Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-05-13 nr. 3331

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
namai
14
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• PETRĄ KIMBRĮ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir kalbėjimas į tuštumą atsišaukia aidu
5

POEZIJOS PAVASARIS 2011 
• RENGINIŲ PROGRAMA.
Tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris 2011

KNYGOS 
• SIGITAS NARBUTAS.
Arato karatai
7
• Pirmosios knygos konkurso laimėtojai1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

PRISIMINIMAI 
• VYTAUTAS BUBNYS.
Lūžęs nepalūžęs
67

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išmone kibirkščiuojančiame spektaklyje –­ tolyn nuo buitinio teatro
• RIDAS VISKAUSKAS.
Studentų spektaklis – „netyčinis“ trukmės rekordininkas
5
• Mus paliko aktorė Rūta Staliliūnaitė

KINAS 
• ŽIVILĖ PILIPAVIČIENĖ, REGINA JACKŪNAITĖ, ŽIVILĖ AMBRASAITĖ.
Paroda „Lietuvos kinas 1909–2009“
1

MUZIKA 
 Maži, bet...

DAILĖ 
• Didysis Paryžiaus salonas ir jo publika

PAVELDAS 
• SAULIUS STRIUOGAITIS .
Palangoje – atkurtos grafų Tiškevičių rūmų terasos vazos
1

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Tarptautiniais miškų metais – giraitė Justino Marcinkevičiaus garbei

POEZIJA 
• ARTŪRAS VALIONIS7

PROZA 
• NIJOLĖ RAIŽYTĖ.
Kareivio duktė
10

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paieškose
16

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
„Ar jau papjovėte pachmielo avinėlį?..“
 
• Gyd. ALVYDAS REPEČKA.
Antroji dainuojanti revoliucija
4

MUZIKA

Maži, bet...

Pokalbis apie specialiąją [nišinę] kultūros žiniasklaidą:
Beata Baublinskienė, Vaidas Jauniškis, Linas Paulauskis

[skaityti komentarus]

iliustracija


      Nuo savęs nepabėgsi. Labai rimtą pokalbį su rimtais pašnekovais norisi pradėti nuo nuvalkiotos citatos iš daugeliui žinomos komedijos „Kaukazo belaisvė“. Prisimenate, kaip Kaukazo folklorą renkančiam Šurikui metrdotelis sakė tostą apie „mažą, bet išdidų paukštelį“, kuris, atsiskyręs nuo kolektyvo, nusvilo saulėje sparnelius ir krito į gilią prarają? Štai kas atsitinka nuo daugumos atsiskiriantiesiems. Bet kultūrinėje erdvėje, ypač plačiajame interneto vandenyne, atsiranda vis naujų specializuotų leidinių, pavyzdžiui, 2010-aisiais sukurta svetainė „Lietuvos muzikos antena“ (www.lks.lt/antena). Arba – naršydamas po internetą netyčia atrandi įdomių, galbūt jau kuris laikas veikiančių portalų ar sužinai apie naują leidinį. Atitrūkstančių nuo pagrindinio žiniasklaidos srauto atšakų, regis, daugėja. Tačiau „mažieji“ dažniausiai atstovauja tam tikroms kultūrinėms bendruomenėms. Vis dėlto įsteigti yra viena, o išlaikyti – jau visai kas kita.... O šį rudenį, nepaisant rimtų krizės iššūkių, „mažas, bet išdidus“ žurnalas apie operą ir baletą „Bravissimo“ šventė 5 metų gimtadienį, tad šio leidinio redaktorei BEATAI BAUBLINSKIENEI kilo mintis susėsti su „likimo broliais“ ir pasišnekėti apie nišinę žiniasklaidą. Pokalbyje dalyvavo scenos menų portalo „Menų faktūra“ redaktorius VAIDAS JAUNIŠKIS ir Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centro, iki pernai metų leidusio leidinį anglų kalba „Lietuvos muzikos link“, direktorius LINAS PAULAUSKIS.


Beata Baublinskienė. Atstovaujame nišiniams leidiniams ir portalams, kurie užima specifinę (ir todėl nedidelę) vietą kultūros žiniasklaidoje. Norėčiau, kad, remdamiesi savo patirtimi, pakalbėtume apie tokių leidinių specifiką, galimybes ir apribojimus bei, žinoma, reikalingumą. Nesame didelių tiražų, skaitytojų mases pritraukiantys leidiniai. Vis dėlto manau, tam tikrą terpę, kad ir nedidelę, palankią vienos kurios srities žinioms, informacijai kaupti, sukurti yra svarbu bent jau tos terpės arba bendruomenės nariams. Taigi kas lėmė jūsų leidinių atsiradimą – ar tai buvo skaitytojų poreikis, ar galbūt bendraminčių bend­ruomenės aktyvumas, valia, o gal buvo visai kitų priežasčių?

Vaidas Jauniškis. Kaip atsirado „Menų faktūra“ (www.menufaktura.lt)? Iš labai egoistiškos paskatos. Vieną dieną prieš šešerius metus aš tiesiog pabandžiau pasitikrinti, kada Nekrošius pastatė vieną spektaklį. Ir pamačiau, kad internete tokios informacijos nėra. Buvo ir daugiau panašių atvejų – turint galvoje tuometinį mūsų teatro klestėjimą, dažnas užsienio gastroles ir panašiai. Suvokiau, kad turime kūrėjų, apie savo darbus informuojančių tik kai kurių teatrų svetaines, bet bendro visus teatrus ir scenos menus jungiančio portalo nebuvo. Tad ėmiausi to, ko man pačiam trūko. Bet, ko gero, ir nereikia šito vengti, nes jeigu tai įdomu tau, tai atsiras ir nemažai žmonių, kuriems tai taip pat bus aktualu. Propaguoti Lietuvos teatrą, informuoti apie jį reikia tiek užsienį (informacija anglų kalba), tiek mus, lietuvius..

Linas Paulauskis. Muzikos informacijos ir leidybos centro tinklalapio www.mic.lt atvejis labai panašus į „Menų faktūros“. MILC svetainė buvo įkurta, panašiai kaip ir pats centras, maždaug prieš 15 metų, ji siekė vienoje vietoje sutelkti informaciją apie Lietuvos muzikos kūrėjus, kūrinius, įrašus ir kitus susijusius dalykus lietuvių ir anglų kalbomis. Popierinis leidinys „Lietuvos muzikos link“ anglų kalba (lietuviškos tekstų versijos skelbiamos internete) buvo skirtas aktualijoms – naujajai lietuvių muzikai, šių dienų vyksmo apžvalgoms. Ir svetainė, ir leidinys buvo pagrindiniai tekstų šaltiniai kitiems šios srities informacijos vartotojams – tarkime, muzikos mokytojams, koncertų programų rengėjams ir taip toliau. Juk informacijos šaltinių apie naująją lietuvių muziką pas mus dar maža. Dėl nutrūkusio finansavimo nustojus leisti „Lietuvos muzikos link“, šią misiją – aprėpti šiandieninę lietuvišką muziką – iš dalies perėmė naujasis Lietuvos kompozitorių sąjungos portalas „Antena“. Tik gaila, kad tekstai kol kas skelbiami vien lietuvių kalba, nes leidiniui „Lietuvos muzikos link“ svarbu buvo mūsų muziką propaguoti ir pasaulyje.

iliustracija

B. B. Trumpai pristatydama žurnalą „Bravissimo“, turėčiau pasakyti, kad, būdamas vienintelis specializuotas leidinys apie operą ir baletą lietuvių kalba bei vienas iš labai nedaugelio gyvybingų lietuviškų muzikos žurnalų, jis užpildo arba sukuria domėjimosi muzikiniu teatru nišą. Žurnalo leidėjas yra Nacionalinis operos ir baleto teatras, tad turbūt natūralu, kad daugiausia vietos jame užima su šio teatro veikla susiję straipsniai. Bet kas yra toji veikla? Publikuojame pokalbius su dainininkais ir baleto artistais –­ bet ar Lietuva tokia didelė, kad kituose teatruose ir koncertų scenose dainuoja kiti dainininkai ir šoka kiti šokėjai? Beje, Kauno ir Klaipėdos muzikiniai teatrai taip pat turi savo vietą šiame žurnale, tad kiek kitokio žanro – operetės, miuziklo – menininkai ir toji „lengvesnė“ scena, manau, taip pat nėra apleista. Žinoma, visko aprėpti neįmanoma, leidinio apimtis ir galimybės yra ribotos, bet vis dėlto nuolat, kad ir po truputį, pateikiame vienokią ar kitokią Lietuvos muzikinio teatro gyvenimo panoramą. Tarkime, publikuojame istorinius, sakyčiau, šviečiamojo pobūdžio straipsnius (pavyzdžiui, apie Nacionalinės operos trupės steigimą 1920-aisiais), pasakojimus apie pasaulio scenas, menininkus, nevengiama ir analitiškesnių publikacijų (pavyzdžiui, iš naujausių straipsnių –­­­ „Šiuolaikinė Vokietijos operos scena“) ir panašiai. Tikrai žinau, kad žurnalas mielai skaitomas ir pageidaujamas mokyklų bibliotekose, straipsniai tampa informacijos šaltiniu mokytojams, pastebiu, kad ir menininkai iš tų straipsnių kartais „sužvejoja“ idėjų.

Bet tokiems leidiniams dažnai prikišama, kad jie vengia kritinės refleksijos. Kaip yra su „Lietuvos muzikos link“?

L. P. Leidinio tikslai bent iš pradžių buvo kitokie – sudominti užsienio auditoriją Lietuvos muzika, atkreipti muzikos profesionalų dėmesį į mūsų autorių kūrybą. Vėliau planavome leidinį reformuoti, plėsti jo apimtį, žanrus ir temas, įtraukti ir jūsų minėtą kritinę refleksiją. Tada šis leidinys jau nebebūtų tik reklaminis-promoginis. Galbūt šiuos sumanymus bandysime įgyvendinti ateityje.

B. B. Dabar aptarkime leidiniams ne mažiau svarbų dalyką – finansavimą. Štai sakote: leidinys ėjo, nutrūko finansavimas –­­ leidinio nėra. Man atrodo, tai daugelio „mažųjų“ realybė – maži biudžetai, priklausomybė nuo dotacijų.

V. J. Interneto portalų pranašumas –­­ nors mūsų biudžetas dar mažesnis, nei, tarkime, kultūros savaitraščių, bet mums nereikia naudoti popieriaus, nėra spaudos sąnaudų, kurios „suvalgo“ turbūt pusę biudžeto. Bet, žinoma, esame priklausomi – nuo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo malonės. Be jų paramos vargiai galėtume ką nors padaryti, nebent vegetuoti iš šiokio tokio Menų spaustuvės finansavimo.

L. P. Vaidai, žvelgiant į tavo minėtą proporciją – pusė sąnaudų tenka gamybai (popierius, spauda), bet ar taip nėra nuvertinamas intelektinis darbas tų, kurie tą turinį kuria?

V. J. Manau, galima būtų apžvelgti apskritai visus kultūros leidinius: kaip jie kito, žiūrint į mūsų turtingus, o dabar neva nebe tokius turtingus dienraščius, kiek jie moka už intelektinį darbą. Tikrai žinau, kad „Menų faktūroje“ honorarai už intelektinį darbą didesni negu dienraščių. Mano nuomone, labai svarbu išlaikyti žmones, už jų kokybišką darbą reikia bent jau padoriau mokėti. Kitaip atsiranda rizika remtis savanoriais, studentų darbais... Beata, minėjote kritinę refleksiją. Propagavimas arba, tiksliau būtų sakyti, informacija tėra menka mūsų portalo dalis, svarbiausia – recenzijos, komentarai, straipsniai. Už tai jau reikia mokėti, nes tokie straipsniai yra pagrindinis mūsų darbas šalia nuolatos atnaujinamos duomenų bazės.

iliustracija

B. B. Specializuoti portalai ir leidiniai, manau, yra kuklūs visomis prasmėmis: nuolat dirbanti komanda – minimali, vos keli žmonės. Jau minėjome mažus biudžetus, reklamos daug neprisiviliosi. Vis dėlto kodėl tokių leidinių daugėja (arba bent jau yra tikrai ne tiek ir mažai)? Ar tai lemia skaitytojų, specializuotos informacijos vartotojų, poreikis gauti daugiau išsamesnių, specifinių žinių tam tikra tema, ar taip reiškiamas pačių leidinius steigiančių bend­ruomenių noras kurti arba plėsti bendraminčių būrį?

V. J. Nežinau, ar tų portalų daugėja. Nesidomiu populiariosios muzikos svetainėmis (muzikos internete apskritai yra gerokai daugiau), bet kad daugėtų scenos menų portalų, ne organizacijų puslapių, nematau. Atsirado, pavyzdžiui, vienas bilietų platinimo įstaigos puslapis, kaip pagalbinė priemonė parduoti bilietus, o tai skaitytojui, žinoma, yra paranku. Bet jei kalbėtume apie profesionalius kritikos –­­ muzikos ir teatro –­ portalus (ne tinklaraščius, kuriuos gali įkurti bet kas), tai scenos menams skirtų per kokius penkerius metus daugiau neatsirado.

L. P. Atmetus tinklaraščių pobūdžio svetaines, ieškant profesionalios informacijos šaltinių, taip pat nematau ko nors panašaus į www.mic.lt. Žinoma, išskyrus tuos, kurie sukurti kaip egzistuojančių popierinių leidinių priedai, tarkime, „Muzikos barų“ svetainė, kur skelbiamos pačiame žurnale nepublikuojamos recenzijos, refleksijos ir diskusijos. Bet toji svetainė dabar jau retai kada atnaujinama.

B. B. Žinoma, leidinio ar portalo gyvybingumas labai priklauso ir nuo tų keleto žmonių, tiesiogiai nuolat su juo dirbančių –­ jų aktyvumo, atkaklumo.

V. J. Kai jūs klausėte, kas lemia steigimą – vartotojų poreikis ar bendruomenė, be abejo, tai priklauso nuo, sakykime, tos bendruomenės entuziasto. Niekas vartotojo poreikio neištirs: na, paklauskime jo, ko jam reikia. Žmogus dažnai nesugalvoja, jeigu to dalyko nėra matęs. Taip, tai yra bendruomenių – ar muzikų, ar, tarkime, filosofų – iniciatyva, kurie prie tos svetainės paskui glaudžiasi arba pagal savo interesus vienur ar kitur „prisišvartuoja“: komentarais, dalydamiesi nuomonėmis, persiųsdami tekstą kitam draugui ar pažįstamam ir taip toliau.

B. B. O kaip pasitikrinate, ar jūsų svetainė, tarkime, nėra reikalinga tik ją įkūrusiems entuziastams? Pavyzdžiui, žurnalo „Bravissimo“ atveju po penkerių metų jau turime tam tikrą stabilų prenumeratorių skaičių, žurnalas perkamas – taip sužinome „atgalinį ryšį“. Žinoma, internete fiksuojamas lankytojų skaičius. Bet ar retkarčiais jūsų, kaip redaktorių ar leidinių steigėjų, neapninka abejonės, „pilkosios valandos“?..

L. P. Iš kur joms būti? Mūsų portalai vis dar pagrindinis šios srities informacijos šaltinis.

V. J. Manau, būtų blogai, jei tų „pilkų valandų“ nebūtų. Juk vis dėlto galvoji, ar viską darai teisingai. Bet kartu ir žinai, kad, tarkime, vasarą, kada teatro sezonas jau pasibaigęs, žmonės portaluose nelabai lankosi. Per penkerius metus pripranti, žinai dėsningumus, apsilankymų statistiką. Jei per dieną apsilanko 1500–2000 žmonių, galvoji, kad tavo darbas – ne veltui. Antra vertus, toks pat yra kultūrinių savaitraščių tiražas. Tad jeigu tai yra tik specializuota –­ dar viena, mažesnė –­ sritis, ir apsilanko tiek žmonių, tai jau visai neblogai. Beje, prieš trejus metus bandžiau lyginti mūsų ir didžiausios lenkų teatro svetainės e-teatr.pl duomenis. Buvau maloniai nustebęs, kad, nors ten dirba daugiau žmonių (7–8, o mes čia dviese tvarkomės) ir portalas labai aktyvus, palyginus abiejų šalių gyventojų skaičių (dalinkime iš 10) ir apsilankymų svetainėje duomenis, mūsų profesionalioje teatro svetainėje lankosi tiek pat skaitytojų, kiek ir pas juos. Vadinasi, tai savotiška norma.


B.d.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
14:16:56 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba