LEMTOJI GALIA

ITALŲ OPERŲ LYRIKA. – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2006.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras išleido kompaktinę plokštelę „Italų operų lyrika“. Dešimt arijų, kurias, diriguojant Jonui Aleksai, dainuoja Irena Milkevičiūtė. Verdi, Puccini’s, Mascagni’s, Bellini’s. Manau, jog tuo pasakyta daugiau, negu įstengtų perteikti išplėtoti komentarai, pamąstymai, prisiminimai ar gretinimai. Operos meną vertinantys (arba norintys labiau su juo suartėti) tegu įsigyja šį diską, parengtą garso įrašų studijos „Aurea“. Palankiai nuteikia ir tai, kad meninį įrašo vaizdinį kuriant dalyvavo dirigentas Martynas Staškus, Jono Aleksos auklėtinis ir kolega, dabar vadovaujantis Nacionalinės operos orkestrui. Kolektyvui, kurį ir šiame įraše girdime.

Taigi, dainininkė ir dirigentas. Tokie, sakytum, skirtingi, o juk tarsi aukštesnių galių suvesti draugėn siekti meno viršūnių. Plokštelėje neaptikau ženklų, rodančių, kad juos būtų tenkinusi „pusiaukelė“.

Kompromisinių variantų čia nebus. Tuo patiki jau pirmų garsų klausydamasis. Didelę Amelijos arijos (G.Verdi „Kaukių baliaus“ antras veiksmas) įžangą Aleksa traktuoja lyg permainingą dramą, rasdamas galingų, įtaigių muzikos ir teatro sąsajų. Net nebežinai, kuris iš šių pradų čia stipresnis, tik gauni dar vieną progą įsitikinti, kad tokios sandraugos atveria sunkiai aprėpiamą naujų matmenų erdvę.

Irena Milkevičiūtė yra sakiusi, kad Jonas Aleksa solistą tarsi ima už rankos ir veda. Pakanka juo patikėti ir paklusti. O nepatikėti juk neįmanoma… Tiems visą esmę išsakantiems dainininkės žodžiams pritars, manau, kiekvienas Aleksos meno galią patyręs klausytojas. Tik abejoju, ar iki naujųjų erdvių net ir šis dirigentas nuvestų tokiam žygiui nepasiruošusį dainuojantį bendrakeleivį. Jas pasiekti lemta tik neeilinių prigimties dovanų nestokojančiam ir visiško pasiaukojimo skonį patyrusiam artistui.

Kartais ir aukštokai pakylėtiems įvairiai nutinka. Ne per seniausiai radijo „Klasikos“ programa transliavo Metropoliteno operos spektaklį – „Don Karlą“. Prisiminiau nebegyvenančio bičiulio Edmundo Baltrimo žodžius, jog vertindamas visada lygini. Tad ir tąsyk nejučia lyginau, gretinau, nes nuo atmintinų Jono Aleksos diriguojamų tos Verdi operos spektaklių Vilniaus scenoje nebesugebu priimti muzikos dramą imituojančių interpretacijų. O Jamesas Levine’as, institucijos rango ir mikrofonų nepaisydamas, būtent tą darė. Net ir blankoku tenykštės Elizabetės vokalu įmanoma išreikšti aukštėlesnes aspiracijas, jei jos dirigentui ir dainininkei būtų rūpėjusios. Tad lyginu, mintimis „koreguodamas“, prisimindamas mūsiškį spektaklį, kur paslaptingą partitūros darną jaučiantis dirigentas neįleisdavo dramos vyksmą darkančių elementų. Visi spektaklio dalyviai žengdavo vedami Jono Aleksos, trokštančio materializuoti, išsakyti, išreikšti muzikos didybę. Tai primindavo metafizinę kaitrą (o dar ir Liudo Truikio scenovaizdžiai!), dramos įvykius keliančią į aukštesnę dimensiją. Irena Milkevičiūtė, manau, tą puikiai tebeatmena. Plokštelėje girdime paskutinio šios operos veiksmo įžangą ir Elizabetės ariją. Mačiusiems nepamirštamą mūsų teatro spektaklį šis fragmentas priartina ir jo visumą.

Sukomercinto mentaliteto klausytojas gal pasakytų, jog „Irenos Milkevičiūtės balsas gražus lyg milijonas dolerių“. Laimei, ir solistė, ir dirigentas ne šitaip jo vertę išmatavo.