Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-26 nr. 2994

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas P. Bložė.
MŪZAI: LAMENTOSO
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE11

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI4
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• ORUMO SMILTYS1
• SPAUDOS DRAUDIMO DOKUMENTAS
• Prie redakcijos apskrito stalo kalbasi istorijos profesoriai ANTANAS TYLA, EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, kalbininkas BRONYS SAVUKYNAS, poetai KORNELIJUS PLATELIS ir LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
KONSPIRACIJOS MOKYKLA PRIE BALANOS
5
• KORNELIJUS PLATELIS kalbina VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.
LIETUVIŠKAS NUOSEKLUMAS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS6
• VLADAS BRAZIŪNAS1

PROZA 
• Birutė Jonuškaitė.
INTEGRACIJA
3

VERTIMAI 
• Jan Baudouin de Courtenay.
LIETUVIŲ RAIDYNO KLAUSIMAS RUSIJOS VALSTYBĖJE IR JO IŠSPRENDIMAS

LITERATŪRA 
 Aušra Martišiūtė.
VEIKIANČIO ŽMOGAUS GIMIMAS
2

KALBOS SKILTIS 
• Jonas Klimavičius.
DARBAI IR KALBOS, ŠVENTĖS IR FIESTOS KALBOS IR KNYGOS METAMS ĮSIBĖGĖJANT
6

KNYGOS 
• ŽODŽIO DUONA IR VYNAS
• JANAVIČIUS V. RAŠTAI
• GEDIMINO LAIŠKAI

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
EPOCHOS SIMBOLIS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBOS ATRADIMAI
7

TEATRAS 
• Julius Būtėnas.
VILNIUS – MŪSŲ TEATRO LOPŠYS

MŪSŲ PUBLIKACIJA 
• Mikalojus Katkus.
ATSIMINIMAI APIE SPAUDOS DRAUDIMO LAIKUS
5

MOKYKLAI 
• GERBIAMI KOLEGOS MOKYTOJAI,2
• 100 EILĖRAŠČIŲ APIE KNYGNEŠIUS12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GENERUOTOS SPAUDOS MUTACIJOS3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jekaterina Lavrinec.
ŠIS TAS APIE INTERAKTYVUMĄ
19

KRONIKA 
• KNYGNEŠIŲ IR DARAKTORIŲ ATMINIMUI7
• PARODA "SPAUDOS DRAUDIMO LAIKŲ DOKUMENTAI IR LEIDINIAI"
• SPAUDOS ATGAVIMO SUKAKTIS – TARP PRARADIMO IR ATRADIMO NUODĖMIŲ4
• TARPTAUTINĖS MOKSLINĖS KONFERENCIJOS SPAUDOS ATGAVIMO 100-MEČIUI PAMINĖTI

DE PROFUNDIS 
• RETRO PABIROS APIE KNYGNEŠIŲ GADYNĘ6

LITERATŪRA

VEIKIANČIO ŽMOGAUS GIMIMAS

Aušra Martišiūtė

[skaityti komentarus]

Spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetis – šventė, pažyminti lietuvių kultūros laimėjimą plačiąja prasme. Legalizuojama kultūra, ilgus dešimtmečius buvusi už įstatymo ribų, – Lietuvoje brandinta ir grūdinta gresiančių represijų ir tik už Lietuvos ribų galėjusi tarpti kur kas laisviau. Lietuvių kalba, valdžios gniaužiama ankštoje buities erdvėje, veržėsi į laisvę, įgaudama publicistines, literatūrines, teatrines minties ir vaizduotės formas. Vienumoje, paslapčia tyliai skaitomas uždraustas spausdintas žodis pagaliau pradėtas garsiai tarti atviroje scenos erdvėje, publikos akivaizdoje ir tapo veikimo, vaidinimo akstinu, t.y. kryptinga ir motyvuota žmonių grupės veikla. Gimė veikiantis žmogus...

Kultūra sutelkia inteligentus, sodiečius, darbininkus bendrai kūrybai, pasak Balio Sruogos, vyksta juodžemiškumo ir universitetiškumo fuzija: dainuojama choruose, vaidinama, šokama, kalbamasi, mąstoma... Draudimai ir represijos sukelia savotišką kultūrinės veiklos sprogimą, – XIX–XX a. riba ypatinga tuo, jog lietuvių kultūros žemėlapyje atsiranda Niujorkas, Plimutas, Tilžė, Peterburgas, Odesa, Ryga, Liepoja, Mintauja ir taip toliau. Lietuvoje slapti vaidinimai vaidinami didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Šiauliuose, tačiau daugiausia – Suvalkų ir Kauno gubernijos sodžiuose.

Lietuvišką spaudą ir teatrą sieja itin glaudūs ryšiai. Balys Sruoga, mąstydamas apie šį laikotarpį, lietuvišką spaudą ir teatrą suvokia kaip neatsiejamus reiškinius: "daug heroizmo, kančių ir pasišventimo pareikalavo lietuviška knyga, bet ar daug mažiau jų reikalavo lietuviškasai teatras – "lietuviški vakarai"?"1 Spausdintas žodis – įvairiuose leidiniuose publikuojami dramos kūriniai, į laikraščių redakcijas iš viso pasaulio ateinančios žinios apie įvykusius vaidinimus – inspiruoja teatrinę veiklą, o teatro reikšmės suvokimas skatina rašančius kurti, versti iš kitų kalbų, rašyti apie teatro įvykius ir mąstyti, ką teatro kultūra reiškia tautos gyvenime.

Spaudoje, patikimiausiame, nors ir nepakankamai išsamiame to meto lietuvių kultūros metraštyje, užfiksuota įspūdinga užrašyto lietuviško žodžio virsmo žmonių veikimu, vaidyba, teatru panorama: nuo 1885 m., kai Jonas Šliūpas Niujorke mėgina pastatyti pirmąjį lietuvišką spektaklį, nuo 1889 m. Plimute jau įvykusio vaidinimo p r a s i d e d a vis plačiau įsisiūbuojantis "lietuviškų vakarų" sąjūdis, kuris, pasiekęs Lietuvą, plečiasi nepaisydamas gresiančių pavojų, – manoma, kad pirmasis slaptas vaidinimas įvyko 1893 m. Panemunėlio parapijoje Naujikuose, jame buvo suvaidinta Vaižganto komedija "Nepadėjus nėr ko kasti".2 Nuo 1895 iki 1904 m. suvaidinti 83 spektakliai – 50 buvo viešų, t.y. jie vaidinti tuose pasaulio miestuose, kur kūrėsi lietuviški kultūros sambūriai, ir 34 Lietuvoje slapti (išskyrus Palangos spektaklį).3 Vadinasi, pastarieji ir itin pavojingi, nes net po valdžios leisto Palangos spektaklio dauguma jo dalyvių buvo represuoti. Spauda atspindėjo toli gražu ne visą lietuviškų vaidinimų, ypač slaptų, panoramą. Pavyzdžiui, Vilniuje 1901 m. Antano Vileišio namuose buvo surengti 3 spektakliai, suvaidinti "Apaštalų kuopos" narių ir artimų bei patikimų Vileišių šeimos draugų (dviejuose vaidinimuose vaidino ir Antanas Smetona). Pažymėtina, jog, iš pradžių vaidinę verstines komedijas, vilniškiai artistai trečiajam slaptam vakarui jau pasirenka lietuvišką repertuarą – ką tik sukurtas Dviejų Moterų komedijas "Velnias spąstuose" ir "Kaip kas išmano, taip save gano".4 Šių spektaklių vaidintojai buvo Vilniaus inteligentai, gaudavę iš Prūsijos draudžiamą lietuvišką spaudą, mąstę apie tautinės savimonės ugdymą kultūrinio pasipriešinimo formomis, tad jiems buvo ypač svarbu savo slapta teatro veikla parodyti pavyzdį, paskatinti. Tačiau spaudoje buvo pranešta tik apie vieną slaptą vakarą:

Vilnius. Lapkričio 17 d. be valdžios leidimo čion atsibuvo mažas lietuviškas spektaklis. Buvo pastatytos 2 komedijos: Blizinskio "Žentas iškilmei" ir "Vienas iš mūsų tur apsivesti", abidvi iš lenkiškos kalbos išguldytos. (...) Tai buvo pirmas platesnis lietuviškas spektaklis mūsų mieste. Būtų geistina, idant tokie perstatymai atsibūtų kuo dažniausiai ne tik mūsų miestuose, bet ir ant kaimų.5

Tarp vaizduotės polėkio ir gyvenimo realijų

XIX–XX a. riba literatūros istorijoje išsiskiria itin aktyviu rašančiųjų dėmesiu dramos kūriniams. Dramos kūrinius kuria Petras Vileišis, Keturakis, Vaižgantas, Žemaitė, Bitė, Šatrijos Ragana... Dramaturgiją skatina kurti Vincas Kudirka, Povilas Višinskis, Juozas Tumas Vaižgantas. Pažymėtina, kad po spaudos draudimo panaikinimo daugelio rašytojų dėmesys draminei kūrybai išblėso, atrodo, jog jie jautėsi atlikę savo misiją, demonstravo kritišką požiūrį į netolimos praeities kūrybą: 1906 m. Vaižgantas spaudoje prisipažįsta, kad "savo amžiuje sykį ir aš sugriešijau išleisdamas savo "veikalą už ditką" Vaizdelius, o kelinti metai jau pakutavoju, išvysdamas juos krautuvėse ir nurausdamas ligi pat nosies galui".6 1907 m. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, prisimindama, kaip buvo kuriami dramos kūrinėliai kartu su Žemaite, lyg teisindamasi dabartiniam skaitytojui, prasitaria – į rašymą niekuomet rimtai nežiūrėjau".7

Žvelgiant į XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės pasaulio rašytojų kūrybą ar net už Lietuvos ribų kūrusių lietuvių rašytojų kūrinius, minėtų autorių dramos kūrinėliai iš tiesų atrodo kaip neįtikėtinas anachronizmas. Ar ne tai vertė raudonuoti jų autorius, suvokusius šių draminių vaizdelių menkumą literatūros klasikos ir modernių kūrinių kontekste? Probėgšmiais paminimi ar net nutylimi šie kūrinėliai ir lietuvių literatūros istorijoje, rašytojų kūrybai skirtose monografijose. Tačiau daugelis jų sėkmingai pasiekė adresatą, buvo dažnai vaidinami, atliepė to laiko teatro poetiką, skaitytojų ir žiūrovų estetinį skonį, lūkesčius.

Balys Sruoga slaptųjų vakarų dramaturgiją ir vaidybą siūlo vertinti remiantis dramos, teatro ir publikos interesų atitikimo kriterijumi, t.y. ieškant atsakymo į klausimą, ar drama ir teatras patenkina publikos "kilnųjį dvasios alkesį". Jo nuomone, primityvioji spaudos draudimo laikų drama ir teatras "tuo metu davė publikai tai, ką teatras duoda ir turi duoti savajai publikai. Kitaip sakant, teatras turėjo savo publiką, o publika – turėjo savo teatrą. (...) Jeigu nūdien valstybinis teatras galėtų sukelti savojoj publikoj tokio pat entuziazmo, kokio sukeldavo "lietuviški vakarai" savojoj publikoj, dėl jo likimo būtų galima tiktai džiaugtis!.. Jeigu jis tiktai keltų tokio entuziazmo ne pataikaudamas abejingiesiems instinktams, bet tenkindamas kilnųjį dvasios alkesį!"8

Rašytojai siekė suvokti ir išreikšti skaitytojo estetinius poreikius, o kartu ir lavinti jo skonį, plėsti kultūrinį akiratį. Šiandien šokiruojančios to meto literatūros kritikos mintys byloja apie rūpinimąsi, kad literatūra neatitrūktų nuo skaitytojo, suteikia mums informacijos apie rašto žmonėms keliamus reikalavimus: jautriai sekti laiko pulsą, jausti tikrovės realijas. 1902 m. "Varpo" skyrelyje "Peržvalga raštų" skaitytojai informuojami, kad į lietuvių kalbą išversta Sofoklio tragedija "Antigonė". Šiandien atrodo natūralu, kad kritikas stebisi šiuo leidiniu (šiuolaikiniui žmogui taip pat kelia nuostabą faktas, kad tokiais sunkiais laikais buvo žmonių, verčiančių į lietuvių kalbą ir leidžiančių pasaulio literatūros aukso fondo kūrinį!). Tačiau 1902 m. kritikas stebisi dėl visiškai kitų priežasčių. Jam "sunku suprasti, dėl ko p. Nėris nepagailėjo kaštų, o p. J.Š. – laiko versti tą mums pakolaik visiškai nereikalingą kūrinėlį. (...) Šiandien niekam iš lietuvių nė į galvą neateis statyti ant scenos tą tragediją, nes mums jinai netinka. (...) Tokia knygelė (...) daro mums dvigubą blėdį. Viena, kad žmonės, turintieji laiką rašyti ir pinigus knygoms leisti, suvartoja juos ant niekam nereikalingų daiktų, kada galėtų naudingai juos sunaudoti, o antra (kas yra svarbiau), mūsų kaimietis, užmokėjęs pinigus už Sofoklį (...) ir nieko iš jų [knygų] nesupratęs, mes jas šalin ir jau ant ilgo nustos noro bandyti skaityti kitas lietuviškas knygutes, nes jam pasirodys, kad visos jos teip rašytos, kad kaimietis nesuprastų".9

Natūralu, kad rašytojai vaizduotės polėkio sparnus pradeda skleisti, keldami skaitytojams ir žiūrovams artimas ir priimtinas temas, įkvėpimo semdamiesi iš vykstančių šalia jų gyvenimo "spektaklių". Gabrielė Petkevičaitė-Bitė prisimena, kaip atsirado jos kartu su Žemaite parašyta komedija "Velnias spąstuose" (šis pasakojimas leidžia paneigti daugelyje šaltinių randamą nuorodą, jog veikalėlis verstas "iš lenkų"). Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, dirbdama vaistinėje, pastebi, kaip eilėje stovinčių žmonių (klausytojų, žiūrovų?) dėmesį patraukia vieno vyruko (aktoriaus?) pasakojama ligos istorija, įsiklauso, kaip į jo pateiktą versiją reaguoja bobelės (publika?), ir supranta, kad "pirmas komedijos aktas kaip nulietas ties manim atsistojo".10 Į popierių gula ir gyvos kalbos frazės: "kiti išsireiškimai, net ištisi pasakymai pasiseka man užrašyti..." Belieka tik matytą "improvizacinį vaidinimą" užrašyti ant popieriaus, suteikti jam formą. Čia iškyla kiek problemų, nes "Žemaitė jokių taisyklių nežinojo, o man, – kad ir mokiaus kadaise, – seniai tos taisyklės buvo iš galvos išdulkėjusios, o pasirūpinti jas pakartoti ir laiko trūko".11

Lietuvių rašytojai nebuvo užsisklendę savojoj raštijoj, jie smalsiai studijavo, skaitė pasaulio klasiką. Aukštoji literatūra ne tik plėtė akiratį, leido pažinti kūrybos "taisykles", bet ir kėlė minčių sąmyšį: kiek plačiai ir aukštai rašytojai gali išskleisti savo vaizduotės sparnus, kaip, "nusileidus ant žemės", rasti įtaigų santykį su kūrinio skaitytoju, vaidintoju, žiūrovu? Žemaitė prisipažįsta, kad, perskaičius keletą "Fausto" puslapių, kūrinys ją "išveda į tokį nepažįstamą ir nepaprastą svietą, nebegaliu mislių sugaudyti, maišos po galvą".12 Pasaulio kultūra ir lietuviškos realijos kuria mąstymo įtampos kupiną vidinio pasirinkimo erdvę. Kaip šioje plačioje erdvėje suderinti klasikos žadinamą vaizduotę ir neatitrūkti nuo kūrinio adresatui artimų realijų, kaip sugaudyti mintis, besimaišančias galvoje? Šios dilemos sprendimą liudija Žemaitė, Povilui Višinskiui rašydama apie savo "tankius pasišnekėjimus su... Šekspyru". 1898 metų pavasario diena, "varnos lakstydamos krankia, džiaugiasi geru kąsniu, ten tankiai ant ežės atsisėdusi Žymantienė šnekasi su Šekspyru".13

Rašytojos (-ų) mintyse ir vaizduotėje aukštoji kultūra virsta vidine savastimi, atsiranda gebėjimas ne tik įsiklausyti į ją, bet ir į jos kreipimąsi atsakyti savo vaizduote, mintimis ir tą atsakymą išreikšti kalba, kūryba. Pasak Žemaitės, ne kartkartėmis, o "tankiai" šnekučiuotis "ant ežės atsisėdus", nebekompleksuojant dėl skurdžios, bet savos aplinkos. Galima įsivaizduoti, jog taip kūrėjai savo vaizduotės polėkius suderina su laikmečio realijomis, krašto problemomis, žmonių lūkesčiais. Pajaučiamas laiko pulsas, vedantis į priekį ir kūrėjus, ir tuos, kuriems skiriami jų kūriniai.

Kūrybos poetika – primityvizmo estetikos paieškos

Pirmieji lietuviški dramos vaizdeliai panašūs į kitus liaudies meno reiškinius: vaidinimus, žaidimus, primityviąją skulptūrą, dailę. Kadangi lietuviškų vakarų repertuaras jau rėmėsi rašytinėmis pjesėmis ir tuo skyrėsi nuo improvizacinių liaudies vaidinimų, tai lietuviškų vakarų sąjūdis išauga kaip aukštesnė kultūros pakopa, kūrybos procese sujungianti ir rašančius, ir vaidinančius. Tačiau liaudies papročių teatriškumo, komiškų gyvenimo nutikimų ir teatrinio vaidinimo skirtį to meto publikai dar reikėjo paaiškinti. 1897 m. spaudoje tai vaizdžiai ir paprastai nusako Vaižgantas: jei "išvystumėte veselninkus, kaip jie ruošiasi lydėti Miką prie šliūbo, kaip Mikas juokingai apsidaręs didžiuojasi prieš kaimynus, kaip paskum užsigėdina prieš visus per savo paikystę, taigi trūktumėte juoku ir per amžių neužmirštumėte Miko istorijos; rasit ne vieną kartą ją atsiminę susiturėtumėte ir patys nuo paiko pasididžiavimo. Jei "komedininkai", persirengę veselninkais, atkartotų jūsų akivaizdoje nusidavimą su Miku, regėtumėte tikrą komediją".14

Iš Vaižganto aiškinimo ryškėja vaidinimo (komedijos) vertinimo kriterijai, leidžiantys spręsti ir apie to meto dramaturgų siekius: kūrinyje skaitytojas, žiūrovas turi atpažinti gyvenimo realijas ("komedininkai" persirengia veselininkais", t.y. vaizduoja adresatui pažįstamą situaciją), kūrinys turi sukelti stiprią emocinę reakciją ("trūktumėte juoku"), būti įsimintinas, įspūdingas ("per amžių neužmirštumėte"), pamokomas ("atsiminę susiturėtumėte ir patys [nuo paiko pasididžiavimo]").

Pirmieji dramos vaizdeliai pasižymi savita dramine poetika, gyva ir išraiškinga personažų kalba, – tai leidžia juos vertinti kaip visateisius kultūros ir literatūros istorijos reiškinius, kaip iškalbingą laikmečio dokumentą. Dramos vaizdelių primityvizmo estetiką apibendrina bendrieji, pasikartojantys pirmųjų dramų poetikos bruožai: čia dėstoma pamokoma, tačiau skaitytojo, žiūrovo dėmesį patraukianti, intriguojanti istorija (anekdotiška, paremta tikru atsitikimu ar pan.), tikrovėje atpažįstami žmonių tipai tarsi keliauja iš vieno rašytojo į kito kūrinėlius, personažai kuriami gana paprasti, kad juos pajėgtų suvaidinti neprofesionalus vaidintojas, tačiau dauguma pagrindinių veikėjų yra nevienpusiai, ne iš karto nuspėjamas jų elgesys, kad nebūtų nuobodu skaitytojui, vaidintojui, žiūrovui; kūriniuose keliamos tik adresatui (bendruomenei) aktualios problemos ir taip toliau. Primityvizmo estetika atpažįstama visuomet, kai rašantys siekia, kad kūrinys pasiektų adresatą. Atidžiau pažiūrėkime į spaudoje užfiksuotus du pirmuosius draminės literatūros ir teatro dokumentus, liudijančius primityvizmo estetikos paieškas: 1877 m. Petro Vileišio dramos vaizdelius, lotyniškais rašmenimis išleistus Peterburge, ir 1897 m. laikraštyje "Tėvynės sargas" išspausdintas Juozo Tumo-Vaižganto teatro pamokas sodiečiams.

Pirmieji dramos bandymai

Pirmuoju lietuviškai pradėjusiu kurti dramaturgu laikomas Aleksandras Fromas-Gužutis. Į jo pjeses atkreiptas dėmesys pačioje XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje, nors, pasak Jono Lankučio, "jos parašytos daug anksčiau".15 Tačiau Gužučio kūriniai buvo per daug sudėtingi pradedantiems lietuviško teatro vaidintojams, nepastatomi komplikuotomis slaptų vaidinimų sąlygomis. Pirmasis dramaturgas, pasiūlęs dramos kūrinėlius dar tik gimstančio lietuvių teatro repertuarui, yra Petras Vileišis, 1877 m. Peterburge išimties tvarka išleidęs dramos vaizdelių rinkinėlį "Pas mus ir kitur".16 Tuo metu dar nevyko lietuviški vakarai. Pasak Vytauto Maknio, Petras Vileišis "bent dešimt metų pralenkė patį gyvenimą, vadinasi, jau tada suvokė būtinumą organizuoti lietuvių teatrą".17 Veiksmui, vaidinimui įkvepiantį literatūros kūrinio vaidmenį užfiksuoja ir Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, prisimenantis, "kokį įspūdį padarė 1879 metais Petro Vileišio apysakėlės ir kaip kai kur sodžiuose jaunimas mėgindavo apysakėlę "Jons ir Aniutė" parodyti asmenyse. Tai buvo pirmi ženklai, jog su rašyba turi ir scenos dailė atsirasti".18 Tik praėjus vienuolikai metų po Petro Vileišio knygelės pasirodymo, Vincas Kudirka 1888 m. "Lietuvos" draugijos įstatuose pradės projektuoti lietuviško teatro ateitį – planuos, kad draugijos lėšos būtų skiriamos "ant užvedimo [įkūrimo] ir pakėlimo teatro lietuviško".

Petras Vileišis dramine forma siekia pateikti laiko aktualijas, įžvelgiamas "pas mus [Lietuvoje] ir kitur [Anglijoje]", dramatizmą regi situacijose, kai personažai "peržengia" įprastą, stereotipinį gyvenimo supratimą. Vaizdeliuose mokoma ir pirmųjų vaidybos meno žingsnių.

Dialoge "Duje Glitłajšej" ("Du pienburniai") parodoma, viena vertus, kaip draugas gali pastūmėti į nedorą ir nesąžiningą elgesį, kita vertus, jis adresuojamas ir tėvams, verčiantiems savo vaikus stoti į kunigų seminarijas; pasirinkimo laisvės atėmimas gali vaikus pastūmėti į nesąžiningą, tėvams skausmo suteikiantį elgesį. Dialoge draugas pataria apgauti tėvus – pameluoti, kad paklusdamas jų norui stoja į kunigų seminariją, tada pasiimti mokslui duodamus pinigus, išvažiuoti iš namų ir gyventi, kaip širdis geidžia. Čia pašiepamas ir tuščias pasipūtimas: mokslo paragavęs vaikinas įsitikinęs, kad jam per žema grįžti į gimtinę ir arti žemę ("pabaigęs gimnaziją, mat aš tau bearsiu?"). Didaktinių intencijų turintis dialogas baigiamas žodžiais: "Reiks pamislyt". Taigi ne tiesmuku moralu, o savotišku klaustuku, intriguojančiu skaitytojus ir žiūrovus, – kaip "pamislijęs" galėtų pasielgti personažas, ką tik draugo pamokytas apgauti tėvus.

Dialogas reikalauja, kad vaidintojai sukurtų du personažų charakterius, nes veikėjai nėra vienpusiai gėrio ir blogio tipai. Pirmas – "blogesnis", tačiau pasižymi kritišku protu, jo žodžiais autorius vertina antrojo elgesį ("Ak, koks gi tu da mulkis esi, tai net gėda ir žiūrėti. (...) Nu, ar nesakiau, kad tu mulkis"), siekia pakeisti nusistovėjusią tvarką (piktinasi, kodėl jis turi paisyti mažiau išsilavinusio klebono nuononės). Antras – "geresnis", stengiasi paisyti gero elgesio taisyklių (draudžia draugui užsirūkyti šventoriuje, nes "lej klebonas pamatys, tai ubagui tuoj lieps tave išginti"). Tačiau akivaizdu, jog jis yra netvirto charakterio, neturi savo nuomonės, – tai žmogus, kuriuo galima manipuliuoti.

Trumputis menamas dialogas "Wargaj ukinika" vaidintojui suteikia progą kurti du skirtingus personažus (vyrą ir moterį). Čia ūkininko vargai, ištikę dėl žmonos davatkystės, perteikiami ne tiesiogiai vyrui vaidintojui kalbant su kitu, o kitą (ir dar moterį) pamėgdžiojant.

Didesnės apimties – trijų dalių vaizdelyje "Nelaimingieji" kuriama melodramiška istorija (XIX a. teatruose melodrama – vienas populiariausių žanrų). Tragiškai pasibaigusios meilės fone brėžiama moters pasirinkimo laisvės ir galimybių problema. Jieva nuo pirmųjų kūrinėlio epizodų – trumpo valstiečių poilsio rugiapjūtės metu – drąsiai parodo, jog yra apsisprenusi pasišvęsti ne tradiciniam – šeimyniniam, o dvasiniam gyvenimui. Įdomu, kad Petras Vileišis nevaizduoja įprastos, pašiepiamos "davatkystės". Jieva, nors ir naiviai, tačiau nuoširdžiai trokšta reikšmingesnio gyvenimo, siekia patirti šventųjų kančias. Antroji kūrinėlio dalis skiriama Jievos išbandymui meilės pagundomis, Jono meilės prisipažinimui su daugybe argumentų, kuriais siekiama, kad Jieva atsakytų "taip" į vaikino atkakliai kartojamą prašymą: "Būk mano!.."

Jonas. Klausyk! Myliu tave iš visos širdies mano, iš visos dūšios mano, myliu be galo, be rokundos – būk mano!

Jieva. Kaip tai tavo!

Jonas. Būk mano pati!

Jieva. Tavo pati? Ką tu kalbi? Ar prie viso bent proto. Juk žinai, kad aš davatka ir prižadėjau būt čistatoj ant kūno.

Jonas. Ak, būk, būk mano pati! Būk mano karaliene, nes tu dėl manęs viskas ! Ak, myliu tave neišpasakytai, myliu tave labiau negu kad visus švent..."19

Jonas negali susitaikyti, kad Jieva dėl jo meilės neišsižada savo įsitikinimų. Jis nepajėgia pripažinti jos pasirinkimo teisės net tada, kai ji, įrodydama sau ir kitiems begalinį atsidavimą tikėjimui, laisva valia patiria kančias, kurias šventieji kankiniai patirdavo iš pikčiausių priešų, mirdami ant laužo. Jieva susidegina prie pakelės kryžiaus ankstyvą rytą, giedant vieversiui. Jonas, radęs Jievą negyvą, nuo skardžio šoka į Nemuną su mylimosios kūnu glėbyje ir atkaklios meilės žodžiais lūpose: "A! Jieva! tu nenorėjai būti mano gyva, tai būk gi mano numirusi. Nieks dabar mūsų nebeperskirs!"

Vaizdelyje "Kalwarija Žemajtiszka" parodomas aukas renkančių ubagų "spektaklis", kuris galėtų būtų linksma satyra, tačiau Petras Vileišis įterpia epizodus, kur ubagams paskutinius pinigus aukoja nelaimingi, kenčiantys žmonės (melstis už Nemune nuskendusį vienturtį sūnų prašo ir Jono motina, tad šis vaizdelis gali būti laikomas ketvirtąja "Nelaimingų" dalimi, savotišku epilogu, parodančiu du kraštutinius požiūrius į tikėjimą). Ubagų elgesys kūrinėlyje demaskuojamas, jų gyvenimas pasmerkiamas dėl žlugusios moralės (pabaigoje vienas ubagas apvagia savo bendrus ir pabėga).

Koks gyvenimas verda "kitur", vaizduoja draminis kūrinėlis "Anglijoje". Tai – pirmoje knygos dalyje publikuojamos biografinės apybraižos "Jurgis Stefensonas" vieno epizodo išplėsta inscenizacija. Petras Vileišis akcentuoja, kad yra visiškai kitoniškai nei Lietuvoje gyvenančių žmonių. Kaip Lietuvos gyvenimo priešingybė parodoma Anglija, nes ji imponuoja visam pasauliui savo pramone, technikos išradimais, žmonėmis, kurie atkakliai siekia mokslo, sugeba iškopti iš didžiausio skurdo, pasiekti pagarbos "pas karalius" ir kiek galėdami rūpinasi, kad neturtingi žmonės taptų šviesesni:

Anglija tai žemė, visiškai nepadabni į Lietuvą. Čia užsijam žmonės ne vienu išdirbimu žemės – užsijam teip pat ir visokiais amatais (...), žodžiu tariant, darbas ten eina be pertrūkio, dėl to gi ir turtai žmonių vis didinasi ir gyvenimas jų eina kasdien geryn – nes išdirbtus daiktus perk nuo jų visas svietas.20

Šiame vaizdelyje pasitelkiamos "modernesnės" draminės išraiškos priemonės: scenoje dirbančių darbininkų darbą paaiškina, jų darbo ritmą perteikia dainos (pasak Jono Lankučio, dainą autorius panaudoja kaip "sceninio veiksmo priemonę"21), tarp personažų mezgasi įprasti dialogai, fabriko Gaspadoris pasakoja ilgą savo darbų istoriją. Šis monologas neproporcingai ilgas (daugiau nei pusė dramos teksto), tačiau akivaizdu, jog autorius šiame kūrinėlyje siekė kelių tikslų: "kitur" – modernioje Anglijoje – vykstantį veiksmą pavaizduoti "modernesne" forma ir suteikti informacijos apie traukinio garvežio ("garinės karietos") bei kitų mašinų išradėjo gyvenimą.

"Pas mus" ir "kitur" skiriasi ir vaidintojams suteikiamomis vaidybos "jausmingumo" galimybėmis. "Pas mus" vykstančiuose vaizdeliuose svarbus jausmingumo imitavimas (skausmo, džiaugsmo, meilės išraiškos niuansai), o "kitur" vaizduojančiame kūrinėlyje atsiranda distancija, atsiribojimas nuo tiesioginio kalbėjimo: vietoj darbininkų dialogų darbo temomis atsiranda darbininkų dainos, nevaizduojami ir Gaspadorio gyvenimo epizodai (distanciją sukuria pasakojimas, monologas).

Nėra duomenų, ar Petro Vileišio dramos vaizdeliai buvo vaidinti, tačiau dėl to jų reikšmė nesumenkėja. Tai pirmieji kūrinėliai, fiksuojantys realias rašančio žmogaus pastangas, kad lietuvių teatras atsirastų, kaip, beje, ir ši lotyniškais rašmenimis išspausdinta Petro Vileišio knygelė, prasprūdusi pro cenzūros tinklą pačiame Peterburge.

Pirmosios teatro pamokos sodiečiams

Vaižgantas 1897 m. laikraštyje "Tėvynės sargas"22 , kreipdamasis į skaitytojus, vaizdingai argumentuoja teatro vaidinimo prasmę:

Autoriai ir aktoriai su talentais teip moka viską nuduoti, juog kaip nori teip valdo tavo širdį: čia tu plyšti juoku regėdamas, kaip paikas apsigavo, čia ašarų neišturėsi užjausdamas artimo nelaimėms, čia nejausdamas kumsčius sugniauši išvydęs piktadarį. Tokie širdies jausmai labai šlovingi, minkština širdį, kreipia prie teisybės ir mielaširdystės, vienu žodžiu sakant, žmogų dailina, moko. Juk ir akmuo ant vietos begulėdamas nepajudinams samanomis apželia, jei širdies nejudinsi, teipogi sukietės, apžels ir neveikiai jau užjaus.

Vaižgantas paprasta ir įtaigia kalba tarsi teigte teigia, jog teatras gali būti čia ir dabar sukurtas jo žodžius skaitančių žmonių. Straipsnelyje primenama, kad "Tėvynės sarge" buvo spausdinta Vaižganto komedijėlė "Nepadėjus nėr ko kasti", – taip būsimo sodietiško teatro repertuarui pasiūlomas pirmasis kūrinys. Lakoniškai apibūdinami šios komedijos personažai, skaitytojas padrąsinamas žengti tolesnius teatro kūrimo žingsnius – surasti aktorių, išmokti vaidmens tekstą, repetuoti ir pagaliau – vaidinti žiūrovų akivaizdoje:

Tegu kas iš jūsų išmoksta Kazio žodžius, antras Jurgio, trečias Leibos, da kiti jaunimo; paskui pradėkite teip šnekėties ir daryti, kaip ten parašyta, kiti iš šalies žiūrėdami matys "grajimą" komedijos.

Apgailestaujama, kad lietuviškų komedijų ir "dramatų" yra mažai, tačiau teatro repertuarui jau galima pasiūlyti ir naują kūrinį. Vaižgantas pareklamuoja ką tik pasirodžiusią Keturakio komediją "Amerika pirtyje": "Nebrangi: bene 10 tik kap.; nusipirkite – nepasigailėsite".

Vaižgantas suteikia elementariausių žinių ir apie aktoriaus vaidybą, siūlydamas mokytis, stebint aplinkinių žmonių elgesį: "kaip autoriui, teip ir aktoriams reikia mokėjimo nuduoti: žydas kad kalbėtų ir judėtų teip, kaip žydas, senas, kaip senas, girtas, kaip girtas ir t.t. Jei aktoriai nuduoda teip, kad nė neatskirsi, ar tikrai juokias ir verkia, tai tokius vadiname artystais, o jų grajimą – artistišku". Tačiau jis perspėja, kad "ne kiekvienas gali būti artystu, tiktai tas, kuriam Dievas davė tam tikrą talentą".

Straipsnelyje Vaižgantas paaiškina, kur artistai vaidina, t.y. kaip patiems "kambaryje" sukurti teatrą su scena, dekoracijomis, uždanga: "(...) teatre turi būti didelis kambarys, per pusę perdalytas audeklu, kurį lengvai gal nutiesti ir vėl užtiesti. Tas audeklas vadinas kurtina, arba uždanga. Už [uždangos] yra antra dalis kambario, vadinama scena, tai vieta, kur aktoriai juda nuduodami. Sceną reikia pataisyti pagal reikalo: jei norime nuduoti kokį atsitikimą seklyčioje, tai sceną reikia teip parėdyti, kad kiekvienas suprastų, juog tai seklyčios vidus, jei karčemoje – tai karčemos vidų, jei miške – tai mišką ir t.t. Žinoma, medžių neprisodinsi, tai reikia apgauti žiūrėtojų akis; dėl to mišką maliavoja ant sienos iš lentų ir ją užbraukia arba ant didelės kaip siena drobės ir ją užtiesia. Tokios maliavotos sienos vadinas dekoracija, arba pagražinimu".

Vaižgantas įtaigiai žadina skaitytojų vaizduotę. Kas gali atsispirti pagundai išvysti teatro stebuklą! Kreipdamasis į būsimus žiūrovus, jis tarsi tikisi ir jų pagalbos, – tegul ragina visus, sugebančius vaidinti, kad greičiau būtų atskleista už teatro uždangos slypinti paslaptis: "Na, pamislykite sau, juog jūs sėdžiate teatre; kurtina nuleista, scenos nematote. Bet štai ta uždanga pasikėlė, priešais matote..."

Nesunkiai galime numanyti, kam adresuoja savo rašinį Vaižgantas, – žmogui, kuris gyvenime nesusidūrė su sąvokomis "autorius", "aktorius", "teatras" ir kitomis. Tai teatro pamokos visiems "nemokėliams", sodiečiams. Matyt, ne vien tik tam, kad paprastas žmogelis sužinotų, ką reiškia žodis "komedija", o tam, kad komedija būtų vaidinama, ne tam, kad sodiečiai galėtų pasididžiuoti, aiškindami, ką reiškia žodis "teatras", o kad sukurtų teatrą patys "kambaryje", nelaukdami, kol valdžia leis statyti teatro rūmus, kad mokytųsi vaidinti stebėdami aplinkinių elgesį (žydo, senio, girtuoklio, verkiančio, besidžiaugiančio), nelaukdami, kada atsiras aktorių mokyklos.

Vaižgantas puikiai suprato, jog teatras gali sustiprinti spausdinto žodžio galią, sutelkti žmones bendram veikimui: "naudinga rašyti kningeles, patraukiančias širdį prie galo, nubaidančias nuo pikto, ale da naudingiaus daro tas, kurs gyvu žodžiu apsako, kas yra parašyta. Užtat visos laisvos tautos visuose miestuose užlaiko tam paskirtus rūmus, kuriuose aktoriai nuduoda visokius atsitikimus, tikrai buvusius arba galinčius būti. Tokie namai vadinas teatru".23 Tačiau jis suvokė ir realią padėtį, – reikia rašyti, aiškinti, kreiptis į žmones, žadinti jų smalsumą, kad galiausiai jie imtų veikti, patys sukurtų teatrą. Teatras, "lietuviški vakarai" ilgainiui iš tiesų bus pripažinti kur kas paveikesne priemone už spausdintą žodį. Praėjus keleriems metams, primityviosios teatro pamokos jau duoda džiuginančių vaisių ir leidžia pripažinti, jog "nei keliolika knygelių, nei laikraščiai nepadarys to, ką padaro vienas spektaklis",24 "kitas, prieš [lietuvišką] vakarą nesiskaitęs lietuviu, susipranta lietuviu esąs, ir jam jau vardas "lietuvis" gauna prasmę ne paniekinimo, bet garbės".25

_____________________________

1 Sruoga B. PASITEISINIMO VIETOJ IN SRUOGA B. LIETUVIŲ TEATRAS PETERBURGE: 1892–1918. – Kaunas: 1930, p. 6.

2 Bičiūnas V. KUN. JONAS KATELĖ IR JO LAIKAI. – Kaunas: 1934, p. 235.

3 Biržiška M. 1895–1910 M. LIETUVIŲ TEATRO REOERTUARO SKAITMENYS IN BIRŽIŠKA M. Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. – Kaunas: 1938, p. 214.

4 Būtėnas J. LIETUVIŲ TEATRAS VILNIUJE (1900–1918). – Kaunas: Spaudos fondas, 1940, p. 7.

5 "Varpas", 1902, Nr. 1, p. 18.

6 "Vilniaus žinios", 1906, Nr. 239.

7 Petkevičaitė G. KRISLAI. – Vilnius: Vaga, 1966, p. 657.

8 Sruoga B. LIETUVIŲ TEATRAS PETERBURGE. – Kaunas: 1930, p. 7.

9 "Varpas", 1902, Nr. 6 ir 7, p. 165.

10 Petkevičaitė G. KRISLAI. – Vilnius: Vaga, 1966, p. 659.

11Ten pat, p. 68.

12 Žemaitės laiškas P.Višinskiui, 1898. V. 5 / Žemaitė. RAŠTAI. T. 6. – Vilnius: 1957.

13 Ten pat.

14 Vaižgantas. Apie "komediją" ir "teatrą"/Tėvynės sargas: mėnesinis laikraštis, paskirtas dvasiškam ir medžiagiškam Lietuvių tautos užlaikymui per jos apšvietimą. – Tilžė: 1897, Nr. 8, p. 24–25.

15 Lankutis J. LIETUVIŲ DRAMATURGIJOS TYRINĖJIMAI. – Vilnius: 1988, p. 41.

16 I. Jurgis Stefensonas. II. PAS MUS IR KITUR / Sudėjo Petras Vileišis. – Peterburgas: 1877.

17 Maknys V. TEATRO DIRVONUOSE. – Vilnius: 1997, p. 276.

18 Landsbergis-Žemkalnis G. RAŠTAI. – Vilnius: 1972, p. 223.

19 I. Jurgis Stefensonas. II. PAS MUS IR KITUR / Sudėjo Petras Vileišis. – Peterburgas: 1877, p. 29–30. Citata pateikiama šiuolaikine rašyba.

20 Ten pat, p. 4.

21 Lankutis J. LIETUVIŲ DRAMATURGIJOS TYRINĖJIMAI. – Vilnius: 1988, p. 33.

22 Vaižgantas. Apie "komediją" ir "teatrą" / Tėvynės sargas: mėnesinis laikraštis, paskirtas dvasiškam ir medžiagiškam Lietuvių tautos užlaikymui per jos apšvietimą. – Tilžė: 1897, Nr. 8, p. 23-28.

23 Ten pat, p. 26.

24 Kapsukas V. RAŠTAI, t. 1. – Vilnius: Vaga, 1960, p. 108.

25 "Tėvynės sargas", 1901, Nr. 1.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
14:18:56 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba