Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-13 nr. 3331

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
namai
14
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• PETRĄ KIMBRĮ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir kalbėjimas į tuštumą atsišaukia aidu
5

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris 2011

KNYGOS 
• SIGITAS NARBUTAS.
Arato karatai
7
• Pirmosios knygos konkurso laimėtojai1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

PRISIMINIMAI 
• VYTAUTAS BUBNYS.
Lūžęs nepalūžęs
67

TEATRAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Išmone kibirkščiuojančiame spektaklyje –­ tolyn nuo buitinio teatro
• RIDAS VISKAUSKAS.
Studentų spektaklis – „netyčinis“ trukmės rekordininkas
5
• Mus paliko aktorė Rūta Staliliūnaitė

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“
1

MUZIKA 
• Maži, bet...

DAILĖ 
• Didysis Paryžiaus salonas ir jo publika

PAVELDAS 
• SAULIUS STRIUOGAITIS .
Palangoje – atkurtos grafų Tiškevičių rūmų terasos vazos
1

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarptautiniais miškų metais – giraitė Justino Marcinkevičiaus garbei

POEZIJA 
• ARTŪRAS VALIONIS7

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ.
Kareivio duktė
10

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paieškose
16

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
„Ar jau papjovėte pachmielo avinėlį?..“
 
• Gyd. ALVYDAS REPEČKA.
Antroji dainuojanti revoliucija
4

TEATRAS

Išmone kibirkščiuojančiame spektaklyje –­ tolyn nuo buitinio teatro

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio „Tas, kuris gauna antausius“ scena
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
iš LRDT archyvo


Nauja Lietuvos rusų dramos teatro premjera „Tas, kuris gauna antausius“ (pagal Leonido Andrejevo pjesę) daug kuo stebina. Įdomu, kad pasirinktas būtent šio autoriaus kūrinys – mūsų kraštų teatre L. Andrejevo pjesės statomos itin retai; čia sunku aptikti šiandienos socialinių realijų, esama nemažai vienaplanių simbolių, kūryba pernelyg tiesmuka... Tačiau stulbina kūrėjų fantazija. Koks dėmesys spektaklio vaizdui! Pasitelktos kaukės, paprastesnio valdymo marionetės, videomenas... Intriguoja interaktyvus bendravimas su publika (veikėjai įtraukia ir žiūrovus, juos provokuoja). Režisierius Jonas Vaitkus išradingai sprendžia trupės kaitos ir ugdymo klausimus (kur link teatro vadovas pakreips LRDT po kelių metų?), pedagogines užduotis (masinės scenos, matyt, dėl ekonominio taupumo mūsų teatruose tapo „deficitu“, o šiame spektaklyje joms pasitelkiami studentai, tad jų gausu, jos išraiškingos, tikslios). Spektaklis sykiu kelia ir profesinių klausimų. Tačiau tai veikiau teigiamas dalykas, juk būna premjerų, po kurių svarstyti tiesiog nelabai yra ką, pažiūrėjai – po savaitės pamiršai.

Spektaklyje vaidina didelė aktorių trupė (yra ir kviestinių aktorių bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktoriaus meistriškumo specialybės studentų), kai kuriuos vaidmenis kuria du atlikėjai. Trupė – tarptautinė: kartu su rusakalbiais aktoriais spektaklyje puikiai vaidina ir iš Klaipėdos dramos teatro pasitraukęs Vytautas Anužis (man, nerusakalbiui, aktoriaus rusų kalba skambėjo natūraliai; nenuostabu – 1978 m. jis baigė Boriso Ščiukino aukštąją teatro meno mokyklą prie Jevgenijaus Vachtangovo akademinio dramos teatro Maskvoje), ir suomis Jaakko Edvinas Kiljunenas, ir italas Anto­nio Villani’s...

Peržvelgiau aktorių sąrašą. Iš viduriniosios ir vyresniosios trupės kartos vaidina, regis, tik septyni aktoriai, kiti –­ jaunoji karta ir studentai, kuriems šis spektaklis, tikiu, turi didelę pedagoginę vertę. Taigi J. Vaitkus remiasi paslankiausia „medžiaga“ – jaunimu, kuris juo tiki, yra ritmiškas, muzikalus, energingas, neprisirišęs prie vienos vaidybos manieros.

Spektaklio atradimu laikyčiau Valentiną Kirejevą, vaidinantį klouną Tą (kuris gauna antausius). Netikėtas atrodo režisieriaus vaidmens paskyrimas. Aktoriaus likimo mįslės ir nenuspėjamumas! 1995-aisiais LMTA studijas baigusiam V. Kirejevui tiek metų reikėjo laukti vaidmenų, kurie atkreiptų į jį dėmesį! Ilgą laiką iš vienos šalies į kitą „per teatrus keliaujantys“ režisieriai ar mūsų pačių režisūros varguoliai įvertino jo specifines fizines savybes (didelės akys, smulkus kūno sudėjimas) kaip tinkamas epizodiniams, charakteriniams vaidmenims tai spektakliuose vaikams, tai ne itin gerose komedijose. Pagaliau 2009-aisiais režisierius Algirdas Latėnas jam patikėjo pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Juokdarys Balakirevas“ (pagal Grigorijaus Gorino pjesę; aktorius už Balakirevo vaidmenį 2010 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“). Dabar štai – klouno To vaidmuo, reikalaujantis didelės vidinės (ir fizinės) stiprybės, valios, emocijų ir žodžio valdymo meistrystės. Klounas Tas –­ spektaklio ašis, romantikas, tragiškasis maištininkas, išdrįsęs pasakyti „ne“ moraliai išgverusiam cirko pasauliui, visiems vienokių ar kitokių aistrų kamuojamiems personažams, ryžęsis išgelbėti gražiąją Konsuelą nuo vergijos, tiesa, savotiškai –­ mirtimi, pats vienas nusprendęs, kad merginai taip esą būtų geriau... (Bet toks tik „juoda balta“ pasaulio vertinimas daro spektaklį kiek schemišką, bet... Režisieriaus jausenos juk nepakeisi.)

Cirko vaizdinys dramaturgijoje – populiarus modelis pasauliui apibūdinti. Cirkas sužadino ir šio spektaklio kūrėjų vaizduotę ieškoti vaizdingumo, teatrališkumo. Filmuotu vaizdu (autoriai – Rūta Vaitkevičiūtė ir Paulius Juodzevičius) scenos erdvė tarsi padidinama, o scenos gilumoje kaip veidrodyje matome žiūrovų salę: kaip renkasi publika, kaip per pertrauką tuščioje salėje kvailioja, siautėja klounas. Taigi ir publika režisieriaus sumanymu tampa cirko dalyvė. Tik įėjusius į salę žiūrovus su šampano taurėmis pasitinka Igorio Abramovičiaus orusis Kelneris (ką režisierius rezga?). O vos spektakliui prasidėjus, suskamba salės viduryje sėdinčio „žiūrovo“ (Vytautas Anužis) mobilusis telefonas. Atsiliepęs, „kietas“ vyriškis garsiai aiškina, kad „tuoj bus vietoje“; į aktorius scenoje ir žiūrovus jam nusipjaut, visą eilę pakelia rėkdamas į telefoną ir eidamas iš salės. Spektaklis trumpam nutrūksta... Kitas toks „inkliuzas“ buvo ir antroje spektaklio dalyje, kai trys vyriokai kepė kiaušinienę, darė „gramą“, užkąsdami agurkėliu, ir pasakojo anekdotus „apie valdžią“, kol juos išvaikė valdingoji cirko direktoriaus žmona... Šitaip, ko gero, režisierius spektakliui nori suteikti daugiau atrakcijos, „sužaisti“ laiko ženklais, asociacijomis, priartinti žiūrovus prie mūsų „purvinų“ dienų...

iliustracija
Spektaklio „Tas, kuris gauna antausius“ scena
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
iš LRDT archyvo

Artūro Šimonio scenografija – lakoniška, funkcionali. Avanscenoje matome fontaniuką, kuriame, prieš prasidedant veiksmui, plaukioja kičinė gulbė. Vėliau aplink fontaniuką ir jo viduje konstruojamos svarbiausios veikėjų kovos mizanscenos. Scenos dešinėje ir kairėje – pakylų puslankiai. Jomis vaikšto, juda, raivosi ar ant jų šoka masinių scenų dalyviai – cirkininkai (choreografė Leokadija Dabužinskaitė). Kostiumai, kaukės (dailininkė Agnė Kuzmickaitė) ne tik atitinka cirko temą, bet ir ryškiai charakterizuoja veikėjus (kartais atrodo, kad jei aktorius ko ir nesuvaidintų, už jį tai padarytų kostiumas, raiškus mizanscenų piešinys). Daugelio aktorių nepažinau! Kas vaidina cirko direktorių Brikę, iš balkono antrame aukšte komanduojantį artistams scenoje, o vėliau vežiojamą tarsi kokį neįgalųjį keistame vežimėlyje? Matome ne veidą – grimo kaukę ir apvalainą statinį ant galvos. Ogi Sergejus Zinovjevas! Kas vaidina tuos du gyvius (?), monstriukus (?) Tilį ir Polį, kurie makabriškai raivosi, šnypščia, moduliuoja keisčiausiais balsais, vaikščiodami ant itin aukštų „platformų“ batų, jų pirštai prailginti pirštinėmis, o veidai – groteskiški „gąsdintuvai“? Programėlėje rašoma – Valentinas Novopolskis ir Jaakko Edvinas Kiljunenas. O kas vaidina rėksmingą geltonąjį klouną Džeksoną, labai nepatenkintą naujuoju konkurentu klounu Tuo ir vieną po kito (sąlygiškai, žinoma) šiam skeliantį antausius? Dmitrijus Denisiukas! Kaukėms buitinė psichologinė vaidyba netinka, iš aktorių jos reikalauja groteskiškos plastikos, balso, raiškios formos, vaidybos lengvumo.

Įdomus režisieriaus požiūris į aktorių tipažus. Jis lyg ir nelaužo jų ribų, bet spektaklyje tie tipažai įgauna naujų bruožų. Štai Konsuelą, grafo Mančinio dukterį, dėl kurios verda veikėjų aist­ros, vaidina trupės „sidabrinis varpelis“ –­ Aleksandra Metalnikova, lyrinių romantinių vaidmenų aktorė. Šiame spektaklyje jai lyg ir nieko nauja – vėl skrajoti tarp vyrų, apie meilę taurią svajoti, bet vos pabrėžiant naivumą, vidinį aklumą – juk jos nemyli nei savo išvaizdą puoselėjantis žokėjas Alfredas Bezanas (Antonio Villani’s), prie kurio linksta jos širdis, nei geidulių savo dukteriai kamuojamas (tariamas) tėvas grafas Mančinis (Aleksandras Agarkovas), kuris ją parduoda kaip žmoną gašliam baronui Renjarui (Vytautas Anužis vaidina tarsi „vorą“, kuris scenografijos dalimi tapusioje slėptuvėje –­ Tarnautojo (Vladimiras Serovas) vežiojamoje „oloje“ tik ir laukia, kol auka prisiartins; pabaigoje, gavęs nuotaką, ją kaip lagaminą laiko ant kelių, čiupinėja, tikrina „daikto“ kokybę).

„Seksualumas Jono Vaitkaus teatre“ – gal kada kas ryšis disertacijai tokia tema? Juokai, bet visokių perversijų jo spektakliuose nestinga. Mėgsta režisierius „prieš plauką“ paglostyti žiūrovus. Zinida, Brikės žmona (Jevgenija Rusakova), geismo kamuojama, nesėkmingai vaikosi žokėją Bezaną, tačiau varguolį Tą pričiupti jai lyg ir pavyksta... O juk Tas yra įsimylėjęs Konsuelą (kad ir be atsako)... Šitaip artėjama prie lyriškiausios spektaklio scenos, kai Tas nunuodija Konsuelą ir pats miršta. Visi spektaklio veikėjai sustingsta scenos gilumoje, o Tas ir Konsuela vaidina su juos vaizduojančiomis marionetėmis. (Tai antra scena, kai aktoriai vaidina –­ ir gana gerai, nors nėra lėlininkai! – su marionetėmis, pirmoji, manyčiau, nepateisinta – marionetės ir aktoriai dubliuoja vienas kitą.)

Tačiau „cirkas yra cirkas“, ašarojimui –­ ne vieta. Ir visa cirko trupė, Dirigento (Eduardas Murašovas) uždegta, leidžiasi šokti. Tiesa, Dirigento misija spektaklyje ne visai aiški, primena veikiau jungiamąją atskirų scenų „medžiagą“.

Spektaklis „Tas, kuris gauna antausius“ palieka kieta režisieriaus ranka „sukalto“ kūrinio įspūdį. Man artimesni jo kameriniai spektakliai, kuriuose matoma daugiau kruopštaus darbo su aktoriais, jų vaidmenimis. Bet juk kiekvieną spektaklį veikia vis kitos aplinkybės, apie kurias gal ir nėra žinoma...


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
14:16:59 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba