PASAULIS NEDĖKINGAS

Laivų mūšiai Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime vyko pagal įprastas demokratijos taisykles. Laimėjusius ir apdovanosiamuosius skrupulingai „sušaudė“ nedrebanti kapitono ranka Ričardo Šileikos nuotrauka

Kad pasaulis nedėkingas, blaivaus proto piliečiai puikiai žino ir, aišku, nieko jo labui nedaro, samprotaudami maždaug taip:

– Kuriam galui aš dėl jo stengsiuosi, jei paskui vis tiek parodys užpakalį, tik apsijuoksiu, ir viskas.

Blaivaus proto piliečiai save gerbia ir saugo įvaizdį.

Bet pasitaiko ir tokių, kurie ką nors daro. Jeigu jiems daugmaž visi namie, tą savo veiklą visaip slepia, kad neužtrauktų gėdos artimiesiems ir pagaliau patys galėtų išeiti į gatvę, nebadomi pirštais. Tingintys maskuotis arba apsipykę su protu nieko neslepia ir veikia viešai. Ir, žiūrėk, kuriam nors iš jų, pačiam didžiausiam konspiratoriui, pačiam ištvermingiausiam ar didžiausiam nevispročiui, tas, rodos, absoliutus stuobrys ima ir drėbteli ką nors į sterblę. Tada apdovanotasis kraipo galvą ir kalba:

– Klausyk, aš ne dėl to.

O pasaulis jam atsako:

– Žinau, bet mano kantrybė irgi ne geležinė, visos tos kalbos veikia. Štai ir neištvėriau, nors ir kaip stengiausi išlikti savimi, išlaikyti, taip sakant, charakterį. Fu, kaip sumautai jaučiuosi, lyg išprievartautas per išangę, einam pasigerti.

Ir jeigu apdovanotas asmuo atsisako, nes yra užsikodavęs arba, tarkim, negeria iš principo, pasaulis atima iš jo dovaną ir prisipunta vienas. Tokiu atveju jam vis dėlto reikėtų palaikyti kompaniją ir darsyk pasiaukoti, nes apsinešęs jis gali pridaryti visokių bėdų, daug baisesnių už persikodavimą ar detoksikaciją.