius, perskaitys kalbas, patarėjų parašytas, ir išeis. Ir kalbės, kaip kalbėję, kai patarėjų teksto po ranka neturės. Rinkimai ant nosies, tuoj pasipils pažadai ir prakeiksmai ir pasirodys, ką tie politikai iš tiesų apie kalbą mano. O prie visų konkrečių pasiūlymų norėčiau pridėti dar vieną: valstybės tarnautojų kalbos atestaciją.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
14:19:00 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba