Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-26 nr. 2994

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas P. Bložė.
MŪZAI: LAMENTOSO
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE11

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI4
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• ORUMO SMILTYS1
• SPAUDOS DRAUDIMO DOKUMENTAS
 Prie redakcijos apskrito stalo kalbasi istorijos profesoriai ANTANAS TYLA, EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, kalbininkas BRONYS SAVUKYNAS, poetai KORNELIJUS PLATELIS ir LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
KONSPIRACIJOS MOKYKLA PRIE BALANOS
5
• KORNELIJUS PLATELIS kalbina VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.
LIETUVIŠKAS NUOSEKLUMAS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS6
• VLADAS BRAZIŪNAS1

PROZA 
• Birutė Jonuškaitė.
INTEGRACIJA
3

VERTIMAI 
• Jan Baudouin de Courtenay.
LIETUVIŲ RAIDYNO KLAUSIMAS RUSIJOS VALSTYBĖJE IR JO IŠSPRENDIMAS

LITERATŪRA 
• Aušra Martišiūtė.
VEIKIANČIO ŽMOGAUS GIMIMAS
2

KALBOS SKILTIS 
• Jonas Klimavičius.
DARBAI IR KALBOS, ŠVENTĖS IR FIESTOS KALBOS IR KNYGOS METAMS ĮSIBĖGĖJANT
6

KNYGOS 
• ŽODŽIO DUONA IR VYNAS
• JANAVIČIUS V. RAŠTAI
• GEDIMINO LAIŠKAI

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
EPOCHOS SIMBOLIS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBOS ATRADIMAI
7

TEATRAS 
• Julius Būtėnas.
VILNIUS – MŪSŲ TEATRO LOPŠYS

MŪSŲ PUBLIKACIJA 
• Mikalojus Katkus.
ATSIMINIMAI APIE SPAUDOS DRAUDIMO LAIKUS
5

MOKYKLAI 
• GERBIAMI KOLEGOS MOKYTOJAI,2
• 100 EILĖRAŠČIŲ APIE KNYGNEŠIUS12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GENERUOTOS SPAUDOS MUTACIJOS3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jekaterina Lavrinec.
ŠIS TAS APIE INTERAKTYVUMĄ
19

KRONIKA 
• KNYGNEŠIŲ IR DARAKTORIŲ ATMINIMUI7
• PARODA "SPAUDOS DRAUDIMO LAIKŲ DOKUMENTAI IR LEIDINIAI"
• SPAUDOS ATGAVIMO SUKAKTIS – TARP PRARADIMO IR ATRADIMO NUODĖMIŲ4
• TARPTAUTINĖS MOKSLINĖS KONFERENCIJOS SPAUDOS ATGAVIMO 100-MEČIUI PAMINĖTI

DE PROFUNDIS 
• RETRO PABIROS APIE KNYGNEŠIŲ GADYNĘ6

POKALBIAI

KONSPIRACIJOS MOKYKLA PRIE BALANOS

Prie redakcijos apskrito stalo kalbasi istorijos profesoriai ANTANAS TYLA, EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, kalbininkas BRONYS SAVUKYNAS, poetai KORNELIJUS PLATELIS ir LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Egiptiški sapnai" (Bitėnai, 1898)

Bronys Savukynas. Pradėti šį pokalbį gal tiktų nuo gana iškalbingos statistikos: per keturiasdešimt spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metų "graždanka" spausdinti išėjo, rodos, tik 54 leidiniai, o per tą patį laiką lotynų alfabetu užsienyje buvo išleista 1640 pavadinimų lietuviškų knygų. Tai duomenys iš Rimanto Vėbros knygos "Lietuviškos spaudos draudimas 1864-1904 metais". Taigi jau šis kiekybinis santykis rodo, kad "graždankos" invazija buvo labai menka. Tad kodėl vis dėlto spaudos draudimo padariniai mūsų kultūroje buvo taip ilgai juntami. Mykolas Römeris yra pasakęs, kad pirmasis draudimo dešimtmetis (iki "Aušros" pasirodymo) yra spraga visos lietuvių kultūros raidoje. Panašiai šį laikotarpį apibūdino Vaclovas Biržiška: "Dvidešimčia metų atsilikusi pasaulietiška lietuvių knyga bent tokiam pat laiko tarpui sulėtino ir bendros lietuvių kultūros augimą". V.Biržiška matyt turėjo galvoje ir atsilikimą iki draudimo, nes Vidurio Europoje tuo metu jau vešėjo Tautų pavasaris – o čia Lietuvoje, po Vilniaus universiteto uždarymo tvyrojo sąstingis. Manau, jog spaudos draudimas nutraukė normalaus kultūros augimo raidą. Ir tai, aišku, atsiliepė per visą kultūros augimo plotą. Lietuvą tai atbloškė atgal. Lietuvių kultūros atsilikimą nuo artimiausių kaimynų latvių ir estų rodo, pavyzdžiui, knygų ir laikraščių leidyba net antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje. 1936 metais Estijoje leidžiami 266 pavadinimų laikraščiai, Lietuvoje 1939 metais – tik 180. O juk Estija tuo metu buvo mažesnė gyventojų skaičiumi už Lietuvą beveik du su puse karto. Neradau to meto Latvijos duomenų, bet nacių okupacijos metais latviai sugeba leisti trisdešimt laikraščių, o Lietuvoj eina bene keturi, na dar gal trys žurnalai. Bibliotekų tinklas Lietuvoj ir Estijoj tuo metu taip pat neproporcingai skiriasi. Jei Lietuvoje būtų buvusi normali kultūros raida XIX a. antrojoje pusėje, kitaip būtų buvę ir atgavus nepriklausomybę. Latviai ir estai visąlaik turėjo laisvą spaudą ir tai skatino jų kultūros augimą. Lietuvoje spaudos draudimo keturiasdešimtmetis lėmė kultūros (kiekybinį) atsilikimą ko gero tokiam pat laiko tarpui. O gal dialektiškai pasvarsčius galima rasti ir teigiamų to draudimo poveikių?

Antanas Tyla. Nesunku įžiūrėti negatyvų spaudos draudimo poveikį. 1864 m. metinį lietuviškų leidinių kiekį galutinai pavyko pralenkti tik 1882-aisiais. Taigi 18 metų buvo stoviniuojama. Ir paskui dėl Rusijos valdžios represijų lietuviškų spaudinių kiekis nebuvo adekvatus augančiam gimnazijų moksleivių ir universitetuose studijuojančių kiekiui, raštingų gyventojų plėtrai. Vaclovo Biržiškos apskaičiavimu, dėl lietuvių spaudos draudimo neišėjo apie 3500 pavadinimų leidinių. Tai didžiuliai tautos intelektualinės plėtros nuostoliai, kurių Rusija niekada nebeatlygins. Teisinga jūsų replika, kad spaudos draudimas lietė ne vien spaudą. Buvo uždraustos ir tos privačios mokyklos, kur buvo dar mokoma lietuvių kalba, ji išvaroma iš mokyklų, ir ne tik. Valsčiuose, kur buvo naikinama baudžiava, kūrėsi, nors ir smarkiai suvaržytos, valstiečių savivaldos institucijos, valsčių, savivaldybės, o savivaldybėse buvo uždrausta kalbėti lietuviškai. Kabėjo užrašai, tai draudžiantys, nes raštininkai buvo atsiųsti iš Rusijos, nieko nesuprantą lietuviškai. Kad buvo draudžiama lietuviška spauda, mokykla ir kalba, vadinasi, mūsų kultūra buvo spaudžiama visu frontu. Nėra teatro, o tuo pat metu čekai pastato savo Tautos namus ir Tautos teatrą. Pas mus XIX a. pačioj pabaigoj ir XX a. pradžioj – tik pirmieji slapti saviveiklos vakarai. Tai rodo mūsų bendrą to meto mentalinį būvį. Spaudos draudimas iš tikrųjų eina prieš mūsų natūralią kultūrinę raidą. Bet pamėginkime pamatyti ir pozityvų spaudos draudimo poveikį tautos mentalinei raiškai. Svarbiausia turbūt tai, kad Rusijos valdžia, mus su lietuviška spauda išvarydama į Mažąją Lietuvą, pati atšliejo nuo Rusijos carinės cenzūros. Žiūrėkime, net ir pirmosios religinės publicistinės Valančiaus knygelės kalba aiškiai prieš stačiatikybę, prieš prievartą ima žmones "konstruoti" kaip politikus. Nors labai visi bijojo tos politinės literatūros, kadangi už ją bausdavo kaip už antivyriausybinę literatūrą, tačiau, šiaip ar taip, žmonės jau buvo maitinami Rusijos carinės cenzūros nepaliesta literatūra. Ir kai Bronys sako, kad latviai ir estai kultūriniu požiūriu taip toli nužengė per tą mūsų kalbamą laikotarpį, man kyla toks gal ir tiesmukas palyginimas: aštuonioliktieji metai – lietuvių karių Rusijos armijoje buvo apie 26 tūkstančius, tų, kurie atsitraukė į Rusiją. Įvyko lietuvių karių suvažiavimas, kuriame dalyvavo 15 tūkstančių karių atstovai. Ir po ilgų diskusijų yra priimamas nutarimas, kad reikia grįžti į Lietuvą ir padėti kurti Lietuvos valstybę, o latviai, kurie turėjo laisvą spaudą, tačiau kurią cenzūravo Rusijos cenzūra, jų raudonieji šauliai išgelbėjo Lenino valdžią. Nors ir tiesmukas tas palyginimas, bet galėtume sakyti, kad tas spaudos draudimas mūsų visuomenei išugdė pasipriešinimo, nepasidavimo prievartai jausmą. Taigi matyčiau du dalykus. Vienas, kad mūsų kultūra buvo puolama ir naikinama visu frontu nuo 1864 iki 1904 metų, ir antras dalykas, kad spaudos draudimas gimdė visuomenės ir tautos nuostatą, jog galima priešintis tam smurtui, kurį imperija primeta. Gal daug kas ir nepritarė, buvo kalbama, kad prieš vėją nepapūsi, tačiau, šiaip ar taip, ir dvasininkija, ir pasaulietinė jaunoji karta ėmė žiūrėti jau kitaip, ėmė sieti save su tautos, su Tėvynės sąjūdžiu. Tad, kalbant apie spaudos draudimą, reikėtų matyti abu flangus.

B.S. Norėčiau įsiterpti, pritardamas profesoriaus minčiai, kad draudimas atliko ir mobilizacinį vaidmenį, be to, išmokė veikti konspiratyviai, ir ta tautos patirtis visada pravertė tamsiais laikais. Lietuviai tapo konspiratorių tauta, ir neprastų konspiratorių, bet, deja, taip ir neišmoko sutartinai veikti viešumoje (spaudos draudimas varė į pogrindį), laisvės sąlygomis.

A.T. Noriu dar sugrįžti. Pagrindinę masę pasipriešinimo dalyvių sudarė "žemieji sluoksniai": žemdirbiai, amatininkai, kurie turėjo glaudžius ryšius su gana negausia inteligentija, ruošusia knygeles, redagavusia laikraščius. Knygnešiai nešė rankraščius spausdint, išspausdintas knygas ir laikraščius jau nešė čia, atgal. Vokietijos aktyvumas iki 1963 metų, savisaugos jausmas kaime buvo tik tam tikruose regionuose, ten, kur buvo karališkieji – valstybiniai valstiečiai (prisiminkime išleistus "Valstiečių ir miestelėnų ginčus su dvarų valdytojais"). Jie ir LDK, ir po prijungimo prie Rusijos galėjo kreiptis tiesiogiai į valstybines institucijas dėl savo priespaudos. Ir iš tų paskelbtų ginčų jau matyti valstiečių mokėjimas susitelkti ir ginti savo teises. Jie net carui lietuviškai pasiunčia prašymą dėl priespaudos, berods Vabalninko seniūnijos valstiečiai. Taigi toks susitelkimas jau turėjo pamatus, ir po spaudos draudimo pradėjo kurtis pirmosios organizacijos – ir Valančiaus knygnešių organizacija, ir Martyno Sidaravičiaus, paskui "Atgaja", Garšvų knygnešių draugija, "Sietynas", Artojų draugija, Nemunėlio ir Apasčios susivienijimas bei kitos. Vienyti valstiečius nebuvo tokia didelė naujiena, tai gal ir nebuvo labai sunku. Aiškiausiai tai matyti iš Garšvų knygnešių draugijos. Buvo ūkininkas, kuris pjovė medžio lentas, ūkininkavo. Jis susipažįsta su Jurgiu Bieliniu, tasai papasakoja, ką jis daro, ima pasitikėti vienas kitu, ir ūkininkas palieka savo ūkį dirbti seseriai, o pats pradeda knygnešio darbą. Įtraukia Kazanauską iš Raseinių, Juozą Sakalauską nuo Nemakščių, vietinį Joną Trusą, dar Adomą Laduką iš Ramygalos, Antaną Bružą nuo pasienio, susidaro grupė, jie turi savo buhalterį, daržinėje įsitaiso slėptuvę, iš kurios platina knygas po visą Vidurio Lietuvą, ir tą darbą dešimt metų sėkmingai dirba. Kitas valstiečių ir inteligentijos vienijimosi pavyzdys buvo prašymų rašymas Rusijos valstybės institucijoms, kad būtų panaikintas spaudos draudimas. Pirmą tokį kolektyvinį prašymą turime 1881metais iš Daugėliškio ir Linkmenų (iš Rytų Lietuvos), o jau XIX a. pabaigoje – ir iš Žemaitijos, kur Vaižgantas organizuoja prašymus iš atskirų valsčių ir iš kitur, ypač iš Vidurio Lietuvos. Įdomu, kad prašymus pasirašo ir moterys, merginos. Svarbiausia, kad valstiečiai masiškai pasirašo, nors žino, kad valsčiuje svarstyti klausimus, kurie yra priešingi valstybės įstatymams – nusikaltimas. Tie prašymai yra išlikę. Tokių masiškai pasirašytų prašymų žinoma apie 100. Jie yra išlikę čia, Vilniaus archyve, dauguma jų Peterburge, jie plaukė ir, žinoma, darė įtaką. Plungės valsčiaus valstiečiai prašymą vidaus reikalų ministrui parašė žemaitiškai.

iliustracija
"Trumpa gėomėtrija" (Tilžė, 1900)

B.S. Tie dalykai liudija pasipriešinimo masiškumą, bet ar neatrodo, kad pirmasis spaudos draudimo dešimtmetis iki "Aušros" pasirodymo buvo vien religinio pasipriešinimo laikas, o pasaulietiškos veiklos tuomet lyg ir nebūta?

A.T. Išskyrus Valančiaus publicistines knygeles.

B.S. Valančiaus knygelė "Vargai bažnyčios katalikų", kurioje jis kviečia deginti "graždankines" knygas turėjo turėt didžiulį poveikį. Ji pasirodė gana greit, gal 1867 metais. Kas tada Lietuvoj dedasi? "Graždankines" maldaknyges žemaičiai degina, o caro valdininkai gaudo tą Valančiaus literatūrą, veža į Vilnių, kur taip pat degina ar mala į makulatūrą, nes vietoje naikinti neturėjo teisės. Ir vieni ir kiti degina knygas. Europoje tais laikais tai negirdėtas dalykas. Neabejoju, kad tas religinis nusiteikimas, jog per "graždanką" ateina "griekų viera", buvo vienas iš didžiausių impulsų, išjudinęs priešintis gana platų visuomenės sluoksnį. Čia gal dera prisiminti linksmą epizodą, iš kurio atsirado posakis "griekų viera", 1964 m. Vilniuje graždankiniu S.Mikuckio raidynu buvo išleistas pirmasis leidinys "Абецеле жемаитишкаi-лђтувишка" kuriame stačiatikių tikėjimas pavadintas Греку вера, o nuodėmė – skoliniu грекас. Taip dėl netobulos rašybos sutapo žodžiai grekų (graikų) ir griekas (nuodėmė). Muravjovas įsakė perspausdinti puslapius su tais "nuodėmingai" žodžiais, o Mikuckis, užuot gavęs paaukštinimą, turėjo išvykti iš Vilniaus.

Egidijus Aleksandravičius. Mes čia jau peršokom nuo pačių bendriausių dalykų iki konkrečių, iki pavyzdžių ir taip toliau. Aš irgi esu priverstas pakartoti beveik tą patį. Pirmiausia, man atrodo, kad Bronys labai taikliai suformulavo pagrindinius to laikmečio reikšmės bruožus, įskaitant ir tas mūsų kultūros savybes ar savimonės formas, kurios išsivystė dėl Rusijos mums padarytų veiksmų. Antra, jei mes lyginame mūsų kaimynines kultūras – latvių ir estų su mūsiške, aišku, gana patogu šiandien suversti viską spaudos draudimui, tačiau turiu abejonių, kiek pats spaudos draudimas veikė minėtus skirtumus, o kiek priežastys yra truputį gilesnės? Mūsų kultūros skirtumai buvo labai dideli ir iki spaudos draudimo, į spaudos draudimą aš žiūrėčiau kaip į dalį represinių priemonių, kurios rusų buvo išbandytos per ištisą šimtą metų, pradedant nuo viršutinio sluoksnio iškirtimo ir daugelio kitų visuomenės raidos bei saviraiškos formų varžymo dar iki 1864 metų (Valančius tada dar tik vieną kitą knygelę galėjo leisti legaliai). Visi norėjo ir laikraščių, ir kitko, bet lietuviams visa tai buvo draudžiama ir iki spaudos draudimo. Mes galim sakyt, kad latviai pradeda savo laikraščius leisti tada ir tada, jie įgyja kitokias, visiškai leistinas raiškos formas, o mes paprasčiausiai esame nuo to atkirsti. Ir, žinoma, prisiminkime bendrą lietuvių ir lenkų pasipriešinimą rusų režimui. Vis tiek tos pilietinės senosios sąmonės ir senojo valstybingumo likučiai dar egzistavo. Senajai bajoriškai publikai ar prakutusiai laisvai valstietijai buvo "onoro" reikalas kartais stvertis šakės ar šautuvo, išeiti į miškus, tuo tarpu po 1864 metų jau ieškoma neginkluotų formų, kaip priešintis tai tvarkai, kurią rusai įvedė su mūsų raidėmis. Kitaip sakant, tai dar nėra visiškai aišku, kaip iš tikrųjų tie dalykai dėliojosi. O ar nuo bendrųjų spaudos draudimo poveikių priklauso, kad knygų skaičiai Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje taip skyrėsi? Iki dabar Latvijoje ir Estijoje reklama yra labiau žodinė, ten žmonės geriau tai vertina, o Lietuvoje labiau vizualinė. Čia dominuoja televiziniai ir kitokie klipai, vaizdeliais daug kas ateina į mūsų sąmonę. Mūsų santykis su rašytiniu tekstu, su pačia rašytine kalba tarytumei yra kažkoks kitoks. Man tai yra mįslė, ir aš nežinau, ar tai yra tiesioginis spaudos draudimo padarinys?..

Trečias dalykas, reaguojant į jūsų pasakymus, būtų dėl latvių šaulių kitokios elgsenos negu lietuvių: manau, kad iš dalies Jūs, Antanai, esate teisus sakydamas, kad latvių gebėjimas legaliom formom daug ką išreikšti stiprino ir jų konformistinius arba oportunistinius įgūdžius. Tarkim, ir Pirmojo, ir Antrojo pasaulinio karo metais vis rasdavosi tokių bandymų palyginti, bet aš abejoju, kad latvių raudonųjų šaulių pagrindinė ideologija buvo oportunizmas Rusijos atžvilgiu. Vis dėlto reikia atsiminti, kad Latvijoj socialdemokratija irgi reiškėsi nelegaliom formom, ir kur kas plačiau nei kur kitur. Tai buvo kairysis judėjimas, ir jie daug labiau sutapatino savąsias nacionalines patriotines programas su socialiniais perversmais. Todėl, mano galva, latvių šauliai ne visada jautėsi padlaižiaują Rusijai ar išduodą savo interesus. Jie puikiai suprato Internacionalo ir Didžiosios pasaulio revoliucijos idėjas revoliucinės ateities kontekste. Ir tai nėra tik viena priežastis.

B.S. Tie latvių šauliai, kadangi Leninas paskelbė tautų apsisprendimo teisę, ją ir gynė, tikėdami, kad Latvijai tai išeis į gera.

E.A. Iš to, ką jūs sakėte, man plaukia dar keletas pačių bendriausių tezių. Be abejonės, spaudos draudimas buvo didžiulis smūgis lietuvių kultūrai, jos raidai, lietuvių socialinių grupių integracijos procesams. Tai yra daug kartų jau seniai sakyta – nuo Mykolo Biržiškos tekstų iki Vytauto Merkio publikacijų dauguma aplinkybių yra nustatyta, ir mes galime tiktai, atliepdami mūsų laikmečio kvėpavimą, kai ką interpretuoti, tačiau iš tikro tai buvo didžiulis smūgis visai Lietuvos kultūrai, smarkiai paveikęs tas socialines formas, kurias mes paskui atgaiviname jau po dviejų kartų pasikeitimo. Nemanau, kad į spaudos draudimą būtų galima žiūrėti labai atsietai nuo kitų socialinės ir politinės raidos aplinkybių, į kurias mus tada buvo įstūmę. Kitaip sakant, ne viskas tiktai nuo to draudimo parėjo. Aš pritariu, kad tai buvo beveik Toynbee’o iššūkis tai visuomenės daliai, kuri gebėjo tą iššūkį priimti. Pirmiausia, žinoma, bažnyčios hierarchija. Tokie žmonės kaip Valančius, jausdami visą atsakomybę ir politiškai sąmoningai galėjo imtis savo veiksmų. Taip mes įgijome siaurą ir labai seklų kanalą, bet švarios literatūros. Tas turėjimas nelegalaus, rusų cenzūros nekontroliuojamo literatūros srauto yra labai svarbus mūsų tapatybės formavimosi faktorius, tačiau bet kuriuo atveju manau, kad nelegaliai negimsta nei labai didelės filosofijos, nei akademinio intelektualinio lygio standartai, pogrindyje negimsta didelių meninių kūrinių, ypač tokioje situacijoje, kokioje tada Lietuva gyveno. Jeigu būtų didelė kritinė masė išsilavinusių žmonių ir tada būtų uždrausta spauda, tarkim, jei tai būtų išbandyta su lenkais... Kodėl mes polonizavomės?.. Dėl to, kad ant lenkų buvo uždėta ta pati girnapusė, tačiau jie turėjo storą, intelektualiai pajėgų sluoksnį ir užsieniuose, ir pogrindyje, o mes, lietuviai, to neturėjome, ir tai, viena vertus, mus vertė spyriotis, priešintis, griebtis konspiracijos, antra vertus, mes degradavom. Tokiomis sąlygomis neatsiranda universitetai ar intelektualinės kultūros standartai. Todėl sakyčiau, kad bet kuriuo atveju spaudos draudimo padaryta žala buvo nepalyginamai didesnė nei pozityvūs faktoriai. Vis dėlto dar kai ką išsaugojom, nesurusėjom, – tai pabrėžia visi. Nors mes nematuojam, kiek praradom. Kiek degradavom per tuos keturiasdešimt metų...

iliustracija
Lazdynų Pelėda. "Sugriautas gyvenimas" (Tilžė, 1901)

Kornelijus Platelis. Aš dar norėčiau pasiaiškinti vieną aspektą. Kaip čia buvo pasakyta, spaudos draudimas buvo lyg ir viena iš ledkalnio viršūnių. Buvo išnaikintos lietuviškos mokyklos, nebuvo prielaidų atsirasti lietuviškam universitetui, net Vilniaus universitetas, kuris nebuvo labai lietuviškas, irgi uždarytas. Tarytum ir nebeliko pamato, ant kurio galėtų stovėti ta lietuviška spauda, nesvarbu, uždrausta ar neuždrausta. Nebeliko tiesiog į ką remtis kalbai. Ir ar tokioj situacijoj plūstelėjimas knygelių, kurių galbūt liaudis ir nebūtų skaičius šiaip savo malonumui, bet skaitė, nes buvo tas pasipriešinimas, – gal tai ir atliko tų sunaikintų mokyklų ar šviečiamąjį vaidmenį? Apskritai juk beveik nebebuvo likę vietos, kur tai lietuvių kultūrai, susikalbėjimui reikštis.

E.A. Iki paskutiniųjų spyriojosi bažnyčia. Aš manau, kartodamas Bronio pasakymą, kad tas pirmasis spyriojimosi draudimui dešimtmetis buvo labiau religinio pobūdžio. Jeigu žiūrėsim ne į tuos, kurie jį organizavo, – į spausdintojus ir knygnešius, o mąstysim apie tuos, kurie vartojo, manyčiau, kad bet kuriuo atveju, kiek galim įsivaizduoti ano laiko skaitytoją, jis vis dėlto skaitė maldaknygę, Lauryno Ivinskio kalendorių ir didžiausią tiražą pasiekusį leidinį – Blaivystės brolijų knygelę. Visa tai – daugmaž religinio turinio. Mes turim suprasti, kad ano meto žmogus iš tikrųjų labai sakraliai žiūrėjo į parašytą žodį ir ypač į raidę. Kai mes kartais ginčijamės, kodėl buvo uždrausta lietuvių raštija, dažnai patikslinam: "Ne, tiktai lotyniškas raidynas". Mes kartais neįvertinam šito mentalinio klimato, kad nuoširdžiai tikinčiam katalikui raidė, rašmuo taip pat turi sakralinę reikšmę. Raide jau tu įsiverži į to asmens liturginę patirtį, ir tai buvo suvokiama visiškai sakraliai. Ir čia buvo iškasti apkasai, už kurių pasitraukti niekur nebegalima, nes pasitraukęs nieko ir nebepadarysi.

B.S. Bet dar tame pirmajame draudimo dešimtmetyje buvo ir labai aiški pravoslavinimo užmačia. Ir ta Valančiaus knygelė, apie kurią užsiminiau, buvo nukreipta būtent prieš pravoslavinimą.

Beje, iš akiračio išleidžiame dar vieną veiksnį – Amerikos lietuvių spaudą. Pirmieji laikraščiai ten pasirodė maždaug 1875 metais, kurie per Rytprūsius greit pasiekė Lietuvą. O šimtmečio gale Amerikoj jau radosi galinga lietuvių spauda, daug didesnė nei Mažojoje Lietuvoje, ir ji taip pat per knygnešius iš Rytprūsių pasiekdavo Lietuvą. Pagaliau Amerikoj ima veikti Šliūpas, kunigas Burba. Kad Kražių įvykiai įgavo pasaulinį atgarsį – tai Šliūpo nuopelnas. Nereikėtų užmiršti ir Amerikos lietuvių indėlio.

E.A. Čia atskiras klausimas, tačiau aš norėčiau sugrįžti prie spaudos atgavimo simbolinės reikšmės. Pamenu, gal prieš trisdešimt metų, vos tik pradėjęs savo istoriko karjerą, bandžiau gauti spaudos sugrąžinimo dokumentų publikaciją. Buvo išleistas toks šaltinių leidinys, tačiau iškart buvo nugrūstas į specialią spintą, ir niekas jo laisvai negaudavo. Jis nebuvo specialiame fonde, bet buvo tokiame direktoriaus fonde. Ką tai rodė? Aišku, visų pirma didžiulį baiminimąsi, antra vertus, ir sovietų indoktrinatoriai suvokė visas šių tekstų reikšmes, visą tą simbolinį žodžio, raidės reikšmingumą, nes rusinimo ir integracijos programose lotyniški rašmenys vis tiek buvo pirmoj vietoj.

Liudvikas Jakimavičius. Vis dėlto, žiūrint į paskutinįjį dešimtmetį iki spaudos atgavimo, nėra visiškai aišku, kokios istorinės aplinkybės jį lėmė. Pavyzdžiui, aš nemanau, kad carinę rusų valdžią tiek prispaudė ar išgąsdino knygnešiai ir jų nelegali veikla bei ta lektūra, kurią jie gabeno, kad galinga imperija ėmė ir išsigando dėl savo valstybės likimo. Man atrodo, kad nebuvo tą dešimtmetį labai jau toks nuožmus represinis klimatas mūsų kultūrai. Visi mokosi mintinai Maironio "Pavasario balsus", pastatoma "Amerika pirtyje", gal paprasčiausiai buvo imta ir numota ranka į tą draudimą, kaip į nebeatitinkantį laiko senelių rudimentą.

E.A. Ką reiškia "išsigandus"? Jeigu būtų buvę tik knygnešiai ir Rusijos imperijoj nebūtų buvę daugiau problemų, tai būtų buvę galima tuos lietuvius apskritai visus iškart, ir tos imperijos niekas nebūtų pajudinęs. Bet esmė ta, kad į imperiją žiūrėta kaip į daugelio tautų kalėjimą (taip Rusija vadinta jau tada). Žvelkime kompleksiškai į lenkus, baltijiečius, suomius, kaukaziečius, ukrainiečius, į visus jų judėjimus, į bendrą socialinę ir ekonominę padėtį, iš kurios jau, Nikolajui II atėjus į sostą, pradeda rūkti dūmai. Vežimas plyšinėja per visas vietas. Kruvinieji sekmadieniai, kitaip sakant, – revoliucija. Ir jei mes žiūrėsim plačiau, mes pamatysim, kad tai yra koks 0,5 procento anticarinio potencialo, susijusio su lietuvių kultūriniais poreikiais, ar dar mažiau, vis tiek tai yra sudėtinė dalis. Tai netiesioginė baimė. Profesorius Antanas Tyla labai gražiai paaiškino – jei tu darai politinį veiksmą, tu visų pirma turi kokių nors siekių, ir tie veiksmai turi atlikti misiją: "otpoliačivonije litvy" ar bajorų išmetimas už Nemuno, ar stačiatikybės plitimas, ar dar kas nors – nė vieno iš tų rezultatų rusams nepavyko iki galo pasiekti. Noras degraduoti lietuvius nebuvo siektinas, nebuvo jie tokie šiurpūs, tačiau tai, ko jie siekė, jie nepasiekė. Antra – rusinimo politikos pasekmė buvo stiprėjanti polonizacija. Kai nori atskirti nuo buvusio partnerio, ne visuomet tai pasiseka. Spaudos daugėja, cenzūra jos nesiekia, tu negali užmegzti dialogo, ir, pačiai Rusijai keičiantis, artėjant prie šiokių tokių žmogaus demokratinių teisių bei laisvių supratimo, tu tą spaudą grąžini sykiu su kitomis laisvesnėmis raiškos formomis. Juo labiau kad kitos tautos Rusijoje naudojasi šitomis teisėmis ir laisvėmis. Kai kurios nesinaudoja. Ir tada, turint galvoje bendrą Rusijos politiką, vis dėlto labai sunku paaiškinti, kodėl latviams arba estams tai yra galima, o lietuviams negalima, kodėl armėnams ar gruzinams galima, o ukrainiečiams ne?

B.S. Rusifikacijos idėja subrendo daug anksčiau negu spauda buvo uždrausta. Juk XIX a. vidury mažųjų tautų asimiliacijas konsoliduojant imperines tautas buvo europinis reiškinys. Tai buvo imperijų reakcija į Tautų pavasario sąjūdžius. Ir Vokietijoj Bismarckas pradėjo germanizaciją, pavadindamas ją Kulturkampf. Tik Austrija-Vengrija buvo turbūt liberaliausia imperija Europoje. Rusija pradeda rusifikaciją jau po 1831 m. sukilimo Lietuvoj ir Lenkijoj. Vilniaus Universiteto uždarymas buvo pirmas rusifikacijos žingsnis.

E.A. Aš noriu grįžti prie Liudviko klausimo apie baimę. Čia tokia viena detalė – aš neradau tiesiogiai, kad būtų kokiuose nors dokumentuose, bet jūs įsivaizduokit, kad, jau auštant XX amžiui, bręstant didiesiems socialiniams ir tautiniams konfliktams, tu gauni ne tik necenzūruojamą spaudą čia Lietuvoje, bet čia yra ir nuolat knibždantis savotiškas pogrindis. Galų gale įsivaizduokim vokiečių strategiją. Jie juk mato visus šiuos dalykus. Kitaip tariant, rusai žaidžia su lietuviais, galvodami, kaip juos ant lenkų užritinti, o vokiečiai taip pat galvoja, kas bus jų kolona. Kitaip tariant, čia jau prasideda moderniškieji valdymo klausimai. Ne, ne tiesiogiai bijantis dėl tų knygų, kad čia ims tie lietuviai ir ką nors iškrės rusams. Atsiminkim Japonijos ir Rusijos karo laiką ir visa kita – žaidimai yra sudėtingi. Lenkai gal irgi visai imperijai dar nieko negresia, bet kada vyksta japonų ir rusų karas ir tu žinai, kad Pilsudskis ar Dmowskis važiuoja į Japoniją gauti paramos revoliucinei akcijai toj pusėj sienos, – jau yra žaidžiama, jau yra kažkas. Lygiai taip pat kitais atvejais. Tu visą laiką turi tam tikrą bjaurastį savo valstybės imperiniame kūne ir negali leisti nematomai rutuliotis šitokiems dalykams. Privalai keisti valdymą.

iliustracija
"Lietuviškos kalbos gramatika" (Tilžė, 1901)

B.S. Trumpai atsakau į Liudviko klausimą apie spaudos draudimo panaikinimą. Tai visų pirma lėmė pačios Rusijos liberalėjimas.

A.T. Egidijus mus išprovokavo pašnekėti apie du dalykus, ir tikrai noriu paremti tai, kaip jis susiejo pirmąjį etapą su religine literatūra, kadangi tai jau buvo permanentinis procesas, prasidėjęs anksčiau (esu paskelbęs Valančiaus laiškus Zavadskiui). Valančius Zavadskiui 1856 metais rašo, kad leistų tas knygeles kuo pigiau, nes jas reikės platint Lietuvoj (ne Žemaitijoj, bet Lietuvoj – Aukštaitijoj). O lietuviai esą neturtingi ir tamsūs. Reikia, kad jie skaitytų. Mat naujoji Žemaičių vyskupija buvo iki Vydžių, o jiems reikia literatūros. Ta literatūra buvo leidžiama ir skaitoma. Kaip jūs sakėte, pirmąjį draudimo dešimtmetį buvo svarbesnis tas religinis momentas. Imkim kad ir 1863 metų sukilimo atsišaukimą. Pirmasis jo segmentas buvo: "Už savą vierą..." Taigi "graždanka" buvo iškart suprasta kaip pasikėsinimas į katalikų tikybą, nuo 1872 metų – ir kaip į liuteronų bei evangelikų, kadangi buvo uždrausta įvežti literatūrą ir gotiškomis raidėmis spausdintą, o jų maldaknygės buvo gotiškom raidėm. Taigi pirmasis etapas buvo, galima sakyti, mūsų bažnyčios hierarchų ir kunigų grįstas pastanga leisti lietuvišką maldaknygę, dorovinio turinio knygeles. Valančius "Pastabose pačiam sau" apie žemaičius rašo, kad kiekvienas prakutęs žemaitis stengiasi leisti savo vaikus į mokslus, o moteriškei ateiti į bažnyčią be maldaknygės yra negarbinga.

B.S. Atsakydamas į Liudviko iškeltą klausimą, kodėl pagaliau buvo panaikintas tas spaudos draudimas, skirčiau du caro valdžios motyvus: pirma, jie negali cenzūruoti tos literatūros, kuri Lietuvoj daug didesnė negu jų, tad geriau ją leisti cenzūruojamą, negu kad plistų necenzūruojama; antra, visiškai nepasiteisino depolonizacija per rusifikaciją. Atsitiko atvirkščiai. Spaudos draudimo metais polonizacija, ypač Rytų Lietuvoj, tik spartėjo. Lydos, Ašmenos, Breslaujos apskrityse, kuriose gyveno daug lietuvių ir kurių nepasiekė lietuviškai spausdintas žodis, lenkėjimas ypač suintensyvėjo.

A.T. kada skaitai Kauno, Suvalkų gubernatorių, Varšuvos, o paskui ir Vilniaus generalgubernatorių siūlymus panaikinti lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, matyti, jų suvokimas, ką padarė tas draudimas lietuviams, skaitantiems laisvą nuo rusų cenzūros periodiką ir kitus spaudinius. Jie matė tautinę konsolidaciją ir savos valstybės kūrimo siekį. Rusifikacija aiškiai nepavyko, spaudos draudimas davė priešingų rezultatų. Todėl rusų biurokratija vadovavosi labai paprasta aritmetika: jie norėjo būti geri administratoriai, turėti ištikimus Rusijai Lietuvos gyventojus ir ramiai jaustis savo kėdėse. Kitokių sentimentų jie neturėjo.

E.A. Čia dar yra aktuali kontroversija, didžiulis prieštaringumas. Ir aš manau, kad dviejų punktų, kuriuos tu, Brony, įvardijai negana. Prie jų būtinai reikėtų pridėti trečią – Rusijos imperijos kontekstą, visuomenės modernėjimą, revoliuciją ant slenksčio, vis labiau pabrėžiamas žmogaus demokratines laisves ir teises, o sava kalba, savi rašmenys ir sava kultūrinė raiška yra dalis tų teisių. Imkim Rusijos kontekstą, ir tik tada bus aišku. Mano galva, mūsų istorinis suvokimas dažnokai neperžengia parapinių rėmų, ir mes savo situacijoj bandome atrasti visa ko priežastis, bet priežastys yra integralios ir daug gilesnės. Ir kai sudedam tuos tris punktelius ar sluoksniukus, daug kur ima aiškėti tie bendrieji bruožai.

B.S. Yra dar labai įdomus toks aspektas, kuris neaptariamas kalbant apie spaudos draudimą. Būta kolaboravimo ir kolaborantų savanorius. Ir tokių, kurie mūsų kultūros istorijoje yra neeilinės figūros. Tik vienu sakiniu apie tai užsimenama bostoniškėje enciklopedijoje (regis, Kajetono Čeginsko straipsnyje apie spaudos draudimą). Jonas Juška susitikinėdavo su Kornilovu ir šiam paprašius, bandė pritaikyti savo gramatikai ir lietuvių dainų rinkiniui rusiškus rašmenis. Laurynas Ivinskis dirbo graždankos komisijoje, prisidėjo Tomas Žilinskas iš Veiverių mokytojų seminarijos. Andrius Uganskis dar prieš spaudos draudimą buvo sugalvojęs žodyną rašyti rusiškais rašmenimis, nors korespondavo su Baranausku ir Valančium. Ta rusofilinė tendencija, matyt, kilo iš antipolonistinės tendencijos. Ugenskis yra kažkur užsiminęs, kad lietuviams geriau būtų ne lenkų, o rusų raštas. Ar tai ne įdomi tema istorikų studijoms.

A.T. Turiu pasakyt mūsų pietinių kaimynų atžvilgiu vieną dalyką, kad jie savo ekspansyvumu stūmė mus dažnai į ruso glėbį. Neaišku, ar jie patys tai suprato, ar nesuprato, bet jie ne kartą vertė ieškotis klastingos ir agresyvios Rusijos pagalbos.

B.S. Ar tik nebus tai senas lietuvių bruožas (prisiminkime Targovicos konfederaciją) ieškoti užtarėjų iš šalies?

E.A. Yra labai daug medžiagos, įgalinančios diagnozuoti elgseną, kuri formuojasi XIX a. viduryje, ir nebūtinai tai reikėtų sieti vien su lietuviškosios, valstietiškosios kultūros puoselėtojais. Man tarpas tarp Adomo Honorijaus Kirkoro ir Jono Juškos būtų visai nedidelis. Ką aš noriu tuo pasakyti? Įsivaizduokit situaciją – jeigu tu atmeti tą ištikimą religinį galvojimą ir jausenas, kada net raidė yra kaip kryžius, kaip sakralus ženklas, – tu raidės negali pakeist, nes raidė tikinčiajam žmogui turi savo magiją, savo transcendencijos žymes. Tačiau jei atsitrauki nuo to ir pradedi galvoti kaip koks Kazanės universiteto akademikas lietuvis Uganskis, tai kodėl raidė turi būti tokia svarbi? Mums svarbios sąvokos, mums svarbios mintys, mums svarbu kalba, bet ne raidė. Kalba nuo raidės atsiskiria, ir tada tu nuolat galvoji, kaip tau išlikti tarp tų girnų. Kodėl aš palyginau Kirkorą su Juška? Kirkoras buvo vienas iš ano meto prieštaringiausių veikėjų, rusiškai parašęs Lietuvos istoriją, kuri gana antilenkiška. Kitaip tariant, gerceniškai kalbant, jau XIX a. viduryje dauguma jų svarstė, su kuo geriau eiti, kad išliktum. Tai visai normalus politinis, nors ir kiek klastingas, galvojimas: su kuo, prieš ką, kaip gauti savo tautiniam egoizmui patenkinti teigiamą rezultatą. Jeigu slegia lenkiškoji pusė, atramą randi kitoje pusėje, ir priešingai. Įvairiai tai galėjo dėtis, bet, man rodos, tie žmonės, sakysim, Uganskis, tikrai nemanė, kad yra rusų pakalikai, nors palaikė kirilicą. Jie šitaip suvokė lietuvių kultūrai tam tikrą kanalą. Tu prarandi dalį, bet ne viską. Kur tie apkasai, už kurių nebegali trauktis? Jei esi katalikiško, tvirto religinio galvojimo žmogus, tau paskutinė linija yra rašmuo, raidė. Jeigu tu esi pasaulietis, lituanistinės veiklos dalyvis, kodėl taip sakraliai žiūrėt į raidę? Dabar, lyg ir būdamas velnio advokatas, aš manau, kad tie žmonės paprasčiausiai šitaip suprato, ir niekas dabar nebegali įrodyti, kiek jie klydo.

Bet grįžkime į pradžią, nuo ko ir pradėjome šneką. Per visą spaudos draudimo laikotarpį lietuviai išsiugdė konspiraciškai ir ezopiškai besireiškiančios tautos bruožus, bet neturėjo viešųjų raiškos įgūdžių. Ir štai po revoliucijos ir spaudos grąžinimo, kaip Vincas Trumpa yra pažymėjęs, mes turime nuostabų visuomenės sužydėjimo pliūpsnį. Čia man didelis klausimas, ar per draudžiamąjį laikotarpį lietuviai inteligentai matė bendrus procesus, vykstančius Latvijoje, Rusijoje, Bulgarijoje, Amerikoje ar Lenkijoje? Lietuva atrodė kažkokia užguita vieta, o kai buvo leista ta legali veikla, iš tikrųjų įvyko sprogimas, proveržis, atrodė, kad tarsi per dešimtį metų mes turime pasivyti seniai legalaus kultūrinio veikimo formas puoselėjusias kaimynines tautas. Toks jausmas, kad ta raiška tiesiog išsiskleidė, neturint nei miestų, nei urbanizuotos inteligentijos, kokią turėjo latviai ar estai. Inteligentijos, žinoma, vaidmuo fantastiškas, bet net kaimuose ūkininkų raštingumas, gebėjimas spiestis į draugijas buvo įstabus dalykas.

 

Skaitytojų vertinimai


7211. Rita :-) 2004-03-29 21:21
E.A. ir toliau išlieka visažiniu ekspertu,bet pagalvojus,ar jo nuomonė tokia jau neklaidinga ...

7222. 2 Rita2004-03-30 13:50
Kai E.A. kalba apie 19 a., galima pasitiketi, nes tai - jo ekspertizes sritis. Del kitu jo sneku galima ir reikia abejoti.

7265. Rrrr2004-04-01 04:21
Ei, konspirantai - aūūūūū

7352. albina2004-04-06 13:36
pasol nx neradau ko man reikejo

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
14:18:56 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba