Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-05-17 nr. 2899

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kornelijus Platelis.
HUMANITARŲ DISKUSIJA
15
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• 1972-ŲJŲ KAUNO PAVASARIS7

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
GEGUŽINIAI
1
• TRUMPAI

DAILĖ, FOTOGRAFIJA 
• Jurgita Ludavičienė.
AŠTRŪS PJŪVIAI IR BLIZGANČIOS PLOKŠTUMOS
1
• Libertas Klimka.
DAILININKĖS ALBINOS MAKŪNAITĖS ATMINIMUI
• Skirmantas Valiulis.
TARP TIKROVĖS IR SAPNO

TEATRAS 
• "KARVĖS LŪPAS" KURS REALYBĖ3
• SVEČIUOSE "KUL PLASTIKOS SCENA"
• EDWINO GEISTO SUGRĮŽIMAS1
• Rimas Driežis.
"MOLINUKO TEATRAS"
2

OSKARUI MILAŠIUI - 125 
• 1877, Čerėja - 1939, Paryžius.
OSKARAS MILAŠIUS
2

PROZA 
 Jonas Mikelinskas.
ABU LABU TOKIU, arba ATLEISK JAM, VIEŠPATIE!
2

LITERATŪRA 
• Vytautas Kubilius.
JONAS MIKELINSKAS - TIESOS RAŠYTOJAS
4
• Vladas Braziunas.
PAS MAIRONĮ JELGAVON
• Vygantas Šiukščius.
ISTORIJA PAGAL JONĄ LAUCĘ

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS8

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
KARTU SU MATUČIU
• "ŽMONĖS KALNUOSE"
• POEZIJOS PAVASARIO PROGRAMA
• POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI2
• MOKSLEIVIAMS
• NAKTIBALDŲ ŽINIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DVEJONIŲ METAS
1

DE PROFUNDIS 
• Tomas Arūnas Rudokas.
BELAUKIANT GODO`S
5

ESĖ 
• Marius Ivaškevičius.
KAS IŠGAUDYS BALTUOSIUS AMŪRUS?
2

PROZA

ABU LABU TOKIU, arba ATLEISK JAM, VIEŠPATIE!

Jonas Mikelinskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jeanas Arpas. "Formos". 1934

Daujėnų mugėje, kuri paprastai vyksta prie Operos ir baleto teatro, jau iš tolo pamačiau Jeronimą Tučą. Pažinau jį ne tik iš kaubojiškos "kepkės", bet ir iš atkragusio, masyvaus smakro, ant kurio rėmėsi, suslėgdama visą veidą kone į lietuvišką sūrį, sokratiška kakta. Kai visa tai išvydau, mane apniko prisiminimai. Vienas jų net pavirto garsiai ištartais žodiais, prieš daugelį metų jam sugrįžus iš Amerikos: "Negaliu gyventi tokioje šalyje, kurios valdžia lenda į užpakalį tironams". O atsakydamas į mano nebylų klausimą, dar patikslino: "Nejaugi negirdėjai, kad šios šalies vyriausybė bailiai išdavė sovietams narsuolį Simą Kudirką?"

Kas tasai narsuolis Simas Kudirka ir kaip ten jam toje visokių laisvių šalyje buvo, aš jau žinojau, todėl daugiau nekamantinėjau. O va dabar, vos tik pamatęs Jeronimą Tučą, aš tiesiog apstulbau ir sutrikau. Nepasakysiu, kad jam buvau nusikaltęs ar mirtinai neturėjau laiko. Ne, to nebuvo. O buvo vien tai, kad jau kuris metas ėmiau šlykštėtis politika. Ypač tais jos bruožais, kurie atsispindi seimūnų tauškaluose. O jų vergiškas pataikavimas pasaulio galingiesiems priminė viduramžius. Manding, tam turėjo įtakos ir tai, kad jau anksčiau buvau pagarsintas kaip pagrindinis sovietinės tikrovės juodintojas, o nepriklausomoje Lietuvoje per trumpą laiką vieno užkietėjusio antisemitizmo kurpėjo dėka nusipelniau ir antisemito titulą. Tai neišėjo man į naudą - atsirasdavo visokių kliūčių ir negerovių net ir ten, kur kelias atrodė lygus kaip stalas.

Štai kodėl aš nejučiom pasitraukiau į šalį ir pasislėpiau už Kipro Petrausko paminklo, kuris lyg prašyte prašėsi, kad jį kas pastebėtų, sušildytų ir paguostų. Deja, čia aš nedovanotinai užtrukau. Mat lyg tyčia mano žvilgsnis užkliuvo už vienos architektūrinės detalės. Todėl spoksojau į gremėzdišką pastato masę lyg koks veršis į naujus vartus. Ir spoksojau tol, kol tasai gremėzdas ir ypač ta architektūrinė detalė pavirto atkragusiu, masyviu smakru, kuris kone vaiduokliškai atsiskyrė nuo plonos, beveik neįžiūrimos lūpų linijos, o mane perliejo nuo galvos iki kojų ledinė srovė:

- Sakyk, Jonai Mikelinskai, kuris iš mudviejų kvailys? Aš, buvęs amerikonas Tučas, ar esantis ultramasonas Bušas?

Nujausdamas, kad jau nebeišsisuksiu ir nebeišvengsiu ilgesnės su juo bylos, aš nugara atsirėmiau į Kipro Petrausko paminklą ir tik leidau sau nusistebėti:

- Oho, kaip aukštai griebiat!

- Aukštai griebiu tik tada, Mikelinskai, kai aukštai tupintis žynys gieda lyg išromytas gaidys.

- Tai ką jis ten užgiedojo? - tarsi pateptas alyva išslysta klausimas.

- Ogi apie kerštą, atpildą. Žodžiu, šaukia į Kryžiaus žygį?

- Prieš ką? - vis giliau klimpau į liūną.

- Prieš bin Ladeną, prieš viso pasaulio teroristus.

- Taip jiems ir reikia.

- Mikelinskai, bijok Dievo! Nejaugi ir tau teroristas - savojo krašto ir tikėjimo aktyvistas?

- O Bušas ne aktyvistas? - kėliau balsą. - O be to, jo pareiga šaukti. Kieno lizde sėdi, to ir giesmę giedi.

- Tai... tai, Mikelinskai, kaip aš turiu tave suprasti? Ar taip, kad tas Bušelis yra tik prisukamas begalvis žaislelis? Stalino pamėgtas sraigtelis?

- Suprask, kaip nori, - nekantriai numojau ranka, vengdamas leistis į lavonu dvokiančias politikos džiungles.

Tačiau Jeronimas Tučas jau buvo ganėtinai įkaitęs ir užsivedęs, todėl nieko nebenorėjo girdėti apie paliaubas ir sveiką protą, - jis varė toliau. Ir varė ne analitiškai, o politiškai. Per trumpą laiko atkarpą aš sužinojau, su kokiu nerimu, nuogąstavimu ir pasipiktinimu jis klausėsi aukštai sėdinčių veikėjų - ir svetimų, ir savų, nuo Bušo iki Račiaus, - postringavimų apie Pasaulinės prekybos centro dangoraižių susprogdinimą Niujorke. Ir kad tau nors vienas iš jų būtų amtelėjęs ar užsiminęs apie tas priežastis, kurios verčia tuos teroristus griebtis tokių desperatiškų žygių. Ir postringavo jie taip, tarsi pasaulyje nėra ir niekada nebuvo nei Palestinos, nei Izraelio, nei Arafato, nei nacisto Šarono, nei globalistų, nei vienpusiškos, arabus diskriminuojančios JAV politikos.

- Be priežasties žmonių ir tautų nebausdavo net kerštingasis Abraomo Dievas, kuris mokė savo išrinktuosius lupti akį už akį, dantį už dantį, o va čia - vėl Linčo teismas, - nebesistengė sustoti Simo Kudirkos bičiulis.

- Kaip tai be priežasties? - dar bandžiau Jeronimą Tučą atvesti i protą. Bet tokį protą, kuris stabtelėtų, įsigilintų ir bandytų paaiškinti, kodėl dabarties politika yra ne teisingumo ieškojimas, ne abipusio kompromiso per nuolaidas suradimas, o tik savo galios ir valios primetinėjimas. Todėl ar verta mažajam žmogui kakta daužyti sieną?

- O pats ką darai?! O pats ką darai?! - pašoko nuo žemės it įgeltas Jeronimas Tučas. - Ne kakta daužai sieną, kai mėgini žydus įtikinti, kad holokaustą būtina ne tik konstatuoti, propaguoti, garsinti, bet ir aiškinti, tirti?

- Na tegul. O ką aš pasiekiau? Ką? Gali pasakyti?

- Ne tik galiu, bet ir privalau pasakyti!

- Tai ir sakyk! Dėk!

- Įrodei, kad ir šiais bailių bei infuzorijų laikais, kai net žmonių išrinkta valdžia susirūpinusi tik savo kišene ir kailiu, dar atsiranda nepriklausomai mąstančių žmonių.

- Na ir kas iš to? Prieš vėją nepapūsi.

- Tai gailiesi? Vadinasi, Mikelinskai, tu gailiesi?

- Gal ne tiek gailiuosi, kiek apgailestauju.

- Apgailestauji, kad pakėlei balsą prieš šmeižtą, kad įrodei, jog Lietuva ne žydšaudžių nacija, kad holokaustas turi būti moksliškai tiriamas, o ne vien garsinamas ir paverčiamas vienpusiška politika? Argi ne tą nori pasakyti, Mikelinskai?

- Tą ar ne tą - dabar ne laikas ir ne vieta čia aiškintis ir diskutuoti, - tai kalbėdamas aš atsargiai apsidairiau, į kurią pusę nuo įkyraus pašnekovo sprukti.

Tai pajutęs ar net pastebėjęs, Jeronimas Tučas sulaikė mane ranka, it replėmis suspausdamas mano dilbį.

- Visa tai, ką tu dabar, Mikelinskai, porini, aš girdėjau ir iš kitų, o iš tavęs noriu tik patvirtinimo, kad dar esi toks, koks buvai. Taigi noriu patvirtinimo, kad dar esi atsakingas už savo žodžius.

- Ačiū Dievui, aš dar nenukvakęs.

- Tad išklausyk ir tai! Mane siutina, kodėl niekam pas mus ir apskritai pasaulyje, na, tegul ir Europoje, neužkliūva Amerikos užsienio politika. Toji politika, kuri jau daugiau kaip prieš pusšimtį metų užtraukė ant daugelio Europos ir pasaulio šalių raudonąjį marą, o dabar viską daro, kad žmonių planetą apkrėstų nesantaika, terorizmu ir visomis pragaro bacilomis. Nejaugi visi pamiršo, ką darė tasai bukaprotis Franklinas Delonas Ruzveltas ar Geltonojo velnio klapčiukas Haris Trumenas? Ne, patikėk manim, Mikelinskai, aš nenorėčiau šitų veikėjų kelti iš kapų, jeigu jų baili, liokajiška dvasia nebūtų atsirūgusi ir Džordžo Bušelio ryklėje.

- Sakai, baili dvasia? Ar čia tik neprieštarauji pats sau? - panūdau nors kiek pristabdyti jo poleminį įkarštį. - Juk mūsų pokalbio pradžioje pareiškei, kad Bušas žada kerštą, atpildą ir ruošia Kryžiaus žygį prieš teroristus.

- Ne, neprieštarauju, Mikelinskai, Bušas ne ruošia, o tik bailiai vykdo savo šeimininkų - finansinių oligarchų valią. Jeigu jam užtektų drąsos, jis pasakytų: gana klausyti, atėjo laikas įsakyti.

- Ką įsakyti?

- Nekišti savo purvinų nagų prie valstybės vairo!

- Taip įsakyti galėjo tik Hitleris, Musolinis ir Stalinas. O kas iš to išėjo, visi jau žinome.

- Taip, žinoma, Mikelinskai, o kas išeis iš to, kai masiškai manipuliuojama žmonių sąmone ir sąžine, dar, tiesą pasakius, nežinome, bet privalome neužsimerkti ir budėti, idant netaptume galvijais, varomais į skerdyklą. Ir kuo anksčiau tai išvysime, tuo geriau.

- Žinoma, atsarga gėdos nedaro. Tik man keistas tasai jūsų kategoriškumas ir rūstis.

- Ir tu būtum kategoriškas ir rūstus, jeigu tau niekas sąžiningai neatsakytų į tokį paprastą klausimą: kuris iš mudviejų didesnis kvailys - aš, Jeronimas Tučas, ar Džordžas Bušas?

Užuot tuoj pat pamėginęs atsakyti į šį klausimą, aš ryžtingai atsišvartavau nuo Kipro Petrausko paminklo ir paklausiau:

- Atleisk man, kad šį sykį supasuosiu. O be to, aš tam ir nepasiruošęs. Jaučiuosi tiesiog patekęs į klaikų ceitnotą.

Ir vis dėlto aš atsisveikinau su Jeronimu Tuču nenoriai, negrabiai. Mačiau, kad ir jis nei pagautas, nei paleistas. Mudu skyrėmės lyg palieję pieną ar apšlapinę ant aukšto supiltus spalius katinai.

Spūdinau koja už kojos. Spūdinau iš anksto žinodamas, kad geros mintys man, kaip ir visiems nevykėliams, ateina tik tada, kai niekam jų nebereikia, kai šaukštai jau popiet. Taip aš spūdinau, bet ir galva nestovėjo vietoje - ji čirškėjo, kliukėjo, virė - sukosi aplink. Ir tik tada, kai stabtelėjau kažkokio kipšo sulaikytas prie buvusio Černiachovskio paminklo šešėlio, toji mintis lept iškrito ir tyliai, be jokio skausmo ir vargo nusirito link Miesto savivaldybės rūmų kampo. Bet aš spėjau ją perskaityti. Štai ji:

Jūs abu verti vienas kito. Tu bailys ir kvailys, kad, pasipiktinęs susidorojimu su Simu Kudirka, nepasilikai Amerikoje. O tavo Bušelis - bailys ir kvailys, kad, išsigandęs susidorojimo su Dangoraižiais dvyniais ir neįsitaisęs akinių, rodančių ir mišką už medžio, liko drebėti Amerikoje. Žodžiu, abu labu tokiu.

Bet kur mano neprapuola, - naujose mintyse tramdžiau ne tiek savigraužą, kiek bejėgišką ir nepagrįstą neapykantą Jeronimui Tučui. Ir tai truko tol, kol žvilgsnis netikėtai atsitrenkė į šventosios Elenos laikomą kryžių, kuris ant Arkikatedros stogo degė auksu, sidabru ir deimantais. Todėl atrodė ne kaip žmonijos atpirkimo simbolis, o kaip Geltonojo velnio pagerbimo skeptras. Aš persižegnojau ir ištariau:

- Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino, ką šneka ir daro.

Vilnius, 2001.X.13

 

Skaitytojų vertinimai


41. sakitytojas2002-05-19 06:54
Sušukti "Bravo!" būtų per paprasta - tik ar tikrai ta sukūrimo data, o jei taip, tai kodėl tiek ilgai gulėjo stalčiuje?

68621. muse :-) 2011-06-08 01:10
mano bendramintis

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:17:46 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba