Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-05-17 nr. 2899

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kornelijus Platelis.
HUMANITARŲ DISKUSIJA
15
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• 1972-ŲJŲ KAUNO PAVASARIS7

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
GEGUŽINIAI
1
• TRUMPAI

DAILĖ, FOTOGRAFIJA 
• Jurgita Ludavičienė.
AŠTRŪS PJŪVIAI IR BLIZGANČIOS PLOKŠTUMOS
1
• Libertas Klimka.
DAILININKĖS ALBINOS MAKŪNAITĖS ATMINIMUI
• Skirmantas Valiulis.
TARP TIKROVĖS IR SAPNO

TEATRAS 
• "KARVĖS LŪPAS" KURS REALYBĖ3
• SVEČIUOSE "KUL PLASTIKOS SCENA"
• EDWINO GEISTO SUGRĮŽIMAS1
 Rimas Driežis.
"MOLINUKO TEATRAS"
2

OSKARUI MILAŠIUI - 125 
• 1877, Čerėja - 1939, Paryžius.
OSKARAS MILAŠIUS
2

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
ABU LABU TOKIU, arba ATLEISK JAM, VIEŠPATIE!
2

LITERATŪRA 
• Vytautas Kubilius.
JONAS MIKELINSKAS - TIESOS RAŠYTOJAS
4
• Vladas Braziunas.
PAS MAIRONĮ JELGAVON
• Vygantas Šiukščius.
ISTORIJA PAGAL JONĄ LAUCĘ

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS8

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
KARTU SU MATUČIU
• "ŽMONĖS KALNUOSE"
• POEZIJOS PAVASARIO PROGRAMA
• POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI2
• MOKSLEIVIAMS
• NAKTIBALDŲ ŽINIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DVEJONIŲ METAS
1

DE PROFUNDIS 
• Tomas Arūnas Rudokas.
BELAUKIANT GODO`S
5

ESĖ 
• Marius Ivaškevičius.
KAS IŠGAUDYS BALTUOSIUS AMŪRUS?
2

TEATRAS

"MOLINUKO TEATRAS"

Rimas Driežis

[skaityti komentarus]

Paskutinėmis balandžio dienomis keturioliktą kartą vyko Lietuvos liaudies kultūros centro organizuojama respublikinė lėlių teatrų šventė "Molinuko teatras". Ši šventė rengiama kas dvejus metus ir apima visą Lietuvą, nes susideda iš keleto etapų: rajoninio, regioninio ir respublikinio.

Šiais metais regioninėse šventėse dalyvavo trisdešimt vienas teatras; iš jų baigiamajai šventei buvo atrinkta keturiolika! Bene pirmą kartą į respublikinį šventės etapą pateko tiek daug teatrų - tai sąlygojo išaugęs kolektyvų meninis lygis, režisūrinių sprendimų įvairovė ir vaidintojų galimybes atitinkantys kūrybiniai uždaviniai. Šventėje dominavo vaikų kolektyvai, bet matėme ir porą suaugusiųjų trupių.

Baigiamieji pasirodymai vyko Kuršėnuose - šventės "krikštatėvio" ir Vilniaus teatro "Lėlė" įkūrėjo Balio Lukošiaus gimtajame mieste. Ta proga miesto kultūros centre veikė B.Lukošiui skirta parodėlė, buvo išleista Šiaulių viešosios bibliotekos sudaryta šio lėlininko bibliografija, o šventės atidarymui Kuršėnų vaikų teatras "Ikaras" parodė B.Lukošiaus sumanytą, o "Molinuko teatro" koordinatoriaus, dramaturgo Regimanto Kaškausko parašytą pjesę "Ugnies ir molio vaikiukas".

Šventės dalyviams gerą įspūdį paliko Kuršėnų miesto ir Šiaulių rajono kultūros centrų paruoštas dvi dienas trukęs renginys. Visų dalyvių eiseną miesto gatvėmis lydėjo pučiamųjų orkestras ir pavasariškai šiltas dangus.

Šventės dangus ima niauktis, kai ateina laikas išrinkti geriausiai pasirodžiusius kolektyvus tolesniems "Molinuko teatro" etapams ar skelbti baigiamosios šventės laureatus. Kūryboje, deja, absoliučios teisybės nėra: įvertintiems - džiaugsmas, kitiems - nuoskauda. Dirbant su vaikais didžiulę reikšmę turi vadovo intencija, ir, vertinant pedagoginiu aspektu, vien galimybė vaikui reikštis kūrybiškai yra pakankama sąlyga džiaugtis šios veiklos rezultatais. "Molinuko teatre" atrenkant geriausius, kyla klausimas: kas svarbiau - procesas ar rezultatas? Vadovaujantys vaikų kūrybinei raiškai šiuo metu vis dažniau teigia: rezultatas pageidautinas, bet nebūtinas! Gal ir taip, bet kol kas "Molinuko teatro" laureatais dažniausiai tampa kolektyvai, sukūrę meniškai įtaigų spektaklį.

2002 metų "Molinuko..." švenės laureatais paskelbti penki mėgėjų lėlių teatrai.

Klaipėdos jaunimo centro teatras "Trepsė" (vadovė Ramutė Peckuvienė), 2001 metais apdovanotas "Aukso paukšte", šįmet rodė pagal V.V.Landsbergio knygą sudėliotą sceninį koliažą "Rudnosiuko istorijos", žavėjusį lakoniška spektaklio scenografija, išradingom, konstruktyvistinėm lėlėm, vykusiu aktorių ir lėlių bendravimu bei atlikėjų siekiu kurti universalų reginį, reikalingą ir vaikams, ir suaugusiems.

Šiaulių miesto Vijolių pagrindinės mokyklos lėlių teatras "Vijoliukas" (vadovė Orinta Orlickienė) inscenizavo Kosto Kubilinsko "Katinėlį ir gaidelį". Čia matėme vaisingai sprendžiamas pedagogines užduotis, kur kiekvienam šio gausaus kolektyvo nariui buvo rasta prasminga vieta scenoje. Įspūdingai atrodė didžiulės "aplinkos" teatrui būdingos lėlių figūros; įtaigiai ir paprastai buvo keičiama veiksmo vieta, jaunieji artistai puikiai partneriavo, valdydami vieną lėlę.

Klaipėdos vaikų ir jaunimo centro "Švyturys" lėlių teatras vaidino Juditos Vaičiūnaitės "Stiklinę pasaką". Daugelį žiūrovų stebino mažųjų lėlininkų sugebėjimas valdyti lėlę, veiksmingai bendrauti ir išreikšti poetinę dramaturgiją. Jų vadovei Živilei Dargytei pavyko sukurti mistišką, turinčią grėsmingos paslapties pasakos atmosferą.

Kauno rajono Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos lėlių teatras jau daug metų dalyvauja "Molinuko teatro" šventėse, nors jame vaidina tik pradinukai. Ūgtelėję vaikai palieka trupę, tad tik vadovės Silvijos Sylienės ištikimybė šiai veiklai garantuoja lėlių teatro tęstinumą Jonučių vidurinėje mokykloje ir nusipelno pagarbos. Šį kartą rodytas spektaklis "Vištelė" sudomino Velykų laikotarpio liaudies papročiais, skatino gėrėtis atliekama kanklių ir birbynių muzika, džiaugtis nuotaikingais jaunųjų artistų kuriamais veikėjų charakteriais.

Rokiškio rajono Bajorų kultūros namų lėlių teatras "ČIŽ" atstovauja šiuo metu ne itin aktyviam suaugusiųjų mėgėjų lėlių teatro judėjimui. Šiam kolektyvui vadovauja Nijolė Čirūnienė. Tai ta pati režisierė, kuri neseniai garsėjo šeimyniniu "Mamos Nijolės" teatru. Bėgo metai, Nijolės vaikai užaugo, bet "Močiutės Nijolės" teatrui dar neatėjo laikas. Baigiamojoje šventėje teatro "ČIŽ" vaidintas spektaklis "Gilės nuotykiai" ir žiūrovams, ir kitų kolektyvų vadovams paliko malonų įspūdį. Visus sudomino didžiulė, širmą atstojanti, Ąžuolo lėlė, ant kurios tūpė į savo lizdus paukščiai, lakstė Gilė, o Ąžuolas mirksėjo išraiškingomis akimis, plačiai mosavo šakomis ir auklėjo savo neklaužadą Gilę.

Visi kolektyvai, atrinkti į baigiamąją šventę, atvyko dar geriau pasiruošę. Net stebina vadovų imlumas pastaboms. Tai rodo išaugusį jų profesionalumą ir leidžia tikėtis dalykiško profesionalų ir mėgėjų bendravimo, keitimosi patirtimi. Ateityje tokius vadovų susibūrimus reikėtų panaudoti bendriems kūrybiniams projektams įgyvendinti bei kvalifikacijai kelti - juos būtų galima supažindinti su naujomis lėlių darymo technologijomis, režisūros ieškojimais ir aktoriaus lavinimo būdais. Pasibaigęs "Molinuko teatras" rodo, kad lėlių teatro abėcėlė jau išmokta, tad laikas kreipti dėmesį į spektaklių tematiką, režisieriaus braižą ir trupės veido formavimą.

Populiariausios šiame "Molinuke..." buvo Janinos Degutytės pjesė "Avinėlis beragėlis" ir lietuvių liaudies pasaka "Trivainėlis". Šių kūrinių pagrindu matėm po kelis spektaklius. Vienos ar kitos literatūrinės medžiagos populiarumą lemia laikmetis, vis dėlto lėlių teatre yra menkas dramaturgijos pasirinkimas. Šiai teatro šakai kur kas reikalingesnis scenarijus, atsižvelgiantis į pasirinktos lėlių valdymo technikos galimybes, aktorių sugebėjimą veikti ne tik dialogu ir kalbėti ne tik žodžiais. Teatrų vadovų rašyti scenarijai neretai gimsta kartu su spektakliu, ir ne visada juo gali pasinaudoti kiti, nes paprastai scenarijus būna itin glaudžiai susijęs su konkretaus spektaklio režisūriniu sprendimu. Bet pasitaiko ir universalesnių scenarijų (pvz., Molėtų rajono Bijutiškio mokyklos teatro "Boružėlė" rodytas "Stebuklingas bučinys"), kuriais galėtų pasinaudoti kiti mėgėjų teatrai, tad laikas būtų pradėti juos kaupti. Gal tai galėtų daryti Lietuvos liaudies kultūros centras, o gal tuo susidomėtų Klaipėdos universiteto biblioteka - juk čia ruošiamiems mėgėjų teatro režisieriams irgi būtų naudinga su jais susipažinti.

Galima pasidžiaugti išaugusia spektaklių muzikos kultūra. Dažniausiai šiame "Molinuke..." skambėjo skoningai parinkta muzika iš įrašo, bet girdėjome ir specialiai spektakliams sukurtos muzikos bei dainelių. Žinoma, kad atvykus į nepažįstamą salę sunku perprasti akustines ir vietinės aparatūros galimybes - dėl to nukentėjo ne vieno spektaklio kokybė (vertėtų į tai atkreipti dėmesį!). Džiugina, kad vis dažniau muzikuoja patys spektaklių dalyviai. Čia galima paminėti Kupiškio mokyklos teatro vaidintą "Trivainėlį", kuriame skambėjo sudėtingos sutartinės, o Marijampolės savivaldybės Skaisčiūnų mokyklos teatras "Versmė" spektaklyje "Avinėlis beragėlis" dainavo gerai paruoštas didelis vaikų ansamblis.

Scenografijos problemos lėlių spektakliuose tiesiogiai susijusios su režisūra. Kartais neįmanoma atskirti vieno nuo kito - neretai režisuoja ir scenografiją kuria tas pats asmuo. Vaizdas lėlių spektakliuose labai svarbus, tad būtina siekti, kad jis bent jau neklaidintų žiūrovų. Štai, inertiškai naudojant stereotipus, pasakos Sigutę matom dailiai susišukavusią, puošniai tautiškais rūbeliais aprengtą, su vainiku ant galvos, o jos pamotė susivėlusi, elgetų skarmalais apsikarsčiusi - tikra vargšė. Ir kai tokia palyginti su pamote turtingai išdabinta Sigutė ima skųstis savo dalia, kyla įtarimas, ar tik ji nemeluoja.

Svarbu ir tinkamai pasirinkti medžiagas, kuriant lėlės. Štai prireikė spektaklyje krištolinio veidrodžio - dailininkas jam padaryti naudojo Kalėdų eglutės girliandą, ir žiūrovai priėmė šią sąlygą. Girlianda gavo krištolo "vaidmenį". Bet vėliau spektaklyje pasirodžiusi krištolinė mergytė buvo siūta iš kito audinio, ir žiūrovams buvo sunku suvokti ryšį tarp krištolinio veidrodžio ir krištolinės mergytės - kitaip tariant, "krištolo" vaidmenį spektaklyje jau vaidino dvi medžiagos ir klaidino žiūrovus... Svarbi spektakliuose ir spalva: kad artisto kepuraitė nebūtų ryškesnė už lėlę, kad tamsiame fone lėlės būtų šviesių spalvų, o šviesiame - tamsių. Lėlių teatre svarbiausia - lėlė, tad būtina skelbti šalia režisieriaus dar ir dailininko pavardę. Juolab kad daugumoje spektaklių matėme rimtą scenografo darbą. Štai kupiškiečių "Trivainėlyje" buvo įdomus dekoracijos ir lėlių gyvenimas scenoje: naudotos planšetinės lėlės, pritvirtintos prie artisto apsiausto, - personažas ant krūtinės, o ant nugaros pavaizduotas miško medis. Kol vaidintojas atsisukęs į žiūrovą, - jis vedžioja personažą, kai nusisuka, jis - miško medis. Deja, nežinau kam dėkoti už šį išradingumą.

Toks scenografo, kompozitoriaus ar inscenizatoriaus nutylėjimas rodo ir nereikalingą mėgėjų lėlių teatro kūrėjų kuklumą, o gal ir savigarbos stoką. Aukščiau galvas, kolegos! Jūsų darbas vertas ir pagarbos, ir susidomėjimo. Apsidairykite, ir ne vienas nustebsite, kad ten, kur jūs gyvenate ir kuriate, kažin ar kas nors kitas dar gali vietiniams vaikams parodyti šį egzotikos ir stebuklų pilną lėlių teatro pasaulį. Iki kito "Molinuko"!

 

Skaitytojų vertinimai


13751. sima2005-01-31 20:59
Aišku, kad Bijutiškiečiai liux, ačiū už gražius žodžius;)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:17:54 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba