Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-05-17 nr. 2899

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kornelijus Platelis.
HUMANITARŲ DISKUSIJA
15
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• 1972-ŲJŲ KAUNO PAVASARIS7

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
GEGUŽINIAI
1
• TRUMPAI

DAILĖ, FOTOGRAFIJA 
• Jurgita Ludavičienė.
AŠTRŪS PJŪVIAI IR BLIZGANČIOS PLOKŠTUMOS
1
• Libertas Klimka.
DAILININKĖS ALBINOS MAKŪNAITĖS ATMINIMUI
• Skirmantas Valiulis.
TARP TIKROVĖS IR SAPNO

TEATRAS 
• "KARVĖS LŪPAS" KURS REALYBĖ3
• SVEČIUOSE "KUL PLASTIKOS SCENA"
• EDWINO GEISTO SUGRĮŽIMAS1
• Rimas Driežis.
"MOLINUKO TEATRAS"
2

OSKARUI MILAŠIUI - 125 
• 1877, Čerėja - 1939, Paryžius.
OSKARAS MILAŠIUS
2

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
ABU LABU TOKIU, arba ATLEISK JAM, VIEŠPATIE!
2

LITERATŪRA 
• Vytautas Kubilius.
JONAS MIKELINSKAS - TIESOS RAŠYTOJAS
4
• Vladas Braziunas.
PAS MAIRONĮ JELGAVON
• Vygantas Šiukščius.
ISTORIJA PAGAL JONĄ LAUCĘ

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS8

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
KARTU SU MATUČIU
• "ŽMONĖS KALNUOSE"
• POEZIJOS PAVASARIO PROGRAMA
• POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI2
• MOKSLEIVIAMS
• NAKTIBALDŲ ŽINIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DVEJONIŲ METAS
1

DE PROFUNDIS 
• Tomas Arūnas Rudokas.
BELAUKIANT GODO`S
5

ESĖ 
 Marius Ivaškevičius.
KAS IŠGAUDYS BALTUOSIUS AMŪRUS?
2

ESĖ

KAS IŠGAUDYS BALTUOSIUS AMŪRUS?

Marius Ivaškevičius

[skaityti komentarus]

Kiekvienas laikas nešiojasi savyje žmones, priversdamas juos gimti, mylėti, būti jaunus, ir jokia santvarka dar nesugebėjo išguiti iš pasaulio šių dalykų. Ne išimtis - ir sovietinė. Ilgai gyvuodama santvarka, net pati žiauriausia ar antižmogiška, auginasi savo šalininkus, supainiodama joje užaugusių žmonių prabėgusio gyvenimo ilgesį su jos - santvarkos ilgesiu. Pirmųjų pasimatymų, studentiškų ar nestudentiškų jaunystės metų prisiminimai tuomet būna neatsiejami nuo tų atributų, kurie iliustruoja santvarkos gyvenimą: pigios degtinės, alaus priekabų, prie kurių nuolat išsirikiavusi eilė, ir taip toliau.

Nesakyčiau, kad iš visų Vidurio ir Rytų Europos tautų lietuviai labiausiai painioja šias dvi nostalgijas. Gal net priešingai. Ir dar daugiau. Labiausiai anitsovietiškai nusiteikusi tautos dalis gyvena sovietų santvarkos nostalgijos baime ir net bando kitiems uždrausti ilgėtis jaunystės.

Viename Pietų Lietuvos miške vienas verslininkas, susikrovęs kapitalą iš prekybos grybais, ėmė ir įkūrė parką, dėl kurio jau keleri metai nerimsta aistros. Mat į šį parką iš visų miestų ir miestelių aikščių jis suvežė sovietines skulptūras. Dabar tai vadinasi Grūto parku. Nuo to laiko mūsų visuomenė suskilo į tris grupes. Vieni (aršiausieji) už visus garsiau šaukė, kad tai yra išniekinimas visų sovietinio genocido Lietuvoje aukų, netikęs pavyzdys augančiai kartai, kuri "didžiuosius sovietinius vadus turės progą pamatyti ant postamentų". Jiems verslininkas pažadėjo aptverti parką spygliuota viela, kad nė ženklo neliktų net tos numanomos pagarbos, kitaip sakant, kadangi jų pačių į kalėjimą nebepatupdysi, uždarykime už grotų bent juos vaizduojantį gipsą. Antrieji (nuosaikesni) gynė parką, tikindami, kad nieko čia nėra bloga, vien įrodymas, kad esame atsikratę stabų. Tretieji (pragmatiškieji) kaip ir pirmieji reikalavo išvežti skulptūras iš Grūto parko, tik nesunaikinti, o perkelti parką į Vilniaus centrą, kur jis taptų labiausiai lankoma turistų vieta.

Ketvirtųjų kategorijos nebuvimas, taigi tų, kurie sakytų: sunaikinkime parką ir grąžinkime paminklus į miestų aikštes, reiškia, jog santvarkos tikrai nebesiilgima.

Ieškoti Lietuvoje kitų šio prabėgusio penkiasdešimtmečio ilgesio ženklų nėra paprasta. Sovietmečiu miręs ir dabar prikeltas žmogus nerastų ne tik jam puikiai pažįstamų paminklų miestų aikštėse, bet ir kiekvienos gatvės kampe stovėjusių gazuoto vandens aparatų, kuriuose vanduo su sirupu kainuodavo tris kapeikas, be sirupo - vieną, metalinių giros ir alaus statinių prie kiekvienos parduotuvės, aptiktų tik vieną kitą "Žigulį", "Volgą", "Moskvičių", "Zaporožietį", tiesa, rastų visiems čia pažįstamą bandelę po tris kapeikas, kuriai neprigijo joks kitas vardas. Kad ir įvilkta į celofaną, ji tebesivadina "Trys kapeikos", nors kainuoja dvidešimt penkis lietuviškus centus. Jei tas prikeltasis būtų prieš dvidešimt ar daugiau metų miręs meninkas ar šiaip inteligentas, nevengęs restoranų gyvenimo, jis rastų vieną anų dienų reliktą pačiame Vilniaus centre - Neringos kavinę. Ji per stebuklą išliko ir beveik nepakeitusi veido tebėra lankoma. Bene ją bus išgelbėjusios tos legendos, pagimdytos jau laisvoje spaudoje, apie nepakartojamą anų laikų Vilniaus bohemos ir jai prijaučiančių "gyvenimą" šiame restorane. Senoji bohema išmirė arba suseno, o naujoji persikraustė kitur, tačiau "Neringa" liko, ir kartais joje nostalgiškas anų laikų melodijas tebegroja senukų kvartetas.

Beje, "Neringa" ne vienintelė anų laikų kavinė, apie kurią sklando legendos. Kitos, seniai išnykusios arba pakeitusios pavadinimus, šeimininkus ir dekoracijas, taip pat vis dar prisimenamos, ir tokie pavadinimai kaip "Vaiva", "Rotonda", "Blyninė", "Ledainė", "Literatų" Vilniuje ar "Tulpė", "Metropolis" Kaune ne vieną penkiasdešimtmetį priverčia nusibraukti ašarą. Kavinių buvo mažai, tad beveik visos jos įsiprasmino ano laiko prisiminimuose.

Kita istorija. Trys Nobelio premijos laureatai - Günteris Grassas, Wislawa Szyimborska bei Czesławas Miłoszas, 2000-ųjų spalį atvažiavę į Vilnių, Liejyklos gatvėje atidengė paminklinę lentą ketvirtajam - Josifui Brodskiui, ir, cituodamas Josifą Brodskį, Czesławas Miłoszas žaviai suklydo "Lietuviai yra geriausia nacija Lietuvoje" (turėjo būti "imperijoje"). Tai tik tarp kitko. Mat ano namo kaimynystėje beveik tuo pačiu metu mirė viena senutė - mano mamos pusseserė. Prieš pusę šimtmečio šis butas tapo prieglobsčiu visai giminei, sugrįžusiai iš tremties Archangelsko srityje. Tijuose kambariuose apsigyveno dvi šeimos - dvylika žmonių. Giminė augo ir kėlėsi į kitus Vilniaus ir ne Vilniaus butus, kol galiausiai Liejyklos gatvės bute pasiliko velionė su vyru. Per laidotuvės rodės, kad į kapą atgula ne viena moteris, o visa epocha. Teta Julė buvo tas žmogus, aplink kurį visi būrėsi, teta Julė mirė, nebėra tetos Julės, sakė kalbėtojai verslininkai, darbininkai, bedarbiai. "Iš visų spalio ir gegužės švenčių bei demonstracijų rinkdavomės pas tetą Julę." Taip ir buvo. Tačiau nunyko kiek anksčiau, nei iš šio pasaulio iškeliavo teta Julė. Ko jie ten rinkdavosi? Kad dar kartą pajustų prarasto susitelkimo jaudulį? Žmonės labiau bendravo: štai kas dažniausiai minima kaip vienas anos santvarkos pliusų. Viena vertus, jie buvo priversti bendrauti gyvendami komunaliniuose butuose su bendrais patogumais, kiauromis sienomis ir taip toliau. Jie buvo priversti per kelis kambarius išstatyti šventinius stalus, nes kambariai buvo maži. Galėjo nukrauti juos vaišėmis, nes maistas pigus. Antra vertus, gyvenimo tempas buvo keleriopai lėtesnis, ir likusio laiko spragas jie buvo priversti užpildyti vienas kitu.

Eldaro Riazanovo filme "Likimo ironija, arba po pirties" vaizduojama gal kiek ir perdėta situacija, kai herojus, per klaidą įsodintas į lėktuvą, Peterburge randa tokią pat gatvę ir namą, tokį pat butą kaip jo Maskvoje, atsirakina savo raktu, ir net buto apstatymas nekelia jam abejonių, kad jis parėjo namo. Iš tiesų visi butai buvo kone vienodo plano, juose stovėdavo to paties modelio sekcijos, komodos, lovos, ir visi jautėsi esą vieno, nors ir didelio idiotizmo, dalis. Tai vienijo.

Keista, tačiau buvusi santvarka, atrodo, net pakoregavo lietuvio charakterį. Dvi šventės gegužės mėnesį, darbo žmonių solidarumo ir pergalės Antrajame pasauliniame kare, spalio revoliucijos minėjimai lapkričio mėnesį - visa tai uždegdavo žmones kažkokiu visuotiniu džiaugsmu be priežasties, kadangi pačios šventės lietuviams nereiškė visiškai nieko arba reiškė kažką priešinga nei pretekstą švęsti. Tačiau dirbtinis optimizmas, kuriuo buvo grindžiama šventė, vis dėlto buvo žavus. Ir man, vaikui, tuomet net neateidavo į galvą, kad lietuviai savo prigimtimi be galo liūdna tauta. Švenčių turime dabar gerokai daugiau, jos nebėra privalomos, tačiau visos persmelktos begalinio liūdesio, vienos jų taip ir vadinamos "gedulo dienomis", per jas prie vėliavų rišami juodi kaspinai, per kitas kaspinų niekas neriša, tačiau kalbos ir nuotaikos būna tos pačios - liūdime. Liūdime birželio keturioliktąją, kai į rytus pajudėjo pirmieji tremtinių ešelonai, liūdime sausio tryliktąją, netekome trylikos televizijos bokšto gynėjų, tačiau moralinė pergalė tuomet buvo mūsų, savotiškas persilaužimas kovoje su okupacija ir sistema (per Bastilijos ėmimą juk irgi buvo aukų), Vasario šešioliktąją - Nepriklausomybės paskelbimo dieną - nesame linksmi, kadangi toji Nepriklausomybė buvo iš mūsų vėliau atimta, Kovo vienuoliktąją, - dieną, kada atkūrėme Nepriklausomybę, - vėl negalime džiaugtis, nes po jos dar buvo jau minėta sausio tryliktoji. Net Motinos diena, kuri išstūmė tarptautinę moters dieną, yra labiau mirusių motinų diena negu tų, kurios tebėra šalia. Turbūt tik laikas parodys, ar valstybinių švenčių liūdesys tėra atsvara tam sovietiniam optimizmui, ar tokie paprasčiausiai esame.

Stabilumas - jo pasiilgstama. Daugelis jaučiasi nesuspėję į traukinį, kurį patys pastatė ant bėgių. Bankų bankrotai, infliacija, visa tai, kas įprasta Vakaruose, atėjo pas mus laukiniu pavidalu ir užklupo žmones naivius ir nepasiruošusius. Kas buvo kasdienybė - tapo prabanga, ir priešingai - automobilį gali nusipirkti už dvi algas, dešimt metų nelaukdamas eilėje. Buvę nuogi, bet sotūs, žmonės pasijuto apsirengę, bet alkani. Būtinybę dirbti pakeitė galimybė likti bedarbiu, į buvusią "plačią tėvynę" išvažiuoti sunkiau, nei aplankyti Paryžių, ir taip toliau. Būtinybė apmąstyti kiekvieną savo žingsnį, nes už tavęs nebėra to visa apmąstančio mechanizmo, daugelį išmušė iš vėžių. Stovintis vanduo virto kriokliu, į savo tėkmę įtraukdamas ne visus.

Anoje valstybėje lietuvis, latvis ar estas buvo tarybinis pilietis su kokybės ženklu. Buvome didžiulės valstybės Vakarai visais atžvilgiais. Tapome Europos rytais, žemyno, kuriame kartais dar vis turime aiškinti, kur ir kas tokie esame.

Anų laikų Vilnius iš žmonių sąmonės traukiasi tik dabar, kai pasikeitė ne tik gatvių pavadinimai, bet ir pats miestas. Dar prieš keletą metų, nepaisydami naujų užrašų, žmonės tebevaikščiojo centrine senamiesčio Gorkio gatve, išsukdami į Lenino prospektą, po to Komjaunimo gatve į viršų, link stoties, užsukdami į Tarybų gatvę, arba priešinga kryptimi - Dzeržinskio gatve ir toliau į Pionierių rūmus arba Revoliucijos muziejų. Dabar toks maršrutas vadintųsi - Didžioji, Pilies, Pylimo, Švento Stepono, Kalvarijų gatvės, Gedimino prospektas, Moksleivių rūmai, Genocido aukų muziejus.

Tarybų Lietuva - tai šalis, kurioje visi gyveno turėdami bendrą paslaptį. Nesakau, kad tai laisvės siekimas ar kas nors panašaus, tiesiog visi slapta žinojo, kad gali gyventi geriau, kad yra darbštesni, nei parodo. Lietuviai lyg ir tausojo save, laukdami tinkamo momento, atiduodami jėgų tiek, kiek iš jų reikalavo. Toji paslaptis taip pat vienijo. O kai paslaptis išėjo į viešumą ir žmonės pamatė, kad rezervai ne tokie dideli, kaip manyta, visus apėmė nusivylimas. Tik kaip pavyzdį imkim menus. Literatūra. Rašymas tarp eilučių buvo stiprioji mūsų literatūros ypatybė, kažin ar mes - išimtis iš kitų sovietinių tautų, tačiau šventai buvo tikima, kad laisvas lietuvių rašytojas tikrai turės ką pasakyti. Pasirodė, kad ne. Išsilaisvinusi literatūra išgyvena krizę, nes rašiusieji "tarp eilučių" neišmoko kitaip rašyti. Krizę išgyvena ne tik menas, bet ir senieji menininkai, praradę anų laikų garantijas, privilegijas ir pagarbą. Rašytojai, išleidę romaną, ne tik nebegauna buto, automobilio, bet ir priversti tenkintis vos kelių tūkstančių knygos egzempliorių tiražu ir su ilgesiu prisiminti laikus, kai jų knygos buvo leidžiamos šimtais tūkstančių egzempliorių, kai šiandien vos galą su galu besuduriantis literatūrinis savaitraštis "Literatūra ir menas" buvo vienas labiausiai skaitomų Lietuvoje. Net mano tėvams, Medicinos instituto studentams, buvo prestižo reikalas nusipirkti jį kiekvieną šeštadienį. Neišmainyčiau nė vienos savo dabar parašytos eilutės į anų dienų šimtus kvadratinių metrų gyvenamojo ploto, tačiau juk aš esu neragavęs sovietmečio dėmesio menininkams. Kas žino, jei man dabar būtų penkiasdešimt ir jei aš, apskuręs, nesudurdamas galo su galu bei nemokėdamas pritapti prie naujo gyvenimo, klaidžiočiau Vilniaus gatvėmis prisimindamas laiką prieš du dešimtmečius, ar negraužtų manęs ilgesys?

Žinoma, tie daugiatūkstantiniai knygų tiražai nebuvo natūralus dalykas. Šiandienos skaičiai parodo, kiek žmonių perskaitydavo tas knygas, o kiek pirkdavo tik iš snobizmo, kad knyga stovėtų lentynoje. Literatūrinio savaitraščio populiarumas taip pat ne visai atspindi to meto domėjimąsi literatūra, tiesiog tai buvo bene vienintelis laikraštis, kuriame pro cenzūrą prasprūsdavo viena kita drąsesnė mintis. Tačiau dėmesys menui ir menininkams buvo didesnis ne tik iš valstybės pusės. Neturėdami galimybės pasirinkti pigaus (kokybės atžvilgiu), mažaverčio pakaitalo, gerą, nors dažnai ir atmieštą ideologija, meną buvo priversti vartoti net ir tie, kurie šiandien žiūri serialus bei mėgaujasi meilės romanais. Tokia kultūrinė prievarta netoleruotina, kaip ir kokia kita prievarta, tačiau iš visų prievartų ji, ko gero, labiausiai patraukli.

Nepaisant to, kad imperiją valdė ar tarsi turėjo valdyti proletariatas, išsilavinimas buvo prestižo reikalas. Paradoksas, bet, sunaikinusi Lietuvos tarpukario inteligentiją (vienus išvežė į Sibirą, kiti išbėgo į Vakarus), kurią laikė esant pavojingiausiu klasiniu priešu, sovietų valdžia ėmė auginti naują, palankią sau, ir naujoji inteligentija vis dėlto tapo savo augintojos duobkasiu. Turbūt įsigysiu priešų, teigdamas, kad šis atsinaujinimas išėjo tik į gera. Žinoma, ne tiems tarpukario inteligentams. Sunku tikrai pasakyti, kokia būtų Lietuva šiandien, jei ne Antrojo pasaulinio karo ir pokario suirutė. Bet jeigu beveik milijono JAV ir kitų Vakarų valstybių lietuvių bendruomenę traktuotume kaip anos inteligentijos tąsą ir įsivaizduotume, kad tokio mentaliteto bei kūrybinio pajėgumo galbūt būtų jei ne sovietmetis, šių dienų Lietuva, reiktų pripažinti ir kitą dalyką: gyvenimas už spygliuotos tvoros išaugino geresnę kokybę už tą, kuri be laiko paseno laisvoje (žmogaus teisių atžvilgiu) emigracijoje.

Šiuolaikinis lietuvių menas dar neprabilo visa burna apie sovietinius laikus. Eilėje stovi neparašyti, nepastatyti (neapmąstyti) tekstai ir filmai apie kiek tolesnę praeitį, tarpukario laikus, žvelgiant per laiko atstumą, Antrąjį pasaulinį karą bei karą po karo, kaip dabar dažnai yra vadinamos partizanų kovos, trukusios Lietuvoje bent dešimt metų, iki 1954-ųjų (data sąlyginė, karas nesibaigė per vieną dieną). Praėjo vos dešimt metų nuo pirmųjų triukšmingų, sovietinį marazmą apnuoginančių knygų, ir tautos pasąmonėje ši kova dar nėra pasibaigus, inercija tebeveikia, todėl kalbėti apie anų laikų ilgesį menininkams Lietuvoje gal kiek ir nedrąsu. Dar tik skaičiuojame žalą, kurią patyrėme, sužinome, kad nesam šventieji ir kentėjome ne mes vieni, buvo, kas kentėjo nuo mūsų (žydai). Per dešimt metų apmąstyti visą šimtmetį nėra lengva, o juk tik dabar gavome tokią laisvę - mąstyti apie laiką, kuris praėjo ne "taip, kaip reikia", o taip, kaip iš tikro buvo. Todėl natūralu, kad temos vėluoja, tai, kas jau turėtų būti apmąstoma, atidedama ateičiai, ir nenustebsiu, jei geriausią kūrinį apie sovietinius laikus ateityje sukurs žmogus, to laiko visai neragavęs.

Pats dažnai pagalvoju, jog mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save "prarastosiomis". Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip kad mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo "gerieji" laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems.

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


33. Mykolas OK :-) 2002-05-18 11:14
Patiko. Puikus tekstas. Norėčiau šį tą pridurti dėl Grūto parko. Situacija paradoksali: nuosekliausiais jo priešininkais tapo buvę disidentai ir kiti buvę irgi nuoseklūs "Tarybų valdžios" priešininkai. Tačiau jų pasiūlymai perlydyti tuos balvonus arba eksponuoti juos muziejuje Vilniaus centre man panašūs į stabų garbintojų pasiūlymus. Kodėl jie priešinasi? Gal visą gyvenimą kovoję jie negali sustoti? Nelikus didžiojo visų priešo liko vienintelis objektas - to priešo pagaminti balvonai? Mano manymu, jie turėtų likti jau vien tam, kad iliustruotų anos sistemos absurdiškumą.

Ypač kvailai šitoje situacijoje man atrodo vargšai autoriai, kurie viešai pareiškia savo autorines teises į kokį darbininką ar valstietę. Geriau jau tylėtų ir neprisipažintų. Jie gi savotiški kolaborantai.


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:17:44 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba