KAUKIŲ ŽAVESYS IR KLASTA

Spektaklio „Daktaras Dolitlis“ scena Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš „Lėlės“ teatro archyvo

Lėlių teatro dailininkas ir režisierius Rimas Driežis – tikras nenuorama: nei pats ilsisi ieškodamas naujų kelių, nei artistams leidžia savo spektakliuose tingėti (tarkim, koks titaniškas aktorės Lijanos Muštašvili triūsas monospektaklyje „Kiškių sukilimas“!). Toks įspūdis, kad R.Driežiui kiekvienas vaidinimas – naujas kūrybinis nuotykis, reikalaujantis ne tik aktorių, bet ir visos teatro komandos didžiulių pastangų ir susitelkimo. Dabar, kai laisvalaikiu „krapštau“ mūsų lėlininkų interneto svetainės www.unima.lt personalijų skyrių, kai tenka daryti savotišką lėlių teatro „reviziją“, „registruoti“ menininkų kūrybinius darbus ir ieškoti publikacijų apie juos, ryškėja panoraminis vaizdas, kas kokius darbus dirba, kaip keičiasi kiekvieno menininko ieškojimų geografija.

Vilniaus „Lėlės“ teatro premjera – Augustino Griciaus „Daktaras Dolitlis“ (pagal Hugh’o Loftingo kūrinius) – linksmas atrakciškas vaidinimas, suteikiantis smagaus džiaugsmo visai šeimai. Režisierius ir dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė pagrindine raiškos priemone spektaklyje pasirinko kaukę. Vaidybos lengvumas, ryškėjantis su kiekvienu spektakliu, tikrai apgaulingas: be geros fizinės formos, vidinio plastiškumo, azarto, reikalingo commedia dell’ arte vaidybos stiliui, be humoro jausmo spektaklio nesuvaidinsi.

R.Driežis mėgsta pamaloninti žiūrovus žaidžiančio teatro tema (tarkim, kaip ir vaidinime „Muzikinė dėžutė“). Ir šįsyk spektaklis prasideda „klajojančių“ artistų suokalbiška scena: jie, įgriuvę salėn, tarsi susigėsta viešumos, Irmanto Jankaičio (nūnai pagrindinio „Lėlės“ teatro trupės aktoriaus, daugumos spektaklių „energijos variklio“) vadovaujami, tyliai paknopstom sugarma scenon (ai, kaip koketiškai dėmesio reikalauja Elvyros Piškinaitės panelytė artistė!) – taip mažiems žiūrovams sukuriama intriga, žadinamas smalsumas – o kas bus toliau?

Ir vėliau mažųjų dėmesys „vedžiojamas“ ne tiek siužeto posūkiais, kiek kaukėtų personažų, vaizduojančių šaržuotą žmonių pasaulį (commedia dell’ arte), ir „žmogaus“ bruožų turinčių gyvūnų (didžiulės kaukės-kostiumai) netikėtais pasirodymais. Almiros Grybauskaitės artistei pasakius, kad „dabar vaidinsime“, pasirodo didžiulis pudelis – tai plastiška aktorė Sigita Mikalauskaitė (jos išsilavinimas – aktorė šokėja) imituoja šunelį, bindzena, loja, vizgina uodegą… (Nemanykit, kad lengva ilgai tiesia nugara susilenkus, grakščiai keturiomis tipinėti po sceną!) Artistė verčia milžiniškos knygos iš „Prano Mašioto knygynėlio“ puslapius (R.Driežis dažname spektaklyje mažuosius bei jų tėvelius šviečia mūsų kultūros istorijos klausimais), kuriuose vaizduojamos įvairios veiksmo vietos (kambarys, sodybos teritorija, net gausybė sergančių beždžionių Afrikoje…). Ir „tikrasis“ vaidinimas prasideda…

Kiekvienas aktorius kuria po keletą veikėjų, animuoja po keletą gyvūnų kaukių (arklio, Siamo dvynių žirafų, liūtų…). Ypač sudėtinga, kai dviem aktoriams, kruopščiai suderinus judesius, tenka animuoti vieną gyvūną. Su commedia dell’ arte kaukėmis vaidinantiems irgi nėra paprasta, nes aktoriai nėra įpratę vaidinti tokiu stiliumi (ypač sunku šitaip vaidinti aktoriams Kauno valstybiniame lėlių teatro kaukių spektaklyje „Pinokis“, kurį 2006-ųjų rudenį režisavo Olegas Žiugžda). Kaukės ir buitinis veikimas, plepėjimas scenoje – nesuderinama. Kaukė reikalauja labiau stilizuotos personažo kūno plastikos ir kalbėsenos, tikslios, akcentuotos. „Daktaro…“ atveju (ypač pirmoje spektaklio dalyje) bene geriausiai sekasi Deiviui Sarapinui, vaidinančiam Dolitlį – apkūnų, geros širdies gyvūnėlių daktariuką. (Gal aktoriui dar padeda studijų metais gautos pedagogės Dalios Tamulevičiūtės su studentais kurtų kaukių vaidinimų pamokos?) Gaila, A.Griciaus scenarijus – žodingas, gal per daug veikėjų lūpomis aiškinami žiūrovams veikėjų santykiai. „Plepanti“ kaukė – neefektyvi.

Istorija, kurią pasakoja spektaklis, kupina daugybės nutikimų. Ar juos vienija kuri nors tema? Kažin. Daugiatemiškumas (daktaro ištikimybė savo pašaukimui; namų tema; vaikams ypač atpažįstama „sveikatos priežiūros“ tema – kai I.Jankaičio krokodiliukui daktaras siūlu traukia dantį, visi mažyliai užgniaužę kvapą žiūri, „skaudės ar neskaudės“…) – nėra šio išradingo spektaklio stiprusis bruožas.

Nuotykių, įdomių pažiūrėti veikėjų gausa liudija kūrėjų fantaziją. Bet ir „nedisciplinuotą“ atranką. (Kaip čia neprisiminsi Jūratės Paulėkaitės fantazijos fiestos „Vaidilos“ teatre Algirdo Latėno režisuotame spektaklyje vaikams „Ten, kur viskas daug labiau“. Tarp gausybės veikėjų nuotykių „pasiklysta“ vaidinimo tema, spektaklis pernelyg užsitęsia.)

Visgi Vilniaus teatruose (Kauno – taip pat), kur kažkodėl šį sezoną, lyginant su ankstesniais, maža spektaklių vaikams premjerų, „Daktaras Dolitlis“ išsiskiria išraiškingu vizualumu, gerai panaudota didele scenos erdve. Yra ką žiūrėti, o profesionalams – dėl ko diskutuoti.