Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-05-17 nr. 2899

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kornelijus Platelis.
HUMANITARŲ DISKUSIJA
15
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• 1972-ŲJŲ KAUNO PAVASARIS7

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
GEGUŽINIAI
1
• TRUMPAI

DAILĖ, FOTOGRAFIJA 
• Jurgita Ludavičienė.
AŠTRŪS PJŪVIAI IR BLIZGANČIOS PLOKŠTUMOS
1
• Libertas Klimka.
DAILININKĖS ALBINOS MAKŪNAITĖS ATMINIMUI
• Skirmantas Valiulis.
TARP TIKROVĖS IR SAPNO

TEATRAS 
• "KARVĖS LŪPAS" KURS REALYBĖ3
• SVEČIUOSE "KUL PLASTIKOS SCENA"
• EDWINO GEISTO SUGRĮŽIMAS1
• Rimas Driežis.
"MOLINUKO TEATRAS"
2

OSKARUI MILAŠIUI - 125 
 1877, Čerėja - 1939, Paryžius.
OSKARAS MILAŠIUS
2

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
ABU LABU TOKIU, arba ATLEISK JAM, VIEŠPATIE!
2

LITERATŪRA 
• Vytautas Kubilius.
JONAS MIKELINSKAS - TIESOS RAŠYTOJAS
4
• Vladas Braziunas.
PAS MAIRONĮ JELGAVON
• Vygantas Šiukščius.
ISTORIJA PAGAL JONĄ LAUCĘ

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS8

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
KARTU SU MATUČIU
• "ŽMONĖS KALNUOSE"
• POEZIJOS PAVASARIO PROGRAMA
• POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI2
• MOKSLEIVIAMS
• NAKTIBALDŲ ŽINIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DVEJONIŲ METAS
1

DE PROFUNDIS 
• Tomas Arūnas Rudokas.
BELAUKIANT GODO`S
5

ESĖ 
• Marius Ivaškevičius.
KAS IŠGAUDYS BALTUOSIUS AMŪRUS?
2

OSKARUI MILAŠIUI - 125

OSKARAS MILAŠIUS

1877, Čerėja - 1939, Paryžius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Madeleine Mosquot piešinys

LAIMONĄ TAPINĄ ir GENOVAITĘ DRUČKUTĘ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ

Tęsinys. Pradžia 19 numeryje

Milašiui, regis, buvo aktuali donžuanizmo tema, kurią jis ne kartą gvildeno savo kūryboje?

L.T. Atidžiau pažiūrėjus, galima atsekti visą Don Žuano, kaip herojaus, kaip asmenybės, evoliucijos istoriją, kuri kartu nužymi ir tam tikrus Milašiaus transformacijos etapus. Pirmąkart jis šią temą pamini "Scenose iš Don Žuano gyvenimo", 1901 ar 1902 metais, po savo dvasinės krizės, kurią drįsčiau sieti - gal tai ir pernelyg drąsi mano hipotezė - su jo bohemos bičiuliais, pirmiausia - su gerokai degradavusiu anglų poetu Oskaru Wilde"u. Jo gana šiurpus vaizdas atsispindi ir kai kuriuose Milašiaus eilėraščiuose, taip pat ir "Scenose iš Don Žuano gyvenimo". Čia Don Žuanas rodomas kaip gyvenimu persisotinęs, žiaurus cinikas, kuriam nėra nieko šventa, kuris gali kankinti savo mylimą moterį, kuris su savotišku pasigėrėjimu žiūri į mirštantį tėvą. Tai turbūt patys šiurpiausi Milašiaus kūriniai, atspindintys jo to meto iš tiesų labai slogią dvasinę būseną. Po kelerių metų parašytuose eilėraščiuose "Dvi dainos apie Don Žuaną" Don Žuanas iškyla jau visai kitoks - tai pavargęs, nusivylęs riteris Zindramas, kuris nuvargo vydamasis (taip ir nepavijęs) savo meilės idealą; dabar jo niekas nebedžiugina, jo sieloje nebeskamba ir naivūs aleksandrinai, prašmatnios draugužės nebegyvos, ir būriais kariasi draugai… Tai vėlgi Milašiaus nusiteikimo atspindys. Antras šios temos etapas - romanas "Meilės įšventinimas" (ar "Meilės iniciacija"), kuriame Don Žuanas įgyja grafo Pinemontės pavidalą: tai žmogus, apimtas begalinio troškimo mylėti ir būti mylimas. Ir pagaliau dar vienas etapas ir Milašiaus kūryboje, ir jo pasaulėžiūroje - "Migelis Manjara"; šioje dramoje Don Žuanas po ilgų dvasinių ieškojimų ir nuopuolių suranda tikrąją meilę, ir ši meilė - tai meilė Aukščiausiajam. "Tu esi", - sušunka priešmirtinėje agonijoje klejojantis Don Žuanas. Tai yra ir paties Milašiaus žodžiai - jis dvasinę atramą ir išlikimo galimybę pagaliau suranda religijoje, universalioje Dievo meilėje.

G.D. Don Žuano personažas literatūroje egzistuoja jau nuo XVII amžiaus. Oskarui Milašiui Don Žuano mitas yra be galo svarbus. Mano kolega išvardijo kūrinius, kuriuose šis mitas yra vienaip ar kitaip įkūnytas. Galima pridurti, kad visi šie kūriniai yra parašyti iki 1914 metų Apreiškimo. Manyčiau, kad legenda apie Don Žuaną Milašiui tapo atramos tašku sprendžiant skausmingas vidines problemas, ieškant atsakymo į ramybės neduodančius būties klausimus. Pirmasis kūrinys, kuriame susiduriame su Don Žuanu, - poezijos knyga "Septynios vienatvės"; "Scenos iš Don Žuano gyvenimo" - trečioji šios knygos dalis. Dabar "Raštuose" "Scenos" skelbiamos kaip atskiras kūrinys. "Scenų" Don Žuanas yra tradicinio legendinio personažo parodija: jis negražus, labai keistas, toks "netapęs poetas", kamuojamas įvairiausių kompleksų - pavyzdžiui, dėl savo išvaizdos, dėl fizinių negalių; žmona jį apgaudinėja su jo broliu; tai sutrikęs, silpnas, netradicinis Don Žuanas. Visiškai aišku, jog Milašiui nerūpi Don Žuanas, kaip pergalingas moterų suvedžiotojas. Kuo gi šios "Scenos" yra reikšmingos? Jų svarba, man rodos, išryškėja III paveikslo pabaigoje, kai Don Žuanas netikėtai kreipiasi į savo tarną Sganarelą: "Vargšas, vargšas. Ar žinai, niekše, kad esi vargšas?/ Ar žinai, ar jauti? Ar gali,nepaisant visko,/ Pulti ant kelių, užsidengti seną veidą/ Savo šlykščiom rankom, čia, ryškiai šviečiant mėnuliui,/ Ir sušukti: "Kad ir kas buvo, Žmogaus Sūnau, aš esu tavo."/ Ar tu gali?"; Sganarelas atsako: "Ne, pone. Gyvenimas nuostabus". Tarnui skirtas klausimas, kuriame atsiranda žodžiai "Žmogaus Sūnus", atskleidžia slapčiausias Don Žuano ir, žinoma, poeto sielos kerteles. Atsakymo kol kas nėra: tarno žodžiai, kad gyvenimas nuostabus, matyt, nieko nereiškia. Kiti du O.Milašiaus Don Žuanai kels tą patį klausimą ir ras atsakymą arba išeitį: antrasis Don Žuanas - tai grafas Pinamontė, romano "Meilės iniciacija" pagrindinis personažas. Šis romanas - dvasinė autobiografija, jo tekstas - grafo Pinamontės sąmonės ir sielos kaitos etapai, leidžiantys nuspėti paties autoriaus dvasinę raidą. Grafu Pinamonte O.Milašius sukuria originalų Don Žuano mito variantą, savaip papildydamas banalybe virtusią legendą. Don Žuanui - grafui Pinamontei keturiasdešimt metų; poetui ši data - tai riba, kurią pasiekęs žmogus turėtų pereiti į naują būseną, naują kokybę (galėtume prisiminti Dante"s "Dieviškosios komedijos" pradžią: "Gyvenimo nuėjęs pusę kelio…"- poetas atsiduria klaidžiame miške, jam reikia viską pradėti iš naujo; panašiai savo gyvenimą apmąsto Milašiaus poemos "Nihumim" lyrinis herojus: joje kaip leitmotyvas kartojami žodžiai "Keturiasdešimt metų"). Grafas Pinamontė jaučiasi senas, pavargęs, vienišas, jau perėjęs visus pragaro ratus (palyginkime su legendiniu Don Žuanu, kuris į pragaro gelmes prasmenga, dar būdamas jaunas). Grafas Pinamontė nusprendžia baigti savo dienas Venecijoje - griūvančiame, pažaliavusiame nuo sustingusio, dvokiančio vandens mieste, kuris tarsi atitinka jo dvasinę būseną. Didžiausio nusivylimo valandą grafas Pinamontė sutinka savo svajonių moterį; meilė jai išmoko romano herojų pamilti žmones, pasaulį, priartėti prie Dievo. Pinamontės donžuanizme liko mažai sąlyčio taškų su legenda - romanas žymi posūkio pradžią Oskaro Milašiaus kūryboje ir jo dvasioje: perėjimą nuo pasaulietinių prie sakralinių dalykų. Kalbant apie "Migelį Manjarą", visiškai pagrįstai iškeltą kaip trečią Don Žuano variantą, galima pasakyti, kad šiame kūrinyje Milašius imasi antrojo istorinio Don Žuano. Legendoje ir literatūroje žinomi du Don Žuanai: vienas - Don Žuanas Tenorijas, kurį ateinančioms kartoms išsaugojo Tirsas de Molina, Moličre"as ir kiti rašytojai; tai istorija nepataisomo nusidėjėlio, atsiduriančio pragare už visas savo nuodėmes. Migelis Manjara - taip pat istorinis personažas; jis - atsivertėlis, patyręs Dievo malonę, tapęs šventuoju. Migelio Manjaros perversme moteris, meilė (kaip ir "Meilės iniciacijoje") atlieka esminį vaidmenį. Kita vertus, Dievas pasirenka Migelį Manjarą, nes ir jis jau yra pasirinkęs, jau yra pasirengęs keistis, jam reikalingas tik nedidelis postūmis. Chirolama ir yra ta "įšventintoja", kurią Dievas savo valia pastato Manjaros kelyje. Ji skiriasi nuo grafo Pinamontės mylimosios Klarisos Analenos, kuri tą pačią funkciją atlieka nesąmoningai, to nesuvokdama, - Chirolama sąmoningai, valingai atlieka Dievo jai skirtą vaidmenį; įvykdžiusi pareigą, ji iš šio pasaulio pasitraukia. Migelis Manjara jau pakankamai subrendęs, toliau gali eiti vienas - ir Milašius tai įspūdingai parodo; jis pats tampa tarpininku tarp Dievo ir žmonių, Dievas per Migelį padaro stebuklą - išgydo valkataujantį paralitiką. Migelio Manjaros paskutinis pasirinkimas prieš mirtį, kai jį gundo Žemės dvasios, yra sąmoningas Dievo pasirinkimas, suvokimas, kad jis buvo tik Dievo įrankis šioje žemėje.

Savo knygoje, gerbiamas Tapinai, berods Jūs ne kartą pabrėžiate, jog Milašius skausmingai išgyveno tai, kad jo kūryba buvo neįvertinta, neišgirsta. Bet, man rodos, ji nenugrimzdavo lyg į nebūtį - juk štai Sarah Bernhardt kažkokį jo kūrinį įtraukė į savo poezijos vakarų programą, štai Paulis Valéry jam parašė gražų laišką… Juk nebuvo taip, kad jo kūryba būtų atsitrenkusi į akliną tylos sieną?

L.T. Žinoma, kad ne. Kitas klausimas: ko ieškojo, ko troško pats Milašius. Aš pats tyrinėdamas suvokiau, kad jam reikėjo ne pripažinimo, ne laurų, ne straipsnių, bet pirmiausia - supratimo. Jau gyvenimo pabaigoje, perėjęs "septynis pragaro ratus"- savo kančių, ieškojimų, nusivylimų kelius, Milašius rašo: "Aš trokštu vien gyventi, gyventi ir tarnauti žmonėms, savo priešams". Palikim nuošaly žodžius "savo priešams"- šiandien būtų sunku iššifruoti jų prasmę; bet aišku, kad noras tarnauti žmonėms buvo nuoširdus, išsakytas labai atvirai, o tarnauti galima tik tada, kai tave supranta. Milašius savo kūryba - tiek publicistine, tiek metafizine - ir siekė tarnauti visuomenei, tarnauti žmogui. Ankstyvoje jaunystėje jis rašė dar konkrečiau: "Mano misija yra kovoti su blogiu. Ir tu netriumfuosi, nes aš, Poetas iš Dievo malonės, nuo tavęs ginu". O to supratimo būta ne per daugiausia, žinoma, ir įvertinimo. Taip, buvo gražių laiškų, buvo gražių recenzijų, bet buvo ir visiškos tylos; sakysim, "Pradmenys", "Septynios vienatvės", toks didžiulis kūrinys kaip "Meilės iniciacija"- visos šios knygos buvo sutiktos arba tyla, arba netgi patyčiomis. Milašius ypač skaudžiai išgyveno, net patyrė savotišką dvasinę krizę, pasirodžius minėtam romanui, kai iš jo tiesiog išsityčiojo kažkokia ponia Rachelė žurnale "Mercure de France", šio žurnalo direktoriaus žmona; nesistengdama suprasti romano, ji tik išsijuokė iš ten sudėtų dvasinių Milašiaus aspiracijų, išsakytų nuoširdžiai ir kenčiant. Kita vertus, čia įtakos turėjo tai, kad jis debiutavo kaip simbolistas, o simbolizmas XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje jau buvo išsikvėpęs (jei simbolizmo pradžia laikysime 1866 m. paskelbtus J.Moreaso ir Rene Ghilio manifestus). Tuo metu buvo madingos jau kitos literatūrinės srovės - siurrealizmas, futurizmas, impresionizmas, prie kurių Milašius nesistengė prisigretinti; jis nesistengė apie save telkti ir madingiausių kritikų - jį labiau džiugino ne krūvos straipsnių, o eilinio skaitytojo nuoširdus laiškas, rodantis, kad buvo suprastas. Milašių tikrai suprato tik nedaugelis Paryžiaus intelektualų, iš kurių išskirčiau bene ryškiausią Paulio Forto pasisakymą (jis buvo išrinktas Paryžiaus "Poetų kunigaikščiu" - tai juoko dėlei surengti rinkimai, vis dėlto P.Fortas, kaip savitas ir stiprus poetas, Prancūzijoje turėjo didelį autoritetą). Prieš pat mirtį Fortas apie Milašių yra taip pasakęs: "Šis lietuvių princas, šis didelis poetas ir žmogus yra prancūzų Goethe. Oskaras Milašius yra gražiausia dovana, kurią Prancūzija yra gavusi iš Europos". Man rodos, tai gražiausias įvertinimas, kokio Milašius sulaukė iš kolegų.

G.D. Oskaro Milašiaus įvertinimas yra savotiškas paradoksas. Viena vertus, žinome, kad Prancūzijos literatūrinė, kultūrinė aplinka itin palanki užsieniečiams, jų saviraiškai: prisiminkime kad ir G.Apolinnaire"ą, kurio protėviai taip pat kilę iš Lietuvos. O Milašiui likimas buvo nepalankus: jį suprato, jį mėgo tik vienetai. Galbūt lėmė ir tai, kad visa tuometinė Prancūzijos, ypač Paryžiaus, intelektinė atmosfera buvo nelabai pakanti religiniams ieškojimams; tokie poetai kaip P.Claudelis, Ch.Peguy, - prie jų gretinčiau ir Oskarą Milašių, - liko tarsi nuošaly, lyg savotiški autsaideriai tose kartais gana triukšmingose intelektualų metamorfozėse. Ko gero, prancūzams neimponavo ir Milašiaus kūrybos nuoširdumas - nors nuoširdumas pats savaime nėra literatūrinė vertybė, tačiau be šios sąvokos, kalbant apie Milašių, sunku išsiversti. Vis dėlto prancūzų literatūroje labai svarbi intelekto žaismė, žaidimas kalba - nuoširdumo čia lyg nereikalaujama. Dar viena Milašiaus "nepritapimo" priežastis: jis toli pralenkė savo laiką, amžininkai jo tiesiog nesuprato. Bet, kaip minėjote, buvo žmonių, kurie Milašių ir pamėgo, ir įvertino. Ir dabar, nors Milašius nėra plačiai žinomas, bet, galima sakyti, kad jį nuolat kas nors "atranda", matyt, jo kūryboje gaunami atsakymai į svarstymus ir dvejones - tuo ir reikėtų pasidžiaugti.

Milašius, regis, ne kartą iš nevilties, vienatvės gelbėjosi kasdieniu, gal net alinančiu darbu - juk jis ir laiškuose yra pabrėžęs: svarbiausia - darbas. Vienas iš jo darbo barų buvo vertimai, kurie, matyt, yra ir jo "literatūrinių meilių", jo dėmesio kitiems poetams liudijimai?

L.T. Apie Milašiaus darbštumą būtų galima rašyti knygas - tiesiog stebiesi, kai, sakysim, išvargintas, iškankintas sudėtingiausių politinių, diplomatinių batalijų, būdamas gana silpnos sveikatos, jis dar randa laiko sėsti prie stalo ir kurti eiles ar versti. Jūs, Astrida, teisi - poetas verčia ne dėl uždarbio, bet todėl, kad jį traukia kita kalba rašęs poetas; tai iš tiesų autoritetai, rodantys paties vertėjo skonį, jo kūrybines aspiracijas. Milašius bene labiausiai vertino didžiuosius vokiečių poetus - pirmiausia, Goethę, kurio "Faustą" vertė ir pats skaitė Pirmojo pasaulinio karo metais Natalie Barney salone, sulaukdamas didžiulio pasisekimo. Taip pat F.Hölderliną: apie jį nelabai ką buvo girdėjęs, bet jo knygą netyčia radęs Frankfurto knygyne (kur buvo nusitrenkęs savo klajonių metu), buvo priblokštas šios giliaprasmės ir grynos poezijos. Dar reiktų paminėti H.Heinę, matyt, ir G.G.Byroną. Vienas didžiausių poetinių sukrėtimų jam buvo lietuvių liaudies dainos, apie kurias rašė: jų begalinis tyrumas, liūdesys ir skaidrumas yra tarsi užuovėja, lyginant su gaivališku, kartais net gyvulišku slavų folkloru. Kankindamasis, nes lietuvių liaudies dainos iš tiesų buvo labai sunkiai išverčiamos, jis vis dėlto jas išvertė, nesiliovė mylėjęs ir garbinęs visą gyvenimą.

G.D.Pritariu minčiai apie Milašiaus meilę vokiečių poezijai: iš tiesų ir Goethe, ir Hölderlinas, ir Heine yra jo mylimi poetai, jo dvasios broliai. Milašiaus vertimai yra vertimų į prancūzų kalbą tradicijos dalis - tai labai saviti ir puikūs vertimai, kaip teigia specialistai, palyginę juos su originalais. Kalbant apie lietuvių tautosaką, reikia pripažinti didelį Oskaro Milašiaus nuopelną - jis, matyt, bus pirmasis, supažindinęs prancūzus su lietuvių liaudies dainomis ir pasakomis. Milašius yra išvertęs penkiasdešimt septynias dainas ir penkiasdešimt vieną pasaką; vertimus dabar galima rasti jo "Raštų" tomuose; čia dainų vertimai taip ir pavadinti - "Dainos" (Milašius ant "i" uždeda du taškelius, prancūzams parodydamas, kad šį garsą reikia ištarti). Pasakų vertimai sudėti į dvi knygas - "Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai" (išleista 1930 m.) ir "Mano Motušės Žąsies lietuviškos pasakos" (išleista 1933 m.). Motušė Žąsis - jau prancūzų folkloro personažas (kaip mūsų pasakas seka Pasakų Senelis ar Senelė, taip prancūzų pasakas - Motušė Žąsis). Matyt, Milašius norėjo prancūzus ne tik supažindinti su lietuvių folkloru, bet ir jiems mūsų folklorą priartinti. Paminėtini dar nepublikuoti Milašiaus rašiniai apie lietuvių liaudies meną - juostas, medžio skulptūras (šie rašiniai palydėjo parodas, vykusias Paryžiuje); manau, kad jie kada nors bus paskelbti, nors Jums, gerbiamas Tapinai, turbūt kaip ir man, teko tuos rašinius skaityti Šv.Genovaitės bibliotekoje Jacque"o Doucet fonde, kur laikomi visi Oskaro Milašiaus archyvai. Šie rašiniai leidžia dar geriau įsivaizduoti, kokią reikšmę Milašius teikė lietuvių tautos menui, kokiu svarbiu jį laikė Europos mene.

Čia vertėtų pasakyti, kaip apskritai Milašius suprato vertimą. Jis teigė, kad sąvokos "vertimas", "vertėjas" ne itin gerai išreiškia prasmę; savo lietuviškų dainų ir pasakų vertimams jis taikė "transkripcijos" terminą: nevengė, versdamas dainas ar pasakas, jas savaip papildyti. Versdamas dainas, Milašius išlaikė gana artimas originalo tekstams (tik kai kur įterpia naują posmą ar originalų poetinį įvaizdį); o versdamas pasakas, jis labai laisvai traktavo jų kalbinę išraišką. Milašius išlaikė siužetų branduolius, liko ištikimas lietuvių tautos kūrybos dvasiai, bet pasakų kalboje atsispindi žaižaruojanti, vulkaniška jo paties asmenybė, jo humoras, ironija, grotesko pomėgis, jo didžiulė erudicija: pasakose jis panaudoja daugybę vakariečiams pažįstamų aliuzijų (antikos, krikščionybės), kultūrinių ir literatūrinių realijų; jis tiesiog žaidžia kalba. Jo pasakų vertimai, mano nuomone, atveria ne tik lietuvių tautosakos turtus, bet ir pačios prancūzų kalbos grožį - prancūzams parodo, kokia graži jų kalba, kokia ji gali būti vaizdinga ir turtinga. Tarkim, prancūzų kalba nepasižymi tokia priesagų įvairove ir gausybe kaip lietuvių kalba, o Milašius savo išverstoje pasakoje "Eglė žalčių karalienė" į Eglės kreipinį, kuriuo ji šaukia Žilviną, įterpia trejopų priesagų žodžius: "Serpent, serpenteau, serpentelet". Tikram prancūzui turbūt nė į galvą neateitų sakyti: gyvatė, gyvatėlė, gyvačiukė ar žaltys, žaltelis, žalčiukas; pavartodamas šias priesagas, Milašius atskleidė ir prancūzų kalbos turtingumą. Manyčiau, patys prancūzai kaip reikiant neįvertino šio Milašiaus kūrybos aspekto. Be to, kai kurias dainas Milašius išvertė senąja, XV amžiaus, kalba, tuo, matyt, norėdamas pademonstruoti, koks archajiškas, primityvus gerąja šio žodžio prasme yra lietuvių folkloras.

Gal stabtelėkime prie 1914-ųjų - karo metai, matyt, buvo dramatiški visai tuometinei kartai, bet, kaip žinome, Milašius 1914 m. gruodžio keturioliktą patyrė ypatingą išgyvenimą, gal net sukrėtimą...

L.T. Apie jį kalbėti labai sunku. Norint racionaliai paaiškinti, ką iš tiesų Milašius išgyveno gruodžio keturioliktą dieną, galima lengvai nuslysti į vulgarumą ir niekuo nepagrįstas hipotezes. Mes galime remtis tik tuo, ką jis pats užrašė ir kaip traktavo šį savo Regėjimą ar Apreiškimą tais tikrai baisiais laikais, kai Paryžius skendėjo šaltyje, baimėje, kai nuolat krito bombos. Vienas vokiečių "didžiosios Bertos" sviedinys nukrito į netoli Milašiaus namų esančius gimdymo namus ir ištaškė į gabalus gimdyves bei kūdikius. Tai sukėlė Paryžiuje didžiulį siaubą. Tą vakarą Milašius, kaip paprastai, pasimeldė, paskaitė Bibliją ir staiga pajuto keistą reiškinį - jo kūnas tarsi transformuojasi, jis be jokių pastangų ima skristi erdvėje, artėdamas prie kažkokio švelnių miglų apgaubto kalno, kuris taip pat lekia erdvėje; jis girdi kažkokią nesuprantamą kalbą ir muzikos - bene, liutnios - garsus. Milašius ne kartą sakys, kad jis tai patyrė, būdamas absoliučiai blaivaus proto, kad tai nebuvo sapnas, o kas tai buvo - jis kankinamai bandė suprasti daugelį metų, suvokdamas šį regėjimą kaip Aukščiausiojo valią, kaip jam suteiktą ypatingą misiją.

G.D. 1914 metų gruodžio keturioliktosios nakties Apreiškimas aprašytas "Laiške Storgei". Jūs visiškai teisus sakydamas, kad mes tik juo ir galime remtis. Iš trumputėlio "Laiško" aš įsidėmėjau žodžius: jis išvydęs "Dvasinę saulę" ("Le Soleil spirituel"). Tačiau Milašius patyrė dar vieną Apreiškimą, apie kurį kalba kūrinyje "1922 metų Pašvęstojo Kalėdų naktis". Čia poetas prisimena ilgus septynerius tylos, arba mistinės "sausros", metus; mistinė "sausra", ar Dievo tyla, matyt, yra būdinga skaudi mistikų patirtis. Tačiau po "tylos metų" ateina atgimimas. Sunku pasakyti, ką Milašius pamatė ir patyrė, kokios paslaptys jam atsivėrė, šis patyrimas labai individualus, neatsiejamas nuo jo asmens. Kita vertus, panašios patirties aprašymų galime aptikti didžiųjų mistikų raštuose. Man regis, O.Milašiaus poezija, gimusi tarp šių dviejų patyrimų - 1914 ir 1922 metų ("Kitos poemos", "Simfonijos", "Nihumim", "Andramandoni"), įprastine poetine kalba savaip paaiškina nepaprastą Milašiaus dvasinę patirtį, sukrėtimą; tai jo dvasinis testamentas, tai ir pergalės giesmė, ir dvasinės veiklos programa, o kartu ir išgąstis prieš atsiveriančią nežinomybę, žmogiško švelnumo troškimas, visa jausmų gama, kurią jis išgyveno "mistinės sausros" metu. "1922 metų Pašvęstojo Kalėdų naktis" - tai jau galutinis, neatšaukiamas vieno vienintelio kelio pasirinkimas.

Iš karto norėčiau pasitikslinti: Jūs, gerbiamoji Dručkute, esate spaudoje Milašių pristačiusi kaip katalikišką poetą - ar jis neperžengia katalikiškos poezijos rėmų? Gal reikėtų apie jį kalbėti tiesiog kaip apie mistinį poetą?

G.D. Be abejo, jis ir poetas mistikas, ir katalikiškas poetas. Sakydama "katalikų poetas", aš turiu omenyje tą religinę tradiciją, į kurią O.Milašius įsiterpia. Po mistinių patirčių, po Apreiškimų jis kalba apie nuolankumą Dievo žodžiui, kalba apie maldos, aukos būtinybę, dažnai savo mintis reiškia gana sudėtinga mistikų ir alchemikų kalba. Oskaras Milašius išpažįsta krikščioniškąjį credo, jis pasako "tikiu", Katalikų bažnyčią laiko vienintele; joje jis jaučiasi geriausiai. Prancūzų literatūros istorijose ir antologijose O.Milašius apibūdinamas įvairiai: kaip religinis, kaip katalikų, kaip dvasinis (spirituel) poetas.

B.d.

Publikaciją remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:17:49 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba