Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-05-17 nr. 2899

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kornelijus Platelis.
HUMANITARŲ DISKUSIJA
15
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• 1972-ŲJŲ KAUNO PAVASARIS7

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
GEGUŽINIAI
1
• TRUMPAI

DAILĖ, FOTOGRAFIJA 
• Jurgita Ludavičienė.
AŠTRŪS PJŪVIAI IR BLIZGANČIOS PLOKŠTUMOS
1
• Libertas Klimka.
DAILININKĖS ALBINOS MAKŪNAITĖS ATMINIMUI
• Skirmantas Valiulis.
TARP TIKROVĖS IR SAPNO

TEATRAS 
• "KARVĖS LŪPAS" KURS REALYBĖ3
• SVEČIUOSE "KUL PLASTIKOS SCENA"
• EDWINO GEISTO SUGRĮŽIMAS1
• Rimas Driežis.
"MOLINUKO TEATRAS"
2

OSKARUI MILAŠIUI - 125 
• 1877, Čerėja - 1939, Paryžius.
OSKARAS MILAŠIUS
2

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
ABU LABU TOKIU, arba ATLEISK JAM, VIEŠPATIE!
2

LITERATŪRA 
• Vytautas Kubilius.
JONAS MIKELINSKAS - TIESOS RAŠYTOJAS
4
• Vladas Braziunas.
PAS MAIRONĮ JELGAVON
 Vygantas Šiukščius.
ISTORIJA PAGAL JONĄ LAUCĘ

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS8

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
KARTU SU MATUČIU
• "ŽMONĖS KALNUOSE"
• POEZIJOS PAVASARIO PROGRAMA
• POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI2
• MOKSLEIVIAMS
• NAKTIBALDŲ ŽINIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DVEJONIŲ METAS
1

DE PROFUNDIS 
• Tomas Arūnas Rudokas.
BELAUKIANT GODO`S
5

ESĖ 
• Marius Ivaškevičius.
KAS IŠGAUDYS BALTUOSIUS AMŪRUS?
2

LITERATŪRA

ISTORIJA PAGAL JONĄ LAUCĘ

Vygantas Šiukščius

[skaityti komentarus]

Kartais nubundu naktį, prisimenu Laucę ir imu juoktis. Joks kitas lietuvių autorius nesukelia man tokių teigiamų emocijų. Kuris iš jų parašytų šešių šimtų puslapių romaną, o aš jį skaityčiau - ne trokšdamas nuotykių, kaip kadaise, o mėgaudamasis autoriaus sugebėjimu pasakoti, intriguojamas, nesuirzdamas nė vienam puslapy, nė vienam sakiny? Galėčiau turbūt perskaityti tūkstantį ir vieną - begalę Laucės pasakojamų istorijų bei istorijos puslapių, nes man tai - ir Walteris Scottas ir Šecherazada, ir kartu Gintaras Beresnevičius. Istoriniuose jo romanuose "Negandų metai" (1991), "Karūna ir kalavijas" (1995), "Mirštančių dievų kerštas" (2002) galima rasti n skaičių anekdotinių situacijų, analogiškų Beresnevičiaus "Trumpam Lietuvos istorijos kursui". Pastarojo "istorinius" pasakojimus, kaip ir Puškino ar Charmso anekdotus apie garsius asmenis, linksma skaityti, bet iki tam tikros ribos; pakanka išklausyti dešimt anekdotų paeiliui, kad vienuoliktas būtų nebejuokingas. Kad istorija nenusibostų, ją turi pasakoti visų stilių, nuo Homero iki Erlicko, meistras - mūsų laikų metraštininkas.

Lietuvos istorija, kaip visi puikiai žinome, yra didinga ir įdomi, tačiau iki Bumblausko, Gudavičiaus, Laucės, Erlicko ir Beresnevičiaus buvo taip nuobodžiai pateikiama, jog netekdavo visos savo intrigos. Istorija - karai, žudynės, sąmokslai, perversmai - kvepia kaip lavoninė, anot Henriko Radausko, bet skamba, Laucės pasakojama, hipnotizuojamai: didingai it Homero epas, užburiamai kaip Šecherazados pasakos, intriguojamai kaip istoriniai Scotto romanai.

Senieji laikai žadina mūsų vaizduotę - kas nepatirta, visuomet atrodo egzotiška. Kaip mūsų protėviai kariavo? Kokia buvo jų buitis? Daugybė ano meto aukštuomenės ir politinio gyvenimo intrigų yra paslaptis. Deja. O jos (jos - kas daugiau!) kūrė Istoriją. Kai kuriuos istorinius įvykius šiandien galime interpretuoti, kaip tik norim. Stokodami loginės motyvacijos, siejame juos meilės, keršto, pavydo ir kitais žmogiškų pasijų ryšiais. Ateitį, remdamiesi istorine patirtim, galim prognozuoti, praeities įvykius interpretuojame, o kuo motyvuoti atsitiktinumą, kuris dažnai taip pat kuria istoriją? Kaip paaiškinti Aleksandrą Makedonietį, Cezarį, Vytautą, Napoleoną? Pasakodamas apie kai kuriuos istorijai reikšmingus įvykius (Vytauto gimimą, pavyzdžiui), Laucė pasitelkia žolininkus, žiniuonis, burtus, dievus. Kiek mes kuriam, o kiek jie (dievai) lemia - ar galime pasverti?

Didžiausias dvasinis ir politinis mūsų planetos perversmas - krikščionybė. Nors žinoma, kad Vytautas krikštijosi (turbūt be didesnio sąžinės graužimo) du kartus, tačiau lietuvių istoriografijoje ir literatūroje pagonybės virsmas krikščionybe vaizduotas gana dramatiškai. Bet štai Vytauto krikštas (antrasis) Laucės akimis:

"Krikštynos vyko tikrai iškilmingai. Brokato rūbais, išmargintais įvairių spalvų galionais, išsiuvinėjimais, papuoštais dirbtiniais brangakmeniais, spindėjo tėvas Irenėjus. Su pakilimu ant kliroso giedojo giesmes rinktinis vyrų choras. Po atitinkamų maldų atėjo svarbiausias ir drauge baisiausias momentas - krikštas vandeniu. Vytautas be jokių sentimentų nusirengė ir įlindo į bosą, tarsi tai būtų daręs kiekvieną dieną. Netrukus iš jo išlipo jau nebe Vytautas, o Dievo vergas Aleksandras. Tokį vardą jis pasirinko gal pagerbdamas Aleksandrą Makedonietį, kadaise nukariavusį pusę to meto pasaulio, o gal jo sąmonėje švystelėjo mintis nukariauti kitą pasaulio pusę. Tiesa, garsių Aleksandrų visais laikais buvo gana daug, bet Makedonietis garsiausias."

Žinant stebėtiną lietuvių sugebėjimą greitai prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių, sunku patikėti, kad perėjimas į naują tikybą mūsų protėviams būtų buvęs skausmingas. Gal tai buvo tik pramoga liaudžiai, kuri, kaip vaikai, nuolat geidžia žaidimų bei reginių? "Kitų metų vidurvasarį prasidėjo Lietuvos krikštas, kuris nesukėlė, kaip kad manė Vytautas, didesnio pasipriešinimo. Lietuviai, tikriau aukštaičiai, būriais kaip avių bandos brido į upių ar ežerų vandenis, kur lenkų kunigai juos krikštydavo suteikdami bendrus vardus. Vienas būrys vyrų tapdavo Jonais, kitas Jurgiais, trečias Petrais ir t.t. Moterų būriai gaudavo Marijų, Mortų, Onų ir kitų šventųjų vardus. Pakrikštytieji dažnai grįždavo namo pamiršę gautus vardus, bet nešini pažastyse neblogos baltos medžiagos gabalais - krikšto atminimo dovanomis. Apsukrieji nešėsi net po kelias. Mat apkrikštyti ir apdovanoti vyrai ar moterys su kitu būriu vėl brisdavo į vandenį ir gaudavo antrą vardą ir gabalą medžiagos. Nieko neprikiši - apsukrūs buvo lietuviai ir tais laikais." Pagalvoji - ar galėjo būti kitaip? Laucės pateiktas krikšto vaizdas istoriškai gal nėra visai tikslus, tačiau teisybė apie lietuvišką prigimtį pasakyta.

Stilistiką ir kalbos manierą pasakotojui dažniausiai diktuoja istorinė situacija. Pabrėžtinai patetiškai kalbama apie Vytauto ir Jogailos susitaikymą, ironiškai apie Lucko suvažiavimą, tragikomiškai apie Vytauto ir jo svečių laukimą karūnos. Matyt, turėdamas omeny patetiką, groteską ir panašius stilistinius nukrypimus nuo tolydaus vienbalsio pasakojimo, tėvas, kadaise atradęs Laucę, sakė: atrodo, kad kartais jam "stogas važiuoja". Gal "nevažiuoja" - tik, tarkim, Vytauto jaunystės meilei (apskritai meilei) pavaizduoti tinkamiausios yra romantinės retorikos figūros, o mirčiai - ironija. Dažnai Laucės pasakojimas dvibalsis - tragiškas ir komiškas, kaip visų platesnio akiračio ir turtingesnės gyvenimo patirties autorių. Batalinės scenos - žiaurios, bet ir juokingos: priešininkai smaigsto vieni kitus ietimis ir kalavijais lyg gružlius upelyje, dalija raudonskruostes galvas it sunokusius obuolius ar griežčius pusiau, vangiai bado krauju pasruvusias aukas į ne tokias pavojingas gyvybei vietas, kol pagaliau nudobia. Jogailos ir Vytauto paskutinis pokalbis - pastarojo akistata su mirtimi - dar vienas ambivalentinės Laucės stilistikos pavyzdys:

- "Broli, tavo bajorai, kol tu sergi, ėmė begėdiškai savavaliauti, - net nepasisveikinęs su ligoniu, pradėjo Jogaila.

- Kas atsitiko?

- Be tavo ir mano žinios jie išsirinko tavo įpėdinį, didijį kunigaikštį.

- Kaip tai išsirinko! Juk aš didysis kunigaikštis, - nesusigaudė ligonis.

- Tokios kalbos prie ligonio lovos, karaliau… - pasipiktino kunigaikštienė.

- Kai tu mirsi, į tavo vietą jie pasirinko Švitrigailą, - neatkreipęs dėmesio į kunigaikštienės pastabą, tęsė apie savo reikalą karalius.

- Vadinasi, aš mirsiu?! - didysis kunigaikštis išplėtė akis ir iš susijaudinimo net pabandė atsisėsti. Jo veidą iškreipė pasipiktinimas ir drauge mirties baimė."

"Karūna ir kalavijas", "Mirštančių dievų kerštas" - dilogija apie Kęstutaičių ir Algirdaičių santykius. Dviejuose storuose romanuose iš to paties istorinio laikotarpio autorius sugeba nesikartoti - kuria vis naujas istorijas, nebus joms, regis, galo. Pasakojimas nusmaigstytas patarlėmis, priežodžiais, mintis - aiški, žodis - tikslus, į sakinį ir skustuvo ašmenų neįspraustum. Vokiečiai Laucės romanuose, kitaip nei įprasta istorinėje mūsų literatūroje, nėra blogi - aukštesnė jų kultūra pabrėžiama nuolat; lenkai - neprognozuojami, kaip ir visi slavai; lietuviai anaiptol ne dori ir skaistūs - jų žiaurumas kartais stebina vokiečius.

- "Mondras senis - Laucė", - pasakytų turbūt Sruoga, visus kolegas rašytojus ir profesorius, kurie su vaizduote ir polėkiu, vadinęs "mondrais seniais", o likusius - "šiknomis", mat šie, kad ir be fantazijos, būdami krapštukai, savo veikalus per ilga išsėdi.

"Vaga" paskutinį Laucės romaną išleido kietais viršeliais, popierius - geras, Kęstučio Vasiliūno apipavidalinimas - puikus. Taip leidžiama klasika.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:17:47 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba