Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-13 nr. 3331

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
namai
14
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• PETRĄ KIMBRĮ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir kalbėjimas į tuštumą atsišaukia aidu
5

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris 2011

KNYGOS 
• SIGITAS NARBUTAS.
Arato karatai
7
• Pirmosios knygos konkurso laimėtojai1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

PRISIMINIMAI 
 VYTAUTAS BUBNYS.
Lūžęs nepalūžęs
67

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išmone kibirkščiuojančiame spektaklyje –­ tolyn nuo buitinio teatro
• RIDAS VISKAUSKAS.
Studentų spektaklis – „netyčinis“ trukmės rekordininkas
5
• Mus paliko aktorė Rūta Staliliūnaitė

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“
1

MUZIKA 
• Maži, bet...

DAILĖ 
• Didysis Paryžiaus salonas ir jo publika

PAVELDAS 
• SAULIUS STRIUOGAITIS .
Palangoje – atkurtos grafų Tiškevičių rūmų terasos vazos
1

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarptautiniais miškų metais – giraitė Justino Marcinkevičiaus garbei

POEZIJA 
• ARTŪRAS VALIONIS7

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ.
Kareivio duktė
10

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paieškose
16

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
„Ar jau papjovėte pachmielo avinėlį?..“
 
• Gyd. ALVYDAS REPEČKA.
Antroji dainuojanti revoliucija
4

PRISIMINIMAI

Lūžęs nepalūžęs

VYTAUTAS BUBNYS

[skaityti komentarus]


Apie jį rašyta prirašyta, kalbėta prikalbėta. Tiesa, šiandien, sakyčiau, dangus nusiblaivęs, nesigirdi ankstesniaisiais metais keltų perkūnijų dundesio. Apsidžiaugiau, kai Rašytojų sąjungos leidykla lietuvių literatūros lobyno serijoje perleido „Sakmę apie Juzą“. Tačiau keliolika metų žiniasklaidoje apie Juozą Baltušį neskaitėme ir negirdėjome. Gal klystu? Būt gerai. Artėjo, priartėjo ir nutolo rašytojo 100-osios gimimo metinės – tyla. Jubiliejaus dienomis bent kuklaus paminėjimo daug kas laukė. Tik Maironio literatūros muziejus „išdrįso“ prisiminti. Bet tai Kaune. O vidurvasary, po dviejų mėnesių nuo sukaktuvių, rašytojo jaunystės mieste Kupiškyje, užgirdau, buvo rengiama popietė mūsų literatūros klasikui.

Lyg tyčia sulaukiau kvietimo iš Rašytojų sąjungos ir išsyk sutikau. Nuvykome kartu su žmona Elena. Bet dalyvauti ne J. Baltušio jubiliejaus iškilmėse, o paminklo „Parduotų vasarų“ piemenėliui atidengimo ceremonijoje. Šiaip ar taip, bronzinis „Piemenukas“ nustebino savo tikrumu, žmogiškosios vertės raiška visoje nedidukėje figūroje, veide, akyse, kurių žvilgsnis nukreiptas į žaliuojančius pievų tolius. Pajunti – žvelgia su viltimi, svajoja apie sotesnį duonos kąsnį, apie tolimą, paslaptingą pasaulį. Paminklo autorius – žinomas skulptorius Henrikas Orakauskas. Apsidžiaugiau, kad būtent į jo rankas pateko idėja sukurti atminimo ženklą. H. Orakauską nuo seno pažinojau, jo darbai puošia ne vieno Lietuvos miesto aikštes, parkus, o daugiausia jų Kupiškyje, kuriame jis ilgus metus gyveno ir kūrė.

Kai pirmasis susižavėjimas skulptūra atslūgo, prieš akis nelauktai iškilo Juza –­­ kresnas, tvirto sudėjimo senojo kaimo vyras, orus, nugrimzdęs į save. Tas pats Juza, kurį J. Baltušis plėšte išplėšė iš savęs, apdovanodamas pačiomis gražiausiomis žmogaus savybėmis – darbštumu, sąžiningumu, žmoniškumu. Nuo pat knygos „Sakmė apie Juzą“ pasirodymo esu įsitikinęs – šis romanas ne vien sovietmečiu, bet ir pastaruosius du dešimtmečius yra visos mūsų stambiosios prozos viršūnė. Tiesa, šia savo nuostata buvau kiek suabejojęs. 1980-ųjų vasarą iš Paalksnės kaimo J. Baltušis atsiuntė man laišką. Jame ir apie Juzą: „Sakmė apie Juzą man kelia daug rūpesčio ir teikia gana geliančios graužaties, kam paleidau į žmones neišbaigtą kūrinį su nemažu krūviu trūkumų. Tai sėdžiu prie ežero Molėtų padangėje, pasidėjęs po ranka „Sakmę“, ir bandau kai ką gelbėti.“ Todėl darsyk perskaičiau autoriaus taisytą, braukytą ketvirtąją romano laidą ir vėl grįžau prie ankstesnės nuomonės, ją sutvirtindamas naujais pastebėjimais. Taigi dabar Kupiškyje klausiu savęs: ar negalėjo iškilti paminklas Juozui Baltušiui –­ Juzai? Kaip toks paminklas atrodytų? Ir gal ne judrios gatvės pakraštėlyje priglaustas, bet žaliame skvere, o gal net prie savivaldybės pastato?

Vėl akis įbedu į „Piemenėlį“, vėl ilgai žvilgsniu jį glostinėju ir nusileidžiu – pirmoji meilė tikrai nerūdija. Tūkstančių tūkstančiai skaitytojų jį, piemenėlį, pirmąjį iš visos J. Baltušio sukurtų personažų galerijos, buvo taip giliai pamilę, kad tegul ir šiandien jį tebemyli kepurėto berniuko figūrėlėje.

Gausiai susirinkę J. Baltušio talento gerbėjai kupiškėnai ir iš toliau atvažiavusieji kantriai laukė. Vidurdienio saulei pliskinant, prie Kupiškio etnografinio muziejaus eismui uždarytoje gatvėje ir gretimuose kiemuose nerimavo minia, laukdama žodžio apie savo kraštietį ir Kupiškio garbės pilietį. Šios išvykos vakarą, maniau, apmesiu kalbelę, pasirašysiu keletą pastabų, tačiau ranka neklausė, ir po pirmųjų sakinių popierius atstūmiau: nesu paskaitininkas, o kas svarbiausia, iš galvos neiškritę, permainų skersvėjų neišdraskyta.

Savo žodį pradėjau primindamas literatūrologo V. Kubiliaus mintį iš jo studijos „XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros istorija“: „J. Baltušio kūryboje vaizdingo liaudiško žodžio, kaimo sakytinio pasakojimo tradicija pasiekė bene aukščiausią meninį lygį lietuvių literatūroje.“ Taigi sakau, kalbėdami apie kūrėją, visuomet turime matyti pirmų pirmiausia jo darbus, jų vertę. Priminiau didįjį norvegų klasiką Knutą Hamsuną, vaikystėje ir jaunystėje patyrusį pažemintojo dalią, vėliau tapusį žodžio meistru, o senatvėje, per karą, kolaboravusį su naciais. Už tai jis buvo smerkiamas, tampomas, kaltinamas, net jo knygos iš bibliotekų buvo mėtomos. Tačiau praėjo koks dešimtmetis, ir kam rūpėjo tie teisėjai ir jų įkvėpėjai? K. Hamsunas šiandien kaip buvo, taip ir liko pasaulyje garsus romanistas.

Nenutylėjau ir J. Baltušio kelio gūbrių, duobių, įvairių klupčiojimų, tuometiniu jo manymu – viską darant Lietuvos labui, jos žmonėms. O gal ilgainiui ir jis pajuto savo krivuliavimus? Noriu pacituoti dar keletą sakinių iš kito jo laiško man: „Mes, vyresnioji karta, praeityje padarėme nemaža klaidų, ypač pirmaisiais pokario metais. Mes nelabai mokėjome dirbti ir gana prastai orientavomės tarp skelbiamų tiesų ir realios gyvenimo tikrovės. Bet, ką padarėme geriausio, tas išliks Lietuvai, tautai, o kas mums nepasisekė bebraidžiojant po visokias „nekonfliktiškumo teorijas“, tai atkris, kaip atkrenta viskas, kas nereikalinga, falšyva, karjerizmo padiktuota.“

Per dešimtį minučių ne ką suspėjau išsakyti, o po visko, kalbantis mažame būrelyje, užgirdau, kaip nelengvai sekėsi suderinti paminklo idėją. Kurti paminklą pačiam J. Baltušiui nebuvo pritarta. Ilgai diskutuota, svarstyta ir pagaliau skulptoriaus siūlymu apsistota prie „Piemenuko“: niekam neužklius, o svarbiausia – pikto siekianti ranka neišniekins, neapdrabstys purvais ar mėšlais, nesudaužys. Nugalėjo atsargumas. Gal ir gerai. Metai bėga greitai, J. Baltušis palauks. Jis mokėjo laukti.

Iš „Piemenuko“ krikštynų grįžęs, užsidegiau parašyti straipsnį apie J. Baltušį ir kupiškėnų dėmesį savo kraštiečiui, talentingam Lietuvos rašytojui. Greit atvėsau: kam jo reikės, kas jį spausdins? Atidėjau geram pusmečiui, o tada vėl įsibridau į praeitin nutolusias dienas.

J. Baltušis teigė, kad, norint pažinti žmogų, reikia su juo pūdą druskos suvalgyti. Su rašytoju, manau, esu suvalgęs gerą žiupsnį druskos ir ištuštinęs ne vieną taurelę ko stipresnio. Nors mus skyrė geri trys dešimtmečiai, bet niekad nelaikiau jo seniu, o ir jis į mane nežiūrėjo kaip į neapsiplunksnavusį jaunuolį. Jau po pirmųjų trumpučių pabendravimų pasiūlė kreiptis į jį „tu“. Iš didelės pagarbos rašytojui nepasinaudojau ta „lengvata“, liežuvis nebūtų apsivertęs.

Vis dėlto kodėl J. Baltušis prie manęs, sakyčiau, prilipo taip lengvai? Perskaitęs mano pirmąją ir tokią „pusžalę“ apysaką „Beržai svyruokliai“ ir su reikalais atsidūręs Kaune, susirado pradedantį literatą Vytautą Bubnį ir tiesiai pasakė: „Pirmas blynas neprisvilęs.“ Ir dar pridūrė, kad iš manęs gali išeiti tikras meistras. Nepatikėjau, kad kalba nuoširdžiai, o šiandien, prisiminęs tuos skambius jo žodžius, galiu pasakyti, kad ne vienam jaunam prozininkui, gal dar dažniau jaunoms poetėms, jis dosniai žarstė komplimentus ir žodžiu, ir raštu.

Praeis ketveri ar penkeri metai, ir vieną gražią dieną priešais tuometinius Knygų rūmus išvystu Rašytojų sąjungos pusėn traukiantį J. Baltušį. Pirmoji mintis – sprukti į šoną. Juk visai neseniai „Literatūroje ir mene“ buvo atspausdintas mano atsiliepimas apie jo novelių rinkinį „Valiusei reikia Alekso“. Novelėms priklijavau etiketę – apie meilę, išklojau daug šiltų žodžių, tačiau nesusilaikęs ir pakepšnojau: „pasitaiko seklumų... schematizmo, vietomis susilpnėja pasakojimo tikroviškumas...“ ir t. t. Kai laikraštyje perskaičiau, net pats sunerimau – kiaušinis vištą moko... Ambicingasis J. Baltušis nepraleis progos ir man kada nors neįgėlęs.

Nespėjau nė poros žingsnių žengti Centrinio pašto pusėn, kai jis iš tolo:

– Labas, draugas Bubny.

– Laba diena, draugas rašytojau.

– Vilniuje, su reikalais?

– „Vaga“ leidžia mano naują knygą...

– Tai gerai, draugas Bubny, gerai. Ar esi patenkintas gyvenimu Kaune?

– Kad jau pakeliui į Vilnių. Prikalbino dirbti „Moksleivyje“, daviau žodį.

Vis laukiu nuraudęs – kada? Kada brūkštelės jaunikliui per panosę? Bet vis neužsimena. Toliau varome „informacinį“ pokalbį, kol jis mane nustebina:

– Kaip žmona? Sutariat?

Aš net pečiais gūžteliu.

– Viskas neblogai...

– Matai, draugas Bubny, pasakysiu tau šitaip: ir aš ilgai maniau, kad tarp mudviejų su Monika viskas gerai. O, pasirodo, moterys tokios nenuspėjamos kaip rudenio dangus. Čia saulė šviečia, čia debesys užplaukia, čia lietus su perkūnija prapliumpa, – J. Baltušis apsižvalgo, akimis nulydi prošal einančią moterį, jai linkteli, o tada perkreipia lūpas ir suspaustu balsu: –­ Štai ką noriu tau pasakyti: palikau Moniką, neištvėriau ilgiau. Vai nelengva su artiste, vai nelengva, –­ patylėjo gerokai, patylėjo, aš irgi nesusigriebiau, ką galėčiau jam pasakyti. Atlėgęs klaustelėjo: –­ O paties žmona kuo užsiima?

– Mokytoja, lituanistė.

– Mokytoja... Matai, mokytoja kitaip: auklėjama klasė, mokinių tėvai, kita apsuptis.

– Aš tikiu, kad susitaikysit, vėl susieisit, – mėginu paguosti.

– Ne, draugas Bubny, to tai jau nebus. Ji sau, aš sau. Aštuoniolika metų krūvoj pragyventa, o dabar... Ką dabar? Ji savo keliu, aš – savo.

Iš tolo pastebėjęs E. Mieželaitį, įeinantį į Rašytojų sąjungą, nuskubėjo jam įkandin.

Na na, pamaniau, aimanuok, Baltuši, neaimanavęs, bet surask tokį, kuris negirdėjo, kad paties žvilgsnis į moteris nebūtų smailas. Ne sykį teko dalyvauti susitikimuose su skaitytojais, kuriuose J. Baltušis grodavo pirmuoju smuiku. Vietos valdžia ištaisydavo karališkas vaišes su butelių artilerija ant stalų, kaipmat kildavo sujudimas, šėliojimas, o J. Baltušis po kokios valandos iš švarko kišenėlės išsitraukia veidroduką, įdėmiai įsižiūri į save, galvą pasukiodamas, pirštų galais pasiglosto skruostus, persibraukia per akis ir ištaria: „Na, dar po vieną, draugai.“ Pirmas užsiverčia – ir ligi dugno. Šalimais pasodintai moterėlei ar mergužėlei tai rankelę paglosto, tai per pečius apkabina, o kitąsyk ir pro duris išsiveda. Kalbų kalbelių būta iki kaklo, net apie nežinia kokią studenčiokę, kuriai jis, esą, neabejingas.

Nepėsčias buvo. Ir kaip rašytojas, ir kaip komunistas, mėgęs aukštosios valdžios vadus papešioti.

Ir kaip žmogus buvo nepėsčias.

Dar vienas atminty išlikęs pokalbis. Gerokai vėliau. Irgi gatvėje, netoli tuometinio Černiachovskio paminklo.

– Skubi, draugas Bubny? Aš ką tik va ištrūkau iš šitos tvirtovės, – linktelėjo galva į CK rūmus. – Įsivaizduok, pasišaukė mane ir auklėja, pasakysiu, visai kaip piemenį.

Nustebau, J. Baltušis tuo metu buvo partinės nomenklatūros viršūnėje. Matydavau, kaip jis kartais tuo pasididžiuodavo, nors apie savo pareigas ir neužsimindavo, bet, išėjęs į tribūną, pasitempdavo kareiviškai ar net generoliškai, kritikuodavo kolegas iš peties. Dabar jis man pasirodė kaži koks aplamdytas, palūžęs.

– Draugas Bubny, skaitei mano „Tėvų takais“?

– Perskaičiau ir išvydau visai kitokią Ameriką, kitokį žmonių gyvenimą. Tai ne laikraščiuose. Jūs taip atvirai...

– Atvirai... Va tas atvirumas ir užkliuvo. Tylėjo, tylėjo kelis mėnesius dantis sukandę, o kai koks... – Ir tyliai, prisikišęs: – Įtariu, Zimanas... Kas kitas, jei ne Genrikas perdavė žinią Maskvai, o kai iš ten paskambino mūsų valdžios gelžbetonio stulpams, šitie ir praskydo. Pasišaukė, įrodinėja, kad tarybiniam rašytojui nedera taip girti kapitalistinės Amerikos gyvenimo, kad tai kertasi su komunistinės ideologijos principais, su komunisto sąžine... Draugas, Bubny, ar girdi: teisybė kertasi su sąžine?

Prisiminiau, kaip ir mane auklėjo dėl „Moksleivyje“ išspausdinto reportažo, kurio nuotraukoje matėsi berniukams ant pečių užkritę ilgi plaukai. Primena pankus... Tarybinis jaunimas – trumpai apsikirpęs jaunimas, visi iki vieno, kaip avys.

– Išsikvietė mane, draugas Bubny, mane, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoją, – tiesiog skiemenuodamas išbeldė tą savo ilgą titulą. – Kas jie tokie... šitie visokie... – dar kartą pirštu dūrė CK pusėn ir tą pačią ranką padavė atsisveikinti.

Po mėnesio kito J. Baltušis prarado postą. Gal dėl to, kad iš aukštybių nusileido žemėn, o gal ir dėl kitos priežasties, nežinau, bet vėl prisiminė Moniką, vėl apie ją pradėjo rėžti sparną ir dar tais pačiais metais naujajame nomenklatūros name Donelaičio gatvėje abu atšventė savo antrąją santuoką. Apie šią „taikos sutartį“ J. Baltušis neiškentė ir man pasigyrė: esąs patenkintas, laimingas.

1980-aisiais pasirodo J. Baltušio romanas „Sakmė apie Juzą“. Kaip knyga buvo priimta? Sujudo viso mūsų krašto žmonės, gaudė knygą, stvarstė, džiūgavo. Dar tais pačiais metais išėjo antras romano leidimas, kitais – trečias. Visi po 30 000 egzempliorių. Ir vis dar buvo maža. Romanas tuoj pat išverstas į rusų kalbą (vertėjas –­ Virgilijus Čepaitis).

Kitais metais gaunu kvietimą dalyvauti Tarybų Sąjungos rašytojų valdybos plenume Maskvoje. Ta proga įkišu nosį į leidyklą, kuri perleidžia mano romanų trilogiją, gal po pusmečio turėtų pasirodyti. Redakcijos vedėjas estas Arnoldas Tammas, matau, nežinia ką prisimena, išskuba pro duris ir, netrukus grįžęs, paduoda „Sakmę apie Juzą“ rusų kalba. „Parvežk autoriui, gaus greičiau negu paštu“. Kitos dienos rytą aš jau Vilniuje, skambinu J. Baltušiui. Žinia, kad taip greit išleido, jį nustebina. Sakau, po vienuoliktos būsiu Rašytojų sąjungoje, lauksiu. Sutariame. Tačiau vos spėju papusryčiauti –­ skambutis į duris, o už jų –­ J. Baltušis.

– Dovanok, draugas Bubny, neišturėjau... Išsišaukiau mašiną, ir va...

Jo akyse degė noras kuo greičiau pamatyti knygą, atkišta ranka, rodės, siekė paglostyti savąjį Juzą, iš Kairabalės iškeliaujantį į didelį pasaulį. Labai atsargiai pirštų galais paėmė, visai kaip naujagimį motina paimtų, palaikė ant ištiestų rankų įsižiūrėdamas į viršelį, sukinkavo galva ir pakėlė papilnėjusias akis.

– Tai šitaip, draugas Vytautai: gavai naują savo knygą, pirmiausia paturėk savo rankose, – ant ištiestų rankų ją pasiguldė, – paskui priglausk prie širdies, – ir priglaudė plaštakom prispausdamas, – o tada pabučiuok, –­ pabučiavo, – nes nieko nežinai – gal tai paskutinė tavo knyga.

Darsyk lūpas prispaudė prie knygos viršelio.

Mielas jam buvo šis romanas, ilgus metus širdyje brandintas, augintas, gludintas, šlifuotas, ištisomis ištraukomis Monikai skaitytas, aptarinėtas, o atidavus į leidyklą, su neslopstančiu nerimu iš galvos nepaleistas, vis bandant atstumti netikrumą, abejones.

Susigriebęs, kad laikau svečią koridoriuje, kviečiu užeiti į svetainę, prisėsti, kavos išgerti, bet jis – ne, ne, lėksiu namo, Monikai pasigirsiu.

Išskubėjo, o mano galvoje tada aidu atsiliepė ką tik išgirsti žodžiai: gal tai paskutinė knyga... Nedrįsau spėlioti: ar šitaip ištarė ką nors negera nujausdamas? „Sakmė“ iš tikro tapo paskutine rašytojo knyga. Vienur kitur sutiktas užsimindavo, kad niekaip negalįs su Juza skirtis, kad vis abejojąs dėl pabaigos, matyt, teksią dar kartą prie romano rimtai pasėdėti. Po kelerių metų šis romanas pasirodo prancūzų kalba Paryžiuje. Skaitytojų ir ten turėjo daug, buvo gražiai įvertintas spaudoje, todėl perleistas dar kartą. Kokio kito mūsų rašytojo knyga sulaukė panašaus dėmesio? Šio amžiaus pradžioje atsiverčiau ką tik išleistą „Lietuvių literatūros enciklopediją“, susiradau Ugnės Karvelis pavardę. Suminėti lietuvių rašytojai, kuriuos U. Karvelis išvertė, bet J. Baltušio „Sakmė apie Juzą“ nepaminėta. Koks laisvos Lietuvos cenzorius išbraukė rašytojo pavardę?

XX a. devintojo ir paskutiniojo dešimtmečių sandūra audringa, permaininga. Atgimimo vėjai dažną dieną vis labiau išjudina arba ir visai išverčia komunistinės valdžios bonzas. Kai kurie jų skubiai ima keisti kailius, kiti ieško prieglobsčio ar pagalbos Maskvoje, o dalis tyliai traukiasi į pašalį. Kai Sąjūdis tvirtai pakėlė galvą, kai sujudo Lietuva, dauguma nomenklatūrininkų buvo tikri, kad tai laikina, kad M. Burokevičius ir jo šalininkai su kariuomene grąžins senąją tvarką. J. Baltušis visiškai sutriko, baiminosi, kad nepasikartotų kruvini pokario laikai, kad Lietuvos neištiktų Čečėnijos likimas. Tačiau pati baisiausia buvo jį skaudžiai liežianti kaltinimų banga: Baltušis stalinistas, Baltušis rašęs ir kalbėjęs taip ir taip, tą ir tą įskundęs. Spauda ir radijas puola jį, apšaukia tautos išdaviku. Galėjai net pamanyti, jei ne J. Baltušis, tai ir socializmo laikais būtų gyventa kitaip. Negana to, pradėta viešai niekinti jo kūrybą, rašytojo knygos glėbiais verčiamos prie jo durų, ant Rašytojų sąjungos laiptų, vienur kitur net deginamos. Ilgų metų populiarumas ir visuotinė meilė rašytojui perauga į kraštutinę neapykantą.

1989 m. pavasarį J. Baltušiui sukako 80. Tuo metu aš buvau pakviestas laikinai padirbėti Rašytojų sąjungoje valdybos pirmininko A. Maldonio pavaduotoju. Tarėmės valdyboje, tarėmės ir susėdę dviese, kaip pagerbsime klasiką jo jubiliejaus proga. Surengti paminėjimą kokioje didelėje salėje ar net pačiuose Rašytojų sąjungos rūmuose? Niekas tam nepritarė. Nesakau – Sąjūdžio žmonės, daugiausia prie Sąjūdžio besišliejantys aktyvistai (kaip vėliau paaiškės – ne vienas KGB talkininkas) buvo nusiteikę superpatriotiškai, ir kas galėjo būti tikras, kad per minėjimą geriausiu atveju bent jau salės langų neišdaužys. Pagaliau ir pats J. Baltušis vargu bau sutiks. Ką darysime, jeigu... O jeigu... Pagaliau sutarėme: parengsime sveikinimo raštą, pasiimsime puokštę gėlių ir nuvažiuosime į jubiliato namus.

Duris atvėrė pats J. Baltušis, pakvietė „drąsiai“ užeiti. Tuosyk atsirado ir Monika Mironaitė. Pasveikinom jubiliatą, pasakėm, kad visi gražūs žodžiai ir linkėjimai išguldyti raštu. A. Maldonis įteikė storą aplanką su tuo sveikinimu, aš – puokštę rožių. Svetainėje susėdome aplink nediduką stalelį su kavai padėtais keturiais puodukais, su raudonojo „Kagoro“ buteliu ir puspilne porceliano vazele sausainiukų. Kalba nesirišo, jautėme įtampą, mėginau nuspėti J. Baltušio mintis. Gal jo galvą sprogdino tai, kad nepajėgė suprasti, suvokti, kaip galėjo tiek daug iškilių mokslininkų, dailininkų, muzikų, rašytojų įsitraukti į Sąjūdį ir su juo eiti išvien? Ir apie ką kalbėti su šiais į jo namus atėjusiais sąjūdiečiais? Bet juk abu – komunistai, tik iškrypę iš kelio? Ne vėlu dar... Ne, ne, dar ne vėlu, susipras klydę... O ar pačiam rašytojui J. Baltušiui buvo lemta susivokti?

Monika bandė mus šiek tiek išjudinti: pakelkime taures, draugai. „Už jubiliatą“, –­­­ vienu balsu ištarėme su A. Maldoniu. Pridėjome – stiprios sveikatos. Ilgiausių metų be ligų. „Cha, cha, cha, –­ nusijuokia prikimusiu, trūkčiojančiu balsu. – Be ligų, sakot. Cha, ligų ieškot toli nereikia, jos tykoja kaip gyvatės“. A. Maldonis: „Išvažiuosite į savo vilą Molėtuose, atsigausit po žiemos.“ Tada dar nežinojome, ar tyčia bus padegta jo ir Monikos sodyba, ar dėl kokios kitos priežasties supleškės jų ramybės ir poilsio citadelė... Ir vėl – už jubiliatą... Gal dar kavos... Vaišinkitės...

Vis šitaip ir šitaip. Vos ne visą valandą panašiai. Ir nė žodžio apie visus kaitinančią politiką, apie permainų vėjus, apie kunkuliuojančią visuomenę, apie puldinėjimus, įžeidinėjimus, lyg nieko nebūtų. Pastebėjome, kaip J. Baltušio akys įsirėmė į laikrodį. Pakilome. Nesulaikė, palydėjo iki durų.

– Tai va, draugai, kokių laikų sulaukiau, – galų gale iššvilpė iš krūtinės ato­dūsį. – Tai va, mielas Maldoni, mūsų pirmininke...

Automobilyje ilgai tylėjome. Pirmasis prabilo bendrakeleivis:

– Pardavinėtos vasaros vaikystėje, bernavimas jaunystėje, sunki darbininko našta Kaune... O čia daugelis šaukia: bus ir vėl kaip prie Smetonos. Kaip manai, jeigu šių dienų būtų sulaukęs Antanas Venclova, kaip būtų laikęsis? O kaip Teofilis Tilvytis?

Pratęsiu:

– Arba Ieva Simonaitytė?

Suprantama, spėlionės – tuščias reikalas, bet... Gal ir jie būtų surėmę pečius su J. Baltušiu? Laikas žmogų pakelia ir prilenkia, net parklupdo. Reikėtų suprasti. Tik viena paguoda, ir tai liudija literatūros, meno istorija: dalis kūrėjų, įsitvirtinę gyvi, išlieka amžiams, kiti kaipmat pamirštami, o dar nemaža dalis atgimsta, sakykime, po šimto metų. Jokia politika, jokia partija nepagelbės, nenurodys.

Nors J. Baltušis vis labiau negalavo, rėmė jį ligos, tačiau atvirai niekinamas neapsikentė, kaip užspeistas vilkas galėjo užstaugti. Pikta ranka pakišo magnetofoną, ir jis Maskvos radijui išklojo savo kritinį požiūrį į nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje. Prasidėjo dar aršesnis puolimas, ir rašytojas, užsidaręs, užsisklendęs, neatlaikė, palūžo. Pavėluotai apčiuoptas vėžys smarkiai progresavo. Sausio pradžioje vos tik išoperuotą jį išrašo iš Santariškių ligoninės – lovos reikalingos sausio 13-osios naktį sužeistiesiems. Tiesa, ligoninėje dar prieš operaciją aplankyti rašytoją suspėjo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Vėliau pasakojo: ilgai, jautriai kalbėjęsis su ligoniu. J. Baltušis apsiraminęs, susitaikęs su visais savo „priešais“, jiems atleidęs, kartojęs Dievo vardą, įdėmiai išklausęs maldų ir pažadėjęs raštu atsiprašyti Lietuvos žmonių, atsisveikinti su jais.

Rašytojas tikrai atsiprašė. Tai padarė pačiom paskutinėm savo gyvenimo dienom.

J. Baltušis daug dešimtmečių rašė dienoraščius ir, kaip prisiminimuose teigia jo artimieji, visąlaik baiminosi, kad tie rašiniai nepakliūtų į KGB rankas. Po rašytojo mirties jie buvo atiduoti archyvui su paties rašytojo nuoroda – atverti galima tik po dvidešimt penkerių metų.

Palauksime 2016-ųjų. Tada gal ir Vilnius viešai prisimins, kam priklauso XX a. antrosios pusės pati iškiliausia lietuviškosios prozos aukštuma.


2009


 

Skaitytojų vertinimai


68155. Likimo ironija2011-05-16 12:52
Gerbiu Baltušį.

68156. Tikras pastebėjimas2011-05-16 12:59
"Kai Sąjūdis tvirtai pakėlė galvą, kai sujudo Lietuva, dauguma nomenklatūrininkų buvo tikri, kad tai laikina, kad M. Burokevičius ir jo šalininkai su kariuomene grąžins senąją tvarką."

68158. Ežeras2011-05-16 13:03
"Taigi sakau, kalbėdami apie kūrėją, visuomet turime matyti pirmų pirmiausia jo darbus,..." - Taigi ir matome - Tėvynės išdavystę :(...

68163. Ežerui2011-05-16 20:35
Dabar tėvynės išdavystė - masinis reiškinys. Paskaitykite tulžingus emigrantų komentarus, kad Lietuva ir lietuvybė yra visiškas niekis - svarbu, kad vaikai būtų "tikrais anglais". O Baltušis (teisingai Bubnys lygina su Hamsunu)senatvėje susipainiojo, tačiau, sutikite, buvo tikras talentas. Beje, jo "Juza" užsienyje išpopuliarėjo. Net žymus medievistas istorikas Jean Claude Schmid knygos ištrauką įdėjo į savo veikalą. Buvo keista - skaičiau to veikalo lenkišką vertimą ir radau Baltušį.

68164. sakme apie juza2011-05-16 20:38
ši knyga verta išversti į visas kalbas, geras romanas apie žmogaus stiprybę

68171. et2011-05-16 23:55
"""kas mums nepasisekė bebraidžiojant po visokias „nekonfliktiškumo teorijas“, tai atkris, kaip atkrenta viskas, kas nereikalinga, falšyva, karjerizmo padiktuota.“""" - labai teisingi žodžiai. Tik kuo šios teorijos skiriasi nuo šių laikų "politkorektiškumo"? Kokia dvasia sulaikė pastatyt paminklą Juzui-Baltušiui? Kartais atrodo, kad baimės šiais laikais dar daugiau nei sovietiniais. Šiaip tai gražūs prisiminimai. Dėkui autoriui, kad prikelia iš užmaršties šią spalvingą asmenybę, kuriai tamsiosios jėgos bandė suversti savas nuodėmes. Pažinojau vieną žmogų, kuris visus įžymesnius žmones vadino kėgėbistais, o vėliau paaiškėjo, kad jis pats toks yra. Labai primityvu bandyti atsikratyti kalktės permetant ją ant kitų. Dažniausiai nekaltų. Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus - šaukė minia, kuriai buvo būtinas atpirkimo ožys į kurį galima būtų sudėt savo nuodėmes.

68172. nesitveriu smalsumu :-) 2011-05-17 00:09
tai kas jau tokio tuose Baltušio dienoraščiuose galėtų būti užfiksuota, kad dar 5 metus mus kamuos šia paslaptim?

68173. noriu2011-05-17 00:20
noriu Juzo, noriu Tėvų takais. Gerų knygų šitaip trūksta. Noriu, kad būtų atstatyta šio rašytojo garbė ir orumas. Noriu, kad geri rašytojai būtų įtraukti į Raudonąją knygą ir saugomi ben šiek tiek labiau už kitus nykstančius gyvūnus

68174. raimis2011-05-17 08:56
Itin gera kalba, stilius, leksiniai klodai romane " Sakmė apie Juzą", J.Baltušio proza visada turėjo savitą intonaciją, kaip ir jo sniaukiantis kupiškėniškas tarmės kalbėjimas. Kaip asmuo senatvėje retrogradiškai elgėsi...

68178. š.2011-05-17 11:45
retrogradiškai? koks mondras žodis. papasakokite daugiau,,,

68186. ar tiesa2011-05-17 13:32
kad Baltušis į Rašytojų sąjungą atvedė R.Granauską? kaip ir keletą kitų, gabių rašytojų?

68187. Ežeras - ar tiesa2011-05-17 13:43
Aišku, kad taip. Ir dar tiesa, kad jo dėka dabar tualetinio popierO galime nusipirkti, o ne "gauti".

68188. genijaus dalia2011-05-17 13:46
jei medis miške išauga gerokai aukščiau už kitus, jį kur kas stipriau laužo vėtros, skaldo perkūnai. Pranašesni - pranašai veda mases į aukštesnį lygmenį, bet žmonės nemėgsta pranašesnių. Ir tai jie daro greičiausiai dėl to, kad meilė tarp nelygių neįmanoma. Todėl ir skalpuojami genijai, siekiant juos pamažinti iki savojo lygmens.

68193. Ežeras2011-05-17 15:24
Tokius genijus demokratiškieji, liberalieji ir šiaip civilizuotieji prancūzai pasibaigus okupacijai pagerbdavo atitinkamai... , o italai dar ir pakabindavo už vienos strategiškai svarbios vietos.

68194. daktaras2011-05-17 15:52
Ežerui būtina ką nors nudobti, pakarti, giljotina ir IlfoPetrovo Dvylika kėdžių yra tikslas, ežerai homosovietikai, be kraujo nė iš vietos.

68197. terra2011-05-17 17:00
du ir vienas - reiktų patikrint. galėčiau švelniai

68198. terra2011-05-17 17:02
šiaip, dėl bajerio - reiktų juos išnaikint. geriausia - plaktuku. Tarakonus

68201. et - ežeras`ui2011-05-17 20:10
Prancūzijoj surast ne komunistą inteligentą tur būt sunku? ar bandėt? Demokratinė prancūzija nacionalsocialistus priėmė išskėstam glėby, jei ką. O Italijoj tai irgi tik raudonosios brigados skubėdavo kabint. Bet Raudonosios brigados dar ne visa Italija, jei ką. Orwell pradžioj irgi buvo komunistas, o jo geriausias draugas Arthur Kiostler dar ir ne tik šią nuodėmę turėjo, bet parašė genialių veikalų, tiesą visiems atskleidžiačių. Baironas buvo vejamas iš Anglijos. Gethė su mocartu buvo Iliuminačių ordino (komunistų protėvių) suvedžioti. Oskaras Valdas buvo apšmeižtas homoseksualizmu vieno jauno poeto tėvo ir įkištas už grotų. Bernard`as Show žavėjosi Rusijos revoliucija ir kūrė Anglijos Leiboristų partiją. .... Daug pavyzdžių galiu pateikti, bet užbaikim Jėzumi, kuris prieš patekdamas į Dangų, pirmiausiai į pragarą turėjo nužengti, jei ką:)

68202. š. :-) 2011-05-17 20:32
kodėl tas EŽERAS toks piktas? o gal visai nepiktas. tarkim - piktas. bet tada tam turėtų būti itin svari priežastis. galbūt jį asmeniškai nuskriaudė Baltušis. arba kurį nors jam brangų draugą. o gal, tarkim, Baltušis nenuskriaudė nei Ežero, nei jo draugo. tarkim nenuskriaudė Baltušis nei vieno lietuvio. bet išdavė Lietuvą, nes dirbo ck. o Ežeras LABAI MYLI LIETUVĄ. Lietuva yra Lietuva. o lietuviai yra lietuviai. lietuvį galima pakabinti už vienos vietos, o Lietuvos - ne. todėl yra daug tokių, kurie myli Lietuvą, bet nemyli lietuvių. tokiems lietuva geriausia be lietuvių.

68203. CP2011-05-17 21:16
Rašytojai, paprastai tariant, yra tam tikros mafijos atstovai. Tik popierinės. Blogiausia šioje situacijoje tai, kad jie labai priklausomi nuo valstybinių institucijų. Dauguma jų neturi tvirto socialinio pagrindo po kojomis. Beveik visi bijo spjauti į Rašytnamio lovį, nes gal kada nors pavyks išplėšti paramą knygai, stipendiją ir t. t. Žodžiu, pati literatūrinė konjunktūra gan autoritarinė ir nelaisva. Rašytojai nelaisvi panašiai kaip ir sovietų laikais. Dauguma savo nuomonės garsiai nesako, dažniausiai tyli – kaip subinės. Pavojus tas, kad pasikeitus santvarkai būtų labai lengva priversti kūrėjus dirbti pagal politinės ideologijos klišes. Menininkai visada buvo politinės prostitutės. Dabartiniai – ne išimtis. Tik nedaugelis šiuolaikinėje Lietuvoje kuriančių žmonių, grįžus tarybų valdžiai, sugebėtų neparsiduoti. Bet toks jau tas menas. Neverta stebėtis. Todėl nereikia menžmonių per daug gailėtis.

68205. apie ežerą2011-05-18 00:35
ežeras Lietuvos nemyli. Nekliedėkit. Tai tipiškas komunistas. Kulak iest - vsiem vstat. Baltušis žinodamas, kad atėjo komunistų ežerų-terrų laikai, tuoj pat išsiuntė savo sūnų į Ameriką. Na ežerui, kartais susisapnuoja USA, kaip komunizmo tvirtovė. Ir dar. Nereikia panioti išsigimusio komunisto ežero su protestuojančiu žmogišku komunistu Sartru. Ežeras yra aziatas-komunistas, Sartras, kaip bebūtų, yra iš Europos centro.

68206. Ežeras - et`as2011-05-18 07:21
Kalba ne apie pažiūras (komunistas- tautininkas- katalikas etc), o apie TĖVYNĖS IŠDAVYSTĘ. Čia moralės, o ne įsitikinimų klausimas. Kita vertus, koks jis ten komunistas... Konformistas, mandarininis "inteligentas" ir kolaborantas.

68207. aš kitaip ape ežerizmą galvoju2011-05-18 09:13
ežerai tipiški konformistai. Prostitucinių klanų kolaborantai. Tokiems net Lietuva be lietuvių tinka. Tak partija skazala. Tokiems ežerams tėvynę išduoti kapeikos, o štai klaną - NE. Aziatiško saugumo jausmas juos apima būnant klane. Toks mongoloidinių soldafonų mentalitetas.

68208. sutinku su CP2011-05-18 09:36
baltušis yra mažesnis kolaborantas ir tėvynės išdavikas nei ežeras. Ežeras, štai, paskutinį lietuvį parduos kažkam, kad tik įtikti Lietuvos naikinimo jėgom. Baltušis taip rafinuotai su Lietuva nedarė. Ir Lietuva stipresnė atrodė nei dabar ar bus ežero valdomoj Lietuvoj.

68211. et - ežeras`ui2011-05-18 12:10
Virgilijus Čepaitis, buvęs Baltušio žentas, argi ne jis ruošė desovietizacijos projektą? bet buvo greit "nukenksmintas" panašiu metodu kaip V.Petkevičius bandė "nukenksminti" V.Landsbergį. Dabar gi V.Bubnys prisipažįsta, kad jie, sąjūdininkai, bijojo surengti viešą Baltušio jubiliejaus paminėjimą ir tenunešė ramunių puokštę... tuom tik privertę dar nepatogiau pasijusti Juozą su Monika. Ir šie sąjūdininkai iki šiol bijo tinkamai pagerbt šį žmogų. Kieno dėka tai? Iš kur ši baimė? Kas slapstosi po primityviu fariziejišku davatkiškumu? Argi ne tie patys žmonės siūlo verst ir paminklus Cvirkai, "išdavikei" Salomėjai Neriai? Griaut socrealizmo paminklus ant Žaliojo tilto? Tarsi tos istorijos gabalo nė nebuvo. Argi ne panašiai elgėsi ir žydai kaldami prie kryžiaus nekalčiausius, kovodami už Tėvynės laisvę, kol pagaliau liko laisvi nuo tos savo Tėvynės už kurią taip kovojo ir galų gale atsigręžė viens į kitą? Ar mums taip nenutiks?Nejau Tėvynė tik laukai ir krūmai? Argi juos galima išduoti? Jei žmogus patetiškai kliedi apie "meilę tėvynei", bet palieka savo moterį su vaiku skurde, jei nepaklausia kaip laikosi jo brolis, jei aklai vykdo primestus galingųjų įstatymus ir jų ideologijomis užkemša sau galvas, tai klausydamasis apie tokių piliečių "meilę tėvynei" kiekvienas gali pasijusti tik visišku našlaičiu. Dauguma taip ir pasijunta. Ir mauna von. Tad liaukimės vienas kitą kalt prie kryžiaus. Verčiau nukryžiuokime savo ego ir pagaliau atgimkime laisvi nuo baimės. Statykim paminklus nusipelniusiems žmonėms. Tegu jaunimas nebijo būti didesniais už vidutinybę. O po paminklu galima juk įrėžt žodžius linksmus: na nebuvo šventas šis žmogus. jei būtų buvęs šventas, nebūtų žemėje šioj gimęs, bet skraidytų sau su angelėliais danguje. :) Tačiau tai, ką jis mums visiems paliko, mes gerbiame jį už tai. Graikai ir romėnai nenaikino savo įžyymių žmonių paminklų netgi jei jie buvo blogi tironai. Todėl apie jų istoriją mes žinome daugiau nei apie Egipto, kur kiekvienas naujas faraonas stengėsi ištrinti savo priešininką iš istorijos. Išmetėm į Grūto parką kultinius paminklus, gal ties tuom ir sustokim.

68215. ezopas2011-05-18 12:53
tiesiog pasidžiaugsiu, jog skųstis, kad šiandieninės Lietuvos tikrovė menininkų negrūdina, regis, pagrindo neturime. Ačiū šiandienos tikrovei.

68216. ką gi2011-05-18 12:56
Tauta, kaip ir kiekvienas jos žmogus, turi savo kolektyvinę sąmonę ir savo kolektyvinę pasąmonę. Glūdinčią pirmiausia kalboje. Savo istorinę sąmonę, istorinę pasąmonę nuolat slopinanti asmenybė, taip pat ir tauta, turėtų būti itin kompleksuota, nes uždara, nes nepripažįstanti dalies realybės. Ar ne iškalbu, kad žmonės, taip dažnai minintys kito baimę, ksenofobiją, nėra sukūrę šios sąvokos antonimo, kokios nors seutofobijos. Kalbant apie atvirą visuomenę, gal neprošal užtat būtų kalbėti ir apie tokią visuomenę, kuri atvira pati sau, taip pat ir savo praeičiai - atmenamai neatmenamai, pažįstamai nepažįstamai, vis dėlto nujaučiamai ją esant gyvą ir tikrą, taigi pripažįstamai.

68217. ezopas2011-05-18 13:10
Sovietų metais (o ir ne tik) visi mes dirbome kūrybinį, kultūrinį darbą. Ne kūrėme, o dirbome darbą. Ši tautologija buvo (ir tebėra) taip įsiskverbusi į mūsų kasdieninę vartoseną, kad visiškai nebepastebėjome jos turinio prieštaringumo. Dirbo menininkai, dirbo kultūros valdininkai, dirbo CK. Dramaturgas lipdė personažus. Valdininkai lipdė dramaturgą, valdininkus lipdė glavlitas, cenzorius buvo meninės kūrybos alfa ir omega. Baltušiui pasisekė. Jis galėjo sau leisti nustoti dirbti ir paleisti savo personažus nuo cenzūros (ypač vidinės) pavadžio į laisvę - tegul jie padirbinėja. Ir pasirodė, kad jie tai puikiai sugeba.

68219. klausimėliai2011-05-18 13:29
Sakykite, gal pranašas buvo J. Baltušis, kad " su Sąjūdžiu bus blogai"? paminklą jam tada ar ką? Kvestionavo nepriklausomybę pačioje jos užuomazgoje, tuo tarytumei ir savo kūrybą žudydamas, o ir visiškai pats save nužudydamas kaip asmenybę? Kaip čia išeina taip, brangūs draugai? Nė CK nesapnavo tokio košmaro.

68220. Ežeras2011-05-18 14:14
Ne `kvestionavo` Nepriklausomybę, o sąmoningai ir aktyviai( pagal fizines išgales) jai priešinosi. Pažodžiui dainavo "Jenistvo`jumatj" ir Kremliaus imperialistų daineles. P.S. Ir ne LDDP`PISTUI Bubniui kalbėt Sąjūdžio vardu ir apie Sąjūdį. "Čečėnijos likimas"... 1990 metais:))- naujausias istorinis anekdotas...

68221. Ežeras2011-05-18 14:15
:) "Jedinstvo...", toliau kaip tekste...

68222. retorinis klausimas2011-05-18 16:02
vienas mongoloidinis klanas ežerininkai-terininikai, kitas klanas garbaravičiniai-konserviniai-kremliniai-jedinstvininkai-gazprominiai. Įdomu, kai jie diskutuoja, yra vietos Lietuvai ir lietuviams?

68223. atsakymas2011-05-18 17:32
Garbaras liberalas, tėvą ir močią parduotų už pinigą, tokia visa chebra iš kauno miesto slauno.

68224. atsakymui2011-05-18 19:27
ir kas gi tokio farso KŪRĖJAS? Kažkaip tarp šlykštynių vieni sąjūdiečiai (garbaras irgi)

68225. atsakymas2011-05-18 19:45
viso šlamšto kūrėjas ir įkvėpėjas yra PINIGAS. Vot ir viskas.

68226. atsakymui2011-05-18 20:01
mačiau Vidžiūną Prizmoj. Toks Leninas vaikštantis dlia narodu. Pasipūtęs kaip turi būti. Štai jums Konservai/LLRI/pinigas ir kiti ežero sąjūdiečiai. Svarbu kuo mažiau lietuvių Lietuvoje ir kuo daugiau bukų Vidžiūnų. O apie lietuvių kalba, tai galite nusišluostyti į Vidžiūno užpakalį tokį menką reikalą. Nepatinka Vidžiūnas? Von iš Lietuvos. O jau vaikų gimdyt tokioj tėvynėj gali tik vergai

68228. et - klausimėliai2011-05-18 21:27
visgi turėtume prisiminti, kad pirmiausia sąjūdis buvo kuriamas partijoj, Garbačiovo demokratinėms reformoms - "socializmui su žmogišku veidu" - palaikyti. Tik vėliau Landsbergis pakreipė jį į nepriklausomybės siekimo kelią. Gal kartais teko skaityti KGB generolo M.Liubimovo autobiografinės knygos ištrauką, spausdintą 1995 m. "Soveršenno sekretno" Nr2 žurnale? Straipsnis vadinosi: Golgotha ili sekretnyj plan perestroiki". ( jį galima rast internete, tačiau esmingai iškastruotą) Ar pasigirt norėdamas, ar dėl kitų sumetimų, Liubimovas atskleidžia savo indėlį ruošiant kartu su KGB vadovu Andropovu 1983 m."Perestroikos" planą, kuris apėmė 5 kruopščiai apgalvotus etapus. Pirmąjį ettapą turėjo atlikti Garbačiovas, pasitelkdamas paprastus, bet liaudžiai patinkančius lozungus: "glasnost", "perestroika", "pliuralizm"...(panašiai kaip Leninas:"žemės", "taikos"..). Toliau iš jo vadeles turėjo perimti "alkaša", bet liaudies mylimas Jelcinas. Jis turėjo paleisti tokį laikinį kapitalizmą, kad žmonės patys prašytųsi socializmo su "žmonišku veidu". O tuo pačiu būtų ištaisyta ir Lenino klaida. Mat jis nepaisė Markso teiginio, kad socializmas įmanomas tik po išvystyto kapitalizmo. Sienos bus atidarytos ir į užsienį pasipils pirmiausiai "zbrodas", o paskui jį ir pamažu į užsienio ekonomines-politines struktūras įsilies tutą prichvatizavę biznio priedangos organizacijos. Tai bus tarsi Vakarų okupacija, bet be ginklų. O iš Vakarų gaunama technologija pakels kapitalizmą į reikiamas aukštumas. Tą klaidą Leninas bandė taisyti NEPU, bet nespėjo. Taigi, trečiam etapui buvo nurodyta netgi konkreti darta - 1998 metų krizė. Ir šios krizės pasekoj iškankinta liaudis su džiaugsmu pasitiks kai į valdžią ateis "gerai išmuštruoti KGB vyrukai"... Liubimovas giriasi, kad viskas vyko pagal numatytą planą, išskyrus - Pabaltijo išdavystę, atsiskyrimą. Liubimovo straipsnis sukėlė tokį didelį ažiotažą, kad jau 3-me "Soveršenno sekretno" numeryje jis priverstas buvo atsiprašyti ir įtikinti skaitytojus, jog pajuokavo. Žmonės kuriam laikui nurimo, bet kai išties prasidėjoi Rusijos 1998 metų krizė, vėl buvo prisimintos Liubimovo "pranašystės" ir ką reiškia tokie KGB generolo "juokeliai", kurie matomai duoda visiems suprasti kur link mes visi einam... Neužilgo liektuvas, kuriuo skrido "Soveršenno sekretno" redaktorius Borovyk patyrė avariją, Borovyk žuvo. Avarija kažkuom primena Katčinskio lėktuvo avariją. Kažkas lėktuvų valdymo punkte pateikė klaidingas koordinates. Tik čia, rodos, kilimui, o Kačinskio atveju - nusileidimui. Man sunku patikėti, kad niekas iš inteligentų nepasiliko šio mėnraščio kopijų. Vargu ar jų galima būtų rasti ir bibliotekų fonduose. Jei kas geriau pamenat šio plano detales, prašom mane pataisyti.

68230. Juozas Baltušis /AlbertasJuozėnas/2011-05-18 22:54
"Esu laimingas,kad gimiau ir gyvenu ne kur kitur,o mūsų, Žemės, planetoje,kad kvėpuoju Lietuvos oru, vaikštau jos žeme... Rytą kilęs, visuomet pamąstau: "Ką šiandien gero galiu padaryti Lietuvai?" Ta kryptim ir vairuoju visus savo darbus ir visas mintis." /1973.1.31. Trumpa autobiografija/

68231. kas nebijo Juzo2011-05-18 22:59
J. Baltušio kūrinių išversta į latvių, estų, rusų, lenkų, čekų, prancūzų kalbas. Romanas „Parduotos vasaros“ išverstas į rusų, baltarusių, latvių, ukrainiečių, tadžikų ir armėnų kalbas, „Sakmė apie Juzą“ išversta į rusų ir čekų kalbas, „Su kuo valgyta druska“ – į rusų kalbą. ..............................................1990 metais prancūzų kalba pasirodęs romanas "Sakmė apie Juzą" apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger (premija skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą. "Sakmė apie Juzą" pakartotinai Pracūzijoje išleista 1993, 2003 ir 2010 metais; 2008 m. romanas pristatytas ES šalių apžvalginiame renginyje Strasbūre

68232. klausimas2011-05-18 23:22
ET stipriai pateike, nebuv girdet tokis issamus Borovyk ir kgb Liubimov Plano paviesinimas, puiku, kad yr zmogus Et, kurs zino daug daugiau nei mes ir miruolis Balltusis Juza, kas ta beletristika, kam ji, rimtesni daiktai palitika, socio ekonomika ir, zinama, geopolitika, tas pasaulio persiskirstymas. Esame tokio persiskirstymo tinkle mes.

68233. Ežeras2011-05-19 07:57
Mauzeris Sūrskiui: A joooooo..., Rytą kilęs, visuomet pamąstau: "Ką šiandien gero galiu padaryti Lietuvai?" Ta kryptim ir vairuoju visus savo darbus ir visas mintis.

68235. nustebęs2011-05-19 11:55
kas per nubukėjimas žmonių. "Rytą kilęs, visuomet pamąstau: "Ką šiandien gero galiu padaryti Lietuvai?" - tai kasdieninė Landsbergio, Degutienės ir Kubiliaus giesmelė. Ir politikus pravardžiuot Mauzeriais/Sūrskiais reikia kažkokio visiškai menininio nubukimo. Gal tada tiesiai Landsbergį, Degutienę ir Kubilių vadint ne Mauzeriu/Sūrskiu, bet bybiais ir pyzdom. Tai gal Kariotiškės bent kikens, o dabar tai ... Gal geriau patylėt.

68237. klausimas2011-05-19 16:39
Vat, ežeras varo abstrakcijomis, kaip bolševikai lygiai kalba " vardan šalies gerovės!". geriau nieko Lietuvai nedaryti, jinai pati pasidarys, kai žmonės ims mąstyti ir veikti. lėktuvais ir euroLines autobusais jau padarė, "nebeužtvenksižmonių bėgimo nuo skurdo ir dvigubų standartų", lik su savo abstrakcijomis prie vandens, ežere, ryte ir vakare vairuodamas savo mintis.

68241. Ežere,2011-05-19 21:21
kam taip jaudintis. ne tu vienas nekenti "tėvynės išdavikų". Stalinas jų irgi nekentė. labai. o Sniečkus mylėjo Staliną. bet Sniečkaus mama su broliais irgi buvo "Tėvynės išdavikais". be to jie buvo buožės. tokia gėda. todėl Sniečkui reikėjo llabai stengtis dėl Didžiosios Tėvynės. Kai, mirus Stalinui, Berija paklausė Sniečkaus, kodėl Lietuvos NKVD vieni rusai, Sniečkus atsakė, kad lietuviais negalima pasitikėti. nes iš 2000 lietuvių apie tūkstantį giminių turi užsienyje arba Sibire. kaip matai Baltušis irgi buvo nepatikimas, jei paklaustum Zimano, jis tau papasakotų apie tai. Tikras Tėvynės išdavikas, ar ne, Ežere? š.

68242. iš V.Tininio knygos apie Sniečkų2011-05-20 00:09
1969 m. Lietuvą pasiekė prasidedanti rusų rašytojo Aleksandro Solženycino persekiojimo ir smerkimo kampanija. Pirmiausia jo kūrybą turėjo pasmerkti LSSR vadovai, mokslinė ir kūrybinė inteligentija. Pagal politinės konjunktūros reikalavimus kai kas taip ir darė. Netikėtai oficialiai nuomonei priešingą poziciją užėmė rašytojas Juozas Baltušis. "Atšilimo" laikotarpiu tapo vienu iš populiariausių rašytojų Lietuvoje. 1967 m. dėl knygos "Tėvų ir brolių takais" pakliuvo į LKP CK aparato nemalonę (per daug realistiškai aprašė lietuvių emigrantų ir Lietuvos gyvenimą). Dabar nepritarė politiniam rašytojų persekiojimui, netgi kritiškai vertino socialistinę realybę. 1969 m. vasario 27 d. Sniečkus užrašuose pasižymėjo: "Drg. Bielinis (LKP CK kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas – V.T.) informavo apie įvykusį rašytojų Sąjungos plenumą. Esą Baltušis labai bjauriai pasisakė, pasirėmęs kova prieš biurokratizmą teiginiais, iš esmės juodomis spalvomis piešė mūsų kasdieninį gyvenimą. Esą dar yra kulto likučiai, kliudą vystytis literatūrai: buvo iškoneveiktas Dudincevo romanas "Ne chlebom jedinym", o dabar jį išleidę. O tokio talento kaip Solženycino kūriniai neišleidžiami. Anksčiau kraštotyrininkų suvažiavime buvo pasisakęs vien nacionaliniai, o gal nacionalistiniai. 1969 m.balandžio 1 d. Laidojant Abeciūnaitę mačiausi su M.Meškauskiene. Ji stebėjosi Baltušio įžūlumu".13 Žinoma, tai buvo tik laikini Sniečkaus ir Baltušio nesutarimai, šiaip Sniečkus rašytoją visada gerbė, išklausydavo jo nuomonės, skyrė jį į aukštus postus (Baltušis buvo LSSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas, LSSR taikos gynimo komiteto pirmininkas).

68243. Ežeras2011-05-20 07:25
Draugas Albertas Juozėnas pakliuvo į tokią baisią "nemalonę", kad buvo nuolat apipilamas nomenklatūrinėmis (visai materialiomis, beje) privilegijomis ir buvo paskirtas "...į aukštus postus (Baltušis buvo LSSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas, LSSR taikos gynimo komiteto pirmininkas)." P.s. Tiesa, jis rytą kilęs visuomet pamąstydavo: "Ką šiandien gero galiu padaryti Lietuvai?" Ta kryptim ir vairuoju visus savo darbus ir visas mintis."

68244. Ežerui2011-05-20 08:25
lietuvių kalbos ir nacijos naikintojas kremlinas Arvydas Vidžiūnas remdamasis Leningrado mokyklos padaliniu (LLRI) sako taip: nepatinka Lietuvoje, von iš jos. .. ir korumpuotus pinigus paimdamas iš GRU padalinio, kudakuoja su jonušiu apie atominę bombą pas Sadamą Huseiną. BBC kalba, kad cheminis ginklas atimtas taikiu būdu iš Irako dabar paslėptas taikos balandžio A.Vidžiūno rūsyje.

Girdėjau, kad A.Vidžiūnas ir L.Jonušys už sėkmingą lietuvių naikinimą ir kremlinų verslo aktyvinimą gavo apdovanojimus iš oligarcho vado Putino rankų asmeniškai.

68245. plus2011-05-20 08:49
ypatingas A.Vidžiūno ir Ežero žestas yra nuoširdus ir tyras bendradarbiavimas su Lenkijos Socialistinės Respublikos Sovietų Sąjungos sudėtyje lyderiais - Tomaševskiai ir pan. Be to tiesiog neslepiamas noras dirbti su KGBistais iš rusų aljanso. Baltušis galėtų didžiuotis tokiais dabartiniais lyderiais. Tikri draugai kremliui.

68246. š. 2011-05-20 11:13
Sniečkus pats gyveno kaip proletaras ir to tikėjosi iš kitų. Baltušis buvo proletaras. Parduotos vasaros - jo autobiografinių apysakaų romanas. Į Lietuvą atvyko iš Rygos. iš pradžių tikėjo proletariato revoliucija. bet jis, kaip ir Paleckis (kuris nemažai prisidėjo, kad Lietuva nebūtų surusinama) buvo nacionaliniai komunistai, kai tuo tarpu Sniečkus - internacionalinis. keista, bet ne trockistas. jis buvo stalinistas. labai tikėjo Stalinu ir manė, kad ne jis daro klaidas, bet jo aplinka. tačiau pats jokiai "aplinkai" neleido reikštis be jo žinios. netgi atsiųstus rusų prievaizdus sugebėdavo išsiųsti atgal į Maskvą, jei jam kliudydavo. internacionalistu jis buvo ne tik dėl savo gražiosios žmonos žydaitės Miros poveikio. jo internacionalizmas reiškėsi Sovietų sąjungos rėmuose ir nacionalizmo slopinimu Lietuvoje bei Rusijos kaip Didžiojo Brolio pirmumo pripažinimu. tuom ir savo asmeniniu žavesiu bei nekonfliktiniu būdu jis įtiko visoms R. vyriausybėms, išskyrus Berijai, kuris vienu metu netgi norėjo jį pakeisti opozicijos prezidentu pogrindyje - Jonu Žemaičiu, kurį pareikalavo sugauti ir atvežti jam. (kokia tu valdžia, jei valdo kitas - tyčiojosi Berija iš Sniečkaus. Žemaitį pagaliau sugavo Dušanskio komanda ir jis buvo pristatytas į Maskvą). matomai Berija ieškojo sau atramos tarp nacionalistų, bet nespėjo.Chruščiovas perėmė valdžią ir jį sušaudė. tačiau neskubėjo pakeisti Berijos pakeitimų, todėl CK liko daugiau lietuvių. Chrusčiovo "atšilimas` buvo Berijos palikta tvarka, nes Chrusčiovui tuo metu reikėjo nugalėti Malenkovą. o Baltušį į aukštas pareigas Sniečkus paskyrė tam, kad ir CK būtų kultūros atstovas. Baltušis tam tiko, nes buvo ne iš buržujų. Sniečkus reikalavo, kad kiekvienas dirbtų savo darbą ir jokie politrukai neturėjo teisės kritikuoti meno, apie kurį nie bū, nė mę neišmano. s. buvo diktatorius, bet Lietuvos ūkį pakėlė į aukščiausią sssr lygį ir atsispyrė tokioms centralizavimo reformoms, kurios praktiškai įgyvendinamos dabar per ES. jei kur klystu, pataisykit.:)

68247. ežere, kur tu?2011-05-20 11:16
nuostabus oras, nurisi išsidrėbt greta ežerėlio:)

68248. Ežeras2011-05-20 13:18
Du penktadieniniai anekdotai: 1.Baltušis buvo proletaras. 2. ... bet jo aplinka. P.s. Ir gero savaitgalio, buržuinai.

68250. ??? > š 2011-05-20 13:26
http://www.5-tv.ru/video/history/beria/ Tai apie ką Jūs rašote yra ketvirtoje ar penktoje siunčiamo filmo dalyje. Nežinau ar teisingai Jūs rašote apie Sniečkaus požiūrį į nacionalinius klausimus, bet šiuo filmu apie Beriją susidomėjau tik todėl, kad maždaug 1958-59 metais, taigi jau po to kai buvo nuvainikuotas Berija, tuometinės Lietuvos Vidaus reikalų ministerija išsiuntinėjo jai priklausančioms įstaigoms direktyvinį nurodymą dėl lietuvių kalbos naudojimo respublikoje. Buvo konkretus nurodymas milicijos skyriams telefonu atsiliepinėti tik lietuviškai ir bendrai tame rašte buvo dėstomos Berijos mintys nacionaliniu klausimu... Ir dabar negaliu suprasti kaip visa tai suderinti, bet tikrai nesapnuoju, nes turėjau pasirašyti, kad su tuo raštu susipažinau. Anksčiau 1958 metų tai negalėjo būti, nes mokiausi teisės mokslų ir tik nurodytais metais gavau paskyrimą dirbti.

68252. penktadienis2011-05-20 14:08
jau nebeanekdotas, bet kartais skaitant ežerą vis tik nusišypsai: ežeras patriotas. ežeras doras. Ypač kartais sujaudina nesąmonė: ežeras mąsto. O jau apie pagurklinę jo aplinką ... . Buka ir vagiliaujančių šaika, dešiniaisiais centristais besivadinantys. Per dažnai girdisi toks ankedotas, tad jau nebejuokinga.

68255. š. 2011-05-20 15:46
jei domitės šiuo istorijos laikotarpiu, tai siūlau paskaityti Vytauto Tininio knygą apie Sniečkų (rasite internete:lka.lt/EasyAdmin/sys/files/Snieckus02.pdf). Joje rasite daug faktinės medžiagos, šaltinių... kartu knyga skaitosi lengvai tarsi romanas. Be to yra Nijolės Gaškaitės knyga apie Kunigą - generolą, Lietuvos pirmąjį pokario prezidentą J.Žemaitį.

68256. dar - ???2011-05-20 15:54
mano viloje gražiai šviečia saulė... tačiau prastai veikia onternetas. jei kartais jūsų filmukai atskleistų įdomių faktų ar negalėtumėte jais pasidalinti? jau senai laikas istoriją perrašyti be politinio tendencingumo...

68257. pagarba kariūnams2011-05-20 16:03
V.Tininis pasirodo iš Lietuvos Karo Akademijos. Šie "gerai išmuštruoti vyrukai" greit pralenks ir rašytojus ir istorikus:)

68259. buržuina2011-05-20 18:24
na ko tas ežeras vis protestuoja? o gal jis teisus? na, tarkim, teisus - Baltušis buvo ne proletaras. tarkim - dvasios aristokratas. nors jo tėvas buvo paprastas Rygos fabriko darbininkas, nors jis nuo 10 metų ganė karves pas buržuinas buožes, nors vėliau rinko raides spaustuvėje, nors jo smegenys išliko švarios ir neprifarširuotos įvairiausiu nenaudingu šlamštu studijuojant,... tarkim, kad jis, lyg samogitų karalius, tik dangstėsi darbininkų klase gudriai slėpdamas savo mėlyną kraują... nuo aplinkos,.. o iš tikrųjų po lova slėpė auksinį Ringoldo/Rimgaudo kalaviją, samogitų valdžios simbolį. savo paslaptį jis užanspaudavo devyniais anspaudais ir atplėšti leido po 25 - nuo dabar jau tik 5 metų. kol ir mūsų smegenys taps švarios? o gal jis ją, tą paslaptį, buvo pašnibždėjęs ežerui?:)

68260. hmm..2011-05-20 19:33
pasirodo KGB archyvai jau prieinami internete; kgbveikla.lt Netyčia užtikau. Ar nebuvo viešinta ar pražiobsojau? Et, žvilgtelėsiu, gal ir mano dosje ten užveta:)

68261. negi niekam ir neužklius 2011-05-21 00:24
"ir mane auklėjo dėl „Moksleivyje“ išspausdinto reportažo, kurio nuotraukoje matėsi berniukams ant pečių užkritę ilgi plaukai. Primena pankus..." Taigi, gėlių vaikai virto pankais......

68265. draugui V.Bubniui2011-05-21 12:29
Ar pats tikite, tuo, ką parašėte?

68267. kafke :-) 2011-05-21 13:02
Lietuviu prozininkas numero uno

68270. draugui2011-05-21 17:10
parašyta gana nuoširdžiai.

68272. ...2011-05-21 17:33
Mankind cares nothing for you until you have shown that you care for mankind.

68278. vadinasi statysim2011-05-22 13:42
diskusija baigta. kur naujas litmenis?

68287. N.2011-05-22 20:00
Labai dviprasmiškas str. Sumaišytos žmogaus pažiūros su kūrybos meniškumu, čia jau didžiausia klaida. O labiausiai patiko - kaip Baltušis bučiavosi su savo knyga.

68289. >N.2011-05-22 20:35
ar kūrėjo pažiūros neatsispindi jo kūryboje?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
14:16:58 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba