NE, NIE-KO

Jei pagalvotum. Kai lyja. Jei pagalvotum, kad ta drėgmė ir pilkuma, ir žmonės žmonės žmonės, visi šnekantys tūkstančiais... Ne... Milijonais įvairiausių kalbų (ir kokie jie visi laimingi), na, jei pagalvotum, visas pats dulksvas būdamas ir drėgmės prisigėręs kaip rūkas, jei pagalvotum, kaip paprasta pradingti...

Ar tu gali miegoti atsimerkęs? Ar tu gali atmerktom akim jaustis įsiurbiamas, sutraukiamas ir suryjamas savo paties minčių? Ir negirdėti nieko, ką šneka, nematyti nieko, ką daro, ir neužuosti nieko, kuo kvepia pasaulis? Kai durys užsitrenkia ir tu – sausam, aidinčiam, tuo tarpu tuščiam savo pasauly.

Taip. Jei taip. Jei sugebi. Jei sugebi atsinešti į jį juos – žmones, kurių niekada neliesi arba nebepaliesi, kuriems niekada nieko nesakysi arba nebesakysi, kuriems nesišypsosi, o jei ir šypsosies, tai ne taip, kaip čia – kur atsineši, atsivedi, paėmęs šiltu delnu šiltą delną, jausdamas, kaip pirštų galiukuose širdies ritmu tvinksi kraujas, ir kai sakai TUK, atsako TUK. Ir gerai, kad nežinia, kuriam pasauly TUK tikresnis. Apie pasaulius, šiuos ir tuos, išvis beveik nieko nežinoma. Niekas žinot nenori.

____________________

1.1. At-si-sė-di. At-si-sė-du. Jis atsisėda. Aš atsisėdu. Šnypščia dujos. Taip garsiai, kad ausis užsikimšt norisi. O už langų – nematomi kalnai. Trys nematomi žali ir du nematomi snieguoti.

Ką?

Ką ką ką ką?

Ne. Nie-ko.

____________________

1.2. At-si-sė-di. At-si-sė-du. Jis atsisėda. Aš atsisėdu. Tada visi atsisėda pirmam vagone. Tada antram. Tada trečiam. Ketvirtam. Visuose. Dunda, nes metro. Ir nors viskas visad visiems visiškai skirtingai, akyse atsispindi juoduma. Nieko kita nebūna metro, kai dunda. Juoda ir geltona. Gali atsispindėti tik juoda ir geltona. Jam irgi. Atsispindi juoduma. Taigi. Metro. Taigi. Dunda.

Ne-pa-žįs-ta-mi.

____________________

1.3. Kai šypsosi, prie lūpų susimeta grioveliai. Kai žiū-riu, visad tik iš to-lo.

At-si-sė-du. At-si-sė-di. Aš atsisėdu. Jis atsisėda. Brėžia liniją. Vingiuoja. Ja vaikšto žmonės. Joje vaikai žaidžia.

Brėžiu liniją. Vingiuoju. Joje miega žmonės, vaikai miega ir žuvys. Ir vėl...

____________________

1.4. Šlapia. Bet maloniai drungna. Plaukiu šu-niu-ku. Kasuosi išsigandusi, kad kojomis nesiekiu dugno. Neriu trumpam. Išnyru. Įsikimbu blakstienų. Visa jėga save ištraukiu. Išlipu. Nusisuku. Atsisuku. Žiūri.

Ne-pa-žįs-ta-mi.

Nusisuka.

Akyse – kaip niekas – plauki, kasiesi iš visų jėgų. Net nepajunta... Gal taip tik atrodo.

Vi-sa-da.

____________________

Kai pats visas kaip rūkas ir kaip dargana. Kai praeidamas pirštais perbrauki per elektros laidus, zvimbiančius aukštai aukštai šalikelėse, ir jie užgroja...

Kai pasikeiti vietomis su mintimis, susiderina visa, kas išsiderinę. Laidai groja virpindami orą. Tada užgroja medžiai ir žolės, ir dunda dunda dunda viskas.

____________________

2.1. Atsisėdi, ir atsisėdu. Tyliai tyliai groja. Ištiesi šiltą delną, ir ištiesiu šiltą delną.

Paimu už rankos, stojuosi, ir griūva visos pasaulio kėdės.

Stojiesi. Aš pirštu rodau viską, kas svarbu. Viską, kas svarbiausia.

Kaip sunkiai krinta vandens lašas ir sminga į baltą purvą, ir plėšo jį į tūkstančius salelių.

Rodau, kaip spiegdami ir beprotiškai skubėdami oro burbuliukai pjausto vandenį, bąlantį nuo karščio ir jų gausybės.

Bėgu, ir tu bėgi. Ir laikau už rankos, o kita rodau, kaip pro langą brūkšniais krenta šviesa. Kaip kambarys tampa laiptais nuo šviesos ir nešviesos daugybės. Kai aš čia sėdėjau, tada pamačiau, žinai?!

Ir juokiasi tavo raukšlė kaktoje. Ir atsako dviem šimtais šešiasdešimčia puslapių. Aš bėgu. Vėl tempiu už rankos, o pakeliui bandau visus tuos du šimtus šešiasdešimt puslapių bent perversti.

Ir viskas būna gerai.

Begalinio pločio betoniniame lauke sėdim. Ir groja aukštai aukštai elektros laidai. Ir šnekam. Ir niekad nesustojam.

Nie-ka-da.

____________________

2.2. Atsisėdu, ir atsisėdi. Tyliai tylia dunda. Ir niekas niekur daugiau neatsisėda, nes nieko niekur daugiau nėra. Ne šiandien. Ir priglaudi ausi prie grindų. Ir priglaudžiu aš. Dun-da ir šne-ka. Nes metro. Nes seniai jau niekas neklausė, ką jis nori pasakyti.

Ir pasako viską tau, o tada ir man.

Ir viskas būna gerai.

Nepažįstami.

Bet tik be vardų.

Ir viskas lieka gerai.

____________________

2.3. Kai tamsoj videoprojektorius pro­jektuoja šviesą. Vaizdus. Ir linijose tuo metu negali gyventi žmonės ir vaikai, ir linijos lieka pieštuke. Ir prieinu. Viskas bus gerai.

Linkteli, ir aš iš arti arti pasižiūriu.

Ar-ti ar-ti.

O tu...

Ir pamatau kampe tų visų vaizdų, kaip ima suktis istorija. Suneri pirštus, dėlioji, judini, ir skraido paukščiai, visas pasaulis šešėly matos. Mažas, besisukantis pasaulis. Tokį turi... Tokį! Iš arti arti žiūriu į abu. Duodu šiltą delną, ir sudėliojam taip, kad žuvys pabunda iš linijų ir šešėly plaukiot ima. Ir iš arti arti žinau, kad viskas bus gerai. Nes būna viskas gerai.

____________________

2.4. Kutena. Kutena akį. Ir kumščiu trinu. Tada juntu, kaip įsikimba blakstienų ir išlipa. Aš pajuntu! Pasuku žvilgsnį.

Ir kaip svaigsta galva... Vyniojuosi į save ir į visa, kas aplink.

Įtraukia. Įsiurbia.

Tiek.

Tiek užtenka. Nes viskas jau būna gerai.

____________________

A, viskas paprasta?

Būtų.

Bet.

At-si-sė-di.

Šnypščia dujos.

Taip garsiai, kad ausis užsikimšti norisi.

O už lango – nematomi kalnai.

Ką?

Ką?

Ką?

Ką?

Ne.

Nie-ko...