DAILININKĖS ALBINOS MAKŪNAITĖS ATMINIMUI

Albina Makūnaitė. "Gulbė karaliaus pati"

Prieš metus į Antakalnio kapų kalnelį palydėjome žymią lietuvių grafikę, valstybinės premijos laureatę Albiną Makūnaitę (1926.IV.1-2001.V.26). Mūsų kultūrai ši netektis tikrai skaudi. Iš gausaus kūrybinio dailininkės palikimo ypač išsiskiria puikūs linoraižiniai, iliustruojantys lietuvių pasakas, padavimus, mūsų literatūros klasikų kūrinius. Šiose iliustracijose sugebėta išreikšti tikrąją lietuvio pasaulėjautą. Taigi kūrybingos menininkės rankos nutiesė reikšmingą mūsų kultūros tradicijoms tiltą: nuo liaudies meno ir jo pirmųjų interpretacijų iki šiandienos. O tas tiltas - per drumstas povandenines sovietmečio bei verpetuojančias postmodernizmo sroves. Dabar nebeliko talkininkų, kurie tvirtintų jo eižėjančias tautiškumo atramas... Jaunimui etninis tautos paveldas atrodo neįdomus, o lietuvybė apskritai nebemadinga.

Ar dar džiaugsis mūsų anūkėliai lietuviškų pasakų knygelėmis, kurios moko doros, gerumo, gyvenimo vertybių pažinimo, žadina vaizduotę ir skatina šviesios fantazijos skrydį? Albinos Makūnaitės iliustracijos gebėjo priartinti tas proistorines mitologines erdves prie šiuolaikinio žmogaus asociacijų ir įvaizdžių pasaulio. Tobulas jų kompozicijas prilyginčiau liaudies dainai. Tik ekspresyvi, kiek nerimastinga linija išduoda mūsų skubantį, lekiantį metą. Lietuvių etninės kultūros gelmes dailininkė priartino ne tik mums: "Saulės vaduotojo" pasaka, kurią Salake iš senolio Jono Skurkos užrašė legendinis kraštotyrininkas Jurgis Dovydaitis, su Albinos Makūnaitės raižiniais buvo išleista dvidešimt septyniomis pasaulio kalbomis. Iliustracijos sukurtos nykiais 1959-aisiais; ir štai kokia metafora: pabaisa milžinas "burlioko" veidu įkalina Saulę, bet vaduotojas jau skuba, įveikdamas vieną po kitos visas kliūtis...

Mąslų ir gerumo kupiną A.Makūnaitės žvilgsnį jaučiame iš akių jos ranka išraižyto Rūpintojėlio, kuris vainikuotas ne erškėčiais, bet sunkiu darbu išaugintų rugių varpų vainiku...