Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-02-09 nr. 3129

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kazys Bradūnas.
VILNIAUS BAROKAS ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIOJE
77
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• VALDAS OZARINSKAS ANT PSICHOANALITIKO KUŠETĖS10

DATOS 
• Mykolas Karčiauskas.
BERNARDO BRAZDŽIONIO SUGRĮŽIMAS Į STEBEIKĖLIUS
• Valentinas Sventickas.
KĄ PRISIMINIAU APIE BERNARDĄ BRAZDŽIONĮ
2
• Ričardas Šileika.
LRS SUVAŽIAVIMO TRUPMENOS
6

KNYGOS 
• „MALONĖS AKROBATIKA“
• „ŠVENTO VITO ŠOKIS“
• „KARŪNOS SPINDESIO APAKINTI“
• „DEBESŲ KNYGA“
• Imelda Vedrickatė.
„SKĖRIŲ PUSRYČIAI IR ŽIBUČIŲ VAKARIENĖ“
• Jūratė Sprindytė.
TREMČIAI – SAPNŲ IR PASAKŲ KODAS
1
• Renata Šerelytė.
SAPNŲ LIUDIJIMAI
• NAUJOS KNYGOS
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA3

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
LEMTOJI GALIA
• Asta Pakarklytė.
„GÖSSER“ IR „SINGER“ SIMBOLIKA
8

DAILĖ 
• VAKARŲ LIETUVOS AKVARELĖ
• Jurgita Ludavičienė.
AUTOPORTRETAS GALERIJOS INTERJERE

TEATRAS 
 JULIJA SKURATOVA IR JOS TEATRAS2
• Ridas Viskauskas.
KAUKIŲ ŽAVESYS IR KLASTA
• KVB TEATRAS KVIEČIA VAIKUS1

POEZIJA 
• Vytautas P.Bložė.
KAD VĖJŲ NENDRĖ PALŪŽTŲ? – TAI NEĮMANOMA
8

PROZA 
• Kotryna Kazickaitė.
NE, NIE-KO
2

VERTIMAI 
• Jakovas Churginas.
ŠMELKIS IŠ CFATO
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MINEAPOLIS–HANOJUS–VILNIUS1
• Edvardas Rimkus.
VŠĮ „VILNIUS – EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖ 2009“ PRISTATĖ PROGRAMĄ „CULTURE LIVE“
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Kristina Pipiraitė.
APIE ATOSTOGAS IR KIČĄ: BIRUTOS KERVĖS SODYBA NIDOJE

AKTUALIJOS 
• Robertas Keturakis.
KALBA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIME
2
• KVIEČIAME Į KONFERENCIJĄ

KRONIKA 
• KAIP DANGUJE, TAIP IR ANT ŽEMĖS
• PASKIRTOS VYRIAUSYBĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJOS1
• PASIKIKENKIME3

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJOS PREZIDIUMO PAREIŠKIMAS6
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
PASAULIS NEDĖKINGAS
• Liudvikas Jakimavičius.
REPAS
25

TEATRAS

JULIJA SKURATOVA IR JOS TEATRAS

Su dailininke JULIJA SKURATOVA kalbasi teatrologė AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotraukos iš asmeninio J.Skuratovos archyvo

Pastaruoju metu nedaug teturiu ryšių su lėlių teatru. Ne todėl, kad būtų neįdomu, o todėl, kad nesuspėju visko aprėpti. Kartais pasižiūriu spektaklius, bet to maža, kad suprastum, kas iš esmės vyksta lėlių teatre. Reikia gilintis.Šiaip ar taip, jau seniai patraukė akį Jūsų kūryba. Matau, kad galite padaryti daug įdomaus ir netikėto – tai parodėte prieš kelerius metus gindama diplominį darbą: pats gynimas buvo panašus į tai progai skirtą spektaklį – su aktoriais, lėlėmis ir auditorijoje sustojusiais žiūrovais, kurių tarpe buvo ir Vilniaus dailės akademijos profesūra, Jūsų diplomo vadovai, kolegos. Ar nesigailit pasirinkusi lėlių teatrą? Kas Jus patraukė į šią sritį?

Man patinka lėlių teatras, nors esu dirbus ir dramos teatre. Beje, tuos pačius dalykus galima panaudoti ir dramos scenoje.

Na taip, yra bendri dėsniai, tačiau yra ir skirtingų dalykų. Ką Jūs laikytumėt tik lėlių teatro ypatybe?

Pirmiausia tai, kad čia yra galimybė daug ką padaryti savo rankomis. O aš tai labai mėgstu.

Be abejo, dramoj ne tie mastai… Sakykit, ar Jūs įsivaizduojat, kad Jūsų scenografiją, lėles iš eskizų darytų kitas žmogus?

Aš pati turiu prižiūrėti procesą, baigti daryti lėles ir kostiumus. Taip pat prižiūriu dekoracijų gamybą…

Ar einat nuo mažo prie didelio, ar atvirkščiai?

Vis dėlto – nuo didelio. Pirmiausia turi žinoti, kokioj erdvėj viskas vyksta.

Tą erdvę, man regis, iš dalies lemia dramaturgija, jos sukeltas įspūdis ir reikalavimai. Kokią dramaturgiją, kokią literatūrą Jūs labiausiai mėgstat? Kaip ją surandat? Esat skaitantis žmogus, o šiandien tai, sakyčiau, reta…

Dažniausiai pjesę jau būna radę kiti. Aš pasiūliau tik Pogorelskio „Juodąją vištą“ ir Odojevskio „Miestelį tabakinėje“. Tai iš seno mano bagažo…

Na taip, iš savo „kultūrinio sluoksnio“, iš jaunystės skaitymo…

Beje, įdomiausia interpretuoti savo pasirinktą kūrinį. Medžiaga man sukelia pradinį impulsą, o paskui nuo jos gerokai nutolstu. Atpalaiduoji vaizduotę ir eini toliau. Kai, pavyzdžiui, su Nijole Indriūnaite galvojom apie „Muzikinės dėžutės“ inscenizavimą, ilgainiui visiškai nutolom nuo Odojevskio pasakos „Miestelis tabakinėje“; liko tik personažai, kurių eskizus jau buvau padariusi.

Iš tiesų pastaraisiais metais Nijolė Indriūnaitė iš aktorės tarsi persikvalifikuoja į dramaturgę, vis dažniau rašo pjeses lėlių teatrui, kartais – savotiškas žinomų kūrinių interpretacijas. Tos pjesės – poetiškos, kameriškos, teigiančios krikščioniškos moralės postulatus, atitolusios nuo buities ir banalaus realizmo…

Būtent – atitolusios nuo viso to.

Šiandien nėra tokių dramaturgų, kurių pjesės lėlių teatrui gulėtų ir dulkėtų lentynoj. Statyti Marcelijaus Martinaičio ar Sigito Gedos pjesių, kas jau buvo kone tobulai Vitalijaus Mazūro padaryta, – niekas nesiims dar ilgą laiką. Patys „didieji“ jaunieji autoriai lėlių teatro galimybėmis nesidomi. O ir patraukti jų turbūt niekas nebemoka… Jaučiu, Jūs teatrą traktuojat pirmiausia kaip dailininkė?

Taip, be abejo.

Todėl vargu ar įdomu klausytis patarimų, kai lemia noras kalbėti savo pasirinktom formom. Man regis, Jūs turit bendrų bruožų su Vitalijum Mazūru: juk jis pradėjo režisuoti tada, kai suprato, kad jo nepatenkina joks režisierius, jis norėjo kurti savo – savo įvaizdžio teatrą. O Jūsų dar netraukia režisūra?

Na, tokio bandymo „pirmas blynas“ man buvo „Muzikinė dėžutė“. Bet kartu su Rimu Driežiu. Įdomu man ne tiek režisuoti, kiek rasti medžiagą ir subrandinti sumanymą. Rodos, viską jau sugalvojai – dekoracijas, medžiagas, matai mintyse būsimo spektaklio vaizdą… Bet kai prasideda repeticijos…

Viskas griūva? Puikiai suprantu, nes režisūra – vis dėlto profesija. Ir labai „sunki“ profesija, kurią įvaldo tik talentingieji. Jos neįmanoma išmokti.

Taip, čia prasideda siaubai: nebežinai, nei ko tu nori, nei kaip… Net bijočiau pasakyti, kad kada nors ateityje režisuosiu. Šiuo atveju man labai padėjo Nijolė Indriūnaitė: aš jai sakiau, kokio spektaklio noriu, o ji bandė rašyti; paskui, jei ne Rimas Driežis, nežinau, kas būtų buvę. Sėdėjau susirietus salės kamputyje ir žiūrėjau, kaip jis dirba. Sumanymas buvo mūsų bendras, bet mano režisūra truko tik iki repeticijų.

Tai Jūs sutinkat, kad režisūra – atskira profesija, ko niekaip nesupranta aktoriai?

iliustracija
Spektaklio „Król Mięsopust“ kaukė

Be abejo! Aš niekada kitokių minčių ir neturėjau. Nors teatro istorijoje yra buvę atvejų, kai dailininkas buvo ir režisierius. Tokį dailininko teatrą kūrė Stanisławas Wyspiańskis, Tadeuszas Kantoras, Robertas Wilsonas ir kiti.

Daugelis aktorių, dramaturgų ir kai kurie dailininkai, įžengę į režisūros zoną, gerokai „apsilaužė ragus“. Tiek jau to, neminėsiu pavardžių.

Suprantu, kad režisierius turėtų būti ir pedagogas, ir psichologas, ir organizatorius. Tai turi būti žmogus, kuris nė akimirką neparodo savo abejonių, nes tokiu atveju aktoriai iš karto pradeda abejoti jo sugebėjimais.

Jūsų spektakliai yra savotiški – juose lyg ir negirdi teksto, dominuoja tam tikram ritmui pavaldus judesys, plaukiantis vaizdas.

Piešdama eskizus visuomet klausausi muzikos, kuri man čia tinka. Gaila, kad, kuriant spektaklį, muzika paprastai atsiranda labai vėlai. Atsiradusi anksčiau, ji daug ką galėtų nuveikti. Galėtum net kai kurių tekstų atsisakyti.

Kuris spektaklis Jums artimiausias?

„Juodoji višta“, „Panelė Chan“, „Muzikinė dėžutė“, kiekvienas savaip. Dirbdama „Lėlėj“, aš viską darau kaip sau. Man tai svarbu. Ir sutariu su kolektyvu.

Bet dabar, matau, Jūs išplaukiat į tarptautinius vandenis. Neseniai grįžot iš Lenkijos, kur jau antrą kartą buvot kviesta kaip scenografė. Prieš kelerius metus (2004 m.) stažavotės Aleksandro Zelwerowicziaus Varšuvos teatro akademijos Balstogės lėlių teatro skyriuje, vėliau esat apdovanota už „Lėlėje“ pastatytą „Muzikinę dėžutę“ keliuose tarptautiniuose festivaliuose. Jau daug metų lenkai įdėmiai žiūri į mus, bando bendradarbiauti, nes šiuo metu jų šalyje jaučiamas lėlių teatro atoslūgis lyginant su 7 ar 8 dešimtmečio teatru. Aš džiaugiuosi, kad jie taip greitai Jus pamatė ir pasikvietė. Kokius spektaklius ten kūrėte?

Pirmiausia su režisierium Janiszu Ryliu-Krystianowskiu Poznanės animacijos teatre („Teatr animacji“, 2005) statėme Jarosławo Mareko Rymkiewicziaus „Król Mięsopust“. Pjesė skirta karnavalui ir yra apie karnavalą. Tai spektaklis suaugusiems, kuriame ir lėlių nebuvo. Vietoj lėlių buvo panaudotos kaukės ir jų inspiruojamas specifinis judesys.

Tokio tipo spektaklio dar nebuvot kūrusi?

Nebuvau. Bet teatras man davė gerą progą ir suteikė tam tikrą laisvę aktorių traktuoti kaip lėlę.

Visą laisvę režisierius duoda dailininkui, man regis, dviem atvejais: kai pats nežino, ką jam daryti, arba kai pažįsta dailininką ir juo pasitiki.

Jie manęs nepažinojo. Pažintis nebuvo lengva: kai jau buvau padariusi dekoracijas ir kostiumus, jie dar repetavo prie stalo su aktoriais. Mano nuotaika buvo prasta, nes nežinojau, kaip mano darbai bus panaudoti. Bet paskui viskas susitvarkė. Ir publikai spektaklis labai patiko. Buvo atėję aktorių kolegų iš kitų teatrų, ir, nors buvo tam tikrų nesklandumų, visi sakė, kad spektaklis originalus, kad tokio įdomaus seniai nematė... Man labai patiko gerai organizuojamas Poznanės teatre darbas: šiandien ko nors paprašei – rytoj viskas bus padaryta. Puikiai dirbo cechai ir net scenos darbininkai.

Įdomu būtų sužinoti daugiau apie Jūsų spektaklį. Minėjote, kad jame naudojote grimą ir kaukę. Žiūrint į nuotraukas, man toks derinys niekur nematytas.

Taip, ir man tai buvo įdomus eksperimentas. Kaukės buvo padarytos iš klijais sutvirtinto tinklelio. Tokia kaukė yra lengva. Jos forma buvo panaši į šalmą, kurį galima įvairiai įvairiose vietose iškirpti keičiant jo formą. Iškirptose kaukės vietose atsiveria vieta grimui. Taigi grimas tarsi papildė kaukę.

Sakėt, kad siužete tarnas, apsikeisdamas kaukėmis su karaliumi, – o apsikeisti savo vaidmenimis norėtų kone visi, – tampa karaliumi! Aktuali tematika! Įsivaizduoju, kiek čia galima sukelti gero juoko! O ar vaidino lėlių teatro aktoriai?

Čia ir glūdėjo spektaklio tema bei jo žavesys – karnavalas! Beje, vaidinti su kaukėmis ne visiems vienodai sekėsi. Nelengva rasti kaukę atitinkančią kūno plastiką. Kaukes dariau aš, taip pat visus plaukus, akis, grimą, tik kaukių karkasus darė butaforai. Įdomiausia buvo grimuoti aktorius. Gavau didžiulę grimo paletę. Tai buvo lyg tapymas ant veido. Pirmą kartą aktorius grimavau tris valandas. Režisieriaus padėjėjas iš pradžių norėjo įsiminti, kur kokį grimą, kokį atspalvį dedu, bet paskui suprato, kad tai beviltiška. Buvo rasta kita išeitis – padaryta daug nuotraukų, ir aktoriai turėjo išmokti grimuotis patys pagal pavyzdžius. Buvo nutikę – ypač vyrams – visokių kuriozų.

iliustracija
Spektaklio „Król Mięsopust“ kaukės ir scenografija

Nepaprastai įdomu buvo kurti kostiumus. Iš pradžių aktoriai apsisiausdavo medžiaga, o aš ant jų pati karpydavau, klijuodavau, modeliuodavau… O dekoracija vaizdavo didžiulę lovą, sykiu simbolizuojančią šalį, kurioje vyksta veiksmas. Šalis, kurioje tarnas tampa karaliumi, pasidaro lyg kokia didžiulė „bordelio“ lova: joje visi aiškinasi savo santykius, kol „šalis“ skyla į kelias dalis. Scenovaizdyje taip pat buvo ir juodi veidrodžiai (durys), kuriuose atsispindėjo karnavalo perversmai ir kaukių keitimas. Nemažai su aktoriais dirbo ir choreografas. Spektaklis buvo tarsi koks mirties šokis…

Jaučiu, kad šis darbas buvo tarsi koks hepeningas, išjudinęs visą teatrą. Sprendžiant iš nuotraukų, tai turėjo būti puikus reginys, kuris man kai kuo primena Jono Vaitkaus politiškai angažuotą groteską – Alfredo Jarry „Karalių Ūbą“. Ten irgi veikė aktoriai su grimo kaukėmis, o kostiumus iš virtuvinių klijuočių Janina Malinauskaitė „konstravo“ tiesiog ant aktorių…

Dabar – apie kitką: norėčiau sužinoti, kiek Jums svarbus lėlės valdymo mechanizmas, ar priklauso lėlės mechanika nuo personažo charakterio?

Be abejo, tai labai susiję dalykai; bet galbūt tai yra mano silpnoji vieta. Iš pradžių man visuomet svarbiausia lėlės išorė, jos grožis. Manau, kad toks lėlininkas kaip Mazūras turbūt jau iš anksto žino, kaip ta lėlė judės, kaip veiks. Negalėčiau su juo lygintis.

Jūsų spektakliuose buvo skirtingų lėlių. Vienos – tai toks paprastas „barškutis“ ant vielos, o kitos – sudėtingesnės, tarsi alsuojančios iš vidaus. Ar prisirišat prie savo lėlių? Juk padarai, ir ji tampa tarsi giminaitė ar šeimos narys? Štai vienos liko Poznanės teatre, kitos dar kur nors. Ar negaila?

Ne, man negaila. Aš prie jų neketinu grįžti. Padariau, atsisveikinau ir einu toliau…

Bet jei kas sunaikintų ar paniekintų, nejau nebūtų skaudu?

Tokiu atveju būtų gaila. Iš dalies. Bet teatras tuo ir žavus, kad jis kaip upė – teka ir nuteka…

Turbūt visais laikais būdavo periodų, kai teatrai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesaugodavo savo turto, net naikindavo, o paskui susigriebdavo, imdavo ieškoti, restauruoti… (Užtat labai džiaugiuosi, kad Rimas Driežis „Lėlės“ teatre įkūrė lėlių muziejų – kaip kokią prieglaudą…)

Man norėtųsi grįžti prie Jūsų santykio su dramos teatru. Sakykit, ar Jūsų nebaugina didelė erdvė? Tokie dailūs, jaukūs, maži objektai, kokius Jūs mėgstate ir mokate daryti lėlių teatre (beje, ir lėlių teatre į juos norisi žiūrėti pro žiūronus – taip kruopščiai viskas padaryta, tiek daug vos įžiūrimų autentiškų detalių, kurios kuria specifinę vaizduojamos epochos atmosferą), didelėje scenoje tiesiog „paskęstų“.

Dramos scena mane ne tiek baugina, kiek domina. Joje slypi daug galimybių ir paslapčių. Viena jų – apšvietimas. Scenoje ne visuomet viską – materiją, butaforiją – gali padaryti rankomis, jaudinantį vaizdą gali sukurti teatrinė šviesa.

Turbūt technika – gerokai pažengus, ir ją reikia mokėt valdyti.

Taip. Antras dalykas, dramos teatre viskas dar labiau priklauso nuo režisieriaus. Jei tektų dirbti su geru režisierium, daug ko galėtum išmokti.

Jūsų kameriškos dvasios spektakliai, pats mąstymo būdas, man regis, būtų artimas Rimui Tuminui. Bet už kameriškumo, poetinio mąstymo, jo spektaklių scenografijos – tai dažniausiai Adomo Jacovskio scenografija – visuomet slypi tvirta koncepcija. Va kur slypi jų „sandorio“ jėga.

Laimė rasti savo režisierių ir kalbėti su juo viena kalba.

Ką gi, linkiu Jums neišduoti lėlių teatro, kuriam visuomet reikalingas geras dailininkas su idėjų skrynute. Linkiu Jums išbandyti jėgas ir dramos teatre, nes tikiu, kad lėlių ir dramos teatro sąveika gali praturtinti juos abu. Tuo jau anksčiau teko įsitikinti, žiūrint Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Valentino Masalskio, Gintaro Varno ir kitų režisierių spektaklius (nė nekalbu apie naują „Madam Butterfly“ operoje!), kuriuose ypač įdomi daikto ir žmogaus, gyvo ir negyvo santykių dialektika, lėlės ar kaukės panaudojimas.

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


35117. *2007-02-14 15:45
"Muzikine dezute" tiesiog fantastika, pakilusi virs banalybiu ir pigiu juokeliu, kuriais , pastebejau, megstama "prifarsiruoti" vaiku spektaklius. Man tai pirmas vaikiskas spektaklis, kuris giliai krito i sirdi. Nekantriai lauksiu ir nauju darbu, kuriu tikiuosi bus. Sekmes!

35157. r2007-02-16 11:15
"Muzikinė dėžutė buvo pirmas spektaklis, kurį žiūrėjau su savo vaiku. Man pasirodė, kad jis labiau skirtas suaugusiems, na, gal vyresniems vaikams. Jis toks, net nežinau kaip pasakyt, rimtas ar liūdnas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:15:37 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba