Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-08-01 nr. 3201

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Werner Söllner.
RIEŠUTAS
4
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
• Jonas Mikelinskas.
GLOBALIZMAS AR NAUJASIS KOMUNIZMAS?
17
• Astrida Petraitytė.
THOMO MANNO VARDAS ĮPAREIGOJA, BET NERIBOJA
5

KNYGOS 
• „DŽIAUGSMAS AUGTI“
• „ŠIRDIES RAMYBĖ“
• „SANTUOKINĖS MEILĖS TERAPIJA“
• „LAIKAS DIEVUI“
• Jūratė Baranova.
STIPRIOS MOTERS KONTŪRAI „NELITERATŪRINĖJE LITERATŪROJE“
4
• Eglė Sakalauskaitė.
KATINAS TEMZĖJE IR NUVILTO VAIKIŠKUMO ISTORIJA
8
• Marijus Šidlauskas.
LITUANISTIKOS KELEIVIS IR KAREIVIS
7
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
 Vytautas Česnaitis.
ŽINOMI IR NEŽINOMI JURGIO ARNO ŠALTENIO VOKIETMEČIO SLAPYVARDŽIAI
1
• „SVEIKA, ISPANIJA!“
• Andrius Jevsejevas.
TYLOS! – DABAR KALBĖSIME MES!

MUZIKA 
• Dana Palionytė.
CHORVEDYS IŠ AMŽIŲ GLŪDUMOS
• Vaclovas Juodpusis.
MENŲ FESTIVALIS DRUSKININKUOSE
• KALNAI, SŪKURIAI IR MIGLOS. RAMINTOS ŠERKŠNYTĖS KŪRINIŲ KP6

DAILĖ 
• Kristina Stančienė.
TARP DVASIOS IR MATERIJOS
• Romualdas Alekna.
SUGRĮŽIMAS
• Saulius Kruopis.
NIDA – LIETUVOS SIMBOLIS VOKIETIJOJE IR LATVIJOJE
4

PAVELDAS 
• Dalia Tarandaitė.
DAILĖS PARODA PO ANYKŠČIŲ BAŽNYČIOS SKLIAUTAIS

POEZIJA 
• KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ26
• AUŠRINĖ BENEDIKT5
• IEVA ARMALYTĖ5

PROZA 
• Algis Kuklys.
BRONELIS
4

VERTIMAI 
• WILLIAM SHAKESPEARE

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Rima Pociūtė.
REALUSIS BARONO MIUNHAUZENO PASAULIS DUNTĖJE, LATVIJOJE
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ada Jonušytė.
MIESTAI IR KITI ŽMONĖS

KRONIKA 
• BUVO VASARA
• BALTIJOS KVINTETAS
• KAZIMIERO BARĖNO LITERATŪROS PREMIJOS KONKURSAS
• OVIDIJUS PETKEVIČIUS 1965–200811
• Akvilė Galvosaitė.
„DIEVŲ MIŠKO“ ISPANŲ KALBA PRISTATYMAS BUENOS AIRĖSE

SKELBIMAI 
• INFORMACIJA APIE SKULPTŪRINIŲ – MENINIŲ AKCENTŲ SUKŪRIMO PROJEKTO KONKURSĄ1
• GROŽINĖS LITERATŪROS KONKURSAS1

DE PROFUNDIS 
• Woody Allen.
TRUMPAS, BET NAUDINGAS PILIETINIO NEPAKLUSNUMO ĮVADAS
6
• Voldemaras Zacharka.
DETEKTYVAS SU ŠYPSENA
3
• Kęstutis Pulokas.
JEDEM DAS SEINE

TEATRAS

ŽINOMI IR NEŽINOMI JURGIO ARNO ŠALTENIO VOKIETMEČIO SLAPYVARDŽIAI

Vytautas Česnaitis

[skaityti komentarus]

Kas vertė tarpukario, vokietmečio ir sovietmečio lietuvių periodinės plunksnos virtuozą, visateisį nuo 1937-ųjų Lietuvos žurnalistą Jurgį Arną Šaltenį (1911–1959) įsiamžinti nuotraukose nudelbtu žvilgsniu tarytum slepiantis? Profesinis atsargumas – fotografijų vaizdinių išliekamumo atsakomybės istorijai perdėta nuojauta? Ar vidiniai prieštaravimai, fotografuojantis varginančiuose kolektyviniuose bendradarbių sambūriuose? O gal drama ir teatru gyvenęs žurna­listas „aktoriniu“ būdu formavo įvaizdį ir be slėpinių negalėjo? Kas tai paaiškins, praėjus beveik pusei amžiaus po žurnalisto mirties?

Pirmi svarstymai – paieškų pradmuo, kuklutė intriga, verčianti nesustoti ir, palikus ramybėje veiklios asmenybės elgesį, susitelkti ties jo kūrybiniais nežinomaisiais. Atrasti ir įvardyti menkai tyrinėtus, išgalvotus, sukurtus ar specialiai pritaikytus vienai kitai progai bei įvykiui J. Šaltenio žurnalistinius pseudonimus. Jais jis pasirašydavo prieškariu, dangstėsi sovietmečiu, slapstėsi vokietmečiu –­ brandžiausiu kūrybiniu periodu dirbdamas dienraščio „Naujoji Lietuva“ redakcijoje.

Šiandien du J. Šaltenio vokietmečio slapyvardžiai yra žinomi. Šilėnas įvardytas Lietuvos ypatingojo archyvo KGB baudžiamoje byloje Nr. 2525 (1945 vas. 3 d.), Lietuvos literatūros ir meno archyvo – Lietuvos Tarybinių rašytojų sąjungos nario žinių (vokiečių okupacijos meto) anketoje (1945 birž. 21 d.). Priskiriamas J. Šalteniui Vilniaus „Vaidilos“ ir „Miesto“ teatrų aktorės Danos Rutkutės „Mano jaunystės teatras“ (V.,1994) atsiminimuose, teatrologų Irenos Aleksaitės –­­ „Režisierius Romualdas Juknevičius“ (V.,1998) ir Broniaus Vaškelio –­ „Jurgis Blekaitis – režisierius ir poetas“ (V.,1999) teatrotyros darbuose, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos „Lietuviškieji slapyvardžiai“ (V.,1998, 1999) sąvade, muziejininkės Reginos Kazlauskaitės „Vilniaus skrajojamas teatras Vaidila“ (V., 2001) straipsnių rinktinėje, Jono Mačiulio „Lietuviškosios spaudos iki 1990 m. slapyvardžiai“ (V., 2004) knygoje. Aišku ir kodėl – Šilėnu žurnalistas pasi­rašydavo Vilniaus „Miesto“ ir „Vaidilos“ teatrų spektaklių recenzijas dienraštyje „Naujoji Lietuva“. Rezo­nansines, tokias kaip „Užtvankos premjera“ (1943 spal. 21), „Gigantas“ (1944 geg. 18,19, 20,21, 23,24,25) ar „Gertrūda“ (1944 kov. 31). Informacines pvz., „Nauja Marjana „Keturiose draugėse“ (1943 rug. 29), „Marieta iš Marijampolės“ (1943 gruod. 8) ir kitas.

Jei minėtas J. Šaltenio vokietmečio pseudonimas yra žinomas, tai antrasis slapyvardis – Šalmantas – beveik ne. Įvardytas Lietuvos ypatingojo archyvo KGB baudžiamojoje byloje Nr. 2525 (1945 vas. 3 d.), jis priskiriamas žurnalistui vienintelio kritiko Skirmanto Valiulio „Jurgis Arnas Šaltenis“ konferencijos medžiagoje (V.,1996).

Šalmanto nepaminėjo ir literatūrologas Vytautas Kubilius knygoje „Neparklupdyta mūza“ (V., 2001). Nors būtent juo Šaltenis pasirašydavo savo kūrybą. Noveles „Mirštantieji tave sveikina“ (1942 saus. 1) „Panevėžio apygardos balse“, „Kryžius Sibiro taigoje“ (1942 saus. 18) „Naujojoje Lietuvoje“, apsakymus „Kada žmogus tampa žvėrimi“ (1942 liep. 25) Telšių „Žemaičių žemėje“, „Antrasis Herostratas“ (1943 geg. 15; 23) „Naujosiose Biržų žiniose“ ar „Epizodas“ (1942 rugs. 19) kauniškėje „Savaitėje“.

Šalia originalios kūrybos Šalmantu žurnalistas pasirašė kelis straipsnius. Vienas jų, „Žvilgsnis į ateinantį teatrų sezoną“ (1942 rugpj. 9), išspausdintas „Naujojoje Lietuvoje“, kitas, „Vokietijos socialinio gyvenimo vaizdai“ 1943 saus. 23), „Žemaičių žemėje“.

Įvardijus J. Šaltenio vokiet­mečio slapyvardžius, atėjo eilė nežinomiems. Keturi jų – Tolvaiša, Arūnas, Diks ir Geo figūruoja minė­toje Lietuvos ypatingojo archyvo KGB bau­džia­mojoje byloje Nr. 2525 (1945 vas. 3 d.). Dar du – Dausėnas ir Norva – Lietuvos literatūros ir meno archyvo „Lietuvos Tarybinių rašytojų sąjungos nario žinių“ (vokiečių okupacijos meto) anketoje (1945 birž. 21 d.).

Pirmuoju nežinomu Tolvaiša J. Šaltenis pasirašydavo daugiausia teorines publikacijas dienraštyje „Naujoji Lietuva“. Tai būdavo kultūros aktualijos, pvz., „Pašnekesiai apie literatūrą“ (1943 rugpj. 8; 22; 29), „Pašnekesiai apie dailę“ (1943 rug. 26) ar „Teatro ir visuomenės bendradarbiavimas“ (1943 gruod. 5), probleminiai straipsniai „Mes neturime per daug kultūros darbuotojų“ (1944 vas. 27), „Žurnalistinio sąžiningumo reikalu“ (1944 geg. 14) ir kiti.

Dar vienu nežinomu vokietmečio slapyvardžiu – Arūnas – žurnalistas pasirašydavo savo kūrybą dienraštyje „Naujoji Lietuva“, pasirašė ir apybraižą „Bandomos naujos mašinos“ (1941 rugpj. 27), ir feljetoną „Ryt anglai bombarduos Vilnių“ (1941 rug. 2), novelę „Kurpius Timotiejus“ (1942 spal. 18), kitus darbus.

Ieškant trečio rusiškai dokumente įvardyto slapyvardžio Diks (Dix), kilo neaiškumų. J. Šaltenis „Naujojoje Lietuvoje“ pasirašydavo ne Dix, bet Dixi pseudonimu – feljetonus „Spiritistai“ (1944 vas. 3), „Anekdotai“ (1944 kov. 4), „Tardymas“ (1944 kov. 28) ir kitus.

Ketvirtu nežinomu pseudonimu Geo J. Šaltenis pasirašydavo dienraštyje „Naujoji Lietuva“ Vakarų kultūrą propaguojančius straipsnius. Tai „Vokiškos kultūros įtaka Lietuvoje“ (1942 spal. 4), „80 metų amžiaus Maksui Dreyeriui“ (1942 spal. 4) ar „Visuomet orientavomės į Vakarų kultūrą“ (1943 kov. 26). Pseudonimu Geo jis pasirašydavo ir vokiškų straipsnių vertimus. Vienas jų – „Na ir propaganda“ (1943 birž. 7).

Nežinomu slapyvardžiu Dausėnas publicistas dangstėsi pasirašinėdamas publikacijas, išspausdintas laikraščiuose „Į Laisvę“, „Naujoji Lietuva“ ir žurnale „Karys“, teatrui skirtus darbus, pvz., „Lietuvių Fronto teatras“ (1943 kov. 06) ar „Pirmiausia – lietuviškas repertuaras“ (1943 spalio 10) ir kt. faktografines apybraižas „Šviesusis Vaižgan­tas“ (1943 geg. 08), „Du rašytojai, išgarsinę Lietuvos vardą pasaulyje“ (1943 geg. 29), dalinosi kelionės įspūdžiais straipsnyje „Vokietijos vaidmuo kultūrinėje kūryboje“ (1943 saus. 23).

Paskutiniu nežinomu vokietmečio slapy­vardžiu Norva J. Šaltenis pasirašydavo kultūros straipsnius dienraštyje „Naujoji Lietuva“. Vienas jų – „Literatai, jų advokatai ir dar šis tas“ (1944 kov. 5), kitas – „Dveji metai bandymų ir laimėjimų“ (1944 kov. 12), trečias – „Kai palyginame“ (1944 geg.).

Ar tai visi J. Šaltenio vokietmečio slapyvardžiai? Ar nacių okupacijos metu išspausdinęs virš 400 straipsnių, žurnalistas daugiau pseudonimų neturėjo? Reikėjo jų ieškoti toliau, buvo nelengva.

Pirmasis aiškiausiai į akis kritęs dar vienas J. Šaltenio vokietmečio slapyvardis buvo Juras. Jis žinomas tik kaip prieškario, figūruoja „Lietuviškųjų slapyvardžių“ (V., 1999) sąvade. Juo nacių okupacijos metu žurnalistas pasirašė vienintelę publikaciją „Caritas“ (1942 lapk. 19) „Naujojoje Lietuvoje“.

Kitas tik sovietmečio minimas J. Šaltenio vokietmečio slapyvardis buvo Daubaras. Jis įvardytas ne tik „Lietuvių enciklopedijos“ (B., 1963) dvidešimt devintajame tome, bet ir LTSR laikraščio „Tėvynės Balsas“– „Mirė žurnalistas Jurgis Šaltenis – Daubaras“ (1959 birž., Nr. 50) nekrologe. Jis įtrauktas ir į Alfonso Maceikos „Slapyvardžių ir slapyraidžių rakto“ (N., 1973) bei „Lietuvių rašytojų“ (V., 1979) sąvadus, minimas Reginos Pabarčienės „Petras Vaičiūnas laisvės keliais“ (V., 1991) rinktinėje, „Lietuviškųjų slapyvardžių“ (V., 1995, 1999) sąvado tomuose, Jono Mačiulio „Lietuviškosios spaudos iki 1990 m. slapyvardžių“ (V., 2004) leidinyje.

Kad minėtu slapyvardžiu J. Šaltenis pasira­šydavo vokietmečiu, nekyla abejonių. Tai suprantama ir iš vienu metu „Naujojoje Lietuvoje“ išspausdintų, vos ne tapačių apžvalginių straipsnių „Mūsų teatrų veikimas 1943 metais“ (1944 saus. 1) ir „Muzika Vilniuje 1943 metais“ (1944 saus. 1). Nors pirmasis pasirašytas Šaltenio, o antrasis – Daubaro. Nė vienas tuo metu „Naujojoje Lietuvoje“ apie muzikinį žanrą rašęs žurnalistas (S. Narkeliūnaitė, St. Vykintas) ar muzikas (K. Kaveckas, J. Gaudrimas) pseudonimu Daubaras nesinaudojo. Nors, anot Petro Bielskio, ir pats „(…) J. Šaltenis nebuvo geras muzikologas“… O Daubaro slapyvardžiu vis dėlto buvo pasirašytos keturios muzikinės publikacijos: minėtoji ir trys kitos – „Rigoletto su pakaitalais“ (1943 gruodž. 23), „Romeo ir Julija Vilniaus Miesto teatre“ (1944 saus. 19), „St. Šimkaus kūrinių koncertas“ (1944 vas. 16).

Versija, jog tai galėjo būti A. Maceikos „Slapyvardžių ir slapyraidžių rakte“ ir LTE antrajame tome minimo komunistinės spaudos bendradarbio J. (Juliaus) Daubaro publikacijos, atkrenta – žurnalistas mirė 1943 m. Atkrenta dar viena versija, kad tai galėjo būti šiuo slapyvardžiu pasirašinėję kunigai Juozas Grajauskas ir Juozas Vailokaitis. Pirmasis kunigas mirė 1930 m., o J. Vailokaitis kaip „(…) buržuazinės visuomenės ir politinis veikėjas…“ 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą.

Trečia versija, jog tai galėjo būti Bronius Daunoras, kuris, pagal sąvadą „Lietuviškieji slapy­vardžiai“ (V., 1995) ar VLE (V., 2003), pasirašydavo slapy­vardžiu Bronius Daubaras, irgi netinka. Visos muzikinės publikacijos yra skirtos Vilniaus operos ir filhar­monijos įvykiams, o Bronius Daunoras vokiet­mečiu dirbo ir publikavosi Kaune. Buvo dviejų laikraščių – „Ateities“ ir „Lietuviai“ – redaktorius, leidėjas. Vokietmečiu jokios muzikinės publikacijos neišspausdino. Todėl vilniškėje „Naujojoje Lietuvoje“ minėti straipsniai buvo ne jo. Vadinasi, Daubaro slapyvardžiu vokietmečiu pasirašydavo J. A. Šaltenis.

Trečias nežinomas J. Šaltenio vokietmečio slapyvardis buvo Ašaka. Žurnalistas pasirašė juo vienintelį feljetoną „Operoje“ (1944 m. bal. 12) dienraštyje „Naujoji Lietuva“. Nors pastaruoju pseudonimu prieškariu pasirašydavo rašytojas Ignas Jurkūnas (Šeinius), dramaturgas Augustinas Gricius, teatrologas Balys Sruoga, jie negalėjo vokietmečiu juo naudotis. Nes profesorius B. Sruoga nuo 1943 m. kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje, A. Gricius 1941 m. buvo ištremtas į SSRS gilumą, o I. Jurkūnas dirbo Švedijoje. Tad nė vieno iš jų 1944 m. Vilniuje negalėjo būti. Vadinasi, feljetoną „Operoje“ rašė J. Šaltenis.

Tik kartą pavartotas buvo J. Šaltenio vokietmečio slapyvardis Narvydis. Žurnalistas juo dangstėsi, „Naujojoje Lietuvoje“ pasirašydamas publikaciją „Sezono atidarymas Vilniaus Miesto teatre“ (1942 rug. 18). Ar Narvydis iš tikrųjų buvo J. Šaltenio pseudonimas, paaiškėja perskaičius kitą paties Šaltenio pavarde pasirašytą recenziją „Naujojoje Lietuvoje“ –­ „Vinco Kudirkos“ pasirodymo proga“ (1944 birž. 20). Joje recenzuodamas Vinco Adomėno knygą „Vincas Kudirka“, J. Šaltenis prisipažįsta – „kadaise šio veikalo premjeros Vilniuje recenzijoje minėjau“... Tai leidžia suprasti, kad minėta 1942 m. recenzija, pasirašyta pseudonimu Narvydis, buvo J. Šaltenio.

Dar vienas žurnalisto vokietmečio slapyvardis Želvietis buvo pavartotas kartą savaitraštyje „Biržų žinios“, pasirašant publikaciją „Ketvirtieji karo metai Didžiajame Reiche“ (1943 saus. 23, vas. 6). Jis yra būtent J. Šaltenio. Pirma, minėtą straipsnį galėjo parašyti spaudos atstovas, dalyvavęs 1942 m. prieš Kalėdas vykusioje lietuvių žurnalistų kelionėje po Reichą. Biržų savaitraščio korespondentai šioje kelionėje nedalyvavo, tad suprantama, kad negalėjo dalytis įspūdžiais su skaitytojais. Tad tai padarė „Naujosios Lietuvos“ kultūros skyriaus redaktorius J. Šaltenis. Antra, geonimas Želvietis yra kilęs nuo vietovardžio Želva (Ukmergės r.) – J. Šaltenio gimtinės. Todėl aišku, kad jis buvo šio žurnalisto slapyvardis.

J. Šaltenis vartojo dar vieną panašų į Želvietį slapyvardį – Želvėnas. Juo pasirašė du straipsnius – „Naujieji vėjai Vilniaus „Vaidilos“ teatre“ (1943 spal. 20) ir „Naujasis Vilniaus meno darbų sezonas“ (1943 spal. 23) Kauno dienraštyje „Ateitis“. Pastarąjį žurnalistas prisimins ir vėliau, bendradarbiaudamas Ukmergės „Tarybiniame kelyje“ pasirašydamas publikaciją „Mūsų Petras Vaičiūnas“ (1956 rugpj. 16).

Tačiau populiariausias J. Šaltenio vokietmečio slapyvardis buvo Varūnas. Juo publicistas pasirašė apie penkiasdešimt įvairaus pobūdžio straipsnių vos ne visoje lietuviškoje periodikoje.

Nors pagal „Lietuviškųjų slapyvardžių“ (V., 1995) sąvadą pseudonimas priskiriamas leidėjui Baliui Jacikevičiui (1911–1982) ir rašytojui Petrui Rimkūnui (1913–1944), išaiškėjo, kad abu minėti veikėjai teatro temomis vokietmečiu nerašė. Todėl, jei Varūnu buvo pasirašyta daugiau nei dešimt teatrinių straipsnių, pvz., dienraštyje „Į Laisvę“ recenzija „G. Hauptmano Dorotėja Angerman Naujoji Šiaulių teatro premjera“ (1942 liep. 7) ar straipsnis „Teatriniai atžalynai“ apie Marijampolės, Ukmergės ir Dusetų teatrus (1942 rug. 20) „Naujojoje Lietuvoje“ bei kitos publikacijos, jas galėjo rašyti teatrinę kultūrą išmanantis prieškario teatro žurnalų redaktorius ir leidėjas J. Šaltenis.

Kad tai – Jurgio slapyvardis, patvirtina ir žurnale „Savaitė“ Varūnu pasirašytas etiudas „Šventojoj pliaukši šapalai“ (1942 rugpj. 22). Jame autorius aprašo Anykščių apylinkių vaizdus.

Kad Varūnas buvo J. Šaltenio slapyvardis, rodo ir papildomi faktai. 1941 m. birželio 25 d gimtąjame Noreikių kaime (Šiaulių r.) buvo bolševikų nužudyta J. Šaltenio žmonos, aktorės Gražinos Jakavičiūtės mama Vladislava Jakavičienė-Sielskytė. Tuo metu, pirmosiomis vokietmečio dienomis, vengdamas viešumo J. Šaltenis apie tragediją negalėjo parašyti į spaudą – buvo nepageidaujamas. Tai jis padarė vėliau, pasikeitus politinei situacijai, „Ūkininko patarėjuje“, publikacijoje „Taip mirė mūsų ūkininkai“ (1941 gruod. 5), pasirašydamas Varūnu.

Šiuo slapyvardžiu žurnalistas pasirašydavo ne vien teatro, bet ir kitus darbus, pvz., „Žemaičių žemėje“ publikaciją „Tautinio charakterio kūryboje beieškant“ (1942 rugpj. 1, 8), „Naujųjų Biržų žiniose“ – „Senovinės tradicijos – mūsų tautos stiprybė“ (1942 liep. 25) ar „Laiškas iš Vilniaus / Vasara Gedimino mieste“ (1943 liep. 24). Naudojo pseudonimą ir pasirašydamas pamfletus, ironiškus šaržus, kitus darbus.

Teisus buvo teatro istorikas Vytautas Maknys-Maknickas, gretinęs B. Sruogos ir J. Šaltenio „plačios veiklos“ diapazonus. Pareiškęs – „dubliavęs savo profesorių“, liko dvigubai tei­sesnis – įžvelgė dviejų veiklių korifėjų tapatumus teatrotyros ir publicistikos srityse.

Kas vertė Jurgį neatsilikti nuo B. Sruogos – kultūrinės kritikos esteto? Turtinti paslap­tingą pseudonimų rinką intriguojančiais naujadarais? Konkuruoti ir slaptinti tapatybę, teigti savitą požiūrį į vykstantį kultūros vyksmą sunkiu Lietuvai 1941–1944 m. vokietmečiu? Juk įvardyti ar atpažinti yra ne visi J. Šaltenio vokietmečio slapyvardžiai. Kas, jei ne jis „Naujojoje Lietuvoje“ pasirašydavo Esantu („Pasikeitęs gyvenimas Ukmergės apskrityje“, 1941 lap. 25), Vygandu („Kūryba ir grafomanija“, 1941 lap. 30), Arimantu („Trys širdys“, 1943 kov. 21), Sargeniu („A. Niedra – latvių neoromantikas“, 1942 spal. 14), Lindeika („Vilniaus opera pradėjo darbą“, 1943 rug. 21), Mielamoniu („Naujasis lietuviškas baletas“, 1943 gruod. 24), Mauricijumi („Teatras ir vaikai“, 1944 saus. 12), Garšva („Vilniuje leidyklų belaukiant“, 1944 vas. 20), Zigmantu („Formos dramos teatre beieškant“, 1944 geg.4), Sanga („Sevilijos kirpėjas“, 1944 geg. 14), Sangraudu („Sevilijos kirpėjas“, 1944 birž. 16), Bibliotekininku ir t.t.?

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 19 iš 19 
14:16:17 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba