DVEJONIŲ METAS

Mūsų brangios tėvynės, ES ir NATO kandidatės, bėda ne ta, kad joje daug skurdžių, o kad nemaža dalis jos turto atsidūrusi skurdžių žmonių rankose, ta prasme, protiškai, sieliškai skurdžių, kurie neišmano, ką su juo daryti, bet puikai jaučiasi vadinamojo elito vaidmenyje, nors beveik nesiskiria nuo ubagų, andai pono Šustausko su atvirkščia vėliava atvestų į eks, pas mus, austrų ambasadoriaus Haugo ponų balių Rotušėje. Galėjo jie tada tuos ubagus įsileisti ir būtų puikiausiai kartu pasišokę ir radę bendrą kalbą. Šustauskas juk seime kak pitj datj randa, tai kodėl kiti būtų neradę, juk visi iš to pačio kelmo spirti, tik vieni nusišikę fabrikutį, žemutės, viešbutuką, miškučių, iškasenukių ir t. t., o kiti ne. Šikti, ta prasme, gvelbti, arba privatizuoti, kaip kam patinka, mokėta, o panaudoti, kaip andai, prie sovietų, sakėm, liaudies labui nelabai išeina. Imkim, kad ir pono Dekanidzės atvejį, susiprivatizavo žmogus su Dievo padėjimu viešbutuką, ir stovi dabar tas kaip šmėkla vidury Gedimino prospekto ir nezuja jame kambarinukės, nestovi priešais šveicoriukai, nešinkuoja aliuko, vynuko, šnapsučio barmenukai ir nesideda į kišenę babkučių, algos ir arbatpinigių foma, ir nedžiugina jomis savo žmonučių, vaikučių, močiučių ir galbūt, nelygu temperamentas, mergučių. Žmogus, sako, jį jau sėkmingai damušęs, lyg turkams, lyg arabams ar kitokiems nekrikštams ir leidžia sau patenkintas dienas Užtrakio viloje, jam su ponia Tamara užteks ir dar liks, s gakom, nes, pasak vokiečių, dviejų šnicelių vienu prisėdimu nesuvalgysi ir dviejų kostiumų išsyk neapsivilksi. O galimi šveicoriukai, barmenukai, musėt, nė vieno neturi, dėl to ir bėda kokiam pusšimčiui, o gal ir dešimtsyk daugiau, jeigu turėsim galvoje tuos, kuriuos jų babkės pašildytų. Ir kol tie nekrikštai tą savo viešbutuką suremontuos, paleis, ta prasme, tai kitas ir dūbą duos. Taigi bėda todėl, kad nedirba, o ne kad kažkieno kito rankose, ne mano, ne mūsų, atsidūrė. Apie atsidūrimą dabar jau neapsimoka kalbėti, šaukštai popiet, ta prasme, kas nesusizgribo laiku suburti savo brigados ir plėšė patriotines giesmes kitų delnuose šildydamasis rankas, tas jų nepasišildė prie privatizacijos laužo. Gražu, kad tiek daug būta giedančių, tiktai rezultatas neguodžia, nes giedojusiųjų skaičius tiesiogiai proporcingas dabartinių skurdžių skaičiui, paprastai tai tos pačios asabos, ir iš šono žiūrint gali atrodyti, kad visas tas teatras buvo monkės biznis. Taip, tarkim, nėra, giedotojai, žinia, stengėsi ateities labui, bet kai prasmės reikia ieškoti taip toli, o niamnia norisi kasdien, ir dar trissyk, tai nenuostabu, kad tūlas alkanas sielos turčius neretai pavydi sočiam dvasios ubagui ir kvailina save, kad gaišo laiką šildydamasis rankas ne toje vietoje.