Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-13 nr. 3331

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
namai
14
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• PETRĄ KIMBRĮ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir kalbėjimas į tuštumą atsišaukia aidu
5

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris 2011

KNYGOS 
• SIGITAS NARBUTAS.
Arato karatai
7
• Pirmosios knygos konkurso laimėtojai1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

PRISIMINIMAI 
• VYTAUTAS BUBNYS.
Lūžęs nepalūžęs
67

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išmone kibirkščiuojančiame spektaklyje –­ tolyn nuo buitinio teatro
• RIDAS VISKAUSKAS.
Studentų spektaklis – „netyčinis“ trukmės rekordininkas
5
• Mus paliko aktorė Rūta Staliliūnaitė

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“
1

MUZIKA 
• Maži, bet...

DAILĖ 
• Didysis Paryžiaus salonas ir jo publika

PAVELDAS 
• SAULIUS STRIUOGAITIS .
Palangoje – atkurtos grafų Tiškevičių rūmų terasos vazos
1

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarptautiniais miškų metais – giraitė Justino Marcinkevičiaus garbei

POEZIJA 
• ARTŪRAS VALIONIS7

PROZA 
 NIJOLĖ RAIŽYTĖ.
Kareivio duktė
10

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paieškose
16

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
„Ar jau papjovėte pachmielo avinėlį?..“
 
• Gyd. ALVYDAS REPEČKA.
Antroji dainuojanti revoliucija
4

PROZA

Kareivio duktė

Romano ištrauka

NIJOLĖ RAIŽYTĖ

[skaityti komentarus]


Geltonuojančios ražienos priminė dykumą, o nežinia iš kur sklindantis čiobrelių aromatas – jūrą, pušynus ir smėlynus. Jūra kaime netyvuliavo, bet žemės čia buvo smėlėtos, kalnuotos ir nederlingos. Mano seserį, tyliai galvojo Mantas, žvelgdamas į neseniai nupjautą javų lauką, tikriausiai pagimdė rugiai, o ne žmonės, todėl jai ir davė tokį keistą vardą Rugilė. Gerai pagalvojus, visi mes turėtume vadintis augalų, medžių ar gėlių vardais – juk visi esame šios gražios ir paslaptingos žemės vaikai. Visai nesupykčiau, jeigu mane, tarkim, vadintų Ąžuolu ar Beržu, Lazdynu ar Šermukšniu.

Plikomis įdegusiomis Rugilės rankomis bėgiojo šiurpuliukai, jai gniaužė gerklę, troškino, vieną akimirką, pavirtusi lengvu drugeliu ar kokiu neišvaizdžiu paukščiu, net norėjo pakilti į padanges ir daugiau niekada nesugrįžti į žemę, į šį keistą kaimą, tylų, išmirusį, be žmonių, priklausantį tik karštai saulei, padūkusiam vėjui ir besislapstantiems gyviams.

Sode, po alyvine obelimi, keturi vyrai sėdėjo ant trinkų ir gėrė degtinę, retkarčiais užsikąsdami rūkytais lašinukais, rugine duona ir kvepiančiais agurkais, kuriuos ką tik, nuskynusi darže, atnešė sodybos šeimininkė, ta pati, kadaise radusi Rugilę. Vyrai buvo baigę vežti šiaudus ir smagiai nusiteikę, linksmai šnekučiuodamiesi ilsėjosi. Aplinkui zyzė įkyrios širšės, netoliese, ieškodami varlių, vaikštinėjo pora gandrų, pažeme šaudė kregždės; akimirką Rugilė taip pat norėjo, pavirtusi vikria kregždute, nuskrieti nežinia kur ir daugiau čia nesugrįžti, tačiau svetingai ir smalsiai moteriškei tokių minčių nekilo; sužinojusi, kokiu reikalu užsuko svečiai iš miesto, stumte įstūmė juos į verandą ir, pasodinusi už stalo, pasakė:

– Ir kas galėjo pagalvoti, kad iš pasmerktos pamestinukės užaugs tokia graži mergaitė. Nesitikėjau, kad dar kada nors mane aplankysi...

– Kai viskas išaiškėjo, – paaiškino Mantas, – sesuo panoro sužinoti tiesą.

Moteris prisipažino visąlaik galvojusi apie Rugilę, net gailėjosi pati nepasiėmusi jos auginti. Sakė, kad ir pati ieškojusi, klausinėjusi apylinkės žmonių, ar jie ko nors nėra girdėję apie palikto kūdikio tėvus. Prisiklausiusi visokių istorijų, bet nė viena nepasirodžiusi rimta, įtikinama. Kai viešnia atvirai prisipažino, kad jai būtų įdomu išgirsti visas tas istorijas, net ir pačias fantastiškiausias, moteris pakilo, minutėlę dingo kambaryje, o paskui grįžo, nešina ąsočiu šviežių obuolių sulčių ir stiklinėmis.

Pirma istorija, papasakota geraširdės kaimietės, ir Rugilei pasirodė juokinga.

Moters kaimynas pliauškęs, kad matė, kaip tos dienos, kai rado mergaitę, rytą iš apniukusio dangaus nusileido didžiulė skraidanti tviskanti lėkštė. Iš jos išlipo keistu skafandru vilkinti būtybė (neaišku, ar vyras, ar moteris) ir, padėjusi ant žolės nežinia kokį mažą ryšulį, sugrįžo atgal į skraidyklę. Vyras norėjęs prieiti arčiau ir pažiūrėti, kas ten, bet taip išsigandęs, kad net sąmonę praradęs. Kai atsigaivelėjo, nei skraidančios lėkštės, nei palikto ryšulio jau nebuvo. Kaimiečiai ilgai juokėsi iš tokių vyro šnekų, nes visi žinojo jo silpnybę alkoholiui. Šaipėsi – jau iš pat ryto, matyt, buvo prisisiurbęs, kad ateivius matė.

Antroji istorija buvo tikroviškesnė, tačiau dvelkianti liūdesiu, kaimo tamsa ir prietarais. Tą pačią dieną, kai gimė Rugilė, gretimo kaimo ežere nuskendusi dar šešiolikos neturinti daili mergaitė. Nuskendo lyg ir netyčia, pagauta klastingos srovės – toje vietoje jau ne vienas žmogus, sako, per daugelį metų nuskendęs, – bet kas dabar žino, kaip ten iš tikrųjų buvo. Lyg ir nesilaukusi, su niekuo nedraugavusi, bet gal ją kas nors išprievartavę, o ji bijojusi prisipažinti; šneka, kad tėvai labai griežtai ją prižiūrėję ir saugoję kaip savo akį. Skenduolės draugė girdėjusi, kaip tėvas jai kartą pasakęs: „Jeigu dar prieš vestuves susimesi su kokiu tipu, išvysiu iš namų, tikrai nepasigailėsiu.“ Dukrai skaitė pamokslus, o pats linksminosi su ne viena kaimo moteriške. Mama, tyli rami moterytė, kentėjo ir apsimesdavo nieko nežinanti. Dukrai nuskendus, tas dar labiau pasileido, ištvirko. Išgirdęs kalbas, kad dukra buvusi nėščia, todėl nusiskandinusi, taip pasiuto, kad net sulaužė šonkaulius taip pliauškusiam kaimynui. Tas vos galo negavo, beveik mėnesį ligoninėje žaizdas gydėsi.

Paskui dar moteris papasakojo apylinkės davatkėlių kalbas, kad vaiko susilaukusi ir jį palikusi viena bažnyčios choro giedotoja, atseit, buvusi kunigo meilužė; vienu metu ta pasileidusi mergaitė papilnėjusi, o paskui staiga vėl sulysusi. Bet konkrečių įrodymų niekas neturėjo, niekas nematė. Dabar ji gyvena Vilniuje, sako, ištekėjusi ir augina porą gražių vaikučių.

Visos moters papasakotos istorijos Rugilės neįtikino, nė viena jų nesusidomėjo. Gal tik pasakojimas apie choristę sukėlė šiokį tokį smalsumą, bet negi dabar, neturint jokių konkrečių įrodymų, eisi ir klausi: žinai, gal tu kadaise mane, vos gimusią, palikai? Tikriausiai ją palaikytų pamišėle, be to, tie pasakojimai apie kunigus ir jų meilužes dažniausiai būna išlaužti iš piršto.

Mantas taip pat už nieko neužkibo. Išsukdamas automobilį iš sodybos kiemo, tarė seseriai:

– Sakiau, kad nieko gero nepeši, kad neverta net pradėt.

Nuliūdusi Rugilė tylėjo. Jautėsi šlykščiai, lyg būtų buvus išrengta ir kokią valandą pajuokai pastatyta miestelio turgaus aikštėje. Matė, kaip vyrai, gėrę sode degtinę, nulydėjo ją gašliais nepagarbiais žvilgsniais, kaip kuris net (gal jai tik, žinoma, pasigirdo) pavymui pasakęs: „Ieško ko nepametę, ko niekada neras, kažkokios kvailės duktė.“

Kitąkart jie dar užsuko į miestelio polikliniką, kur, jų manymu, turėjo savo sveikatą tikrintis besilaukianti moteris. Medikės, dirbusios prieš dvidešimt penkerius metus, jau nebuvo, gydytoja buvo mirusi. Jaunutė akušerė tik pasamprotavo: „Aš nieko apie tai negirdėjau. Jeigu ta gydytoja būtų ką nors žinojusi, būtų pranešusi policijai. Apie tai būtų parašę visi laikraščiai ir žmonės po šiai dienai pasakotų šią liūdną istoriją.“ Ir tik tada, kai Mantas įspraudė jai į delną keletą pinigėlių, sutiko pakelti senas kartotekas. Tačiau visų – jų buvo nedaug –­ tais metais gimusių mergaičių mamų kartotekos buvo tvarkingos, užbaigtos.

– Ta moteris tikriausiai nesilankė pas jokį gydytoją, –­ pasakė akušerė, – slėpė savo nėštumą.

– Bet kaip galima nuslėpti tokį dalyką? – nusistebėjo Rugilė. – Negi artimieji nieko nepastebėjo?

Akušerė šyptelėjo.

– Sunku, bet įmanoma, – pasakė, nenuleisdama spindinčių žydrų akių nuo Manto, – ypač, kai tų artimųjų nėra arba tu jiems nė motais.

Vadinasi, pagalvojo Rugilė, mano mama gal buvo vargšė našlaitė, pabėgusi iš vaikų namų, arba jos tėvai gėrė ir dukra visiškai nesirūpino. Greičiausiai taip ir bus. Gal tikrai reikia liautis ieškojus ir erzinus šeimą, kurioje man niekada nieko, nei meilės, nei duonos, nestigo. Princesė užsinorėjo pavirsti pelene – tikrai, kokia kvailystė!

– O tu tai jaunajai daktarei patikai, – pasakė Rugilė, kai jie važiavo namo. – Vos nusišypsojai, visa ištižo.

Mantas šyptelėjo.

– Mačiau. Ta akušerė tikrai verta dėmesio, bet, deja, mano širdis jau užimta.

– Na... taip... Tu ne donžuanas, nesinaudoji moterų prielankumu. Tik kad aš tos tavo išrinktosios dar nesu mačiusi, kodėl ją slepi?

– Neslepiu, tiesiog nebuvo progos supažindinti. Dabar, kai gyveni atskirai, rečiau susitinkame. Nereikėjo tau to buto nuomoti, būtume visi ir toliau tilpę.

– Kai žmonės užauga, jiems reikia daugiau erdvės ir laisvės, – pasakė Rugilė ir liūdnai nusišypsojo.

– Tu, žinoma, teisi, kai vesiu, taip pat išsikraustysiu iš tėvų buto. Paimsiu iš banko paskolą, nusipirksiu sklypą ir statysiuos namą. Su tėvais tegul Lina gyvena. Kiek žinau, irgi rengiasi tuoktis, o tas jos būsimas vyras tikrai ne turtuolis, paprastas vienos firmelės klerkas, gaunantis minimalų atlyginimą. Jeigu gerai su juo sutarsiu, priimsiu dirbti į savo firmą. Priimčiau ir tave, bet modeliuotojų ar siuvėjų automobiliais prekiaujančioje firmoje nereikia. Nebent kokia agente, vadybininke.

– Ačiū už pasitikėjimą, – toks brolio pasiūlymas jai paglostė širdį, – bet man kol kas gerai ir proginių suknelių salone. Tu man... kaip tikras brolis. Gal net tikresnis, gal kraujo brolis nebūtų toks rūpestingas ir paslaugus.

– Galvoji, kad gali turėti tikrų brolių?

– Kas žino, gal ir turiu, bet kažin ar juos kada nors surasiu, – susimąsčiusi pasakė Rugilė. – O jeigu ir surasiu, tai nežinau, ar susidraugausiu. Juk kartais tikri broliai ar seserys būna kaip svetimi ir mažai bendrauja, susitinka keletą kartų per didžiąsias šventes ir viskas. Ypač vienas nuo kito nutolsta, kai sukuria savo šeimas.

– Taip, – pritarė susimąstęs Mantas, – žmonės keičiasi. Vyrus, kiek pastebėjau, meistriškai, nors ir nebaigusios jokių specialių universitetų, valdo jų žmonos. Jie neretai bando nuo jų pasprukti, bet jiems, žinoma, ne visada pavyksta. Mano būsima žmona vakar, kai norėjau Linai padėti nusipirkti kompiuterį, pareiškė: „Ko dabar lėksi, juk sesuo jau suaugusi, tegul pati savimi rūpinasi.“ Agnė jau dabar pavyduliauja, tai kas bus toliau?

– Turėsi tenkinti jos kaprizus, – nusijuokė Rugilė, –­ antraip amžinai pyksitės. Manau, kad tavo draugė, sužinojusi, jog išvažiavai su manimi, taip pat nesijautė laiminga.

– Sužinojusi, kad tu ne tikra mano sesuo, labai nustebo, jai net akys ant kaktos išvirto. Kai pasakiau, kad ieškai savo tikrųjų tėvų, nežinojo, nė ką atsakyti. Manau, kad Agnė dar gerai nesuvirškino šios pritrenkiančios žinios, ji jai pasirodė pernelyg sudėtinga.

– Tu ją myli? – tiesiai paklausė Rugilė.

– Taip. Labai.

– Tada viskas gerai. Viskas gerai, visada viskas bus gerai.

– O tu kaip jautiesi? Ar jau pamiršai Nojų? Sprendžiant iš to, kad vis dar nesusirandi jokio kito draugo, nepamiršai. Jeigu netyčia pasirodytų, tikriausiai vėl pultum jam ant kaklo kaip kokia pamišėlė.

– Sunku būtų atsispirti, – atvirai prisipažino Rugilė. –­ Kalba, kad jis labai pasikeitė, surimtėjo. Bet... juk jis vedęs.

– Abejoju, – nusijuokė Mantas, – kad tokie tipai kada nors apskritai veda. Gal ir gyvena su kokia moterimi dėl pinigų, nežinau.

– Tu jo niekada nemėgai? Taip? – liūdnai paklausė Rugilė.

– Nemėgau. Šlykštus tipelis, ir tiek.

– Jam tiesiog nepasisekė, – atsiduso Rugilė. – Nors ir turėjo tėvus, bet jie jo nemylėjo ir nesirūpino. Augo gatvėje, su draugais, kaip koks pamestinukas.

Brolis nežinia ką jai atsakė, kalbėjo, bet Rugilė jau nieko negirdėjo, tik laukais pralekiančių šešėlių kontūruose matė Nojaus veidą, jo akis, bučiniui pravertas lūpas, ištiestas rankas. Vėl pamatė, kaip Nojus, apsižergęs raudoną riaumojantį motociklą, beprotišku greičiu nurūko debesų link ir pradingo tarsi kokia sprogusios kometos nuolauža.

Rugilė skausmingai delne spaudė rausvą akmenuką, pasiimtą iš kaimietės dirvos, iš lauko, iš savo paslaptingo lopšio, ir tyliai sau pažadėjo, kad jį saugos; pajuto, kad akmenukas kaži koks ypatingas, skleidžiantis šilumą. Gal jį, galvojo Rugilė, kadaise skausmingai savo delnuose spaudė ir mano vargšė mama.

Rugilė dar apsilankė kūdikių namuose, tuose pačiuose, kuriuose praleido pirmąsias savo gyvenimo dienas, tačiau ir ten nieko nepešė; pasirodo, niekas niekada jos neieškojo, nesiteiravo. O gal ir ieškojo, netikėjo, tik darbuotojos neprasitarė, tylėjo kaip žuvys, gal joms uždrausta apie tai kalbėti.

Vieną vakarą, glostydama paprastą laukų akmenuką, pagalvojo: juk būna taip – prapuola koks nors tau mirtinai reikalingas daiktas, visur jo ieškai, suki galvą, kur jį nukišai, bet jis neatsiranda ir gana. Tada liaujiesi jo ieškojusi, pamiršti, net susitaikai su mintimi, kad niekada jo nesurasi, o tas nenaudėlis staiga vieną gražią dieną ima ir pasirodo, nukrenta tarsi iš dangaus. Taip neseniai atsitiko ir su užrašų knygute. Niekur jos nerado: nei rankinėje, nei rašomojo stalo stalčiuose, nei knygų lentynose, o atrodė, kad ką tik ją mačiusi, turėjusi rankose. Rytą, skubėdama į darbą, žiūrėjo ir savo akimis netikėjo – lyg niekur nieko guli ant batų dėžės ir tarytum juokiasi. Rugilės nuostabai nebuvo ribų – juk vakar šitą vietą šimtą kartų peržiūrėjusi! Tai gal kas nors panašaus atsitiks ir biologiniams tėvams? Kai liausis jų ieškojusi, jie ims ir atsiras, nusileis tarsi iš dangaus.


2011


 

Skaitytojų vertinimai


68157. Filologinis išsilavinimas2011-05-16 13:02
Filologinis išsilavinimas - tai betoniniai luitai, kurie įkalina žmogaus mąstymą ir nukreipia sentimentalumo vaga.

68159. Mira2011-05-16 13:27
O ar taip jau blogai sentimentalumas? Tiek filoginis issilavinimas, tiek sentimentalumas yra sveikinti dalykai, prie ju kimba tik tie, kurie nesupranta.

68161. Statybininkas2011-05-16 18:03
Labiausiai pyksta tie, kurie to filologinio išsilavinimo neturi, ir neturi supratimo apie rašymą.

68168. paieškų tarnyba2011-05-16 22:22
filologinis išsilavinimas savo taikliom pastabom - tiesiai į esmę - mane gardžiai prajuokino. tuo pačiu norėčiau paprašyti - ar negalėtų filologinis išsilavinimas parašyti ese? jos šiandien kaip tik pasigendu, nors ir paskelbtas konkursas. tema laisva, nors tiktų ir "betoniniai luitai". iš anksto dėkoju. š. (be filologinio išsilavinimo ir be pretenzijų į rašytojus:)

68170. š.?2011-05-16 23:25
negali būti!

68177. š2011-05-17 11:38
ko negali būti?

68179. beje2011-05-17 12:04
atsakysiu į Jūsų klaustuką. taip, tai trumpinys. š - tarp šudros ir šventojo, kaip taikliai pastebėjo vienas virtualus kolega. o tai reiškia - šekspyras. esu jo garbintoja šekspyriada. malonu susipažinti:)

68181. Girdas2011-05-17 12:50
Nesupratau, kodėl pavadinimas - Kareivio duktė? Pagal turinį - kunigo.

68234. Armona2011-05-19 11:27
o man atrodo, kad paslaptis atskleidžiama jau pavadinime ir toliau jau nebeįdomu, nebelieka intrigos. Visai nesvarbu, ar tas kareivis herojės motiną išprievartavo, ar pamylėjo iš didelės meilės ir žuvo kitą dieną mūšyje...

68249. taip, 2011-05-20 13:19
pavadinimas - blogesnio jau negali buti. Ar taip vadinsis ir visas romanas? Miela autore, darykite su juo ka nors, kol dar laikas...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
14:17:02 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba