Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-02-09 nr. 3129

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kazys Bradūnas.
VILNIAUS BAROKAS ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIOJE
77
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• VALDAS OZARINSKAS ANT PSICHOANALITIKO KUŠETĖS10

DATOS 
• Mykolas Karčiauskas.
BERNARDO BRAZDŽIONIO SUGRĮŽIMAS Į STEBEIKĖLIUS
• Valentinas Sventickas.
KĄ PRISIMINIAU APIE BERNARDĄ BRAZDŽIONĮ
2
• Ričardas Šileika.
LRS SUVAŽIAVIMO TRUPMENOS
6

KNYGOS 
• „MALONĖS AKROBATIKA“
• „ŠVENTO VITO ŠOKIS“
• „KARŪNOS SPINDESIO APAKINTI“
• „DEBESŲ KNYGA“
• Imelda Vedrickatė.
„SKĖRIŲ PUSRYČIAI IR ŽIBUČIŲ VAKARIENĖ“
• Jūratė Sprindytė.
TREMČIAI – SAPNŲ IR PASAKŲ KODAS
1
• Renata Šerelytė.
SAPNŲ LIUDIJIMAI
• NAUJOS KNYGOS
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA3

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
LEMTOJI GALIA
• Asta Pakarklytė.
„GÖSSER“ IR „SINGER“ SIMBOLIKA
8

DAILĖ 
• VAKARŲ LIETUVOS AKVARELĖ
• Jurgita Ludavičienė.
AUTOPORTRETAS GALERIJOS INTERJERE

TEATRAS 
• JULIJA SKURATOVA IR JOS TEATRAS2
• Ridas Viskauskas.
KAUKIŲ ŽAVESYS IR KLASTA
• KVB TEATRAS KVIEČIA VAIKUS1

POEZIJA 
• Vytautas P.Bložė.
KAD VĖJŲ NENDRĖ PALŪŽTŲ? – TAI NEĮMANOMA
8

PROZA 
• Kotryna Kazickaitė.
NE, NIE-KO
2

VERTIMAI 
 Jakovas Churginas.
ŠMELKIS IŠ CFATO
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MINEAPOLIS–HANOJUS–VILNIUS1
• Edvardas Rimkus.
VŠĮ „VILNIUS – EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖ 2009“ PRISTATĖ PROGRAMĄ „CULTURE LIVE“
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Kristina Pipiraitė.
APIE ATOSTOGAS IR KIČĄ: BIRUTOS KERVĖS SODYBA NIDOJE

AKTUALIJOS 
• Robertas Keturakis.
KALBA LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIME
2
• KVIEČIAME Į KONFERENCIJĄ

KRONIKA 
• KAIP DANGUJE, TAIP IR ANT ŽEMĖS
• PASKIRTOS VYRIAUSYBĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJOS1
• PASIKIKENKIME3

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJOS PREZIDIUMO PAREIŠKIMAS6
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
PASAULIS NEDĖKINGAS
• Liudvikas Jakimavičius.
REPAS
25

VERTIMAI

ŠMELKIS IŠ CFATO

Jakovas Churginas

[skaityti komentarus]

Jakovas Churginas (1899–1990) – populiarus Izraelyje novelistas, rašęs taip pat vaikams ir jaunimui, literatūros kritikas. Reikšmingą vietą jo kūriniuose užima arabai ir jų buitis. Išleista ir keletas jo istorinių romanų.

_________________________

Jeigu pamatysite Rivką Lėją, stovinčią prie virtuvės lango kaip tik tuo metu, kai jos vyrelis darbuojasi kitoje gatvės pusėje, ir pastebėsite, kad ji kartkarčiais pakelia į viršų delną su išskėstais pirštais, judina lūpas be garso šnabždėdama ir tris kartus nusispjauna ant grindų, – neišsigąskit! Rivka Lėja, gink Dieve, neišprotėjo. Ji tik saugo savo vyrą nuo piktos akies.

Tokia apsauga būtina. Nebūtų jos – kas žino, kas nutiktų Šmelkiui. Tai toks nerūpestingas žmogus – pats savimi niekuomet nepasirūpins! Aukščiausiasis patausojo jam kiek jėgų senatvei, tai jis lyg koks berniūkštis linkęs tuo kiekvienam girtis.

Stovi Šmelkis – plaukuotas, kresnas – siauroje gatvėje, jo taukuota liemenė blizga, tarsi nupoliruota, o iš jos kyšo cicitai (keturi medžiaginiai kutai – religingų žydų drabužių atributas – vert.), nukarę iki pat marškinių krašto – ir tik pamanyk, krauna į mašinas dėžes, maišus, pintines.

Kai tik jo trumpos, bet stiprios rankos kelia sunkią dėžę, Rivkai Lėjai ima suktis galva, tartum ji žvelgtų į gilią bedugnę. Su nerimu moteris žvalgosi aplink, o jos paprastai toks geras, švelnus žvilgsnis dabar dega neapykanta praeiviams; atrodo, ji pasiryžusi iškabinti akis kiekvienam, kas tik išdrįs užsispoksoti į jos vyrą.

Žmonių gatvėje vis daugėja – tai ir skubantys praeiviai, ir dykinėjantys žiopliai. Dešimtys akių stebi Šmelkį, jos kupinos baisios neapykantos ir nieko gero jam nelinki. Visa tai puikiai mato Rivka Lėja (nuo jos nieko nenuslėpsi!), ir jos širdis daužosi iš baimės. O jis, tas jos vyrelis, visiškai nieko nepastebi – ir ką tu jam padarysi: kilnoja maišą po maišo...

Alpinantis silpnumas apima Rivką Lėją, kai ji pajunta, kad nematomo priešo jėgos stiprėja, o jos – senka. Apsigobusi marga skarele su juodų ir mėlynų stiklinių karoliukų gijomis, ji iškiša pro langą galvą ir šaukia:

– Užteks! Mašinai, ir tai reikia poilsio! – Jos balse skamba tvardomas priekaištas ir nedrąsus maldavimas.

Tačiau, kaip jau anksčiau sakėme, Šmelkis – nerūpestingas žmogus. Jam nė motais žmonos baimė. Nors ji ir negyva nugriūtų prie jo kojų, – jis nė antakio nepajudins! Taip visada pati sau skundžiasi Rivka Lėja, kai jai sunku ant širdies, ir jos akys paplūsta ašaromis.

Kiekviename, kaip jai atrodo, nedraugiškame praeivio žvilgsnyje slypi šimtai nelaimių ir bėdų. O jos vyras – toks bjaurybė! – be atokvėpio, lyg užsuktas, kelia ir duoda maišus savo porininkui – jaunam vaikinui, stovinčiam sunkvežimio kėbule.

Taip darbuojasi tol, kol anas visiškai nusivaręs ima maldauti:

– Ponas Šmelke, leiskite kiek atsipūsti!..

– Laikyk, pusgalvi! Man jau greit septyniasdešimt...

– Te te te, – nutraukia jį Rivka Lėja, pajutusi naują baimės antplūdį. – Jis jau savo metus skaičiuoja... Leisk pailsėti vaikinui. Gaila man jo!

– O tu pagailėk savo liežuvio! – įsižeidęs atšauna Šmelkis – mat gailimasi ne jo, o vaikino.

– Ir tavęs gaila, – sako Rivka Lėja. Ji pajuto nuoskaudą Šmelkio balse ir šypsosi, norėdama apmalšinti vyro pyktį.

– O kas už mane dirbs? Gal tavo tėvo tarnai?

– Pasiimk antrą padėjėją, – nedrąsiai atsako jam žmona.

– O iš kur aš imsiu pinigų jam mokėti? – bamba Šmelkis, neatsisukdamas ir nenutraukdamas darbo. – Gal iš tavo kraičio?

Jeigu jau užsiminta apie kraitį – sustokite ir paklausykite šios istorijos. Tūkstantąjį kartą papasakos jums Šmelkis apie baisingą įvykį, nutikusį prieš pusę amžiaus, kai jis negavo pažadėtų pinigų.

Per patį darbo įkarštį jis atsities, plačiu rankos mostu nubrauks nuo kaktos prakaitą, po akimis ir nosimi susikaupusius lašus ir ims kalbėti taip, kad jo balsas sklis nuo vieno gyvenvietės krašto iki kito. Tūkstantį smulkių turkiškų monetų – kurušų – pažadėjo jam uošvis, o davė tik du šimtus. Ir nors šis nesąžiningas žmogus jau prieš dvidešimt metų persikraustė į kitą pasaulį, Šmelkis iki šiol nepajėgia užmiršti įžūlios apgaulės ir kiekviena patogia proga primena tai savo skirtajai.

– Nu nu nu... Jis jau užsivedė...

Gėdos raudonis užlieja Rivkos Lėjos veidą, o jos galva dingsta virtuvės prietemoje. Tačiau savo žvalgybos posto moteris nepalieka. Stebėdama apylinkes pro plyšį sienoje, savo burtais ir prakeiksmais ji sutramdo piktosios akies blogąją jėgą.

Bet štai Šmelkis baigė darbą. Ir tik tada Rivka Lėja išsivaduoja iš stingdančios baimės ir būtinybės be paliovos kovoti su nematomu, bet klastingu priešu.

Ji grįžta prie savo šeimininkės pareigų. Išvargusi, lyg po ilgo ir sunkaus darbo, ji ilsisi keletą minučių. Tuo tarpu Šmelkis valosi rankas: paprastai jam vanduo nereikalingas – kartą kitą paspjaudo delnus ir patrina jais kelius, kurie taip išsitaukavo, kad žiba, lyg būtų nulakuoti. Paskui jis iškiša galvą pro žemą virtuvės langelį ir šaukia:

– Paduok man, Rivke, ant stalo visą jautį. Aš išalkau.

– Te te te – visą jautį, – sako žmona pabrėžtai nerūpestingai, kad sumenkintų apgailėtinas vyro pagyras (galimas daiktas, kas nors lauke girdėjo jo žodžius), – valgo kaip paukštelis, o reikalauja jaučio.

– Irgi pasakei! – Šmelkis įsižeidęs, kad ji taip niekinamai kalba apie jo sugebėjimus, ir jis vėl panaudoja prieš ją savo seniai išbandytą ginklą: – geriau sakyk, už kokius pinigus nupirksime tą jautį? Gal už kraitį, kurį aš esu gavęs?

– Nu nu, – sako ji kaip galima švelniau, kad apramintų vyrą. – Jis vėl pradėjo... Eik ir nusiplauk rankas.

Pasiūlymas nusiplauti rankas Šmelkiui visai ne prie širdies. Jis uoliai imasi visokio darbo, jeigu galima užsidirbti kad ir menką pinigėlį. Sutinka tampyti sunkumus, lydėti maldininkus į kapines, rengti numirėlį, kasti kapą. Jis visais būdais vengia tik dviejų dalykų ir išsisukinėja nuo jų įvairiomis dingstimis: rankų plovimo ir užstalės maldos. Kaip įmanydamas gudrauja Šmelkis, kai pradedama kalbėti apie jo pareigas Aukščiausiajam, kad tik atsikratytų tų dviejų sunkinančių jo gyvenimą užduočių. Ir kai jam pasiseka, prisivalgius iki soties, atlikti savo pareigą Dievui, išlemenus vien trumpą pašlovinimą vietoje ilgos užstalės maldos, jis jaučiasi laimingas, lyg būtų uždirbęs krūvą pinigų. Keletą valandų jo veidas švyti, o nuotaika tiesiog puiki.

Žmonos patarimą Šmelkis nuleidžia negirdomis. Jis ištiesia ranką, nuima dangtį nuo verdančio puodo ir įkiša savo plaukuotą makaulę į garų debesį, kad pamatytų, kas yra puode. Dar minutė – ir jo rankoje atsiranda didelė garuojanti bulvė. Jis mėto bulvę nuo vieno delno ant kito, pučia iš visų jėgų, kad ji greičiau atauštų. Bulvė degina, Šmelkio kakta raukšlėjasi, jis trypčioja nuo vienos kojos ant kitos. Pagaliau bulvė dingsta jo burnoje, tačiau dar kurį laiką iš ten kaip šaltą žiemos dieną sklinda karštas garas.

Jeigu pamatysite, kad pavakare Šmelkis sėdi kieme ant didelio lygaus akmens, nesiartinkite ir netrukdykite jam: Šmelkis sumuoja dienos balansą. Reikalas tas, kad aritmetika jam visad buvo kietas riešutas. Skaičiuoti jam būdavo sunkiau, nei kilnoti sunkiausius krovinius.

Taigi Šmelkis pasineria į sudėtingiausius skaičiavimus, o aplink stūksantys kalnai stebi jį, paslapčia susimirksėdami, šypsodamiesi vienas kitam savo tankiai apaugusiomis ar plikomis viršūnėmis. O jeigu jie galėtų kalbėti, be jokios abejonės, dalintųsi vienas su kitu žiniomis apie nepavydėtinus mūsų Šmelkio protinius sugebėjimus, kai jis dar buvo mažas ir lankė chederį (pradinę religinę mokyklą berniukams). Bet neklausykime visokių paskalų...

Įplaukų ir išlaidų skaičiavimas tarytum visai paprastas, bet skaičiai kvailina Šmelkį. Jie lenda į jo galvą išdidūs pagal rangą. Visi jie tokie aiškūs, ryškūs, be jokio trūkumėlio. Tačiau, kai ateina jų eilė jungtis vienam su kitu, jie išsibėgioja į visas puses lyg karoliukai... Kai kada jie veržliai auga, virsdami ištisu lobiu, didžiuliu laimėjimu, o kai kada tartum susispaudžia į gniužulėlį ir sumažėja iki nulio...

Štai Šmelkiui atrodo, kad jis uždirbo didelį turtą, ir jis jau pasiruošęs lėkti ir apstulbinti žmoną dovana – pigiais saldainiais, kuriuos jis paprastai perka per šventes, o rečiau ir šeštadieniais po vakarinės arbatos. Tada jie abu sėdi prie savo namų slenksčio, smalsiai žvelgdami į praeivius, ir, šurmuliuojant gatvei, neskubėdami dedasi burnon saldainius, lėtai čiulpia juos laimingi lyg vaikai...

Bet štai per patį skaičiavimo įkarštį Šmelkio veidą iškreipia nusivylimo grimasa: paaiškėja, kad dienos pelnas visiškai nedidelis. Lyginant su didžiuliu uždarbiu, kurį jis turėjo prieš valandėlę, dabar jam vieni nuostoliai... Šmelkis tai sunkiai išgyvena. Jis sielvartauja, lyg ką tik savo rankomis būtų praradęs viską, ką uždirbo.

Norom nenorom tenka prašyti žmonos pagalbos – nesusumuoto balanso mįslė kankina Šmelkį. Visa jo sielos ramybė dabar priklauso nuo šio uždavinio sprendimo.

Nemanykite, kad Rivka Lėja moka skaičiuoti geriau už jį – su tuo Šmelkis niekada nesutiks. Neįmanoma įsivaizduoti, kad moteris kuo nors aplenktų vyrą. Paprasčiausiai „jo galva šiuo metu nedirba,“ o jos galva juk laisva nuo visokių rūpesčių.

– Rivka Lėja, eikš čionai, – šaukia jis nedrąsiai pasisukęs į namų pusę.

Rivka Lėja nutuokia, dėl ko yra kviečiama, ir skubiai išeina, valydamasi rankas į prijuostę. Ji labai sumišusi, jos putnūs skruostai liepsnoja tartum nepilnametės mergaitės, sugautos darant ką nors nepadoraus. Mintis, kad jos vyras, toks galingas ir stiprus, kviečiasi ją pagalbon, slegia ją, ko gero, labiau negu patį vyrą: jai nemalonu bent kuo nors būti viršesnei.

Šmelkis skrupulingai raportuoja jai apie visas dienos įplaukas ir išlaidas (jis jas puikiausiai prisimena), ir po akimirkos įvyksta stebuklas: jo biudžetas – puikiai susumuotas, viskas aišku ir suprantama.

– Taip aš ir maniau, – droviai šypsosi susinepatoginęs Šmelkis. – Galva šiandien nedirba.

– Nuo sunkaus darbo ir persitempimo, – iš anksto pasiruošusi paaiškina žmona, norėdama padrąsinti vyrą, nors pati sumišusi ne mažiau už jį. Ji tartum pamiršta, kad vyrui kasdien prireikia jos pagalbos, nes kiekvieną kartą „jo galva nedirba“.

Keletą akimirkų Šmelkis žavisi savo žmonos matematiniais sugebėjimais. Slapčia jis apdovanoja ją meiliu žvilgsniu ir stebisi, lyg matytų ją pirmą kartą. Bet tuojau pajunta nuoskaudą ir trokšta atsirevanšuoti – susigrąžinti sau prarastą savigarbą.

Kai Rivka Lėja apsisuka, norėdama eiti namo, Šmelkis ją sulaiko. Jis atsikelia, atsainiu rankos mostu užmaukšlinęs ant pakaušio skrybėlę, apnuogina plačią iškilią kaktą, taukuotą vilnonę šlikę ir laukia, kada gatvėje bus daugiau praeivių. Tada jis ištiesia žmonai savo gyslotą plaukuotą leteną ir sako, sunkiai tramdydamas šypseną:

– Duokš ranką!

Rivka Lėja supranta, ką jis sumanė. Ji rausta, pataiso ant galvos skarą ir baimingai, lyg sugėdinta mergaitė žvalgosi į šalis.

– Nereikia, kam tie vaikiški juokai... Eime namo!

– Duokš ranką! – kartoja Šmelkis neleidžiančiu prieštarauti tonu.

Su baime, labai nenoriai deda ji savo putlią tamprią rankutę į jo platų vyrišką delną, kuris tuojau pat susigniaužia. Rivka Lėja suklykia iš skausmo, o jos veidą iškreipia skausmo grimasa.

– Tik pažiūrėkit! – Šmelkis nutaiso naivią miną, bet jo veidas švyti nugalėtojo šypsena. – Ko tu taip rėki? Ką aš tau padariau?

– Pakaks! Tu sulaužysi ranką! – virpa Rivka Lėja iš skausmo, sumišusio su slaptu džiugesiu, kad jos vyras toks stiprus. Ašarų pritvinkusiomis akimis ji žiūri į savo vyrą lyg į Dievą. Tačiau, pastebėjusi juos apsupusią žioplių minią, dešimtis porų akių, įsistebeilijusių į jos vyrą, ji neįtikėtinomis valios pastangomis užgniaužia skausmą ir netgi bando nusišypsoti. Nerūpestingai palingavusi galvą, moteris sako:

– Gali spausti nors iki rytojaus... Visiškai neskauda...

– Visiškai neskauda?! – Šmelkis tiesiog priblokštas, jis spaudžia iš visų jėgų.

– Na, o dabar? O dabar?

– Ir dabar neskauda, – išstena Rivka Lėja, demonstruodama tiesiog didvyrišką savitvardą. Dirbtinę šypseną jos veide nevalingai pakeičia vos tveriamo skausmo grimasa.

Staiga ji ima virpėti, iš jos krūtinės išsiveržia dejonė, ji tiesiog maldauja verkiančiu balsu:

– Pakaks! Pasigailėk! Liaukis!

– Cha cha cha! – skambiai nusikvatoja Šmelkis, įrodęs savo viršenybę. Palengva atleisdamas ranką, jis išdidžiai lyg vaikas kreipiasi į susirinkusius:

– Matėte, kokia stipruolė? Vos tepaliečiau, o ji jau kaukti ėmė...

– Te te te, – nepasiduoda Rivka Lėja, užmiršdama nesenas savo kančias. – Jūs tikriausiai manote, kad jis toks sveikuolis? Kur jau ne... Ištisas naktis vartosi ir stena nuo savo negalavimų...

– Aš?! – baisiai įsižeidžia Šmelkis. Jis vėl pasiruošia kautis.

– Žinoma...– atsako ji silpnu balsu, bijodama atsitraukti ir kartu atverti kelią juodam pavydui ir piktai akiai.

– Žinoma, – mėgdžioja ją Šmelkis, trokšdamas atkeršyti už suteptą garbę. – Tikrai, iš kur man imti jėgų? Iš kur? Gal iš pažadėtojo kraičio?

Ir visi susirinkusieji vėl – jau kelintą kartą – supažindinami su pažadėto, bet netesėto kraičio istorija.

Šis daug kartų išbandytas ginklas veikia nepriekaištingai. Priešininkas priverstas trauktis, sugėdinta Rivka Lėja paskubomis palieka mūšio lauką.

Vidurnaktį Šmelkis netikėtai prabudo nuo keisto garso, primenančio krentančios monetos zvimbtelėjimą. Visą naktį degančios spingsulės šviesoje (jis bijojo miegoti tamsoje) Šmelkis pamatė prieš save vaiduoklį, įgavusį moters su ilgais naktiniais marškiniais pavidalą. Vaiduoklis stovėjo tylėdamas ir visiškai nejudėjo, jo akys žiburiavo, o rankose jis laikė kelnes. „Nelabasis“, – dingtelėjo Šmelkiui, ir jis tuojau pats garsiai sukalbėjo „Šma“ maldą. Užsitraukęs ant galvos antklodę, jis pasisuko į vaiduoklį nugara. Tuo metu iš jo krūtinės nevalingai išsiveržė suslėgti, duslūs garsai, tokie nesąmoningi, kad jis pats neatpažino savojo balso. Išgirdęs dejones, vaiduoklis sujudėjo ir ėmė jį raminti, kalbėdamas jo žmonos Rivkos Lėjos balsu.

Tačiau Šmelkio taip lengvai neapgausi. Tai nepavyktų padaryti net šėtonui, net jeigu jis teiktųsi pats atvykti. Būdamas laidojimo brolijos narys, Šmelkis nuodugniai išstudijavo visas velnių ir dvasių išmones bei jų požymius. Atsargiai pasisukęs, jis slapčia žvilgtelėjo iš po antklodės į vaiduoklio kojas ir labai nustebo, išvydęs ne plonas vištos letenėles, o savo žmonos nutrintas basutes, pasiūtas iš seno nuplikusio avikailio gabalo.

Visą baimę lyg ranka nuėmė. Šmelkis rengėsi pulti savo žmonai ant kaklo ir išbučiuoti ją už tai, kad ji išgelbėjo jį iš velnio žabangų. Bet čia jis pastebėjo jos rankose kelnes ir prisėdo ant lovos, baisiai nustebęs, kupinas blogiausių įtarimų.

– Ką tu, Rivke Lėja, darei su mano kelnėmis?

– Su tavo kelnėmis? – ji tik dabar suvokė, kad vis dar laiko jas savo rankose. – Nieko... – Išlemenusi tai, ji numetė bjaurėdamasi jas ant kėdės, lyg būtų atsikračiusi nuodingos gyvatės. – Aš norėjau jas pataisyti, – kalbėjo mikčiodama.

– Naktį?! – Šmelkio įtarimai dar padidėjo. – Paslapčia?

Į tai Rivka Lėja nieko negalėjo atsakyti. Ji stovėjo kaip vaikas, sugautas nusikaltimo vietoje, ir visa drebėjo. Šis tylėjimas galutinai įaudrino Šmelkį, ir jis, trenkęs kumščiu į stalą, suriko:

– Jei neprisipažinsi – skyrybos!

Rivka Lėja drebėjo lyg epušies lapas, ji neteko žado. Vėl – smūgis kumščiu į stalą, grasinantis skyrybomis. Moteris apsiverkė.

Tada, kiek pamąstęs, Šmelkis nutarė pakeisti taktiką. Jis pažadėjo viską atleisti, jeigu ji pasakys tiesą. Išgirdusi tai, moteris atsigavo ir, garsiai kūkčiodama, prisipažino, jog norėjo iš kelnių kišenės išimti keletą monetų, kad galėtų nunešti pataisyti jo batus. Jau kiek dienų jis vaikšto suplyšusiais batais, o jai neduoda nė grašio.

Šis pasiaiškinimas Šmelkiui pasirodė nieko nevertas. Jo smegenys užfiksavo tik viena: iš jo kelnių norėta išimti pinigus, tai yra bandyta jį apvogti! Ir jis tuojau nusprendė, kad nebe pirmą kartą ji krausto kišenes. Nėra jokių abejonių – ji daro tai nuo pat jų vestuvių dienos. Penkiasdešimt metų – kiekvieną naktį!

Tai buvo baisu. Jį apėmė siaubas, kai pabandė suskaičiuoti, kiek pinigų buvo iš jo pagrobta. Per metus – trys šimtai šešiasdešimt penkios naktys, kiekvieną naktį – penkiasdešimt metų – ji vogdavo po keletą grašių.

Jam nesisekė suskaičiuoti bendros sumos, ir būtent ši aplinkybė varė jį iš proto. Jo smegenyse įstrigo kažkoks visiškai neaiškus fantastiškas skaičius, kuris jį gąsdino, erzino ir neleido nurimti.

Dabar aišku, kodėl jis, ištisas dienas plušėdamas, taip ir liko neturtėlis. Jis dirba iki devinto prakaito, neblogai ir uždirba, o... deda viską į kiaurą maišą. Pirmaisiais metais ji tikriausiai vogė ir nešė tėvui, kad ištemptų iš namų net tą niekingą kraitį, kurį pavyko išplėšti. O dabar dalija jo gerą savo broliams; visi jie maitinasi ir tarpsta jo sąskaita.

Pribėgęs prie stalo, jis trenkia kumščiu:

– Pakaks! Rytoj – skyrybos!

Rivka Lėja dreba ir verkia. Ji prašo malonės. Pirmą kartą gyvenime ji taip pasielgė. Juk vien tik jo paties labui ji griebėsi tokios priemonės.

Vėl – stiprus kumščio smūgis į stalą:

– Rytoj skyrybos!

Jos priesaikos ir patikinimai Šmelkiui tuščias garsas. Jo neapgausi!

Ne šiaip sau, pasirodo, pastaruoju metu švyti jo jaunesniojo svainio veidas. Dabar visiškai aišku, iš kur vyresnysis svainis gavo pinigų ožkai pirkti. Tai jo, Šmelkio, prakaitu uždirbti pinigėliai. Be peilio papjovė ir apiplėšė – plėšikai.

– Rytoj skyrybos!

Ir, tartum patvirtindamas savo žodžius, nakties vidury jis išeina iš kambario į koridorių. Nuo šiol ši moteris jam svetima. O ji tebestovi ankstesnėje vietoje ir verkia.

Rytą jie keliauja pas dajaną (teisėją dvasininką, sprendžiantį buitinius ir religinius ginčus, – vert.). Šmelkis žengia priekyje – dramblotas, neišsimiegojęs, piktas, be švarko. Paskui jį kiūtina Rivka Lėja, užsidengusi veidą ir be garso raudodama.

Greitai jiems pavymui ėmė traukti didžiulė minia, nutįso ilga lydinčių ir stebinčių uodega. Prie vyrų, moterų ir vaikų prisidėjo namai ir medžiai, net pupmedis su kabančiais ant jo apatiniais ir visas spiečius ūžiančių tranų. Eisenos gale – kalvos ir kalnai, supantys Cfatą.

...

Kai jie nusileidžia į grįstą gatvę, juos lydi jau beveik visa gyvenvietė. Prie smalsiųjų prisideda dvi besidriekiančių nuo kalno šlaito namų eilės, karvė viename kieme, kur gali užuosti šviežio mėšlo kvapą, barzdotas ožys su varpeliu ant kaklo, stovintis ant plokščio stogo ir žiaumojantis šieną, ir kažkoks senukas, uoliai purenantis medvilnę ant gretimo stogo.

Bet kuo labiau Šmelkis artėja prie teisėjo namų, tuo baisiau jam darosi. Dabar jis mintyse jau meldžia Dievą, kad kas nors įsikištų į šią bylą ir sutaikytų jį su žmona. Ne iš gailesčio jai (šiam vyrui nebūdinga silpnybė – jis nė už ką neprisipažins), o tik tam, kad išgelbėtų bent dalį pagrobtų pinigų. Bet lyg tyčia niekas dabar nebando jų taikyti, o pati Rivka Lėja irgi nieko nesiima – ji nedrįsta jo kalbinti, tik eina ir verkia.

Kai jau galima įžiūrėti namą, kuriame posėdžiauja dajanai, Šmelkis atsisuka, galvos linktelėjimu pakviečia vieną lydėtoją ir sako jam, nežiūrėdamas į žmoną:

– Šimonai, pasakyk tai moteriai, kad jeigu ji grąžins man pusę pagrobtų pinigų, aš jai atleisiu.

Nors jis gana garsiai taria tuos žodžius ir Rivka Lėja, stovinti šalia, puikiausiai juos girdi, tarpininkas sąžiningai viską perduoda. Rivka Lėja verkia dar garsiau ir prisiekinėja, kad neturi nė skatiko.

– Jei taip – vadinas, skyrybos! – nukerta Šmelkis.

Jis vėl atsuka savo plačią, jau besikūprinančią nugarą, kurioje matyti du dideli seni lopai. Bet baimė, įsismelkusi į jo širdį, nepraeina, o vis stiprėja. Kaip jis miegos vienas naktį? Šis stipruolis lyg vaikas bijo tamsos ir vienumos.

Prie teisėjo namų slenksčio Šmelkiui aptemsta akys. Keistas dalykas, jam, tokiam stipruoliui, galinčiam visą dieną be atokvėpio tampyti maišus, staiga ima drebėti kojos. Jis sunkiai gaudo kvapą.

Nesuskaičiuota mįslinga suma tampa lengvesnė ir jau ne taip slegia širdį. Šmelkis prisimena, kad svainis dar nenusipirko ožkos, o tik tarėsi su juo dėl numatomo pirkimo. Ir dar jis prisimena, kad jo antrojo svainio veidas visai nešvytėjo, atvirkščiai, atrodė išblyškęs, ir šis net kreipėsi į Šmelkį, prašydamas paskolinti kiek pinigų...

– Šimonai, – vėl kreipėsi Šmelkis į tarpininką. – Pasakyk jai, kad jegu ji prisipažins, kiek kartų traukė pinigus iš mano kišenių, aš jai atleisiu.

Rivka Lėja verkia ir prisiekinėja, kad tik vienintelį kartą.

– Ak taip – vadinasi, skyrybos, be jokių kalbų!

Šmelkis tyčia ištaria šiuos žodžius garsiai, kad įtikintų ne tik žmoną, bet ir patį save priimto sprendimo tvirtumu. Bet kai iš dajano namų išeina padėjėjas ir paklausia, ko jam reikia, Šmelkis traukiasi atatupstas ir nieko neatsako. Jį apima gailestis pačiam sau ir Rivkai Lėjai. Jis vėl atsigręžia ir sako:

– Šimonai, paklausk jos, ar ji pasižada daugiau taip nedaryti?

– Pasižadu, – pro ašaras atsako Rivka Lėja, pajutusi vilties spindulėlį.

– Paklausk jos, ar ji pasižada būti man ištikima žmona?

– Pasižadu, – atsako toji lyg prasikaltusi mergiotė.

– Pasakyk jai, kad prisiektų.

Iš jos lūpų liejasi nesulaikomas priesaikų ir patikinimų srautas. Kaip jai norisi įtikinti jį, priversti patikėti.

– Taigi... – jis pirmą kartą per visą laiką pažvelgia į ją. – Eik, Rivke Lėja, namo ir paruošk ko nors užkąsti, – baigia jis dalykiškai.

– Šmelki, – išsiveržia iš jos krūtinės, o ašaros teka trim upeliukais. – Šmelki!

Bet tuojau pat ji nutyla, susigėdusi žmonių. Drebėdama iš susijaudinimo, Rivka Lėja tyliai priduria:

– Einu, einu, vyre mano... Bet nepamirški pasitaisyti batų.

– O jūs... – tik dabar Šmelkis pastebi gausią publiką. – Ko jums čia reikia? – gaudžia jo skaidrus bosas. – Ar vestuvės? Skirstykitės į namus!

Visi skirstosi, jausdami apmaudą ir kartėlį: kaip gaila, kad toks įdomus spektaklis nutrūko per patį vidurį. Išsivaikščiojo savo keliais vyrai, moterys, vaikai, išsibėgiojo plikos kalvos ir tankia augmenija apaugę kalnai. Nukūprino atgalios pupmedis, klupdamas ant savo iškreivinto stiebo, ir tik tranų spiečius praūžė jam pavymui. O vienos apatinių kelnių poros, kabėjusios ant šio medžio, klešnė pasigavo vėją ir išsipūtė lyg burė, įtempdama visas jėgas, kad nenuskristų... Nebandė pabėgti vien tiktai stogas, ant kurio stovėjo ožys su varpeliu; ožys sau ramiai žiaumojo šieną, o varpelis tyliai tilindžiavo...

Kai Šmelkis grįžo prie savo kasdienių reikalų, stovintys abiejose gatvės pusėse žvelgė į jį su priekaištu: kam jis staiga ėmė ir sustabdė tokį puikų reginį. Bet jam tas mažai berūpėjo: reikėjo kuo giliau paslėpti tai, ko niekas neturėjo matyti. Tad, plačiai užsimojęs, rankove jis nusišluostė nosį, kaktą ir akis, kurios šį kartą buvo drėgnesnės nei paprastai.

Šmelkis, jeigu jo kas paklaustų, tikriausiai atsakytų, kad jos sudrėkusios nuo prakaito. Bet pikti liežuviai šnabžda: ne, nuo paslėptų ašarų... Tačiau ar verta tikėti paskalomis?

Vertė CHAIMAS BARGMANAS

Versta iš „Vostočnyj almanach“ (1961, Nr.4 )

 

Skaitytojų vertinimai


35103. Korra2007-02-14 00:34
Puikus apsakymas - Lietuvoj nei Aputis, nei Šlepikas, nei Mušinskas tokių rašyt nemoka.

35124. krankt2007-02-14 18:40
Musu Julijona jau kadu kadais kur kas geriau rase, o Slepikas yra siu dienu vaikas, tai ir raso siuolaikiskiau, man Slepikas labiau patinka, nei sitas autorius.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:15:32 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba