Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-13 nr. 3331

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
namai
14
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• PETRĄ KIMBRĮ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir kalbėjimas į tuštumą atsišaukia aidu
5

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris 2011

KNYGOS 
• SIGITAS NARBUTAS.
Arato karatai
7
• Pirmosios knygos konkurso laimėtojai1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

PRISIMINIMAI 
• VYTAUTAS BUBNYS.
Lūžęs nepalūžęs
67

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išmone kibirkščiuojančiame spektaklyje –­ tolyn nuo buitinio teatro
• RIDAS VISKAUSKAS.
Studentų spektaklis – „netyčinis“ trukmės rekordininkas
5
• Mus paliko aktorė Rūta Staliliūnaitė

KINAS 
 ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“
1

MUZIKA 
• Maži, bet...

DAILĖ 
• Didysis Paryžiaus salonas ir jo publika

PAVELDAS 
• SAULIUS STRIUOGAITIS .
Palangoje – atkurtos grafų Tiškevičių rūmų terasos vazos
1

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarptautiniais miškų metais – giraitė Justino Marcinkevičiaus garbei

POEZIJA 
• ARTŪRAS VALIONIS7

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ.
Kareivio duktė
10

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paieškose
16

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
„Ar jau papjovėte pachmielo avinėlį?..“
 
• Gyd. ALVYDAS REPEČKA.
Antroji dainuojanti revoliucija
4

KINAS

Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje iki birželio 1 dienos
antri metai vyksta apžvalginė paroda, skirta lietuvių kino šimtmečiui

ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vaidybinio filmo „Jonukas ir Onutė“
kadras

1931, Lietuvos filmų gamybos bendrovė „Akis“, rež. Jurgis Linartas, Vladas Sipaitis.
Iš kairės T.Chomskis, Potencija Pinkauskaitė


Kodėl 1909 m. laikomi lietuvių kino pradžia? Gal kas nors ir anksčiau Lietuvoje bandė filmuoti, bet apie tai šaltinių nėra. O 1909 m. Kauno mokesčių rūmų tarnautojas Vladislavas Starevičius įsigijo sunkią „Urban“ kino kamerą ir nufilmavo dokumentinę juostą „Prie Nemuno“. Tarp daugybės vaizdingų peizažų puikavosi Nemuno pakrančių pilys ir bažnyčios, Devintinių procesija ir besipešantys elgetos. Buvo pagamintos dvi šio filmo kopijos. Deja, nežinoma, ar V. Starevičiaus filmas išlikęs, tačiau jis buvo parodytas: tai galima spėti iš 1910 m. gruodžio 24 d. žinutės „Vilties“ laikraštyje. Netrukus V. Starevičius susidomėjo vabalais. Ši jo aistra davė pradžią pasaulinei lėlių animacijai. Nors V. Starevičius netrukus išvyko į A. Chanžonkovo kino fabriką Maskvoje, o vėliau emigravo ir kūrė Prancūzijoje, jis vis dėlto laikytinas lietuvių kino pradininku. Deja, kūrėjo nuotraukos iš to laikotarpio muziejus neturi.

Dvi pirmosios muziejaus erdvės skirtos lietuvių kino plakatams ir afišoms nuo 1953 m. iki šių dienų. Tai viena gausiausių kino fondo kolekcijų. Seniausia sovietmečio afiša – filmo „Aušra prie Nemuno“ (1953). Prastas popierius, kukli afišėlė – tokia buvo pradžia. Pokario metais buvo reikalaujama, kad kino plakatas realistiškai atspindėtų filmo turinį ir nekeltų papildomų asociacijų. Kiekvieno kino plakato eskizas privalėjo pereiti per kelių institucijų „filtrus“, kol gaudavo palaiminimą egzistuoti. Bet kokia menininko užuomina į galimas interpretacijas būdavo numarinama. Kino plakato reikšmę suvokė partijos funkcionieriai („Mums iš visų menų svarbiausias –­ kinas“, – teigė V. Leninas). Jų kokybei valstybė skyrė nemažai lėšų. Dauguma tuometinių plakatų turėjo atitikti sovietinės propagandos ir socialistinio realizmo estetikos kanonus. Bet pamažu lietuvių kino plakatai kito. Sovietmečiu įsteigtas Kino reklamos biuras plakatams kurti ėmė kviesti profesionalius dailininkus. Tai turėjo įtakos jų meninei vertei. Nepaisant griežtos cenzūros, nemaža to laikotarpio kino plakatų dalis pasižymi savita menine raiška, neretai – alegorine prasme, praplečiančia ribas filmui suvokti. Raimundo Sližio („Amžinoji šviesa“), Gintaro Gesevičiaus („Geležinė princesė“, „Savaitgalis pragare“), Vido Drėgvos („Savaitgalis pragare“, „Bilietas iki Tadžmahalo“), Vytauto Kaušinio („Skrydis per Atlantą“), Jokūbo Jacovskio („Nojaus arka“), Valdo Giliaus („Dosnumas“) kino plakatai – originalią autorių mąstyseną atskleidžiantys savarankiški meno kūriniai. Juos verta paanalizuoti, o ypač sukurtuosius Nepriklausomybės atgavimo priešaušriu ir pirmaisiais laisvės metais. Geriausių dailininkų sukurti plakatai akivaizdžiai demonstravo visuotinį pakilimą. Apie du plakatus reikėtų pakalbėti išsamiau, nes jie nėra skirti konkrečiam filmui. Tai Gintaro Gesevičiaus plakatas „Lietuvos dokumentinis kinas“ ir Stasio Eidrigevičiaus „Lietuvos filmai“. Abu jie sukurti jau atgavus Nepriklausomybę. Du dailininkai savaip išreiškia apibendrintą kino įvaizdį. S. Eidrigevičius pasirinko šviesą skleidžiančias akis, tarsi atskleisdamas kinematografo misiją – lemti ir šviesti. G. Gesevičiaus požiūris į lietuviškos dokumentikos tikslą gana drastiškas: tai akis, į kurios vyzdį įsmeigta strėlė. Metafora sudėtinga. Autoriaus požiūriu, dokumentika turi būti aštri, negailestinga, „preparuojanti“ tikrovę.

Šiuolaikiniai kino plakatai skiriasi nuo sukurtųjų 1950–1989 metais. Dažniausiai jie nepasižymi originaliomis žinomų dailininkų raiškos priemonėmis, panaudojami kompiuterinės grafikos darbai, kurie yra savaip patrauklūs, estetiški. Juose nerasime autoriaus pavardės ar daugiaprasmių meninių įvaizdžių. Tokie plakatai dažnai tiesiogiai iliustruoja filmą, bet kartu atspindi šiandien įsigalintį pragmatizmą ir taupumą.

Įvairiose muziejaus erdvėse eksponuojami lietuvių filmų personažų kostiumai, sukurti Viktorijos Bimbaitės, Irenos Vabalienės, Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės, Dalios Mataitienės ir Gražinos Remeikaitės.

Trečioji salė skirta tarpukario Lietuvos kinui (1909–1939). Apie 1909 m., kai V. Starevičius nufilmavo siužetą „Prie Nemuno“, o netrukus ir novatoriškuosius vabalų filmukus, kinas Lietuvoje ėmė vilioti naujus entuziastus. Tais pačiais metais pirmą kartą gražių vaizdelių filmuoti į tėviškę iš JAV atvyko Antanas Račiūnas. Vėliau atvažiuodavo ir kitų emigrantų (Jonas Milius, Kazys Lukšys, broliai Motūzai). Nufilmuotus vaizdus su Lietuvos gamta, miestais ir kaimais, liaudies šventėmis ir lauko darbais jie rodydavo lietuvių kolonijose. Trečiajame dešimtmetyje kino kronikų filmuojama nemažai. Ryškiausi kino operatoriai buvo Stasys Vainalavičius, Stepas Uzdonas ir Alfonsas Žibas. 1925 m. įkurta Lietuvos kinematografininkų sąjunga, steigiamos filmavimo bei vaidybos mokyklos ir bend­rovės (Lietuvos filmų gamybos bendrovė „Akis“, Kotrynos Senkevičaitės kino filmų mokykla ir kt.). 1930–1931 m. sukuriami trys vaidybiniai filmai: „Lietuvos kareivėlis“ (rež. Vladas Braziulevičius, oper. Feognijus Dunajevas), „Jonukas ir Onutė“ (rež. Jurgis Linartas, Vladas Sipaitis, oper. F. Dunajevas), „Sužieduotinis per prievartą“ (rež. Petras Malinauskas, oper. Ilja Goršeinas). Spauda džiūgavo. Pirmieji vaidybiniai filmai parodyti publikai. Šiuose filmuose vaidino lietuvių teatro aktoriai Juozas Laucius, Emilija Grikevičiūtė, Jurgis Petrauskas, Ipolitas Tvirbutas, Teofilė Vaičiūnienė, Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, Vanda Lietuvaitytė, Vladas Sipaitis, Potencija Pinkauskaitė, Stasys Petraitis, Antanas Mackevičius, Antanina Leimontaitė. Deja, karai ir okupacijos sunaikino pirmuosius lietuvių kino bandymus. Išliko tik dalis vėlesnių nebylių kronikų. Neseniai nuvilnijo gandas, kad „Jonuko ir Onutės“ kopiją, esą, nežinia kuris emigrantas išsivežęs į vakarus. Atgijo viltis rasti bent vieną iš pirmųjų mūsų vaidybinių filmų. Deja, paieškos rezultatų nedavė...

Prieškario kino eksponatų muziejus neturi daug, tad stengiamės parodyti viską: pirmųjų kinematografininkų nuotraukas, dokumentus, dingusių vaidybinių filmų kadrus ir porą prieškario afišų su reklamuojamais „Storulio sapnu“ ir lietuviška kronika. Tiesa, šios afišos reklamavo kino teatruose rodomus užsienio filmus, bet jose minimos ir lietuvių juostos. Parodos lankytojai gali pažiūrėti pirmąjį Lietuvos marionečių filmą „Storulio sapnas“, 1938 m. sukūrtą dailininko Stasio Ušinsko. Čia rodoma ir nebylioji prieškario kronika, įvairių operatorių filmuota iki pirmosios sovietų okupacijos. Šį nebylų kiną galima žiūrėti sėdint ant autentiškų prieškario kino teatro kėdžių. Galbūt lankytojams bus įdomūs ankstyvieji, antikvariniai, kino technikos eksponatai, sukurti XX a. pradžioje. Vienas jų – ranka sukamas 28 mm (standartinis juostos plotis – 8, 16, 35 mm) juostai skirtas projektorius „Pathe Kok“, turintis sandarų gaubtą ir pritaikytas kelionėms. „Pathe Kok“ projektorius gamino Prancūzijoje, Olandijoje ir JAV 1912–1918 metais. Šis gali būti pagamintas JAV 1913 metais. Muziejus šiam projektoriui turi ir porą vaidybinių nebylių 28 mm juostos filmų. Kitas projektorius – nedidukas prancūziškas „Pate Baby“, skirtas rodyti 9,5 mm juostai su viena centrine perforacija, pagamintas apie 1912–1914 metus. Unikali ir eksponuojama filmavimo kamera – 1925–1928 m. „Bell and Howell“ firmos JAV pagaminta 16 mm „Filmo“, skirta kino mėgėjams. Šią kamerą iš Filipinų 1928 m. į Lietuvą atvežė akademikas P. Šivickis ir ja nufilmavo daugybę juostų. Po akademiko mirties jo mokinė Laima Petrauskienė perdavė kamerą muziejui. Kampe ant stovo –­ profesionali kino kamera „Eta“. Tarp prieškario nuotraukų įdomus eksponatas –­ „Kino vagonas“ (apie 1930 m.), kuris važinėdavo, rodydamas filmus. Nuotrauka gauta iš JAV lietuvio kolekcininko Raimundo Lapo. Specialiai šiai parodai padaryta 1931 m. žurnalo „Lietuvos mokykla“ pirmojo numerio kopija, kurioje lankytojai gali paskaityti M. Jonaičio straipsnį „Kinematografas ir jo pasėkos“ apie tai, kokią neigiamą, anot autoriaus, įtaką asmenybei daro kinas.

Ketvirtasis kambarys skirtas sovietmečio vaidybiniam kinui. Tai 1953–1989 m. laikotarpis, kai kinas buvo finansuojamas ir cenzūruojamas valstybės. Lietuvoje tais metais veikė viena valstybinė Lietuvos kino studija. Kiekvienas filmas turėjo pereiti daugybę pakopų. Paraiška, scenarijus buvo svarstomi redaktūros, scenarijai tvirtinami ir studijoje, ir Kinematografijos komitete, vaidybinių –­ vežami į Maskvą ir tik ten patvirtinti įgydavo teisę būti kuriami. Tos pačios procedūros laukdavo filmuotos medžiagos ir baigto filmo. Kol vaidybinio filmo Maskvoje nepriimdavo „Goskino“, jis neturėjo teisės būti rodomas Sąjungos kino teatruose. Geriausiu atveju kelios jo kopijos būdavo trumpai rodomos vietos kino teatruose. Nemaža talentingų filmų dūlėjo lentynose ir dienos šviesą išvydo tik per M. Gorbačiovo perestroiką.

Nepaisant aktyvios ideologinių institucijų globos, kino kūrėjai sukūrė ne vieną įsimintiną filmą. Lietuvos kino studija (LKS) buvo atkurta 1945 m. gruodį Kaune. Jos produkcija buvo kino kronika ir dokumentiniai filmai. Tuo metu nei Latvijoje, nei Estijoje vaidybinio kino nebuvo, nebuvo ir kūrybinių darbuotojų. Tačiau svajonės kurti vaidybinius filmus ruseno. Pokario metais į Lietuvos kino studiją atvyko nemažai kinematografininkų, dėl vienų ar kitų priežasčių negalėjusių dirbti Sąjungos studijose. Maskva „globojo“ respublikines studijas, stengdamasi, kad pirmieji filmai būtų ideologiškai „teisingi“. Todėl pirmuosius vaidybinius filmus kūrė „Mosfilmo“ ar „Lenfilmo“ pasiuntiniai. 1953 m. rusų scenaristas Jevgenijus Gabrilovičius buvo „suporuotas“ su Juozu Baltušiu, sukurtas scenarijus apie laimingą tarybinę Lietuvą. Filmą „Aušra prie Nemuno“ režisavo Aleksandras Faincimeris, filmavo Andrejus Moskvinas, dailininkas – Semionas Malkinas, vaidino lietuvių aktoriai. Tai pirmas LKS vaidybinis filmas, nors ir kurtas drauge su „Lenfilmu“. Kiti keli kūrybiniai Sąjungos ekipažai mūsų kinui paliko filmus „Ignotas grįžo namo“, „Tiltas“, „Kol ne vėlu“. Tik 1957 m. režisūrą Maskvoje baigęs Vytautas Mikalauskas subūrė lietuvišką kolektyvą ir LKS sukūrė pirmąjį lietuvių pokario vaidybinį filmą „Žydrasis horizontas“.


 

Skaitytojų vertinimai


68149. Laima Petrauskienė :-) 2011-05-16 09:41
Straipsnis įdomus ir informatyvus; žinoma, būtų buvę labai gerai, kad jis būtų pasirodęs gerokai anksčiau, o ne prieš pat parodos uždarymą. Kadangi manau, jog dokumentiniame rašinyje viskas turi būti tikslu, tai vieną nedidelį netikslumą pataisysiu. Nesu čia minimo akademiko Šivickio mokinė, nesu jo mačiusi gyvo; atėjau dirbti į jo vadovautą institutą po jo mirties. Šifravau jo filmus, tyrinėju jo mokslinį palikimą bei biografiją; žaviuosi juo kaip mokslininku ir kaip žmogumi. Rašiau ir rašysiu, kad tai buvo iškiliausias XX a. Lietuvos biologas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
14:17:03 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba