Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-02-09 nr. 3129

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kazys Bradūnas.
VILNIAUS BAROKAS ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIOJE
77
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• VALDAS OZARINSKAS ANT PSICHOANALITIKO KUŠETĖS10

DATOS 
• Mykolas Karčiauskas.
BERNARDO BRAZDŽIONIO SUGRĮŽIMAS Į STEBEIKĖLIUS
• Valentinas Sventickas.
KĄ PRISIMINIAU APIE BERNARDĄ BRAZDŽIONĮ
2
• Ričardas Šileika.
LRS SUVAŽIAVIMO TRUPMENOS
6

KNYGOS 
• „MALONĖS AKROBATIKA“
• „ŠVENTO VITO ŠOKIS“
• „KARŪNOS SPINDESIO APAKINTI“
• „DEBESŲ KNYGA“
• Imelda Vedrickatė.
„SKĖRIŲ PUSRYČIAI IR ŽIBUČIŲ VAKARIENĖ“
• Jūratė Sprindytė.
TREMČIAI – SAPNŲ IR PASAKŲ KODAS
1
 Renata Šerelytė.
SAPNŲ LIUDIJIMAI
• NAUJOS KNYGOS
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA3

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
LEMTOJI GALIA
• Asta Pakarklytė.
„GÖSSER“ IR „SINGER“ SIMBOLIKA
8

DAILĖ 
• VAKARŲ LIETUVOS AKVARELĖ
• Jurgita Ludavičienė.
AUTOPORTRETAS GALERIJOS INTERJERE

TEATRAS 
• JULIJA SKURATOVA IR JOS TEATRAS2
• Ridas Viskauskas.
KAUKIŲ ŽAVESYS IR KLASTA
• KVB TEATRAS KVIEČIA VAIKUS1

POEZIJA 
• Vytautas P.Bložė.
KAD VĖJŲ NENDRĖ PALŪŽTŲ? – TAI NEĮMANOMA
8

PROZA 
• Kotryna Kazickaitė.
NE, NIE-KO
2

VERTIMAI 
• Jakovas Churginas.
ŠMELKIS IŠ CFATO
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MINEAPOLIS–HANOJUS–VILNIUS1
• Edvardas Rimkus.
VŠĮ „VILNIUS – EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖ 2009“ PRISTATĖ PROGRAMĄ „CULTURE LIVE“
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Kristina Pipiraitė.
APIE ATOSTOGAS IR KIČĄ: BIRUTOS KERVĖS SODYBA NIDOJE

AKTUALIJOS 
• Robertas Keturakis.
KALBA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIME
2
• KVIEČIAME Į KONFERENCIJĄ

KRONIKA 
• KAIP DANGUJE, TAIP IR ANT ŽEMĖS
• PASKIRTOS VYRIAUSYBĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJOS1
• PASIKIKENKIME3

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJOS PREZIDIUMO PAREIŠKIMAS6
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
PASAULIS NEDĖKINGAS
• Liudvikas Jakimavičius.
REPAS
25

KNYGOS

SAPNŲ LIUDIJIMAI

Renata Šerelytė

[skaityti komentarus]

Leonardo Gutausko romanas „Sapnų teologija“ – dar vienas šiurpių lietuvių tremtinių kančių atskleidimas, tik jau ne dokumentine, memuarine maniera, o poetinės kalbos forma, įvilkta į prozos rūbą. Galima nuspėti nesamą dedikaciją Daliai Grinkevičiūtei – randame prišalusių prie sienos mergaitės plaukų įvaizdį, utėlių ir pasakų knygos epizodą. (Be to, D. Grinkevičiūtei buvo skirtas ir vienas ankstesnės L. Gutausko knygos „In fine“ skyrius.) Galima būtų, aptariant šį romaną, rasti glaudžiai susipynusių Biblijos ir lietuvių liaudies pasakų simbolių, sukuriančių savotišką literatūrinį siurrealizmą. Galima kalbėti apie antikos įvaizdžius ir mitus, prisiminti sapno, kaip labirinto, temą ir tai, kad sapno dievas Hipnas yra Niktės (Nakties) sūnus ir moirų, Tanato, Nemezidės brolis, taigi sapnas turėtų būti glaudžiai susijęs su mirtimi, kerštu, sielos patamsių gaivalais, determinizmu.

Iš viso šito galima „priskaldyti daug malkų“, bet vargu ar verta. Nes autoriaus pasirinkta romano forma (21 sapnas) ir jo įvardijimas (“teologija“) bylotų, kad sapnas čia nebus naudojamas kaip savitikslis elementas, nebus nagrinėjamas ego ir libido, godžiai rausiamasi po pasąmonę kaip po šiukšlyną, ieškant, ko nepametei. Sapnas L. Gutausko knygoje duotas kaip žinia, kaip pranašiška vizija, kaip Dievo malonė ir prieglobstis, kaip atsakymas į klausimą. Knyga jaudina ir galbūt todėl, kad autorius nedemonstruoja savo intelekto, erudicijos ir amato išmanymo, kaip dialogo su tokiu pat intelektualiu skaitytoju priemonės, – jis pasirenka vaiko bylojimą, kalba vaiko lūpomis, o juk į tokį kalbėjimą neretas žvelgia su pašaipa, rezervuotai, Šv. Rašto posakį apie vaiko lūpomis bylojančią tiesą laikydamas literatūrine išmone. Be to, dažnam skaitytojui, pripratusiam prie ironiškų (sarkastiškų) šiandienos personažų, gali užkliūti pagrindinės romano veikėjos Augustės paveikslas, nes jis priklausytų tiems, apie kuriuos su atodūsiu (o neretai – ir sarkastiškai) sakoma – „idealus“ personažas, supraskite, neįtikimas, netikras, išlaužtas iš piršto. Betgi kodėl šiandien lengvai patikime paleistuvės ar plėšiko suvoktomis ir atskleistomis gyvenimo tiesomis, o į tyrą vaiko liudijimą žiūrime rezervuotai?.. Ar mūsų pasaulis – tik savotiškai suvokiamas suaugėlių rojus?..

Kalbėdamas vaiko lūpomis, autorius išskleidžia esmines krikščioniškąsias tiesas, suteikdamas joms tokias pat „neįtikimas“, pasakiškas“ (šiame žodyje glaudžiai susietos įvairios antinomijos) situacijas, kuriose egzistuoja užburtas ratas (jo negali peržengti budeliai), pasirodo pasakiški gyvūnai, atsiveria stebuklingos erdvės, atgyja vaikystės prisiminimai, mirusieji bendrauja su gyvaisiais, sklidinai pripildoma kančios taurė ir kaip regėjimas atsiveria atpildo vaizdinys. Sapnas – lyg savotiška belaikė erdvė, kurioje egzistuoja visi įvykiai ir visi personažai, keičiasi ir pačios pasakotojos amžius, ji mato save ir lopšyje, ir karste. Turbūt vienas įstabiausių šios knygos bruožų yra tas, kad mirtis suvokiama kaip laikina, laikui priklausanti dimensija, kaip kiekvieno žmogaus atsiskaitymo Dievui akimirka. Po jos stojanti amžinybė yra atpildo priėmimas (budeliams – vienokia, aukoms – kitokia).

Kiekvienas skyrius – sapnas – toks tirštas sapniško vyksmo ir potekstės, vaizdiniai tokie kraupūs ir siurrealistiški, kartais – ir geliamai graudūs, kad galbūt tik griežta sapno, kaip „teologinio išpažinimo“, struktūra padeda kūriniui išlikti vientisam, tiksliam, nepavirsti nesibaigiančiu košmaru. Kiekvieno sapno tikslas – ne priblokšti skaitytoją įspūdingų detalių gausa ar užliūliuoti neskubria „pasakiško“ naratyvo slinktimi, bet įkūnyti Šv. Rašto eilutę, pranešti žinią, paliudyti regėjimą. „Sapnų teologijos“ struktūrą galėtume suvokti ir kaip nepaprastai tapybiškų „kančios stotelių“ kompoziciją, kur žmogui lemta eiti šalia Dievo kančios keliu, kur protas turi nusilenkti tikėjimui, realybė – vizijai, fiziologija – gailestingumui, smurtas ir gašlumas – meilei. Ir nors skeptikas sakytų, kad tokios meilės, kaip Jarvio ir Augustės, nebūna ir negali būti, autoriui tokie teiginiai mažiausiai rūpi, nes meilę jis išskleidžia ne kaip godžią mūsų kūniškąją realybę, o veikiau kaip svarbiausią savo „teologijos“ principą, kaip idealą, nuvalęs nuo jo mūsų laikmečio ir mados apnašas.

„Teologija“ svarbi tuo, kad pabrėžia ir išgrynina tuos dalykus, kurie ir stalinizmo laikais, ir dabar yra pašiepiami, nuvertinami, nurašomi kaip senienos (skiriasi galbūt tik „nurašymo“ priemonės). Kalbėdama apie meilės ir gailestingumo galią, maldos, kaip dvasinio gyvenimo palydovės, poveikį, „teologija“ nepasiduoda bulvarinės kultūros stereotipams ir aktualijoms (raganos ir burtininkai L. Gutausko kūryboje nėra nei mėgstami, nei idealizuojami, kaip kad šiuolaikinėje bulvarinėje kultūroje, – tiesiog primenama, kad šių personažų laukia ne dangiški migdolai, o ugnies ežeras). „Teologija“ griežta, skaidri lyg deimantas ir nelinkusi pataikauti masinės kultūros stereotipams. O juk jie leidžia manyti, kad, ko gero, visokį blogį (išskyrus nebent korumpuotus politikus, teroristus ir ateivius) galima prijaukinti ir padaryti nekenksmingą, tuo tarpu gėris išsigimsta iki nuobodžios abstrakcijos ir yra pasmerktas kelti žiovulį, taigi prijaukinto blogio žavesys jį lengvai nustelbia. Tokių popkultūros tendencijų terpėje „Sapnų teologija“ iškyla kaip keistas, iš tiesų „sapniškas“ kūrinys, kuriame blogis ir nuodėmė yra visiškai pasmerkti, bet žmogus beveik visuomet turi galimybę išsivaduoti iš jų priklausomybės. Todėl atleidžiama atgailaujančiai paleistuvei Agafijai ir išdavikei Veselkienei, bet neatleidžiama plieninei gyvatei ir dvigalviui maitėdai, įkūnijantiems nuodėmes.

Galima sakyti, kad pagrindiniai L. Gutausko romano veikėjai yra metafiziniai, jų kovos – taip pat, bet kadangi kovojama ne angelų, o žmonių rankomis, tos kovos ypač skaudžios, įnirtingos, baisios. Ir visa ta kraupi erdvė, kurią autorius išskleidžia mums prieš akis, pasitelkdamas realybę ir fantaziją, vizijas ir faktus, pasakas ir Apreiškimą Jonui, negali nejaudinti, nes per baisią ledo dykumą nušalusiomis kojomis eina trapi žmogaus Viltis, Meilė ir Tikėjimas, ir jiems lemta šioje kovoje nugalėti.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:15:35 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba